A-146-152-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-152/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00131-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovo atstovas), 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 2S-6020.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 30 d. buvo gydomas LAVL kameroje – palatoje Nr. 23 pažeidžiant jo teisę į tinkamas gyvenimo ir gydymo sąlygas. Šešiavietėje kameroje - palatoje, kurios plotas apie 11-12 kv. m., pareiškėjas buvo laikomas kartu su penkiais asmenimis pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą (3,6 kv. m). Patalpos būklė neatitiko ligoninės aplinkos: nuo sienų krito tinkas ir dažai; nebuvo galima atidaryti lango, nes trukdė grotos, o bandant nuimti vieną lango pusę nuo vyrių ir nuleisti ant grindų, jis galėjo sudužti. Šioje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors niekada nerūkė ir nerūko. Trūkstant patalpos ploto pareiškėjui teko beveik visą laiką gulėti lovoje ir kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas reikalavo atskirti jį nuo rūkančių asmenų, tačiau pareigūnai neragavo, o gydytojai paaiškino, kad padėti negali, nes Ligoninėje trūksta vietų. LAVL administracija neužtikrino tinkamų gyvenimo ir gydymo sąlygų, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, gavo formalų atsakymą. Dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis buvo pažeistas pareiškėjo orumas ir padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 40–43) paaiškino, kad pareiškėjas LAVL Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 kv. m., buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 30 d. Ligoninė neturi ir negali pateikti informacijos, kiek asmenų buvo gydoma kartu su pareiškėju šioje kamerų tipo palatoje, nes teisės aktai neįpareigoja registruoti tokius duomenis. LAVL negali reguliuoti atvyksiančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičių, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktais nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta. LAVL privalo užtikrinti izoliavimo reikalavimus, numatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat pacientų izoliavimo reikalavimus dėl sergamumo užkrečiamomis ligomis. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis plotas yra 590,2 kv. m, o padaliniui tenkantis asmenų (lovų) skaičius yra 160, pagal 2011–2012 metų ir 2013 sausio mėn. vidutinį nuteistųjų/suimtųjų asmenų skaičių LAVL minimali ploto norma vienam asmeniui nėra pažeidžiama (590,2/160 = 3,68 kv. m). Kamerą-palatą Nr. 23 tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Pastabų nepareiškė. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą Leidimą – higienos pasą ir tai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus kriterijus.

Dėl Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN:2010) 6 ir 14 punktų reikalavimų atsakovo atstovas paaiškino, kad informacija (užrašai ir ženklai), jog asmenims draudžiama rūkyti, yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose. Iš pareiškėjo nebuvo gauta rašytinių skundų ir/ar prašymų dėl rūkymo palatoje ar bendrojo naudojimo patalpose. Todėl nėra pagrindo teigti, kad LAVL administracija netinkamai pasirūpino Tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimu.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra didesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–33) Kalėjimų departamentas teigė, kad skundo pateikimas teismui savaime nėra įrodymas, jog atsakovo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisėti ar pareiškėjo nurodytoje kameroje iš tiesų buvo rūkoma. Apie draudimą rūkyti buvo informuotas pareiškėjas ir kiti asmenys, todėl apie galimus šio draudimo pažeidimus asmenys turėjo nedelsiant informuoti LAVL administraciją. Pareiškėjas apie rūkančius asmenis LAVL administracijai nepranešė, o tik pageidavo, kad būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2S-6020 pareiškėjui buvo atsakyta tinkamai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 69–73) pareiškėjo V. M. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 400 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildina iš to, kad nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 30 d. Ligoninės kameroje-palatoje Nr. 23 buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir pažeidžiant minimalią ploto normą vienam asmeniui. Ginčas kilęs ir dėl Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 2S-6020 teisėtumo ir pagrįstumo.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, jog informacija apie rūkymo draudimą yra iškabinta visose Ligoninės ir bendro naudojimo patalpose. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį bei teismo posėdyje pateiktus argumentus, teismas nusprendė, kad apie tai, jog Ligoninės patalpose rūkyti draudžiama, pareiškėjas žinojo, o atsižvelgdamas į tokio pobūdžio informacijos (draudimas rūkyti) pateikimo mastą, preziumavo, kad apie draudimą rūkyti buvo žinoma ir kitiems asmenims.

Pareiškėjas teigė, jog kameroje-palatoje Nr. 23 buvo rūkoma. Teismas iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų – Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui, registro Nr. 24 (b. l. 45–48) nustatė, kad nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 31 d. pretenzijų, skundų dėl to, kad kameroje-palatoje Nr. 23 rūkoma, nebuvo neužfiksuota. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius esą jis raštu kreipėsi į Ligoninės administraciją, o argumentus dėl kreipimosi į Kalėjimų departamentą patvirtina byloje esantis pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. skundas (Kalėjimų departamente gautas 2012 m. lapkričio 20 d., t. y. jau po pareiškėjo išvykimo iš Ligoninės). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 30 d.) dėl su rūkymu susijusių aplinkybių į Ligoninės administraciją bei Kalėjimų departamentą nesikreipė. Aplinkybės, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą (jau išvykus iš Ligoninės), teismas nepripažino svarbia. Teismo vertinimu, svarbesnė aplinkybė būtų ta, jei pareiškėjas dėl Tabako kontrolės įstatymo normų pažeidimo kameroje-palatoje Nr. 23 būtų kreipęsis būtent tuo metu, kada jis toje kameroje buvo laikomas. Pareiškėjui nepateikus objektyvių įrodymų apie tai, kad kameroje-palatoje Nr. 23 yra rūkoma, teismas nusprendė, kad nėra nustatyta faktų, jog minėtoje kameroje kartu su pareiškėju buvę asmenys rūkė Ligoninės administracijai žinant. Todėl teismas konstatavo, kad Ligoninės administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl žalos priteisimo už buvimą kameroje-palatoje Nr. 23 kartu su rūkančiais asmenimis pripažino neįrodyta.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ši įsakymu nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012).

Atsakovą atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek kameroje-palatoje Nr. 23 ginčo laikotarpiu buvo gydoma nuteistųjų/suimtųjų, pažymėdama, kad teisės aktai neįpareigoja fiksuoti tokią informaciją. Atsiliepime į skundą Ligoninė pripažino, jog pareiškėjui būnant Ligoninėje nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m ploto norma galėjo būti viršyta. Ligoninė taip pat nurodė, jog kameros-palatos Nr. 23 plotas yra 8,80 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu kartu su juo kameroje-palatoje Nr. 23 buvo laikomi 6 asmenys, vadinasi, vienam žmogui teko apie 1,46 kv. m ploto. Įvertinęs tai, kad Ligoninė konkrečių duomenų apie pareiškėjo laikymą kameroje-palatoje Nr. 23 nepateikė, tačiau ir nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomi ne šeši, o mažiau asmenų, teismas aplinkybes dėl pareiškėjo patalpinimo perpildytoje kameroje-palatoje vertino pareiškėjo naudai. Pateiktų duomenų apie vidutinius 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. sausio mėn. suimtųjų ir nuteistųjų skaičius Ligoninėje (b. l. 52, 53) teismams nepripažino įrodymais, apibūdinančiais ginčo situaciją.

Atsakovo atstovo argumentą, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, teismas vertino kaip neturintį teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų: nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Todėl aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Įsakymą Nr. V-124 atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Konstatavęs, kad dėl pareiškėjo laikymo perpildytoje kameroje-palatoje Nr. 23 yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, teismas nusprendė, jog yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kameroje-palatoje Nr. 23 pareiškėjas buvo laikomas 13 parų, tačiau nepateikė įrodymų, jog gyvenamojo ploto trūkumas būtų labai pabloginęs jo sveikatą, sukėlęs fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (CK 6.250 str. 1 d.), tik akcentavo ginčui aktualių teisės aktų pažeidimą. Teismas nusprendė, kad atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas (teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesuteikimas) sukėlė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nors ir buvo gydymo įstaigoje, į gydytojus dėl sukeltų neigiamų išgyvenimų ar fizinių nepatogumų nesikreipė, o dėl visų buvusių nepatogumų, kaip į Kalėjimų departamento administraciją kreipėsi jau po išvykimo iš Ligoninės, be to, ginčo kameroje-palatoje pareiškėjas buvo neilgai (13 parų). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, teismas nusprendė, kad pareiškėjui padarytai neturtinei žalai atlyginti turi būti priteista 400 Lt.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2S-6020 į pareiškėjo skundą (atsižvelgiant į tai, kad skunde suformuluotas abstraktus reikalavimas) buvo atsakyta laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka. Pripažinęs, jog atsakovo atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 2S-6020 panaikinimo.

III. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 87–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, neatsižvelgė į jo paaiškinimus apie blogą sveikatos būklę. Skunde teismui ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į pareigūnus ir gydytojus su prašymu nelaikyti jo Ligoninės kameroje-palatoje Nr. 23 kartu su rūkančiais asmenimis, nes yra bloga jo sveikatos būklė, tačiau į šį prašymą nebuvo reaguota. Gydytojai žinojo, kad jo sveikata yra bloga: jis sega diabetu ir keturis kartus per dieną leidžiasi insuliną, neseniai patyrė miokardo infarktą, serga tuberkulioze ir arterine hipertenzija ir kitomis sunkiomis nepagydomomis ligomis. Tai, kad apeliantas, būdamas tokios sveikatos būklės, 13 parų buvo laikomas kameroje-palatoje Nr. 23 ir verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, įrodo, kad Ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gydymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistiną neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė į apelianto sveikatos būklę, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neatitinka teismo sprendime paminėtų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų reikalavimų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 104–106) į apeliacinį skundą atsakovo atstovas pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be to, nurodo, kad LAVL paskirtis yra teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjui buvo suteiktos tinkamos ir kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jo sveikata pagerėjo. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tarp pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos ir gydymosi LAVL trumpą laiko tarpą (tik 13 dienų) priežastinio ryšio nėra, todėl neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų argumentų, pagrindžiančių jo skundo reikalavimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė teikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi atsisakyta priimti apeliacinį skundą, nes atsakovo atstovas praleido apeliacinio skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti (b. l. 84–85).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su aplinkybėmis, kad jam nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 30 d. gydantis LAVL nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui ir jis (nerūkantis asmuo) buvo laikomas kartu su penkiais rūkančiais asmenimis ir todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Ginčo laikotarpiui aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas (ne mažiau 3,6 kv.m) yra nustatytas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose laikomiems asmenims. Teisinio reguliavimo spraga, kad šiuo norminiu teisės aktu nėra nustatytas minimalus plotas laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydomiems asmenims ad hoc yra užpildyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A492-1600/2012, Nr. A556-1386/2012, Nr. A662-410/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad laisvės atėmimo vietų ligoninė yra įstaiga, kurioje stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos asmenims, kurie pagal jų teisinę padėtį (nuteistasis, suimtasis), jei nebūtų reikalinga teikti jiems šias paslaugas, turėtų būti laikomi tardymo izoliatoriuje ar areštinėje, ir minėti asmenys Ligoninėje gydomi kamerų tipo palatose, Įsakymo Nr. V-124 nuostata dėl minimalaus ploto vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv. m) taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninei.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno apeliantas kartu su kitais asmenimis.

Konstatuotina, kad vadovaujantis pirmiau minėtais teisės aktais, LAVL administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad jo gydymosi laikotarpiu (iš viso 13 parų) jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv. m), nes kameroje kartu su pareiškėju gyveno penki asmenys. Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Todėl atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad jis neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat kitos nurodytos aplinkybės (izoliavimo reikalavimai, LAVL paskirtis ir pan.) nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį ir nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste nėra reikšmingi. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas LAVL Leidimas –higienos pasas patvirtina tai, kad šioje Ligoninėje yra leista teikti šiame dokumente nurodytų profilių antrines stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas. Leidimo – higienos paso turėjimas ir tai, kad LAVL yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nereiškia, jog šioje įstaigoje, atsižvelgiant į jos veiklos specifiką, kad sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka apribota laisvė (nuteistiesiems ir suimtiesiems), neturi būti paisoma Įsakymo Nr. V-124 reikalavimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui užtikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad LAVL pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo vietų ligoninėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t.y. teisės aktų reikalavimus atitinkančių gyvenimo ir gydymosi sąlygų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių atsiradimas yra pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad pareiškėjas (nerūkantis asmuo) nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 30 d. LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 23 buvo laikomas ne tik neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, bet ir kartu su rūkančiais asmenimis.

Teisėjų kolegija šiame kontekste pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimus (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 23 buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka atsakovui.

Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir skunde Kalėjimų departamentui, nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nė teigia pareiškėjas. Atsakovo atstovo pateiktame pirmosios instancijos teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte nurodyta, kad LAVL kamerų tipo palata Nr. 23 buvo tikrinta pagal neįvardinto asmens 2012 m. lapkričio 21 d. skundą dėl atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams.

Šiame Akte nurodyta, kad minėta patalpa buvo tikrinta 2012 m. gruodžio 11 d. nuo 14 iki 15 val. ir 2012 m. gruodžio 21 d. nuo 11.20 val. iki 12.00 val. Akte nurodyta, kad kameroje yra vėdinimui pritaikytas langas, patikrinimo metu kameroje buvo apgyvendinti du asmenys, patikrinimų metu kameroje nebuvo rūkoma. Iš šio Akto turinio matyti, kad jis nei pagal laikotarpį, nei pagal faktines aplinkybes nėra susijęs su nagrinėjama byla. Taigi šias Aktas negali būti vertinamas kaip įrodymas, paneigiantis pareiškėjo argumentus, kad jis minėtoje patalpoje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad visose LAVL bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 4 d., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.). Atsakovo argumentai, kad pareiškėjo gydymosi laikotarpiu nebuvo užregistruota jo rašytinių skundų dėl rūkymo kamerų tipo palatoje Nr.23 nepaneigia pareiškėjo argumentų, kad jis žodžiu kreipėsi dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir skunde Kalėjimų departamentui, nurodė konkrečias jo laikymo su rūkančiais asmenimis faktines aplinkybes.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme neįrodė, kad buvo priešingai nė teigia pareiškėjas, t. y. kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 23 buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais esą pareiškėjo skundas Kalėjimų departamentui, į kurį atsakyta pareiškėjo skundžiamu 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2S-6020, buvo abstraktus ir į jį atsakyta išsamiai. Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 5 d. skunde (Kalėjimų departamente gautas ir užregistruotas 2012 m. lapkričio 20 d.) yra aiškiai išdėstyti nusiskundimai, kad jis LAVL nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 30 d. buvo laikomas šešiavietėje kameroje-palatoje Nr. 23 su penkiais asmenimis (išvardytos pavardės, vardai, nurodyta iš kokių pataisos namų ar izoliatorių šie asmenys buvo pristatyti gydymui) neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui ir laikomas su rūkančiais asmenimis, kad LAVL nebuvo reaguota į jo prašymą atskirti nuo rūkančių asmenų. Taigi iš pareiškėjo skundo turinio yra visiškai aišku, kad jis skundėsi ne abstrakčiai dėl „betvarkės“ LAVL, o dėl laikymo LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 23 jo nurodytu laikotarpiu konkrečiais klausimais, t. y. dėl to, kad nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui ir dėl to, kad jis (nerūkantis asmuo) buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir nebuvo reaguota į jo prašymą izoliuoti nuo rūkančių asmenų. Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 2S-6020 pateikta bendro pobūdžio informacija apie Įsakymo Nr. V-124 vykdymo sunkumus ir kokios numatytos priemonės nuteistųjų ir suimtųjų padėčiai pagerinti pagal Vyriausybės patvirtintą 2009-2017 metų planą. Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 2S-6020, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, negalima pripažinti išsamiu atsakymu į pareiškėjo skundą, nes pareiškėjo konkretūs nusiskundimai dėl laikymo LAVL šešiavietėje kameroje-palatoje Nr. 23 neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir laikymo su rūkančiais asmenimis nebuvo išnagrinėti konkrečių skunde išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste ir dėl jų nepasisakyta. Naikinti Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 2S-6020, kuriame pareiškėjui suteikta atitinkama informacija teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, nes pareiškėjui teisines pasekmes sukelia CK 6.271 straipsnio prasme sukelia jo laikymo sąlygos LAVL, o ne minėtas ikiteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimas, priimtas dėl pareiškėjo skundo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Atsakovo atstovui teisme neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 23 buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad LAVL administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti žalos dydžio nustatymo kriterijai. Nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, ar ją pabloginti, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo sveikatos būklę, sutinka iš dalies. Kilus ginčui dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), žalos faktą turi įrodyti asmuo, kuris teigia, jog dėl valdžios institucijos atitinkamų neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta žala. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. dalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikė teismui rytinį pareiškimą (b. l. 64–65), kuriame, be kita ko, atkreipė teismo dėmesį į tai, kad jis yra 62 metų neįgalus asmuo ir serga eile nepagydomų ligų (pvz., diabetu, tuberkulioze ir kt.), tačiau nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių medicininių dokumentų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą dėl pareiškėjo sveikatos būklės gydymo stacionare išraše Nr. 2818-1400 (b. l. 44) buvo duomenys apie diagnozę dėl kurios pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 30 d. buvo gydomas LVAL, taip pat apie tai, kad pagal nustatytą diagnozę CD I (cukrinio diabeto I tipo) V. M. yra priklausomas nuo insulino. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymą neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui ploto, šių duomenų nevertino, taip pat nepasiūlė (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.) pareiškėjui, ar įstaigai, kurioje yra pareiškėjo sveikatos priežiūros kortelė, pateikti teismui papildomus duomenis apie tai, kokiomis ligomis sirgo pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu.

Alytaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos parengtą išrašą iš medicininių dokumentų pareiškėjas pateikė į bylą su apeliaciniu skundu (b. l. 92). Bylos proceso šalys įrodymus turi pateikti pirmosios instancijos teismui. Įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teismui yra galimas tik įstatymo numatytais atvejais (ABTĮ 138 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos argumentais dėl bylos aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, vertinimu, apelianto pateiktą išrašą vertina kaip įrodymą apie jo sveikatos būklę ginčui aktualiu laikotarpiu. Šiame išraše nurodyta, kad apeliantas serga cukriniu diabetu I tipo, diabetine polineuropatija ir angiopatija, pirmine arterine hipertenzija II°, išemine širdies liga, stabilia krūtinės angina, tuberkulioma po plaučių TBC, persirgęs miokardo infarktu (2013 m. birželio 21 d.), dėl šių susirgimų nuolat vartoja vaistus, nuo 2000 metų jam nustatytas 55 proc. darbingumas. Iš minėtos medicininių dokumentų išrašo matyti, kad šie susirgimai pareiškėjui buvo diagnozuoti iki ginčui aktualaus laikotarpio. Laikymas sergančio eile susirgimų asmens (šiuo atveju apelianto) neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos ir kartu su rūkančiais asmenimis tokio asmens sveikatai yra žalingesnis ir sukelia didesnį diskomfortą nei geresnės sveikatos asmeniui. Apeliantas byloje nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime jam buvo užtikrintos atskyrimo nuo rūkančių asmenų sąlygos, kad šios sąlygos jam nebuvo užtikrintos tik LVAL. Pareiškėjo laikymo LVAL laikotarpis neužtikrinant teisės aktų nustatytų gyvenimo ir gydymo sąlygų truko 13 parų. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų LVAL, byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų, kad pareiškėjas būdamas vienoje kamerų tipo palatoje neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos bei kartu su rūkančiais asmenimis patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas pirmiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, jam nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka gydymo laikotarpiu. Minėtų aplinkybių visuma yra pagrindas padidinti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į medicininius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, taip pat į tai, kad pažeidimų poveikis apeliantui nebuvo ilgas (13 parų), taip pat atsižvelgusi į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 1000 Lt.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas