2K-206/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2014

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00595-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.2.3.2.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam R. Š.,

gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis pakeistas.

R. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

R. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki aštuonerių metų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio teismų sprendimus panaikinti ir bylą R. Š. nutraukti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. Š. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. 23.00 val. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. 3.00 val. Trakų r., Onuškio sen., Dusmenų k., M. S. priklausančios sodybos lauko virtuvėje, kurioje gyveno J. Š., dėl priešiškų tarpusavio asmeninių nesutarimų įvykusio konflikto metu tyčia sudavė ranka savo tėvui J. Š. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį kaktos dešinės pusės, dešinio momens ir dešinio smilkinio srities poodine kraujosruva su odos nubrozdinimais, dešinio antakio išorinio galo muštine žaizda, dešinės akies abiejų vokų poodine kraujosruva, dešinio skruosto poodine kraujosruva, kairio antakio muštine žaizda, kairės akies viršutinio voko poodine kraujosruva, viršutinės lūpos odos nubrozdinimu su aplinkine poodine ir lūpos gleivinės kraujosruvomis, apatinės lūpos odos raudonio kraujosruva, kraujosruvomis galvos gilesniuose minkštuose audiniuose išorinių sužalojimų projekcijose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairio pusrutulio sferiniame ir pamatiniuose paviršiuose, po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairio smegenų pusrutulio sferiniame paviršiuje ir į smegenų skilvelius, tai komplikavosi ryškiu galvos smegenų pabrinkimu, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nukentėjusysis vietoje mirė. Taip R. Š. nužudė savo tėvą J. Š..

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo teismų nuosprendžius pakeisti (turėtų būti – panaikinti) ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies pažeidimų, suvaržiusių jo teises ir sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai nevertino įrodymų visumos, o jam palankius įrodymus vertino netinkamai. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, tačiau nepateikė dėl jų pagrįstų išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nuoširdžiu prisipažinimu, kurį jį privertė rašyti policijos pareigūnai.

Šią aplinkybę patvirtino kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai G. V. ir S. J., kurie parodė, kad nuoširdų prisipažinimą jis (kasatorius) rašė prie jų, o G. V. netgi paaiškino, kad tai vyko prie liudininko. Kasatorius teigia, kad jo parodymai prieš save patį yra išgauti darant psichologinį spaudimą. Be abejo, pareigūnai tai paneigė, tačiau atkreiptinas dėmesys į liudytojo S. J. parodymus, kad „R. Š. buvo supažindintas su Baudžiamuoju kodeksu, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, po to jis parašė nuoširdų prisipažinimą“.

Kasatorius tvirtina, kad tai buvo padaryta jau po psichologinio spaudimo, šis liudytojas nutyli apie prieš tai buvusius grasinimus ir pažadus, kuriais jis jį (kasatorių) ir paveikė. Psihologiškai jį palaužę policijos pareigūnai, ramindami jį, aiškino lengvatas, kurias jis tariamai įgijo prisipažinęs. Kasatoriaus manymu, negali būti nuoširdus ir laisvas prisipažinimas policijos komisariato areštinėje dviejų policijos pareigūnų akivaizdoje, nedalyvaujant advokatui. Kasatoriaus nuomone, vien ta aplinkybė, kad jis, būdamas sulaikytas ir turėdamas teisę turėti gynėją, buvo apklausiamas neužtikrinant šios teisės, nerašant apklausos protokolo, laikytina rimtu BPK ir asmens teisių pažeidimu.

Dėl to tokie „nuoširdūs prisipažinimai“ negali būti laikomi teisėtais įrodymais. Taigi, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais, be kita ko, jo neteisėtais parodymais, nepaneigė jo parodymų, duotų teisme, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino prieštaravimų ir savo išvadas dėl jo kaltumo grindė abejones keliančiais duomenimis, t. y. nuoširdžiu prisipažinimu, kuris negali būti įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino.

Kasatorius tvirtina, kad teisme jis davė teisingus parodymus, jog jokio nusikaltimo nepadarė, tačiau teismas tokius jo parodymus atmetė. Kasatoriaus nuomone, vertindamas įrodymus, teismas turėjo atsiriboti nuo jo prisipažinimo ir pirmiausia pateikti duomenis, įrodančius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir tik po to pateikti duomenis iš prisipažinimo. Kasatorius pažymi, kad įstatymas įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo prisipažinimo nelaiko prima facie (turinčiu didesnę įrodomąją galią) įrodymu, patvirtinančiu nusikaltimo įvykį ar asmens kaltę. Jokie įrodymai teismui neturi turėti iš anksto nustatytos galios. Net ir esant asmens prisipažinimui, įstatymas neatleidžia kaltinimo nuo nusikaltimo padarymo aplinkybių įrodinėjimo, o teismo – nuo pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir įvertinti visus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Asmens prisipažinimas gali būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais. Tačiau jeigu kiti bylos įrodymai paneigia prisipažįstančio asmens nurodytas aplinkybes, prisipažinimas negali būti panaudotas kaip neabejotinas asmens kaltės įrodymas.

Pasak nuteistojo, teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatą, įpareigojančią teisiamojo posėdžio pirmininką imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Nors teismo nuosprendyje plačiai išdėstyti liudytojų parodymai, tačiau jie atskleidžia aplinkybes, buvusias iki nukentėjusiojo grįžimo namo, ir tas, kai jis buvo rastas miręs, t. y. liudytojų parodymai nesusiję su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, buvusiomis nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. 20.00 val. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. 17.00 val., juose nėra jo (kasatoriaus) kaltės įrodomųjų duomenų, nes juose nėra teigiama apie tai, jog jis padarė šį nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepastebėjo. Kasatorius teigia, kad dėl tos pačios priežasties pažeistos ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes teismas nepaneigė jo parodymų, jog jis nepadarė šio nusikaltimo.

Kasatorius nurodo, kad liudytojas K. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2011 m. rugpjūčio 24 d. 20.00 val. matė, kaip iš nukentėjusiojo (lauko virtuvės) išėjo V. J. (T. 1, b. l. 109). Nors šie parodymai yra svarbūs, nes jie nurodo į aplinkybes, buvusias po V. M. išėjimo iš nukentėjusiojo, tačiau šių parodymų teismai nevertino, nenustatinėjo, ką jis ten veikė, kodėl buvo užėjęs. Teisme K. M. neapklaustas, taip pat neapklausti Vikentijus ir V. J.. Kasatorius nurodo, kad jo prašymas apklausti šiuos asmenis buvo atmestas. Visi liudytojai teisme teigė, kad jis negalėjo padaryti šio nusikaltimo, tai patvirtina ir žurnalistinio tyrimo rezultatai (pridėta prie skundo). Liudytojai parodė, kad jis alkoholio nevartoja, 2011 m. rugpjūčio 24 d. taip pat nevartojo. Tomis dienomis jis grybavo, tėvą matė tik grįžtantį iš kaimynų, jokio konflikto ir priežasties jam suduoti nebuvo. Įvertinti tėvo būklę trukdė ankstesni tėvo epilepsinių priepuolių ir girto parkritimo atvejai, kai jis susimušdavo ir susižalodavo veidą. Kasatorius teigia, kad jei būtų sumušęs tėvą ar norėjęs jo mirties, nebūtų ieškojęs pagalbos pas felčerę. Taigi jis nebuvo abejingas dėl tėvo sveikatos būklės. Visų šių aplinkybių teismai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad apeliacinis nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus nuostatų, t. y. šis teismas turi vertinti įrodymus, tačiau to neatliko, nes nenustatė pirmosios instancijos teismo klaidų ir nesiėmė jokių priemonių trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir netgi padarė išvadą, kad byloje pakanka objektyvių jo kaltės įrodymų, tačiau jų nepateikė.

Nuteistojo R. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorius, prašydamas abiejų instancijų teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti, teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė, neturėjo tam priežasčių, tai patvirtino visi teisme apklausti liudytojai, taip pat žurnalistinio tyrimo rezultatai. Taip pat kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl tėvo nužudymo, padarė esminių BPK pažeidimų, nes nevertino įrodymų visumos, jo kaltę iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, t. y. jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nuoširdžiu prisipažinimu, kurį, darydami psichologinį spaudimą, jį privertė rašyti policijos pareigūnai, be to, teismai savo išvadų nepagrindė motyvuotu įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių priimtus nuosprendžius reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo.

Kasatorius teigia, kad jo kaltė iš esmės pagrįsta tik jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nuoširdžiu prisipažinimu, kurį, darydami psichologinį spaudimą, jį privertė rašyti policijos pareigūnai. Tačiau, kaip matyti iš teismų priimtų nuosprendžių turinio, teismų išvados dėl R. Š. kaltumo, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, ekspertų paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialistų išvadas, taip pat nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu ir kitą bylos medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas, kaip liudytojus apklausęs prokurorą M. Jancevičių, pareigūnus D. S., G. V. ir S. J., įvertinęs kitus bylos duomenis, padarė išvadą, kad nuoširdų prisipažinimą 2011 m. gruodžio 16 d. R. Š. parašė laisva valia, nei psichologinis, nei kitoks smurtas prieš jį nenaudotas. Be to, apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas nuoširdžiu prisipažinimu. R. Š., 2011 m. gruodžio 19 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad nakties metu buvo užėjęs į lauko virtuvę, kur konflikto metu du kartus sudavė tėvui į veidą, nes šis jam trenkė malka per galvą ir petį.

Šios apklausos metu nurodytas aplinkybes nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. R. Š. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymų patikrinimas vietoje atlikti nepažeidžiant BPK 189, 196 straipsnių reikalavimų. Taigi R. Š. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją pagrįstai pripažinti įrodymu ir jais vadovautasi grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, juolab kad juose nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei įvertinti įrodymai. Specialisto išvadoje Nr. G 3883/11 (01) (tyrimas pradėtas 2011 m. gruodžio 23 d.) konstatuota, kad R.

Š. kairio momens srityje yra trikampio formos randas, kuris galėjo susiformuoti po buvusios muštinės žaizdos; sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant R. Š. per galvą malka aplinkybėse nurodytu metu, t. y. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Apklaustas teisme tyrimą atlikęs specialistas J. Rybalko patvirtino savo išvadas, taip pat argumentuotai paaiškino, kad apžiūrėtas randas negalėjo atsirasti 2010 m. rudenį, kai R. Š. buvo susižalojęs galvą. 2011 m. rugpjūčio 29 d. apžiūrint namą, kuriame gyveno nuteistasis R. Š., ant virtuvės stalo buvo rasta medžiaginė skiautė su rudos spalvos skysčio dėmėmis.

Specialisto išvadoje Nr. S 462/11(01) (tyrimas pradėtas 2012 m. sausio 9 d.) konstatuota, kad ant medžiaginės skiautės yra R. Š. kraujo su 99,99 proc. tikimybe. Specialisto išvadoje Nr. M 1179/11 (01) konstatuota, kad J. Š. mirtis galėjo įvykti prieš 20–24 val. iki jo lavono teismo medicininio tyrimo 2011 m. rugpjūčio 26 d. 11.00 val.; visi nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti 12 val. laikotarpiu iki mirties. Taigi R. Š. nurodytas apytikslis konflikto su tėvu lauko virtuvėje laikas iš esmės atitinka specialisto išvadoje užfiksuotas aplinkybes;

R. Š. nurodyta suduotų smūgių lokalizacija taip pat atitinka J. Š. nustatytus sužalojimus. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas T. B. paaiškino, kad J. Š. galvos sužalojimai nėra būdingi griuvimui dėl epilepsijos priepuolio. Teismas, remdamasis liudytojo V. M. parodymais, padarė išvadą, kad, prieš šiam liudytojui išeinant iš lauko virtuvės (išėjo prieš 20.00 val.), J. Š. nebuvo sužalotas ar tokios būsenos, kad griūtų. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje akcentuota ir tai, kad J. Š. veido sužalojimai buvo akivaizdūs, jų neįmanoma buvo nepastebėti, todėl neįtikėtina, kad R.

Š., ryte užėjęs į lauko virtuvę, galėjo nepastebėti akivaizdžių tėvo veide esančių sužalojimų.

Kasatorius nurodo, kad teisme nebuvo apklaustas liudytojas K. M., taip pat neapklausti Vikentijus ir V. J.. Iš tiesų teisme šie liudytojai neapklausti. Dėl liudytojo K. M. pažymėtina, kad jis ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pirmą kartą, iš tiesų parodė matęs, kaip 2011 m. rugpjūčio 24 d., apie 19.00–20.00 val., iš J. Š. būsto išėjo neblaivus V. J.. Tačiau apklaustas papildomai teigė, kad V. J. matė išeinant iš J. Š. sodybos tą pačią dieną, kai sužinojo, jog J. Š. negyvas, t. y. 2011 m. rugpjūčio 25 d. Prašymas dėl liudytojų J. apklausos apeliacinės instancijos teisme motyvuotai atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Š. kaltu nužudžius savo tėvą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo kaltumo yra teisingos ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimus, jame išsamiai atsakyta į visus esminius nuteistojo R. Š. skundo argumentus bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas – R. Š. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Nesant priimtų teismų nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė