A-662-771-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-771/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00344-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bietanija“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys – S. D. (S. D.), Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bietanija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir atsakovas) atlyginti 4 761,01 Lt pareiškėjo transporto priemonei „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą (b. l. 4-12).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. liepos 19 d. apie 19.00 val. pareiškėjo darbuotojas S. D., darbo metu vairuodamas pareiškėjui priklausančią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), 300 m. už „Lukoil“ degalinės važiuodamas link Kauno HES, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, nepaženklintą kelio ženklais, neaptvertą duobę, kurios pastebėti iš anksto neturėjo galimybės, nes lijo lietus ir duobė buvo apsemta vandens. Dėl šio eismo įvykio buvo apgadintas vairuojamos transporto priemonės priekinis dešinys ratas.

Taip pat šiame kelyje apie 17.30 val. ties sankryža į Rokus važiuodamas ta pačia kryptimi vairuotojas buvo įvažiavęs į važiuojamoje kelio dalyje buvusią vandeniu apsemtą duobę, kurios negalėjo pastebėti ir taip pat apgadino buvusį dešinį priekinį ratą, kurį pakeitė atsarginiu. Sugadinęs atsarginį priekinį ratą pareiškėjo darbuotojas iškvietė į eismo įvykio vietą policijos pareigūnus. Atvykę policijos pareigūnai rado apgadintą automobilį „(duomenys neskelbtini)“. Policijos pareigūnai apžiūrėjo eismo įvykio vietą, transporto priemonę, kuri dalyvavo eismo įvykyje, sudarė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą.

Policijos pareigūnai nustatė, kad duobė buvo važiuojamoje kelio dalyje. Nustatė duobės gylį. Visa duobė buvo apsemta vandeniu. Jokių įspėjamųjų ženklų apie važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę nebuvo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos specialistas 2012 m. liepos 23 d. priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Buvo kreiptasi su pretenzija į Kauno miesto savivaldybę dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau buvo gautas atsakymas, jog nuostoliai nebus atlyginti.

Nurodė, jog dėl įvažiavimo į duobę, pareiškėjas patyrė materialinės žalos, susijusios su sugadintos transporto priemonės remontu. Taisant apgadintą transporto priemonę buvo patirti tiesioginiai nuostoliai ir netiesioginiai nuostoliai, iš viso patirta nuostolių už 4 761,01 Lt. Taisant transporto priemonę buvo atlikti šie darbai: pilnas padangos montavimas ir ventilio keitimas, padangos montavimas, priekinio tilto dešinės pusės stebulės N/P remontas ir stabdžių suporto N/P remontas, pakeisti ratlankiai 6.75x17.5 ir autodalis 215/75R17.5 AH11 Hankook, padangos demontavimo, nuėmimo, pastatymo, montavimo ir balansavimo darbai.

Nurodė, jog 2012 m. liepos 19 d. darbo dienos metu, negalėdamas numatyti aplinkybės, kad vakare, apie 19.00 val., transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateks į eismo įvykį, sudarė krovinio pervežimo sutartį su UAB „Profisa“, kuria įsipareigojo užsakovo krovinį pakrauti 2012 m. liepos 20 d. ir iškrauti 2012 m. liepos 23 d. Lenkijoje. Tačiau dėl įvykusio eismo įvykio krovinio pakrovimas įvyko tik 2012 m. liepos 23 d. Kadangi transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo eksploatuojama nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2012 m. liepos 22 d. imtinai, t. y. faktiškai buvo priverstinėje prastovoje dėl remonto ir negalėjo laiku įvykdyti sutarties, be to, buvo pažeista pareiškėjo krovinių gabentojo dalykinė reputacija, pareiškėjas patyrė 1 381,12 Lt netiesioginių nuostolių. Pareiškėjas patyrė nuostolių, nes reikėjo vietinėje rinkoje perpirkti prekes, be to, prekės buvo perkraunamos į kitą transporto priemonę ir perkrovimo metu buvo apgadintos, pareiškėjui buvo pareikšta pretenzija dėl 266 Lt.

Užmokestis pareiškėjui už pervežimo paslaugas buvo sumažintas proporcingai pretenzijoje nurodytai sumai. Netiesioginiai nuostoliai priežastiniu ryšiu yra susiję su eismo įvykiu, kurio metu buvo apgadinta pareiškėjui priklausanti transporto priemonė. Priežastinis ryšys yra glaudžiai susijęs su minėtais nuostoliais, visos nurodytos sumos yra pagrįstos ir atsakovas privalo jas atlyginti. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42-51).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės matmenis, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui.

Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad transporto priemonė būtų įvertinta atestuotų kilnojamojo turto vertintojų, kurie turi teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami raštu, turi būti pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita. Siekiant tariamos žalos atlyginimo, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus.

Nurodė, jog policijos pareigūnų užfiksuoti automobilio apgadinimai yra dešinės pusės padanga ir ratlankis, o pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodomi tokie apgadinimai kaip priekinio tilto, stebulės, stabdžių suporto remontas, taip pat 2 ratlankių ir 2 padangų įsigijimo išlaidos bei 4 padangų montavimas. Nėra jokių įrodymų, kad vairuotojo nurodyta duobė ties Rokų sankryža buvo, kokio dydžio ji buvo ir ar apskritai toks eismo įvykis buvo, kuris sukėlė nurodytus automobilio apgadinimus. Iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys.

Iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi su ginčo duobe, kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala patirta. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus ir būtent tik dėl to buvo patirta pareiškėjo nurodoma 4 761,01 Lt turtinė žala. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pareiškėjas taip pat neįrodė netiesioginių nuostolių atsiradimo ir priežastinio ryšio su įvykusiu eismo įvykiu, todėl reikalavimas atlyginti tokius nuostolius yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas yra PVM mokėtojas, teikiantis pervežimo paslaugas, todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies l punktu, turi teisę į PVM atskaitą prekėms ir paslaugoms, susijusioms su automobilių remontu, nes tai yra būtina priemonė jo ekonominei veiklai vystyti. Atsižvelgiant į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas ir teismų formuojamą praktiką, PVM mokesčio suma nelaikytina pareiškėjo patirtu nuostoliu. Paaiškino, jog Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai, pagal turimas finansines galimybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo atsiliepime į skundą prašė spręsti teismo nuožiūra (b. l. 52-53).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Nurodė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą ir pažymėjo, kad Direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. D. palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus ir prašė skundą patenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 833,66 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisė iš atsakovo 906 Lt teismo išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010, aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, nurodė Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Teismas nurodė Aprašo 6, 12.1 punktus. Vadovaujantis minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Administracinėje byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti (duomenys neskelbtini)., važiuojant link HES, 300 m. už „Lukoil“ degalinės, važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, be to, duobė buvo pilna vandens ir dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (b. l. 16-17). Atsižvelgiant į eismo įvykio schemoje (b. l. 16) pažymėtos kelio duobės lokaciją, jos skersmenį bei į tai, kad duobė buvo apsemta vandens, padaryta išvada, kad esant nepažymėtai ir vandens apsemtai duobei, važiuojant leistinu greičiu, S. D. objektyviai galėjo neišvengti įvažiavimo į ginčo duobę. Taigi ankščiau nurodytos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Kaip buvo minėta, proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei automobilio apgadinimus, kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Policijos pareigūnų užfiksuoti apgadinimai iš esmės sutampa su pareiškėjo nurodytais apgadinimais. Ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai užfiksavo automobilio dešinės pusės priekinio rato ir ratlankio sugadinimus, o vėliau buvo nustatyta, kad reikalingas (ir buvo atliktas) priekinio dešinės pusės stebulės N/P ir priekinio tilto dešinės pusės stabdžių suporto N/P remontas, nesudaro pagrindo nesivadovauti UAB „Autogreitis“ (b. l. 21) nustatytais apgadinimų duomenimis, kadangi policijos pareigūnai įvykio vietoje turi galimybę užfiksuoti tik vizualiai apžiūrėjus transporto priemonę akivaizdžiai matomus sugadinimus.

Pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti pateikė UAB „Kedavė“, UAB „Adampolis“, UAB „Autogreitis“, UAB „Tyres Center LT“ PVM sąskaitas faktūras (b. l. 19-23). Šių pateiktų sąskaitų duomenimis, automobiliui „MAN“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas priekinio tilto dešinės pusės stebulės N/P remontas, priekinio tilto dešinės pusės stabdžių suporto N/P remontas, pirkti ratlankiai ir padanga ir atliekami darbai, susiję su padangos pakeitimu (ratų nuėmimas, padangų montavimas, padangų balansavimas, padangų demontavimas/montavimas). Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras bendra suma – 3 083,66 Lt. Teismo nuomone, iš šios sumos atėmus su įvykiu nesusijusius sugadinimus, t. y. vieno ratlankio įsigijimą, nes byloje nenustatyta, jog reikėjo keisti du ratlankius, priteistina suma yra 2 833,66 Lt.

Nors atsakovas mano, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytas tariamai patirtas nuostolis, pažymėta, kad bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu nuostolių dydį įrodinėja pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė įrodymus apie jam padarytų nuostolių dydį, todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktais įrodymais, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Kadangi atsakovas įrodymų, susijusių su padarytos žalos dydžiu, nepateikė, spręstina, kad pareiškėjo pateiktų UAB „Kedavė“, UAB „Adampolis“, UAB „Autogreitis“, UAB „Tyres Center LT“ PVM sąskaitų faktūrų yra pakankama daryti pagrįstas išvadas, jog pareiškėjui dėl eismo įvykio metu atsiradusių minėtų automobilio apgadinimų buvo padaryta 2 833,66 Lt turtinė žala. Byloje esantys įrodymai (b. l. 16-17, 19-23) patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų.

Pareiškėjas prašė priteisti 30 Lt už kelionę taksi automobiliu, negalint eksploatuoti sugadintos transporto priemonės. Byloje yra pateiktas UAB „Žaibiškas greitis“ čekis, išrašytas 2012 m. liepos 20 d. (b. l. 24). Bylos duomenimis nustatyta, jog eismo įvykis įvyko 2012 m. liepos 19 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad transporto priemonė negalėjo būti eksploatuojama. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad šios išlaidos buvo būtinos ir kad patirtos būtent dėl įvykusio eismo įvykio.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog tą pačią dieną šiame kelyje apie 17.30 val., ties sankryža į Rokus, vairuotojas buvo įvažiavęs į važiuojamoje kelio dalyje esančią duobę, kurios pastebėti negalėjo, nes ji buvo pilna vandens, taip pat apgadino dešinį ratą, kurį pakeitė atsarginiu. Policijos dėl pastarojo įvykio nekvietė. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina šio įvykio fakto, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, jog S. D. įvažiavo būtent į nurodytą duobę, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie eismo įvykio vietą, nėra nubraižyta eismo įvykio schema, pats eismo įvykis policijos pareigūnų nėra įvertintas, įvykio aplinkybės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl įvažiavimo į ginčo duobę jis patyrė ir netiesioginių nuostolių, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu. Pareiškėjas pateikė 2012 m. liepos 11 d. sudarytą krovinio pervežimo sutartį su UAB „Keliukis“ (b. l. 28). Šioje sutartyje nurodyta, kad krovinio pristatymo data yra 2012 m. liepos 16 d. Eismo įvykis įvyko 2012 m. liepos 19 d. Iš to darytina išvada, jog pats pareiškėjas vėlavo pristatyti prekes dar iki 2012 m. liepos 19 d. įvykusio eismo įvykio ir tai įrodo, kad tarp šių patirtų nuostolių ir eismo įvykio nėra priežastinio ryšio. Taip pat 2012 m. liepos 11 d. sutartyje nurodyta, kad prekes pristatys transporto priemonė, kurios valstybiniai numeriai yra „(duomenys neskelbtini) o ne automobilis, kuris ir buvo patekęs į eismo įvykį (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Byloje pateikta UAB „Profisa“ 2012 m. liepos 19 d. krovinio pervežimo sutartis (b. l. 25) nėra pasirašyta nei vienos iš šalių, joje taip pat nėra nurodytas vežėjas. Sutartis su UAB „Profisa“ sudaryta 2012 m. liepos 19 d., kai pareiškėjas dar nebuvo įvykdęs savo sutartinių įsipareigojimų su UAB „Keliukis“, taigi pareiškėjas prisiėmė riziką, kad prekių gali nepristatyti laiku, žinodamas, kad turi neįvykdytų ankstesnių sutartinių įsipareigojimų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti netiesioginius nuostolius yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog netiesioginiai nuostoliai atsirado dėl priežastinio ryšio su įvykusiu 2012 m. liepos 19 d. eismo įvykiu.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 27 ir 46 straipsniai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog priteistina suma nemažintina PVM dalyje. Teismas nurodė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Kadangi nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo suremontuotas, pateiktos apmokėjimui PVM sąskaitos faktūros, todėl PVM priteistinas iš atsakovo pareiškėjo naudai (Teismų įstatymo 33 str.).

Pareiškėjo atstovė advokatė A. V.-Šimkūnienė taip pat prašė priteisti 2 762 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 6 dalį. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2013 m. kovo 25 d. pareiškėjas sudarė atstovavimo sutartį su advokate A. V.-Šimkūniene (b. l. 15). Patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pareiškėjas grindžia PVM sąskaitomis faktūromis (serija AD Nr. 0661 (2013 m. birželio 25 d.) ir serija AD Nr. 0698 (2013 m. rugsėjo 20 d.)), mokėjimo nurodymo išrašais Nr. 3481 (2013 m. rugsėjo 13 d.) ir Nr. 3279 (2013 m. kovo 28 d.).

Pareiškėjo atstovė advokatė 2013 m. balandžio 5 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4-12). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktą, maksimaliai už skundo parengimą gali būti priteista 3 000 Lt suma. Pareiškėjo atstovės advokatės Aurelijos Vingrienės-Šimkūnienės prašoma 1 210 Lt suma už skundo surašymą atitinka Rekomendacijų nustatytus dydžius, yra pagrįsta.

Advokatė A. V.-Šimkūnienė atstovavo pareiškėjui 2013 m. birželio 26 d. teismo posėdyje, trukusiame 7 min. (b. l. 64), 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje, kuris truko 56 min., (b. l. 77-78) ir 2013 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje, trukusiame 1 val., iš viso – 2 val. 3 min. (pagal Rekomendacijų 9 punktą, tai prilyginama 2 val.). Atsižvelgus į tai, maksimaliai priteistina suma yra 300 Lt (2 (valandos) x 1 000 Lt (MMA) x 0,15). Taigi pareiškėjo atstovei advokatei A. V.-Šimkūnienei priteistina maksimali suma sudaro 1 510 Lt.

Teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimai tenkinti iš dalies, todėl patirtos išlaidos priteistinos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį. Dėl to nustatytinas koeficientas, kuris taikytinas priteistinoms išlaidoms skaičiuoti. Pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies – reikalavimas buvo patenkintas 0,60 dalimi, prašė priteisti 4 761,01 Lt, o priteista 2 833,66 Lt. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį, bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, jog šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteista 906 Lt išlaidų suma (1 510 Lt x 0,60).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 102-107) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą. Taip pat mano, kad toks teismo sprendimas suponuoja klaidingą išvadą, jog Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, sugadinimus. Vadovaujasi ABTĮ 81, 57 straipsniais ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo. Išdėsto CK 6.271 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad kaltu dėl pažeidimo padarymo asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų, o visi neaiškumai turėtų būti traktuojami atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Priešingai nei nurodė Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime, nei vienas byloje pateiktas įrodymas nepatvirtina priežastinio ryšio egzistavimo tarp automobilio sugadinimų ir Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Visų pirma, UAB „Autogreitis“ PVM sąskaita faktūra už atliktus darbus išrašyta 2013 m. liepos 23 d., t. y. praėjus keturioms dienoms po eismo įvykio. Tai, kad tuo metu (t. y. po įvykio) automobilis buvo naudojamas, patvirtino tiek UAB „Bietanija“ atstovas teismo posėdžio metu, tiek ir liudijęs trečiasis suinteresuotas asmuo S. D., taip pat tai liudija ir pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – 2012 m. liepos 11 d. krovinių pervežimo sutartis Nr. 4772 su UAB „Keliukis“, CMR važtaraštis Nr. JA0003637 bei UAB „Keliukis“ 2012 m. liepos 23 d. pretenzija, kuriose nurodoma, kad automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. liepos 23 d. 8 val. ryto pristatė prekes į Panevėžį. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad automobilis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo eksploatuojamas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 19 d. (eismo įvykio) iki 2012 m. liepos 23 d., todėl daryti išvadą, kad automobilio apgadinimai, kurie buvo suremontuoti tik 2012 m. liepos 23 d., atsirado būtent dėl įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) buvusią duobę, negalima, o nesant akivaizdžių duomenų dėl priežastinio ryšio egzistavimo pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Antra, nei policijos pareigūnai, nei UAB „Autogreitis“ nėra įgalioti pagal teisės aktų nuostatas vertinti, ar automobilio apgadinimai yra susiję su įvažiavimu į ginčo duobę. Akivaizdu, kad šiuo atveju autoserviso UAB „Autogreitis“ atstovai remontuoja tokius sugadinimus, kurie yra būtini, tačiau jie nevertina, ar šie apgadinimai yra susiję su konkrečiu eismo įvykiu. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, nustatyti, ar konkretūs autotransporto priemonės apgadinimai susiję su eismo įvykiu, konkrečiu atveju su įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) buvusią duobę, gali tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, (toliau – ir Tvarka) 3 ir 28 p.).

Trečia, tiek pareiškėjo atstovas, tiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo S. D. paliudijo, kad automobilis prieš kelias valandas tame pačiame kelyje buvo įvažiavęs į dar vieną duobę, t. y. patyręs eismo įvykį, tačiau policijos nekvietė ir, nors teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų apie eismo įvykio vietą, nėra nubraižyta eismo įvykio schema ir įvykio aplinkybės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais, duomenų apie tame eismo įvykyje patirtus automobilio sugadinimus nėra pateikta. Todėl stebėtina, kodėl teismas padarė išvadą, kad visi automobilio apgadinimai susiję būtent su įvažiavimu į duobę (duomenys neskelbtini), o ne su ankstesniu eismo įvykiu, ar automobilio eksploatavimu laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2012 m. liepos 23 d., taip pat nėra jokių duomenų, kurie liudytų, kad automobilis iki 2012 m. liepos 19 d. eismo įvykių buvo tvarkingas ir kad šie sugadinimai neatsirado dėl elementarios automobilio eksploatacijos ar eilinio nusidėvėjimo. Automobilio pagaminimo metai – 2003 m., todėl įvykio dieną jis buvo 9 metų senumo, automobilis eksploatuojamas krovinių pervežimui, todėl akivaizdu, kad tam tikras detales reikia keisti ir dėl nusidėvėjimo. Taigi teismas nepagrįstai sprendė dėl priežastinio ryšio egzistavimo, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

Teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį ir kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Pagal sąskaitas faktūras, iš viso pareiškėjas atliko 4 padangų montavimo darbus, įsigijo 2 ratlankius ir 2 padangas bei remontavo automobilio stebulę ir priekinį tiltą, ir iš šios sumos teismas atėmė tik 1 ratlankio įsigijimo išlaidas. Teismas nenurodė, kuo trijų padangų montavimo išlaidos ir 1 padangos įsigijimo išlaidos susijusios su eismo įvykiu, ir kodėl, teismo vertinimu, jos turi būti priteistos. Nuostolių, kurie nesusiję su eismo įvykiu, priteisimas pareiškėjui turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas praturtėjimas.

Pažymi ir tai, kad teismas visiškai neatsižvelgė į teismų praktikos ir teisės aktų nuostatas, kurios imperatyviai reikalauja išskaičiuoti keičiamų detalių nusidėvėjimą ir atlyginti tik tuos nuostolius, kurie yra būtini sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti, atsižvelgiant į tai, kad automobilis buvo 9 metų senumo, nusidėvėjimas privalėjo būti išskaičiuotas. Toks teismo sprendimas, kuriame nusidėvėjimas nėra išskaičiuotas, neatitinka teisės aktų reikalavimų (Tvarkos 2, 14 ir 26 p.). Nesant įrodymų, kad buvo išskaitytas keistų detalių nusidėvėjimas, negalima daryti išvados, kad apskaičiuojant patirtą žalą buvo laikytasi teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai neišskaičiavo PVM dydžio iš nuostolių sumos, tokia išvada darytina vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1611/2012. Šiuo atveju pareiškėjas yra PVM mokėtojas, teikiantis pervežimo paslaugas, todėl vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies l punktu, jis turi teisę į PVM atskaitą prekėms ir paslaugoms, susijusioms su automobilių remontu, nes tai yra būtina priemonė jo ekonominei veiklai vystyti. PVM mokesčio suma nelaikytina pareiškėjo patirtu nuostoliu ir teismas nepagrįstai priteisė šią sumą pareiškėjui.

Teigia, jog pasekmių mastas, priešingai nei nurodė teismas, patvirtina, kad smūgis buvo labai stiprus, ir tai, kad pareiškėjas apgadino priekinį tiltą, stebulę ir priekinį ratą su padanga, tik dar kartą patvirtina, kad jei apgadinimai patirti dėl įvažiavimo į duobę, tai esminės reikšmės tam turėjo ne duobės buvimas, o neatsargus ir nesaugus vairavimas. Kaip teismo posėdžio metu pažymėjo liudiję policijos pareigūnai, objektyvių galimybių nustatyti, ar vairuotojas buvo pasirinkęs saugų greitį ir kelyje elgėsi atidžiai ir rūpestingai, policijos pareigūnai neturi.

Kelių eismo taisyklės įpareigoja vairuotoją atsižvelgiant į eismo ir meteorologines sąlygas pasirinkti ne leistiną, o saugų greitį, todėl teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad vairuotojas važiavo leistinu greičiu ir tai įtakos eismo įvykiui neturėjo. 2013 m. rugsėjo 23 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo S. D. paliudijo, kad meteorologinės sąlygos įvykio metu buvo itin prastos, siautė didžiulė liūtis ir kad praktiškai nesimatė važiuojamosios kelio dalies, viskas plaukė, todėl akivaizdu, kad šioje situacijoje vairuotojas kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas privalėjo tinkamai šias sąlygas įvertinti ir pasirinkti saugų greitį arba saugiai sustabdyti transporto priemonę ir palaukti kol liūtis praeis, o to nepadarius konstatuotina, kad kelyje elgėsi neatsargiai.

Be to, kaip pažymėjo ir pats vairuotojas, prieš kelias valandas tame pačiame kelyje jis buvo pakliuvęs į kitą eismo įvykį, kas liudija paties vairuotojo neatsargumą kelyje, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Taigi iš esmės nesant įrodymų ir objektyvių duomenų, kokių atsargumo priemonių vairuotojas ėmėsi, kad išvengtų kliūties, atsižvelgiant į tai, kokio masto apgadinimus automobilis patyrė, bei į tai, kad tame pačiame kelyje per kelias valandas jis patyrė ne vieną eismo įvykį, konstatuotina, jog jei eismo įvykis ir buvo, tai esminės reikšmės jam turėjo būtent vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas.

CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ar nukentėjusio asmens veiksmų. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir teigia, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ir nemažino civilinės atsakomybės, atsižvelgdamas į šalių kaltės dydį ar atsakovo neatleido nuo civilinės atsakomybės.

Šioje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų ir priežastinio ryšio egzistavimą, priešingai, teismo konstatuotos aplinkybės yra paneigtos byloje surinktais rašytinais įrodymais, byloje pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, šios pareigos ir neginčija, tačiau mano, jog ji negali būti suabsoliutinta ir bet kokia kilusi žala automobilių vairuotojams neturėtų būti pripažįstama kaip kilusi dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo.

Pareiškėjas UAB „Bietanija“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 110) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, priimtu sprendimu ginčas tarp šalių buvo išspręstas tinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. UAB „Bietanija“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, kurią vertina 4761,01 Lt (keturiais tūkstančiais septyniais šimtais šešiasdešimt vienu litu ir vienu centu).

Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 19 d., apie 19.00 val., UAB „Bietanija“ darbuotojo S. D. vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), 300 m. už „Lukoil“ degalinės, įvažiavo į neaptvertą, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą duobę, kurios pastebėti iš anksto neturėjo galimybės, nes lijo ir duobė buvo apsemta vandens. Dėl šio įvykio buvo apgadintas minėtos transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratas. Taip pat šiame kelyje nurodytas vairuotojas apie 17.30 val., ties sankryža į Rokus, buvo įvažiavęs į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią pilną vandens duobę, ko pasėkoje apgadino dešinį priekinį ratą. Sugadintas ratas buvo pakeistas atsarginiu. Iškviesti atvykę policijos pareigūnai rado apgadintą transporto priemonę, apžiūrėjo įvykio vietą ir transporto priemonę, sudarė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą, išmatavo duobės gylį. Pareiškėjas dėl naujų ratlankių ir padangų bei prastovos patyrė nuostolių. UAB „Bietanija“ 2012 m. rugpjūčio 8 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo. Atsakovas 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. (33.200)R-659 prašymą tenkinti atsisakė. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010 ir kt.).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Kelio duobė, esanti (duomenys neskelbtini), 300 m už „Lukoil“ degalinės įvykio dieną nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo pilna vandens, kas apsunkino jos matomumą vairuotojui, o su įvykiu susijusios aplinkybės užfiksuotos policijos pareigūnų. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala iš dalies įrodyta (dėl vieno eismo įvykio), Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už vietinių viešųjų kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui viešųjų kelių ir gatvių būklė nekeltų grėsmės. Tai reiškia, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu duobė nebuvo aptverta ar kitaip pažymėta. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog duobė buvo važiuojamojoje kelio dalyje ir pilna vandens, kas taip pat apsunkino duobės matomumą. Vertinant vairuotojo kaltę dėl nurodyto eismo įvykio, nenustatyta, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent dalinai įtakojo žalos atsiradimą. Todėl įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens neatidumą, neatsargumą ar saugaus greičio viršijimą. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (2833,66 Lt) bei konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo UAB „Bietanija“ naudai turtinės žalos atlyginimą.

Pagrįstai atsisakyta priteisti žalą už kelionę taksi automobiliu, žalą, kilusią dėl tą pačią dieną (apie 17.30 val.) įvažiavimo į duobę (duomenys neskelbtini) ties sankryža į Rokus ir pavėluoto krovinio pristatymo.

Įvertinus tai kas išdėstyta, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, nes nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos egzistavimą, nenustatytos visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos bei dėl PVM priteisimo. Neteisingi atsakovo apeliacinio skundo motyvai ir dėl padangų įsigijimo bei 4 padangų montavimo darbų (šiuos prieštaravimus pašalina posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašas ir pareiškėjo pateikti įrodymai), todėl jie taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė