A-2045-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2045-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02702-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 11 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. kamerose Nr. 77 ir 105, kuriose laikomi asmenys yra plaučių tuberkuliozės rizikos grupėje bei sergantys aktyvia forma, pareiškėjas tuo laikotarpiu buvo tik rizikos grupėje. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, ir dėl to jam padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas paaiškino, kad minėtose kamerose yra įrengtos dviaukštės metalinės lovos, o sanitarinis mazgas yra bendroje gyvenamojoje patalpoje, todėl iš tualeto į patalpą sklinda blogas kvapas. Kamerose esantys stacionarūs baldai suvaržė judėjimo laisvę, kameros buvo perpildytos ir vienam žmogui tenkantis plotas buvo mažesnis nei numatyta teisės aktuose. Dėl minėtų atsakovo veiksmų jis patyrė psichologinį diskomfortą, psichinę įtampą ir stresą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad perpildytose kamerose jis negalėjo judėti ir buvo priverstas visą dieną sėdėti arba gulėti, o dviejų valandų per parą pasivaikščiojimai nekompensuoja šio diskomforto, nes į kiemelius išvedama per daug kalinamųjų, juose nėra suoliukų pailsėti.

Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad jam turi būti taikomas bendras 10 metų senaties terminas, nes draudžiama žmogų kankinti, žeminti, nežmoniškai su juo elgtis, be to, senaties terminas jam turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai jis sužinojo, kad turi teisę pareikšti ieškinį dėl savo teisių pažeidimo, t. y. nuo 2014 m. spalio 13 d., nes tos dienos sprendimu kitam kaliniui teismas priteisė žalos atlyginimą iš Šiaulių TI.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 10 d. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Teiginiai, jog pareiškėjui nebuvo galimybių sužinoti apie jo neva pažeidinėjamas teises, yra nepagrįsti ir neįrodyti jokiais faktais, o grindžiami tik prielaidomis, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Atsiliepimo papildyme atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (20 dienų), buvo laikomas kamerose Nr. 105 ir 77 kartu su dar 1–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,64 kv. m iki 8,07 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kalinamųjų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktu bei nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki šių aktų įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, Šiaulių TI įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą.

Atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių nedetalizavo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo bei nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsniu ir nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad nei Taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Atsakovas paaiškino, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių yra nepagrįstos. Sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, juose atliktas einamasis remontas. Pareiškėjui buvo skirtas dviejų valandų pasivaikščiojimas gryname ore.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į kameras buvo skirstomi vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Atsakovas paaiškino, kad iš Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų matyti, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose Nr. 105 ir 77 buvo numatytas atskiras asmenų, kurie serga aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas nustatytas laikymas nuo kitų nuteistųjų. Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 76/10-99 užfiksuota, kad pareiškėjas 1977 metais yra persirgęs plaučių tuberkulioze, o kamerose Nr. 105 ir 77 ir buvo laikomi tokie patys asmenys, kaip ir pareiškėjas, t. y. persirgę plaučių tuberkulioze, o asmenys, sergantys atvira plaučių tuberkulioze, būdavo ir yra gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, yra nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovas nurodė, jog nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo P. D. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui už kalinimą netinkamomis sąlygomis priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsniu ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Teismas taip pat vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą; 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teismas sprendimą grindė ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kalinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu ir Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, kuriame nustatyta, kad iki numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Aptardamas ieškinio senaties terminą, teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., o į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 7 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d.

Remdamasis Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 69/06-5597, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. (23 dienas) buvo kalinamas kamerose Nr. 105 ir 77, o kameroje Nr. 105 pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. (16 dienų) su dar 2–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 kv. m iki 8,07 kv. m, o kameroje Nr. 77 – nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. (7 dienas) vienas arba su dar 3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,64 kv. m iki 6,56 kv. m, taigi visas 23 dienas kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Teismas nurodė, kad iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, todėl 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014). Teismas konstatavo, jog pareiškėjas visas 23 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų buvę atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nėra kitų įrodymų dėl netinkamų kamerų būklės, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja sanitarinio mazgo atitvarų, ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš byloje esančios Šiaulių TI ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 62/08-412 teismas nustatė, kad atsižvelgiant į Taisyklių III skirsnio 14.5 punkto reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga.

Vadovaudamasis Aprašu, teismas nustatė, kad suimtieji ir nuteistieji iš karantino kamerų paskirstomi į kameras tik patikrinus jų sveikatą (8 p.), atsakingas sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, patikrinęs atvykusio suimtojo (nuteistojo) asmens byloje ir medicininiuose dokumentuose esančius duomenis, užpildo skiltį „Atžymos apie atvykusiojo sveikatos būklę“, nurodydamas, ar šis asmuo dėl sveikatos būklės gali būti kartu su kitais asmenimis, jeigu negali, nurodoma, dėl kokios priežasties, pasirašo, užregistruoja ir perduoda vidaus tyrimų skyriui (11 p.). Teismas nurodė, kad iš Šiaulių TI direktoriaus įsakymais patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų matosi, jog kameros Nr. 77 ir 105 yra skirtos laikyti aktyvia plaučių tuberkulioze sergančius arba pagal gydytojo išvadas privalomus laikyti atskirai nuteistuosius ir suimtuosius. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje bei Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 76/10-99 nurodyta, kad jis 1977 metais yra persirgęs plaučių tuberkulioze, o Šiaulių TI kamerose Nr. 105 ir 77 yra laikomi suimtieji (nuteistieji), persirgę plaučių tuberkulioze, sergantys atvira plaučių tuberkulioze gydomi Laivės atėmimo vietų ligoninėje. Dėl to teismas pareiškėjo teiginius, kad jis Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje kartu su atvira plaučių tuberkuliozės forma sergančiais asmenimis, atmetė.

Teismas, įvertinęs kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (23 dienos), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti visą pareiškėjo reikalaujamą sumą, nes pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, jog kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-835/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-746/2014 ir kt.), bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą – pripažinti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų laisvės atėmimo vietoje net esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu bei ilgam laiko tarpui, priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 3,69 Eur už vieną kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis dieną (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteisė 2 000 Lt; 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteisė 550 Lt; 2014 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 už 330 dienas priteisė 6 600 Lt). Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar tiesioginės kaltės, buvo priteista per didelė neturtinės žalos suma už trumpalaikį kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (23 dienas), nes pareiškėjas savo skundo nepagrindė jokiais tiesioginiais įrodymais ir išdėstė tik bendro pobūdžio, prielaidomis grindžiamus faktus.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizavo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

3. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją ir kt.). Be to, EŽTT pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

4. Konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jog atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pareiškėjas P. D. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas privalo laikytis nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų, o jas pažeidęs – kompensuoti dėl jų pažeidimo kilusią žalą. Pareiškėjas mano, jog jam negali būti taikomas senaties terminas ir jam turi būti priteista visa jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui P. D. už kalinimą Šiaulių TI sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų standartų.

Pareiškėjas šioje byloje teigė, kad nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. jis periodiškai buvo kalinamas perpildytose kamerose, buvo suvaržyta jo teisė judėti, kalėjo vienoje kameroje su atvira tuberkulioze sergančiais kaliniais, pasinaudojus tualetu gyvenamojoje patalpoje pasklinda blogas kvapas, ir prašė priteisti 11 000 Lt (3 185,82 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus tenkino iš dalies – už kalinimą netinkamomis sąlygomis priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė nustatęs, jog dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų senaties terminą, o nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. (23 dienas) pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų bei pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. buvo pažeistos, tačiau už trumpalaikį kalinimą netinkamomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimo

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 21) nustatyta, jog nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo periodiškai laikomas pareiškėjas, buvusių asmenų skaičius nebuvo pastovus ir vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,64 kv. m iki 8,07 kv. m. Nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. (23 dienos) plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsakovas šio fakto neginčija, tačiau nurodo, jog vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr.

EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.

Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr.

EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Šiaulių TI toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore. Taigi laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, ir nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti kamerose tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (sanitariniai mazgai kamerose įrengti bendroje patalpoje, pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži), tačiau pirmosios instancijos teismas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimo nenustatė. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir pažymi, jog analogiškus skundus kalinamieji buvo pateikę Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, kuris kelis kartus atliko Šiaulių TI patikrinimus. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-124 (b. l. 76–78) ir 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-242 (b. l. 79–83) matyti, jog buvo patikrinta didžioji dalis Šiaulių TI kamerų (kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, nebuvo patikrintos). Taip pat buvo tikrinami visi pasivaikščiojimo kiemeliai. Patikrinimų metu buvo nustatyti tam tikri Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai, tačiau iš 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-444 (b. l. 84–86) matyti, jog Šiaulių TI pašalino visus nustatytus pažeidimus. Nors byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kamerose Nr. 77 ir Nr. 105 metu būtų atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, ir nėra kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės, tačiau iš minėtų patikrinimo išvadų matyti, jog atsakovas geranoriškai siekia gerinti kalinamųjų sąlygas, o nustatyti pažeidimai buvo nežymūs, todėl konstatuoti, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai ir kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga (b. l. 22).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nebuvo kalinamas su atvira tuberkulioze sergančiais asmenimis.

Iš byloje esančios Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. vasario 4 d. rašto Nr. 76/10-99 (b. l. 74) matyti, jog pareiškėjas 1977 metais yra persirgęs plaučių tuberkulioze. Taip pat šiame rašte nurodyta, jog atvira tuberkulioze sergantys asmenys yra gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Iš byloje esančių Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų (b. l. 23–34) matyti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, yra kalinami asmenys, kurie pagal gydytojo išvadas privalomi laikyti atskirai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jis buvo laikomas nesaugioje aplinkoje su atvira tuberkulioze sergančiais asmenimis.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Tokia išvada atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-554-858/2015).

Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas gana trumpą laiką (23 dienos) ir tam tikrais laikotarpiais kameros plotas viršijo nustatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą. Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų grindė tuo, jog patyrė psichologinį diskomfortą, psichinę įtampą ir stresą, tačiau iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 9–11) matyti, jog pareiškėjui dėl to nėra kilę jokių sveikatos sutrikimų ar kitų ypač neigiamų pasekmių. Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui kilo neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama pinigais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo pripažinimo.

Teismų praktikoje yra nurodoma, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015), kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais (išskyrus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą), darytina išvada, kad pagrįstai pareiškėjui nustatytas 200 Eur neturtinės žalos dydis. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių bei teisės normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti sumažintas pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog jam negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, jo skundas turi būti patenkintas visiškai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra praleidęs 3 metų terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d. Teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su šia išvada.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Šioje byloje pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės, tačiau skundas teismui išsiųstas 2014 m. lapkričio 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3). Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi teismų praktika, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė