AS-525-354-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-354/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00342-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. (J. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl dalies valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 16 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) atnaujinti terminą skundui dėl dalies valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. paduoti;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) − 9 448,87 Lt.

Nurodė, kad nuo 2010 metų iki šiol gauna tik dalį jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pažyma, teigė, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. viso jam nebuvo išmokėta 9 448,87 Lt paskirtos valstybinės pensijos. Reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-1059/2013, teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad į teismą kreipėsi 2014 metų sausį, atėmus 36 mėnesius, pirmas mėnuo, dėl kurio nebuvo praleistas 3 metų terminas, yra 2010 metų gruodis, apie sumažintą pensiją sužinojo, 2011 m. sausį, gavęs sumažintą pensiją už 2010 metų gruodį. Teigė, kad teismas privalo nagrinėti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies už visą laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nes nors Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios ir netaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., neišmokėta pensijos dalis iki šiol nekompensuota. Manė, kad praleistas trejų metų terminas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. jam nėra naikinamasis. Teigė, kad sąžiningai klydo, manydamas, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas ne nuo žalos darymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia, galvojo, kad dėl žalos atlyginimo galės kreiptis per 10 metų senaties terminą, į teismą nesikreipė, sekė Vyriausybės pranešimus. Vertino, kad klydimą ir nežinojimą per kokį terminą gali siekti savo teisių gynybos, teismas gali pripažinti svarbia aplinkybe ir atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti J. M. skundą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau reikšdamas reikalavimą prašė atnaujinti skundo padavimo terminą tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Teismas vertino, kad toks laikotarpio išskyrimas neturi jokios įtakos prašymo dėl termino atnaujinimo už visą pensijos mokėjimo laikotarpį atnaujinimui, kadangi tokio prašymo nagrinėjimui aktualus pareiškėjo sužinojimo apie jo pažeistas teises momentas, kuris siejamas su pirmuoju sumažintos pensijos išmokėjimo momentu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kur kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformulavo specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo taisyklę, pagal kurią toks terminas turi būti atnaujinamas iš esmės visais atvejais, atnaujinimo nesiejant su pareiškėjų nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, turėjusiomis įtakos šio termino praleidimui (šiuo atveju teismas veikė ex officio). Minėtoje nutartyje konstatuota, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nutarties priėmimo ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas, neapibrėžtumas ir dėl to asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, o po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo, 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paminėtoje 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuluota specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo taisyklė, iš esmės konkuruoja (paneigia) su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinėse kolegijose priimtose 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 įtvirtintais precedentais, pagal kuriuos kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuluota specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo taisykle nesivadovauti.

Teismas vertino, jog pareiškėjas paaiškino, kad kai jam, kaip ir kitiems pensininkams buvo sumažinta pensija, jis nepuolė tuoj pat teistis ar imtis kitų veiksmų, solidarizuodamasis su visa šalimi „susiveržė diržą“ ir tenkinosi mažesne pensija, tikėjosi, kad krizei praėjus, Lietuvos valstybė pati, geranoriškai ras būdų kaip kompensuoti neišmokėtos pensijos dalį, buvo įsitikinęs, jog terminas skundui ar ieškiniui paduoti yra skaičiuojamas ne nuo žalos darymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia todėl, sąžiningai klysdamas, į teismą nesikreipė, manė, jog dėl bet kokios padarytos žalos turi galimybę kreiptis į teismą per 10 metų.

Pagal pareiškėjo pateiktą Tarnybos pažymą Nr. 11DP(P)-53 teismas sprendė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. sausio 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas.

Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014 m. sausio 16 d., t. y. beveik 4 m., kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.) termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Todėl skunde pareiškėjo nurodytos 3 metų procesinio termino paduoti skundą faktinės aplinkybės nepripažintos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintas.

Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, netenkintas ir prašymas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 9 448,87 Lt. Šią skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį, kuria teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, panaikinti ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 16 d. pateiktą skundą visa apimtimi.

Atskirajame skunde, be skunde pateiktų argumentų, pažymi, kad skundžiama nutartimi teismas grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises į nuosavybę ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, todėl priėmė neteisėtą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. O pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes − kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. sausio 16 d., konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Tai, kad minėtas 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra praleistas, skunde iš esmės pripažino ir pareiškėjas, todėl teismo prašė atnaujinti terminą skundui dėl dalies valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nusprendė minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 pradėta formuoti praktika nesivadovauti, nes įžvelgė jos konkuravimą (paneigimą) su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų priimtose 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 įtvirtintais precedentais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nevisiškai sutinka.

Viena vertus, minėtose nutartyse, priimtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų, termino atnaujinimo klausimas, terminų atnaujinimo priežastys ir jų svarba nebuvo vertinama, todėl tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 (bei vėlesnių nutarčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, pvz., 2014 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-751/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) prieštaravimų nėra.

Kita vertus, pareiškėjas, minėta, skundą teismui pateikė tik 2014 m. sausio 16 d., t. y. praėjus beveik dviems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau nei metams nuo jo paskelbimo; praėjus beveik metams (dešimčiai mėnesių) po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas minėtas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei dviems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų pratiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo; trejų metų terminą praleidęs beveik metais, t. y. po beveik ketverių metų nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo. Per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (tikėjosi, kad praėjus krizei, valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, pareiškėjui nesikreipiant į teismą, manė, kad skundą gali paduoti per 10 metų terminą, kad terminas skundui dėl žalos paduoti skaičiuojamas nuo tada, kai žalos padarymas pasibaigia), nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar nustatytą terminą viršijus ne taip žymiai, pateisinamą laiką, kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, nepriklausomai nuo to, kad joje teismas nepagrįstai nutarė nesiremti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, įžvelgęs jos prieštaravimą precedentams, nustatytiems ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų priimtose nutartyse, yra teisėta ir pagrįsta tuo aspektu, kad atsižvelgiant į termino skundui dėl pensijos nepriemokos padavimo praleidimo trukmę ir pareiškėjo nurodomas tokio delsimo priežastis, prašymas dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, negali būti tenkinamas. Atitinkamai prašymo dėl termino skundui paduoti neatnaujinus, skundą priimti atsisakyta pagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo J. M. (J. M.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas