A-756-276-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-276/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00379-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–8), prašydamas: panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2013 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 30-6-IL-70, kuriuo nutarta jam taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, ir 2013 m. balandžio 3 d. pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 30-6-IL-70.

Paaiškino, kad nutarimas ir oficialus perėjimas pareikštas be pagrindo, nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ir laisves. Šia prevencine priemone nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės, jis žeminamas. Iki 2012 m. vasario mėnesio K. P. gyveno ir dirbo Didžiojoje Britanijoje, 2012 m. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį ir kitus straipsnius, jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri 2013 m. kovo 26 d. nutarimu pakeista į 10 000 Lt užstatą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas. 2011 m. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo skyrius išdavė jam leidimą koviniam ginklui laikyti. Vien ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas nėra susijęs su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nes priešingu atveju leidimas jam nebūtų išduotas. Be to, pareiškėjas turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą ir legalų pragyvenimo šaltinį, todėl jo gyvenimo būdas ir veiksmai nevaržo kitų žmonių laisvių ir teisių bei nesudaro sąlygų atsirasti ir plėtotis nusikalstamumo socialinėms, ekonominėms prielaidoms. Pagrįsdamas savo teiginius, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. bei 2007 m. gegužės 15 d. nutarimų nuostatomis, bei teigė, kad šiuo atveju nesilaikyta Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 4 straipsnyje įtvirtintų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindų. Skundžiamas aktas pagrįstas tik valstybės paslaptį sudarančia informacija, kuri nei jam, nei jo advokatui nežinoma, o neįslaptintų įrodymų, patvirtinančių ONUĮ 4 straipsnyje nustatytas faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą teisėtam prevencinės priemonės taikymui, nėra.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad K. P. pareikštas oficialus perspėjimas tik dėl to, kad baudžiamojoje byloje jam buvo pareikšti įtarimai dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo. Tačiau pareiškėjui baudžiamojoje byloje įtarimai pareikšti ne kaip veikusiam organizuotoje grupėje ir net ne bendrininkų grupėje, be to, tyrimas nebaigtas. Taikytų kardomųjų priemonių pakanka prevenciniams tikslams pasiekti. Pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 26 d. išduotas leidimas dviems koviniams ginklams laikyti, todėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo požiūriu jis laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. Klaipėdos AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas, vykdydamas 2013 m. balandžio 2 d. Klaipėdos AVPK viršininko patvirtintą nutarimą Nr. 30-6-IL-70 pareikšti oficialų perspėjimą pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, taikė K. P. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Ši priemonė pritaikyta išanalizavus įstatymų nustatyta tvarka gautus ir turėtus duomenis, kad K. P. gali palaikyti ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ir jų nariais, gali asmeniškai ir (ar) šių grupių sudėtyje daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Paskyrus prevencinę priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jo teisės ar laisvės nėra suvaržomos. Šia priemone siekiama neleisti daryti pavojingiausių teisės pažeidimų, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką.

Teismo posėdyje atsakovas pateikė teismui įslaptintą informaciją, kurios pagrindu priimti ginčijamas nutarimas ir oficialus perspėjimas, bei nurodė, kad pareiškėjui pareikšti įtarimai ir dėl sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymo, ikiteisminiame tyrime įtarimai dėl narkotinių medžiagų platinimo pareikšti vienuolikai asmenų, keturiems pareikšti įtarimai dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Ginklai iš pareiškėjo paimti dėl to, kad jis įtariamas nusikaltimų padarymu, o ne dėl prevencinės priemonės taikymo. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) reglamentuotų kardomųjų priemonių ir ONUĮ reglamentuoto oficialaus perspėjimo skyrimo pagrindai ir tikslai skirtingi, todėl nepagrįsti pareiškėjo atstovo argumentai dėl kardomųjų priemonių pakankamumo. Pareiškėjui inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdis (narkotikų laikymas, platinimas, pardavinėjimas lombarduose nepilnamečiams asmenims) rodo jo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 40–44) pareiškėjo K. P. skundą atmetė ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teismas nustatė, 2013 m. balandžio 2 d. Klaipėdos AVPK viršininko patvirtinu nutarimu Nr. 30-6-IL-70, įvertinus įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie K. P. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, konstatuota, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, ir siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pareiškėjui nutarta taikyti ONUĮ 3 straipsnio 1 punkte numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 17). Vykdydamas šį nutarimą Klaipėdos AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas, nurodydamas, kad K. P. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė jam oficialų perspėjimą, nes jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 20). Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad, jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus, arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn (b. l. 10).

Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (5 straipsnis).

Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ONUĮ 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (4 straipsnis). ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu), tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Pagal teisinio reguliavimo nuostatas asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, ONUĮ 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, jog ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A63-1338/2008, 2011 m. rusėjo 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-2671/2011). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog teismas sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

Pareiškėjo skundo priėmimo metu teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi pasiūlė atsakovui esant galimybei išslaptinti įrodymus, kurių pagrindu priimtas ginčijamas nutarimas, o jeigu įrodymai nebus išslaptinti, įpareigojo atsakovą juos pateikti teismui susipažinti (b. l. 3). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pateikė teismui susipažinti įslaptintus faktinius duomenis, sudarančius tarnybos paslaptį, iš kurių matyti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui K. P. grindžiamas žvalgybos metu surinktais duomenimis apie jo ryšius su organizuota nusikalstama grupuote, bendravimą su šios grupuotės nariais. Iš įtariamų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenų matyti, kad 2012 m. vasario 13 d. Klaipėdos AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00058-12, kurioje K. P. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje (du epizodai) (sunkus nusikaltimas – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas narkotinių ar psichotropinių medžiagų turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti), BK 253 straipsnio 1 dalyje (apysunkis nusikaltimas – neturėjimas leidimo gaminti, įgyti, laikyti, nešioti, gabenti ar realizuoti šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas), BK 259 straipsnio 2 dalyje (3 epizodai) (baudžiamasis nusižengimas – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti), BK 261 straipsnyje (labai sunkus nusikaltimas – platinimas narkotinių ar psichotropinių medžiagų nepilnamečiams) (b. l. 26–28). Baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00058-12 pareiškėjui 2013 m. gegužės 28 d. pranešimu apie įtarimą pareikšti mažesnės apimties įtarimai padarius nusikalstamas veikas, tačiau įtarimų apimtys gali keistis, nes ikiteisminis tyrimas nebaigtas (b. l. 29–30).

Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesilaikė ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindų. LVAT yra pabrėžęs, kad atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnio nuostatas, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr.

LVAT 2010 m. balandžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-162/2010). Nagrinėjamu atveju viešų duomenų pakanka išvadai, jog pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos jam veikiant organizuotuose nusikalstamuose santykiuose su kitais asmenimis. Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinių medžiagų įsigijimu ir platinimu, objektyviai neįmanomos be tamprių ir patikimų ryšių su trečiaisiais asmenimis, kurie narkotines medžiagas įsiveža iš užsienio, ar gamina Lietuvoje patys, perduoda platinimui ir pan.

Pareiškėjas šiuo metu nėra suimtas, todėl turi galimybę toliau bendrauti su nusikalstama grupe, jos nariais, galimai vykdančiais sunkius (labai sunkius nusikaltimus). Pripažįstami pagrįstais atsakovo argumentai, jog BPK reglamentuotų kardomųjų priemonių ir ONUĮ reglamentuoto oficialaus perspėjimo skyrimo pagrindai ir tikslai skirtingi, todėl nepagrįstais laikomi pareiškėjo argumentai dėl kardomųjų priemonių pakankamumo. Oficialiu perspėjimu pareiškėjo teisių ar laisvių nesiekiama suvaržyti, o tik įspėti jį nedaryti teisės pažeidimų.

Aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas ginklams laikyti (nešiotis), nustačius, kad jam pareikšti įtarimai dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, nėra pagrindas jį laikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Ginklai iš pareiškėjo paimti ne dėl jam pareikšto oficialaus perspėjimo, o dėl to, kad jam pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu, todėl jis įstatymų taikymo požiūriu nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Teismas nenustatė aplinkybių, jog ginčijamu nutarimu bei jo pagrindu priimtu oficialiu perspėjimu, nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, taip pat nenustatyta, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Prevencinė poveikio priemonė pareiškėjui paskirta, vadovaujantis ONUĮ reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nepažeista. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad skundžiamas nutarimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus keliamus individualių administracinių aktų turiniui, yra teisėtas ir pagrįstas, o šio nutarimo pagrindu pareiškėjui skirta prevencinio poveikio priemonė oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas K. P. apeliaciniu skundu (b. l. 46–48) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnio bei 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatas, todėl turi būti panaikintas, kaip neteisėtas.

2. Teismo sprendimas yra grindžiamas tik prielaidomis, spėjimais ir pasvarstymais, susijusiais su tuo, kad pareiškėjui yra pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime Nr. 30-1-00058-12. Teismas, pareiškėjo manymu, neteisėtai, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą padarė išvadą, kad pareiškėjui minėtame ikiteisminiame tyrime inkriminuotos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos veikiant organizuotuose nusikalstamuose santykiuose su kitais asmenimis ir pan. Taigi jau vien iš tokių motyvų galima daryti išvadą, kad byla išnagrinėta neobjektyviai ir nevisapusiškai, nes išvados padarytos teismui nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

3. Teismas nemotyvuotai pripažino, kad pareiškėjui paskirtos trys kardomosios priemonės yra nepakankamos prevenciniu požiūriu.

4. Vienas esminių pagrindų išduoti leidimą ginklams laikyti (nešiotis) yra nepriekaištinga asmens reputacija. Taigi, išduodant minėtą leidimą pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos.

5. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, motyvavo tuo, kad prevencinė poveikio priemonė paskirta vadovaujantis ONUĮ reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nepažeista. Tačiau savo skunde pareiškėjas šios prevencinės priemonės paskyrimo procedūros neginčijo. Skundu pareiškėjas siekė, jog teismas ištirtų, ar duomenys apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis ar jų nariais, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka ir ar šie ryšiai liudija pareiškėjo sąsają su organizuotomis grupėmis ar jų nariais. Tačiau teismas apsiribojo vienu sakiniu, nurodydamas, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pateikė teismui susipažinti įslaptintus faktinius duomenis, sudarančius tarnybos paslaptį, iš kurių matyti, kad oficialus perspėjimas grindžiamas žvalgybos metu surinktais duomenimis apie pareiškėjo ryšius su organizuota nusikalstama grupuote, bendravimą su šios grupuotės nariais. Iš to galima daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas nepaisė Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime suformuotos nuostatos, kad „joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.“

Atsakovas Klaipėdos AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 54–56) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-1-00058-12 užbaigtas, kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. liepos 17 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro D. M. sprendimu ikiteisminio tyrimo duomenis leista paskelbti nagrinėjant administracinę bylą pagal K. P. skundą. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis V. F. parodė, kad 2012 m. liepos mėnesio pradžioje jis susipažino su K.

P., kuris jam pasiūlė pardavinėti narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis. Pasak įtariamojo, K. P. nurodė jam narkotinės medžiagos kiekius, kainas, susisiekimo ir atsiskaitymo būdus ir kitą informaciją. V. F. taip pat davė parodymus apie narkotinių medžiagų, kurias įtariama tiekė K. P., pardavimo ir atsiskaitymo su K. P., faktus. Įtariamojo V. F. telefone, kuris buvo rastas ir paimtas jo sulaikymo dieną, abonentų sąraše įvestas telefono numeris, kuriuo naudojosi K. P.. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu V.

F. atpažino K. P., iš kurio galimai tolesniam platinimui gaudavo narkotines medžiagas. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu įtariamasis D. K. atpažino K. P., kuris įtariama siūlė jam įsigyti apie 100 g kanapių ir jų dalių. Įtariamasis N. T. parodė, kad K. P. galimai jam ir jo pažįstamam pasiūlė pardavinėti narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, taip pat nurodė narkotinės medžiagos kiekius, kainas, susisiekimo ir atsiskaitymo būdus. N. T. taip pat davė parodymus apie narkotinių medžiagų, kuriuos įtariama tiekė K.

P., pardavimo ir atsiskaitymo su K. P. faktus, apie galimą K. P. bendrininką, apie K. P. siekius įtraukti į nusikalstamą veiką kitus narkotinės medžiagos platintojus. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu N. T. atpažino K. P., iš kurio jis įtariama gaudavo narkotines medžiagas. Daiktų apžiūros metu nustatyta, kad K. P. užrašų knygutėse yra aprašytas kanapių auginimo ciklas ir surašytos medžiagos, naudojamos kanapių auginimui, taip pat atžymėtos dienos, kai jis buvo išvykęs į Angliją. Be to, nors ikiteisminio tyrimo metu K.

P. neinkriminuota baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas organizuotoje grupėje ar kita bendrininkavimo forma, tačiau darytina išvada, kad K. P. tiesiogiai ir (ar) per kitus asmenis gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ir jos nariais, galimai platinančiais ir (ar) auginančiais kanapes ir jų dalis, todėl dėl tokių ryšių bei paties K. P. veiksmų yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės (viešieji) interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas K. P., kaip neteisėtus ir nepagrįstus, ginčija ir prašo panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 30-6-IL-70 ir jo pagrindu pareiškėjui 2013 m. balandžio 3 d. pareikštą oficialų perspėjimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininko patvirtintu 2013 m. balandžio 2 d. nutarimu K. P. nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie K. P. elgesį, atitinkantį Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, t. y. jo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais. Nutarime taip pat nurodyta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog K. P. gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencine poveikio priemone siekiama garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (b. l. 17). Šio nutarimo pagrindu pareiškėjui 2013 m. balandžio 3 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas, su kuriuo jis buvo supažindintas, tačiau pasirašyti atsisakė (b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus viešo pobūdžio įrodymus bei susipažinęs su atsakovo pateikta įslaptinta medžiaga, konstatavo, jog viešų duomenų pakanka išvadai, kad K. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos jam veikiant organizuotuose nusikalstamuose santykiuose su kitais asmenimis. Tad pareiškėjas gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus, todėl ginčijamas oficialus perspėjimas, kuriuo nesiekiama suvaržyti pareiškėjo teisių ar laisvių, o tik įspėti jį nedaryti teisės pažeidimų, K. P. buvo paskirtas pagrįstai, ir jo naikinti nėra pagrindo.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str. 1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) teismas pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi ne tik faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (pvz., Valstybės tarnybos paslapčių įstatymo (VTPĮ) 3, 7, 12, 23 str.), bet ir vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamoje byloje esančiais dokumentais ir su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pateikta riboto naudojimo medžiaga, daro išvadą, kad būtent jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (patvirtinančius, kad K. P. įtariamas 2012 m. vasario 13 d. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253, 260, 261, 259 straipsniuose (t. y. veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis; neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti; narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu nepilnamečiams ir kt.; 2013 m. gegužės 28 d. pranešimą apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00058-12 dėl anksčiau minėtų nusikalstamų veikų padarymo), su kuriais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti. Į bylą taip pat yra pateiktas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2013 m. liepos 17 d. kaltinamasis aktas, kuriame konstatuotos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, ir kuris, be jokios abejonės, pareiškėjui taip pat yra žinomas.

Byloje esantys duomenys apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo K. P. veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir anksčiau minėta neįslaptinta bylos medžiaga. Pažymėtina, kad įslaptinti duomenys tik papildo byloje esančius viešo pobūdžio įrodymus. Visų byloje ištirtų duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam buvo išduotas leidimas ginklams laikyti (nešioti), kas patvirtina jo nepriekaištingą reputaciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro licencijavimo skyriaus duomenis, K. P. leidimas Nr. 2386 laikyti (nešiotis) ginklus buvo išduotas 2011 m. rugpjūčio 26 d., o ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo galimai įvykdytos nusikalstamos veikos pradėtas 2012 m. vasario 13 d. Akivaizdu, kad leidimas laikyti ginklus pareiškėjui buvo išduotas kur kas anksčiau nei nustatytos jo galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios iš jo ir buvo atimti ginklai, tad nieko bendro su nepriekaištinga reputacija neturi.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai ištyrė. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, todėl šį apelianto teiginį, kuris jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir nepagrįstas, teisėjų kolegija atmeta.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė