A-525-917-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-917/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00329-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Š. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) nesumokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. – 14 130,64 Lt;

2) panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-607(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo“.

Paaiškino, kad jam 1997 m. birželio 3 d. buvo paskirta 1 093,14 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, pensiją sumažino. Skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo 2010 m. sausio – 2010 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu jam buvo neišmokėta 14 130,64 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė atsiliepimą (b. l. 13–14), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Ministerija vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl Ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Ministerijos priimtas 2013 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 1D-607(11) yra teisėtas ir pagrįstas teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjo V. Š. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1D-607 (11) dalį, kurioje atsisakyta V. Š. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 11 391,34 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Ministerijos 1997 m. liepos 18 d. išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą Nr. 13908 pareiškėjui nuo 1997 m. birželio 3 d. neterminuotai buvo paskirta 903,02 Lt valstybinė pensija. Tačiau pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuota, t. y. sumažinta, kurios dydis svyravo nuo 380,58Lt iki 722,44 Lt. 2013 m. sausio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir ateityje užtikrinti visos valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimą. Ministerija 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1D-607-(11) pareiškėjo prašymo netenkino, paaiškino pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir išmokėti jos nepriemoką. Pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Taigi, pareiškėjui, dirbančiam tam tikrą darbą, draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, jis iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių atžvilgiu vien dėl to, kad jis dirba tam tikrą darbą. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas nurodė, jog vertinant 2013 m. sausio 10 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pažymą Nr. 11 PP (P)-232 (b. l. 22) matyti, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pensija siekė nuo 380,58 Lt iki 722,44 Lt. Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 11 391,34 Lt nepriemoka (29 219,2 – 17 827,86 = 11 391,34). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas sprendė, jog neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Ministerijos sprendimą, teismas, remdamasis 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, jog Ministerija, priimdama 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-607 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą aptariamo Ministerijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nustatančios ribojimą asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų.

III. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, jog teisės aktais (t. y. ir teismo sprendimu) negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Tad pagal dabartinę faktinę padėtį, Ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013 atidėjo analogiško sprendimo įvykdymo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi, padavė prašymą dėl prisidėjimo prie Ministerijos apeliacinio skundo (b. l. 57–58).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Minėta Laikinojo įstatymo nuostata Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. Š. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1D-607 (11) dalį, kurioje atsisakyta V. Š. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 11 391,34 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, bei vėlesne nuosekliai plėtojama administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko iš esmės teisėtu ir pagrįstu.

Pastebėtina tik tai, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl to, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti savo pažeistas teises teisme, nors ir padarė pagrįstą išvadą, jog šis terminas nėra praleistas, ją grindė neteisingais argumentais, nurodydamas: „Nustatyta, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį (b. l. 22), į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2013-01-07 (b. l. 18), dar esant nustatytam trejų metų terminui. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme.“.

Šiuo aspektu reikšminga minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos taisyklės, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Taigi nagrinėjamu atveju vertintina, jog pirmą sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesį, o skundą teismui pateikė 2013 m. sausio 30 d. (b. l. 1), t. y. nepraleidęs termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti – 3 metų nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Pritardama kitiems teismo sprendime esantiems argumentams ir remiantis jais padarytoms išvadoms, vertindama, jog nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.) bei atsižvelgdama į tai, jog apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjo teisė į priteistą sumą neginčijama, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašoma pakeisti tik ta apimtimi, kad būtų nustatyta, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl ginčo esmės ir pareiškėjo teisės į aptariamu laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, plačiau nepasisako.

Minėta, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės nėra kvestionuojamas. Atsakovai ir prie apeliacinio skundo prisidėjęs trečiasis suinteresuotas asmuo prašo tik atidėti šio sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. datos, kuri jau yra suėjusi. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde pateiktas prašymas tapo neaktualiu, todėl patenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, jis atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis