A-502-2442-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2442/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00376-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.5; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. B. ir A. A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir A. A. P. skundą atsakovams Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Mažeikių rajono sodininkų bendrijai „Papartis“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. B. ir A. A. P. kreipėsi į administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 2D-6178-(21.2) „Dėl jūsų prašymo“ ir įpareigoti Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių pradėti savavališkos statybos bei jos padarinių šalinimo procedūrą atstatant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo; 2) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, kiekvienam pareiškėjui priteisti po 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, 5 proc. metinių palūkanų nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško vykdymo.

Skunde (III t., b. l. 95–104) pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėja A. B. sodininkų bendrijoje „Papartis“ (toliau – ir SB „Papartis“) 1980 m. gavo sodo sklypą, vėliau jį privatizavo ir jame pasistatė sodo namą. Pro jos sodo sklypą ėjo keliukas, kuris baigėsi akligatviu ties jos sklypo pabaiga. Kai pareiškėjas A. A. P. SB „Papartis“ nusipirko sodo sklypą, šalia jo kelio nebuvo. 2004 m. pavasarį SB „Papartis“ dabartinėje (duomenys neskelbtini) gatvėje, kai prasidėjo pasiruošimas statybų darbams naujai suformuotuose sklypuose, buvo neteisėtai nutiestas kelias, kurio anksčiau nebuvo.

Tiesiant šį kelią dalis pareiškėjų sklypų buvo užpilti žvyru, todėl sunyko pareiškėjų vaiskrūmiai ir daržovės. Dėl neteisėto kelio tiesimo pareiškėjai kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau ginčo nepavyko išspręsti. Pareiškėjai 2011 m. kovo 24 d. pateikė Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrai prašymą ginti viešąjį interesą, tačiau jis buvo perduotas nagrinėti atsakovui, kuris 2011 m. gegužės 20 d. raštu „Dėl Jūsų prašymo“ atsisakė pradėti kelio (pravažiavimo) savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo procedūras.

Atsakovas pažeidė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuostatų 8, 14 punktus, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsnio l ir 3 dalis, 28 straipsnį, 48 ir 49 straipsnius, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 22 ir 24 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjų teigimu, nors 1992 m. šalia sklypo Nr. 186 buvęs namų valdos žemės sklypas ir buvo priskirtas SB „Papartis“ teritorijai bei vėliau padalintas į devynis savarankiškus sklypus, tačiau net ir tada, kaip ir anksčiau, privažiavimas į šiuos sklypus buvo pro sodų sklypus Nr. 187 ir 230. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo pozicija, kad naujai suformuotų žemės sklypų ribos buvo nustatytos pagal sodo išplanavimo projektą, nes tuometės sklypo savininkės A. B. ir SB „Papartis“ pirmininko pasirašytame, ir 1992 m. gegužės 30 d. patvirtintame žemės sklypo Nr. 229 plane pažymėtas šalia sklypo einantis 4 metrų pločio kelias – pravažiavimas, neįrodo ir nepatvirtina to fakto, kad tuo metu, kai sklypą nusipirko naujasis savininkas A.

A. P., šalia sklypo Nr. 229 realiai buvo 4 metrų kelias – pravažiavimas. SB „Papartis“ pirmininko 1997 m. lapkričio 5 d. pasirašytame žemės sklypo plane Nr. 229, kuriame parodyti keliai – pravažiavimai prie 1992 m. suformuotų sklypų, pareiškėjas A. A. P. nepasirašė, o ten esantis parašas yra suklastotas. Pirminiuose dokumentuose yra nurodyta, kad kelias, einantis palei sodo sklypą Nr. 186, pasibaigia akligatviu, todėl negalėjo būti atliekami kelio, kurio nėra, tvarkymo (lyginimo) darbai. Didelio kiekio žvyro atvežimas ir jo paskleidimas toje vietoje, kur kelio nebuvo, traktuotina kaip naujo kelio tiesimas.

Pareiškėjai nurodė, kad dėl neteisėto kelio nutiesimo jie susigadino sveikatą, teko gydytis ligoninėse, neteko įprastos ramybės, patyrė daug nepatogumų, didelį stresą, nebegalėjo ramiai miegoti, nes kankino nerimas ir depresija, nukentėjo jų gyvenimo kokybė, sutriko normalus ankstesnis gyvenimas, todėl yra pagrindas priteisti neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (III t., b. l. 108–113) Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius paaiškino, kad 2011 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 2D-6178-(21.2) (toliau – ir Raštas) atsisakė pradėti savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrą dėl galimai neteisėtai nutiesto kelio šalia žemės sklypų Nr. 186 ir 229, esančių SB „Papartis“, Naikių k., Mažeikių r. sav. Toks sprendimas priimtas atlikus patikrinimą vietoje, išnagrinėjus pareiškėjų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Mažeikių žemėtvarkos skyriaus pateiktus dokumentus, žemės sklypų planus, įvertinus SB „Papartis“ pirmininko A.

N. ir buvusio pirmininko V. V. paaiškinimus, ir nustačius, jog 2004 m. buvo tiesiamas ne naujas kelias, o sodininkų pageidavimu užpilant žvyrą tvarkomas gruntinis pravažiavimas, kuriuo nuo 1992 m. patenkama į sklypus Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 233. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ numatė, kad sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodus, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą.

NŽT Mažeikių žemėtvarkos skyriuje yra SB „Papartis“ išplanavimo schema, iš kurios matyti, kad buvusios namų valdos teritorija (šalia sklypo Nr. 186) padalinta į 9 sklypus (Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 230, 231, 232, 233), numatant pravažiavimą tarp jų. Minėta sodų sklypų išplanavimo schema nustatyta tvarka nebuvo patvirtinta, tačiau remiantis būtent šia planine medžiaga miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pardavė paminėtus 9 sklypus privatiems asmenims. Suformuoti sklypai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Tuometės sklypo savininkės A. B. bei bendrijos pirmininko V. V. pasirašytame ir 1992 m. gegužės 30 d. patvirtintame žemės sklypo Nr. 229 plane yra parodytas šalia sklypo einantis 4 metrų pločio kelias – pravažiavimas. Pareiškėjas A. A. P. žemės sklypą įsigijo iš A. B. 1997 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. A. B. įsigijo žemės sklypą Nr. 229, kurio plane parodytas šalia sklypo einantis 4 metrų pločio kelias – pravažiavimas. Pagal tokį pat planą ji sodo žemės sklypą pardavė A. A. P.. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypai Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 233, 231, 232 įregistruoti atitinkamai 1993, 1994, 1997, 2001 metais.

Nuo to laiko sklypų savininkai keliu – pravažiavimu, einančiu šalia pareiškėjų žemės sklypų (Nr. 186 ir 229), patekdavo į jiems nuosavybės teise priklausančius sodo sklypus. Buvęs SB „Papartis“ pirmininkas V. V. teisme parodė, kad 2004 m. kelias – pravažiavimas buvo pažvyruotas: atvežtas ir paskleistas žvyras, kad būtų pagerinta nuo 1992 m. esančio kelio – pravažiavimo kokybė ir būtų patogiau patekti į minėtus žemės sklypus. Šiais darbais joks naujas inžinerinis statinys nebuvo sukurtas ar pastatytas (įrengtas).

Tokie darbai yra paprastasis remontas, kuriam neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas, ir nėra savavališka statyba. Atsakovų teigimu, pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir neatitinka viešosios atsakomybės sąlygų. Pareiškėjų skundą dėl neteisėtai nutiesto kelio Inspekcija gavo 2011 m. balandžio 21 d., visas aplinkybes išsamiai išnagrinėjo bei atsakymą pareiškėjams pateikė per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytą terminą (20 darbo dienų), todėl pareiškėjų teiginys, kad Inspekcija jau kelerius metus pažeidinėja jų teises ir daro žalą, nepagrįstas.

Pareiškėjai nenurodo, kokią žalą patyrė dėl atsakovo Rašto, nepateikia prašomos žalos dydžio pagrindimo. Pareiškėjų pridedami išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad sveikatos sutrikimai atsirado tik nuo 2004 metų, ir juo labiau neįrodo, kad apsilankymus pas gydytojus 2005, 2006, 2011 metais lėmė atsakovo veiksmai ar neveikimas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjų A. B. ir A. A. P. skundą atmetė (III t., b. l. 139–146).

Teismas nustatė, kad Mažeikių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 63 tuometinio Mažeikių kolektyvinio sodo „Papartis“ steigimui kolūkio „Lenino keliu“ teritorijoje buvo skirtas žemės sklypas. Pagal kolektyvinio sodo „Papartis“ generalinį planą (šio plano fragmento kopija pateikta byloje) pro pareiškėjos A. B. sodo sklypą Nr. 186 ėjo kelias (pravažiavimas), kuris baigėsi ties namų valdos teritorija. Vėliau buvusi namų valdos teritorija buvo padalinta į devynis sklypus Nr. 225, 226, 227, 228, 229, 230, 231, 232, 233 numatant pravažiavimą tarp jų.

Šias aplinkybes patvirtina kolektyvinio sodo „Papartis“ lapų išdėstymo schema bei generalinio plano fragmento kopija, buvusių SB „Papartis“ pirmininkų A. N. ir V. V. rašytiniai paaiškinimai. Iš liudytojo V. V., kuris buvo apklaustas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. posėdyje parodymų bei byloje esančių sklypų pirkimo-pardavimo dokumentų, jų planų nustatyta, kad padalinus namų valdos teritoriją į 9 sklypus, šie sklypai 1992 metais buvo pamatuoti ir paženklinti vietoje, tuo pat metu buvo suorganizuoti ir atlikti pravažiavimo tvarkymo darbai – nukastas gruntas ir pakloti akmenys – kad būtų tinkamas ir tvirtas privažiavimas į naujus sklypus.

Visa tai vyko 1992–1993 metais. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai. 1993 m. kovo 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Mažeikių rajono valdybos ir A. B., įsigijusios nuosavybėn sklypą Nr. 229, esantį SB „Papartis“, neatskiriama dalimi yra 1992 m. gegužės 30 d. parengtas ir SB „Papartis“ pirmininko V. V. bei tuometinės sklypo valdytojos A. B. pasirašytas sklypo planas, kuriame pažymėtas pro sklypą einantis 4 metrų pločio pravažiavimas. Nors pareiškėjas A.

A. P., kuris 1997 m. spalio 14 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį nusipirko iš A. B. sklypą Nr. 229, ginčija, kad 1997 m. lapkričio 5 d. parengtas ir SB „Papartis“ pirmininko V. V. pasirašytas šio sklypo planas taip pat yra pasirašytas ir pareiškėjo bei tvirtina, kad jo parašas suklastotas, tačiau iš pareiškėjo su A. B. sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dokumentų nustatyta, kad žemės sklypą pareiškėjas įsigijo pagal 1992 m. gegužės 30 d. parengtą ir V. V. bei A. B. pasirašytą žemės sklypo planą, kuriame pažymėtas su sklypu besiribojantis pravažiavimas.

Todėl pareiškėjas nusipirko žemės sklypą, prie kurio jau buvo kelias. Iš byloje esančios kolektyvinio sodo „Papartis“ lapų išdėstymo schemos, lapo Nr. 4, sklypų išdėstymo schemų, kuriose, kaip nustatyta iš SB „Papartis“ pirmininko B. V. rašytinių paaiškinimų, vienoje nurodyti sklypų kadastriniai numeriai (Nr. 186, 229), o kitoje – papildomuose langeliuose įrašyti sklypams suteiktų adresų numeriai, tai yra (duomenys neskelbtini) (sklypui Nr. 186) ir (duomenys neskelbtini) (sklypui Nr. 229), nustatyta, kad padalijus namų valdos teritoriją naujai suformuoti sklypai Nr. 229, 231 išsidėstė vienoje paminėtuose dokumentuose pažymėto pravažiavimo pusėje, o sklypai Nr. 225, 226, 227, 228 – kitoje pravažiavimo pusėje.

Iš byloje esančių sklypų Nr. 225, 226, 227, 228, 231, 233 planų, kurie 1992 m. gegužės 30 d. sudaryti ir pasirašyti SB“ Papartis“ pirmininko ir tuometinių jų valdytojų, nustatyta, kad kaip ir paminėtose SB „Papartis“ sklypų schemose, taip ir šių sklypų planuose dar 1992–1993 metais yra pažymėta, kad jie ribojasi su pravažiavimu (keliu). Iš atsakovo paaiškinimų, rašytinių bylos įrodymų nustatyta ir to pareiškėjai neginčija, kad visi su ginčo keliu besiribojantys paminėti sklypai buvo privatizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi aptarti bylos įrodymai yra susiję bei vienas kitą papildantys, teismas įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjų ginčijamas kelias (pravažiavimas) buvo įrengtas 1992–1993 metais ir nuo tada faktiškai naudojamas patekimui į buvusioje namų valdos teritorijoje suformuotus žemės sklypus.

Pareiškėjai, teigdami, kad SB „Papartis“ 2004 metais neteisėtai nutiesė kelią, iš esmės remiasi Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 9 d. raštu, 2011 m. vasario 7 d. raštu Nr. R5-250, Seimo nario R. V. 2005 m. sausio 31 d. raštu Nr. SNV-9, Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 21 d. raštu Nr. R2, 2009 m. liepos 28 d. raštu Nr. RM.2-1105(1.24).Tačiau paminėti raštai nėra informatyvūs, kadangi juose nėra užfiksuotos konkrečios aplinkybės, patvirtinančios, kad 2004 metais SB „Papartis“ vykdė būtent ginčo kelio statybą, nes nenurodyta, kokių konkrečių kelio tiesimo darbų atlikimas užfiksuotas tiriant pareiškėjų prašymus, kokiais teisės aktais buvo vadovautasi sprendžiant apie projekto, leidimo atliekamiems darbams reikalingumą.

Taip pat šiuose raštuose nurodyti teiginiai dėl SB „Papartis“ žemės sklypų pertvarkymo atitikimo teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams yra grindžiami raštų surašymo metu galiojusiais teisės aktais, o ne 1992–1993 metais, kuriais vyko pertvarkymas, galiojusia Žemės reformos įstatymo redakcija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, kurie numatė, kad sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodus, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą.

Teismo reikalavimu papildomi duomenys byloje nebuvo gauti. Tuo tarpu patys pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad 2004 metais ant kelio buvo pilamas žvyras. Tą patį raštu patvirtino A. N., o apklaustas liudytoju V. V. parodė, kad 2004 metais ant kelio – pravažiavimo, kaip ir ant kitų SB „Papartis“ kelių (gatvių), buvo paskleistas ir išlygintas žvyras, tačiau jokie kiti darbai nebuvo atliekami. Remdamasis tuo teismas sprendė, kad Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius Rašte pagrįstai nustatė, kad kelias – pravažiavimas, einantis šalia ir besiribojantis su sklypais Nr. 186 ir 229, įrengtas 1992 metais, o 2004 metais jis tik buvo tvarkomas.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuostatai, patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-475 (2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1V-230 redakcija) reglamentuoja Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus darbą vykdant teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą Telšių apskrities teritorijoje, jo uždavinius, funkcijas, teises ir darbo organizavimą.

Pagal nuostatus Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atrankos būdu tikrina, ar statybą leidžiantys dokumentai išduoti teisėtai, tikrina visų naujai statomų ir rekonstruojamų ypatingų pastatų statybos teisėtumą, atlieka ūkio subjektų (statybos dalyvių) veiklos priežiūrą (patikrinimus) ir kt., vykdo savavališkos statybos prevenciją ir padarinių šalinimo procedūras ir t. t. (8 punktas).

Bylai aktualios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) redakcijos 2 straipsnio 71 punktas numatė, jog savavališka statinio statyba – tai statinio statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo; nesudėtingo statinio statyba be normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas. 2004 metais galiojusi paminėtos teisės normos redakcija numatė, kad savavališka statinio statyba – statinio statyba be šio Įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo; nesudėtingo statinio statyba be normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas.

Savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra numatyta Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.09.06:2010 ). Ji gali būti pradėta nustačius savavališkos statybos faktą, t. y. nustačius, jog statytojas atlieka (ar atliko) statinio statybos darbus neturėdamas statybą leidžiančio dokumento. Pagal susisiekimo linijų klasifikaciją, sodų teritorijose esančios gatvės (keliai) priskiriamos D kategorijai (Statybos techninių reikalavimų reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ III skyriaus 2.3 punktas, 1 ir 3 lentelės (toliau – ir STR 2.06.01:1999 )).

Ginčijamo Rašto rengimo metu D kategorijos keliai buvo laikomi neypatingais statiniais, nes jie nebuvo priskirti nei ypatingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“, nei nesudėtingiems statiniams pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (toliau – ir STR1.01.06:2010). Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ (toliau – ir KTR 1.01:2008) 1 priedo 5 punkte nurodyta, kad kelio dangos viršutinio sluoksnio pakeitimas ar regeneravimas, plonasluoksnių dangų įrengimas, dangų sluoksnių įrengimas panaudojant šlamus, seno asfalto trupinius ir kt. yra paprastasis remontas.

Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies bei statybos techninio reglamento STR 1.01.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.01.01:2010 ) 6 priedo nuostatas, atliekant neypatingo statinio paprastąjį remontą kaime ar sodininkų bendrijų teritorijoje neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Tokie pat reikalavimai dėl statybą leidžiančio dokumento galiojo ir 2004 metais: Statybos įstatymo 23 straipsnis numatė, kad atliekant statinio paprastąjį remontą statybos leidimas neprivalomas, o statybos techninis reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (toliau – ir STR 2.06.03:2001F) priedo 5 punktas numatė, kad kelio paprastasis remontas tai: dangų dėvimųjų sluoksnių pakeitimas ar regeneravimas; dangų naujų dėvimųjų palengvintos konstrukcijos sluoksnių įrengimas, panaudojant šlamus, daugiasluoksnių paviršiaus apdorojimų technologiją, seno asfaltbetonio trupinius ir kt.; plonas dėvimojo sluoksnio dangų įrengimas.

Nuo 2011 m. liepos 24 d. pagal STR 1.01.07:2010 D2 kategorijos gatvės (paskirstomoji gatvė mėgėjiško sodo teritorijose) priskiriamos II grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, kurių paprastajam, kapitaliniam remontui neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Todėl Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, nustatęs, kad ginčo kelias 2004 metais nebuvo tiesiamas, o tik buvo atliekami jo tvarkymo darbai, prilyginami paprastajam remontui, kuriam neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas, tai yra nesant nustatytam savavališkos statybos faktui, pagrįstai atsisakė pradėti savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo procedūrą.

Teismas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, turi būti nustatyti valdžios institucijos (Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus) neteisėti veiksmai. Neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas nenustatė, kad Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, priimdamas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 2D-6178-(212), kuriuo atsisakė pradėti savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo procedūras, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra esminės viešosios atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

III. Pareiškėjai A. B. ir A. A. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, bei priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 149–159) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka jos turiniui keliamų reikalavimų, jos teiginiai ir išvados – prieštaringi.

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis žemės sklypų pardavimo, o ne kelio sodų bendrijoje tiesimo, teisinius santykius.

3. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjų pateiktuose žemės sklypų Nr. 186 ir 229 planuose, tarp kurių sudarymo yra tik 12 dienų skirtumas, esančių esminių neatitikimų dėl ginčo kelio.

4. Telšių apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 14 d. atsakyme Nr. P-164 nurodoma, kad vietoje buvo apžiūrėti pradėti ir nebaigti kelio tiesimo darbai. Kelias pradėtas tiesti neparengus atitinkamo teritorijos planavimo dokumento ir be leidimo vykdyti darbus.

5. Pirmosios instancijos teismas neveikė aktyviai, nors byla buvo pradėta pagal pareiškėjų kreipimąsi į prokurorą, prašant ginti viešąjį interesą.

Atsakovai Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 169–171).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjai ginčija Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atsisakymą nustatyti savavališkos statybos faktą ir inicijuoti savavališkai pastatyto inžinerinio statinio – kelio – padarinių šalinimo procedūrą.

A. B. ir A. A. P. paaiškinimais, pateiktais viešojo administravimo institucijai ir administraciniam teismui, nustatyta, kad minėtas pravažiavimas neįsiterpia į pareiškėjams nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus Nr. 186 ir 229, o su jais ribojasi. Teigdami, jog sunkiasvorės transporto priemonės, negalėdamos prasilenkti 4 m pločio ruože, važiuoja per jų teritoriją, niokodamos ten esantį turtą, pareiškėjai savo materialinį teisinį suinteresuotumą iš esmės sieja su netinkamu greta esančios susisiekimo komunikacijos naudojimu, bet ne kildina iš gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, konkrečių pažeidimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl analogiško nagrinėjamam reikalavimo įpareigoti Inspekciją surašyti tretiesiems suinteresuotiems asmenims savavališkos statybos aktą ir reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, 2013 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-147/2013 pripažino, kad asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas yra (administracinio) teismo prerogatyva. Kalbant apie administracinius teismus, tai reiškia, kad asmuo, manantis, jog administraciniu aktu, veiksmu (neveikimu) yra pažeistos jo teisės arba įstatymų saugomi interesai, dėl šių teisių ar interesų gynimo gali tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą ar (jeigu tai yra numatyta įstatymų) – į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5, 22, 25 str.).

Nagrinėjamoje situacijoje skundžiamą administracinį sprendimą priėmusi Inspekcija nėra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, o yra veikiantis pagal savo nuostatus viešojo administravimo subjektas, kuris, be kita ko, yra atsakingas už tai, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai, ir tam tikslui pasiekti turi teisę (kompetenciją) taikyti atitinkamas poveikio priemones, tarp jų ir pareiškėjų prašomas taikyti tretiesiems suinteresuotiems asmenims poveikio priemones (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d.

įsakymu Nr. 349 patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai)). Savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas tokios statybos vykdytojams yra išimtinė atsakovų funkcija. Atsakovai, kaip viešojo administravimo subjektai, gavę duomenų apie galbūt savavališką statybą, realizuodami jiems suteiktus įgaliojimus turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti į ją Nuostatų bei kitų teisės aktų nustatytu būdu.

Tačiau tai neleidžia konstatuoti, kad ABTĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) taikymo požiūriu atsakovai privalo veikti taip, kaip to prašo besikreipiantys į juos asmenys, t. y. atsakovai nėra saistomi tokių asmenų nurodytų argumentų ir prašymais taikyti kitų asmenų atžvilgiu tam tikras poveikio priemones, o jų apsisprendimas tokių poveikio priemonių netaikyti ABTĮ prasme negali būti traktuojamas kaip administracinis neveikimas.

Vadovaudamasi nurodytais argumentais bei įvertinusi šios individualios administracinės bylos teisingam išsprendimui reikšmingus faktinius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. ir A. A. P. prokuratūrai adresuotas 2011 m. kovo 24 d. prašymas ginti viešąjį interesą, pagal kompetenciją persiųstas Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, buvo išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka ir pareiškėjai tinkamai informuoti apie administracinės procedūros baigtį (rezultatus). Skundžiamo administracinio akto turinys rodo, kad atsakovas patikrino ir išanalizavo pareiškėjų kreipimesi įvardytas aplinkybes, atliko motyvuotą jų įvertinimą, todėl 2011 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 2D-6178-(21.2) laikytinas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jį naikinti, o juo labiau įpareigoti atsakovą atlikti statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, numatytus veiksmus, kas reikštų ne objektyviai egzistuojančios, bet tariamos pareiškėjų subjektinės teisės gynimą, nėra pagrindo. Be to, nenustačius valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų Inspekcijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus veiksmų ar neveikimo – netenkinamas ir pareiškėjų skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl paminėto Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. B. ir A. A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas