A-662-1281-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1281/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01720-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 15–18), prašydamas:

1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ (LNK, 2013-01-30) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Inspektorių atsakyti į kitus jo prašymus (Sprendime buvo atsakyta tik į pirmuosius du) ar bent jau į prašymą įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, kuri privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms.

Nurodė, kad 2013 m. vasario 6 d. kreipėsi į Inspektorių, prašydamas apginti jo teises, kurios buvo pažeistos 2012 m. sausio 30 d. uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir UAB „LNK“) laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ paskleidžiant apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją. Skundžiamu Sprendimu Inspektorius, netenkindamas jo prašymo, visiškai nereagavo į pareiškėjo pateiktus 3-jį ir 4-jį prašymus ir, nors buvo atsisakyta tenkinti jo 2-jį prašymą, nebuvo pateikta pakankamai argumentų ir neįžvelgta nei teisės, nei žurnalistų etikos pažeidimų. Pažymėjo, kad UAB „LNK“ laidos „Labas vakaras Lietuva“, kuri yra informacinė pokalbių (žinių) laida, metu buvo pateikta informacija apie pareiškėją, jo veiksmus ir ketinimus, t. y. buvo vienareikšmiškai paskleista kaip žinia. Pareiškėjo manymu, jis šioje laidoje buvo apšmeižtas ir pažemintas, pavadinant jį „bedarbiu“. Pabrėžė, kad kasdieninėje lietuvių kalboje „bedarbis“ reiškia turėtą darbą praradusį asmenį, nevykėlį ar/ir gaunantį (nors nebūtinai) bedarbio pašalpą. Tokius veiksmus draudžia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalis. Akcentavo, jog jis yra privatus asmuo ir toks žeminantis šmeižimas akivaizdžiai pažeidė Įstatymą.

Pažymėjo, kad minėjoje laidoje buvo apšmeižtas paskelbiant, kad jis prašė įteisinti homoseksualių asmenų santuokas, nors iš tikrųjų pareiškėjas siekė panaikinti vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokų draudimus ir draudimą įvaikinti nesusituokusiems asmenims, kad visi lietuviai galėtų realizuoti savo konstitucines, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas savo teises į šeimą. Teigė, jog apie tai, kad homoseksualų santuokos būtų uždraustos, nėra girdėjęs, todėl mano, kad teigti, jog pareiškėjas siekė įteisinti homoseksualams galimybę sudaryti santuokas – absurdiška. Be to, Inspektorius Sprendime be reikalo sureikšmina lytinį potraukį. Atkreipė dėmesį, kad jo paaiškinimai apie galimybės gėjams įsivaikinti uždraudimo žalą lietuvių tautai buvo atsakymas į žurnalistės A. V. klausimą: „O kas bus, jei homoseksualai pradės auginti homoseksualius vaikus?“, iškerpant jo atskiras frazes ir neskelbiant pačių klausimų.

Pabrėžė, kad Inspektorius, atsisakydamas tenkinti 2-jį prašymą, nusprendė nereikalauti iš UAB „LNK“ paneigti apie jį paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos dėl to, kad pareiškėjas tinkamai nesikreipė į UAB „LNK“ – neišsiuntė prašymo paneigti registruotu laišku. Pareiškėjas ne tik paskambino žurnalistei A. V. ir siuntė jai elektroninį laišką, bet ir išsiuntė UAB „LNK“ televizijai savo oficialų prašymą oficialios kontaktų formos pagalba bei paskambino nurodytu kontaktiniu telefonu. Cituodamas Įstatymo 19 ir 20 straipsnius, pareiškėjas pabrėžė, kad visuomenės informavimo priemonės pagal savo pačių prisiimtą etikos kodeksą turi pareigą pačios ištaisyti savo padarytas klaidas, netgi nelaukdamos, kol į jas kreipsis nukentėjęs asmuo.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–34).

Paaiškino, kad nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius nepasisakė dėl dviejų (3 ir 4) jo prašymų. Žodžio „bedarbis“ vertinimą Inspektorius pateikė. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatą ir pažymėjo, kad dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis „bedarbis“ reiškia pastovaus darbo neturintį žmogų. Pareiškėjas darbo santykiais nebuvo susijęs su jokiu darbo teisės subjektu ir jis pats pažymėjo, kad neturi tikslo tapti darbo rinkos dalyviu. Iš skundžiamos informacijos konteksto, minčių dėstymo, loginių paskelbtos informacijos sąsajų buvo aišku, kad reportaže pavartotas žodis „bedarbis“ turi būti aiškinamas suteikiant jam bendrinės, tačiau ne teisinės kalbos prasmę, kuri atskleidžia, jog pareiškėjas pastovaus darbo nedirba. Buvo pagrįstai nuspręsta, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pavartotas pareiškėjo statuso darbo rinkoje apibūdinimas atitinka tikrovę ir nėra žeminantis.

Pažymėjo, kad Inspektorius vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, nešališkumo ir kitais principais, tačiau neprivalo atsakyti į keliamus bendro, abstraktaus pobūdžio klausimus. Be to, sprendžiant asmens garbės ir orumo pažeidimo klausimą visuomet yra orientuojamasi į normaliai jautraus, o ne perdėtai jautraus asmens neturtinių teisių gynimą. Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, todėl dėl pareiškėjo skundo prašymo Nr. 4 nepasisakė. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Inspektorius neteisingai atribojo žinią ir nuomonę. Inspektorius nustatė, kad teiginio „To siekiantis vilnietis bedarbis kreipėsi į teismą, ragindamas keisti Civilinį kodeksą ir tikisi palankaus sprendimo“ dalyje „<...> ir tikisi palankaus sprendimo“ paskelbta informacija yra subjektyvaus, vertinamojo pobūdžio. Tokio pobūdžio informacija yra susijusi su individualiu suvokimu, nulemtu konkrečių aplinkybių bei subjektyvių išgyvenimų, todėl negali būti tapatinama su šiuo teiginiu paskleistos informacijos perteikimu kaip objektyvios tiesos. Nurodė Įstatymo 2 straipsnio 36 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2326/2011. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė informacijai taikyti tiesos kriterijų. Be to, įprastai asmuo kreipiasi į teismą siekdamas savo ar jo atstovaujamų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynybos, todėl ir konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) taip pat turėjo pagrindo manyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl atitinkamų Civilinio kodekso straipsnių panaikinimo, tikisi palankaus teismo sprendimo. Pabrėžė, jog tiek EŽTK 10 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnis, Įstatymo 4 straipsnis suteikia teisę laisvai reikšti mintis ir įsitikimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, nepažeisti asmenų teisių, tačiau tokios nuomonės reiškimas nėra ribojamas televizijos laidos formatu. Pareiškėjo argumentas, kad televizijos laida „Labas vakaras, Lietuva“ yra pristatoma kaip informacinė pokalbių laida, todėl joje paskleista informacija negali būti laikoma nuomonėmis, yra neteisingas.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neteisingai, perdėtai ir iškreiptai aiškina garbės ir orumo pažeidimo sampratą. Pasak atsakovo, nustatant faktą, ar paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, vadovaujamasi ne subjektyvia asmens nuomone, o objektyviais kriterijais. Teisės normos negali numatyti visų asmens elgesio atvejų, visapusiškai reguliuoti ir vertinti jo veiklą. Tokį reguliavimą atlieka moralės, paprotinės normos. Pagrįsdamas savo poziciją, nurodo šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 1 „Dėl CK 7, 71 straipsnių ir Įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ (6 p.). Kadangi šiuo atveju nebuvo pasisakyta apie pareiškėjo atliktą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą veiklą, todėl nebuvo pagrindo skundžiamą informaciją pripažinti žeminančia.

Taip pat nepagrįstu laikė ir pareiškėjo argumentą, kad Inspektorius nusprendė nereikalauti iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paneigti paskleistą informaciją tuo pagrindu, jog pareiškėjas į UAB „LNK“ televiziją kreipėsi netinkamai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktą, Inspektoriaus sprendimas reikalauti paskelbtos informacijos paneigimo galimas tada, kai konstatuojamas asmens garbės ir orumo (ar juridinio asmens dalykinės reputacijos) pažeidimas. Šiuo atveju Inspektorius nenustatė pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo, todėl neturėjo pagrindo priimti sprendimo, kuriuo būtų reikalaujama paneigti apie pareiškėją paskelbtą informaciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad vienas iš pareiškėjo skundo teismui argumentų yra atsakovo sprendimo neišsamumas. Pagal jau nusistovėjusią teismų praktiką laikoma, jog viešojo administravimo institucijos atsakymas į juridinių bei privačių asmenų prašymus, skundus, kuriais siekiama kokių nors jų teisių patenkinimo arba pranešama apie jų teisių pažeidimus, yra individualus aktas, kurio formai bei turiniui taikomi, inter alia, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) nuostatos (VAĮ 8 str. 1, 2 d.). Vienas iš reikalavimų individualiam sprendimui dėl prašymo (skundo) yra jų išnagrinėjimo pilnumas. Skundžiamo Sprendimo turinio palyginimas su pareiškėjo skunde atsakovui keltais klausimais (reikalavimais) leido teismui daryti išvadą, jog Sprendime buvo atsakyta į tris (ne į du, kaip teigia pareiškėjas) klausimus.

Teismas kaip skundžiamo sprendimo trūkumą vertino tai, kad skundžiamame Sprendime dėl prašymo įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės A. V. reportažo aspektai, nebuvo pasisakyta. Tačiau teismas, peržiūrėjęs į bylą pateiktą laidos vaizdo įrašą, nerado jokių techninių reportažo pateikimo žiūrovams trikdžių ar kitokių laidos montažo trūkumų, kurie leistų spręsti, kad buvo siekiama apie pareiškėją sudaryti kokį nors negatyvų įspūdį, todėl sprendė, kad ir ši skundžiamo sprendimo spraga neleidžia daryti išvados apie jo neteisėtumą. Atvirkščiai, laida parengta profesionaliai, korektiškai, išlaikant nuomonių balansą, leidžiant pasisakyti priešingų pažiūrų besilaikantiems asmenims.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog informacija apie pareiškėją laikytina nuomone. Rėmėsi teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, EŽTK ir Konstitucijos nuostatomis ir nustatė, jog laidoje panaudota informacija apie pareiškėją buvo gauta iš jo paties interviu su juo metu. Žurnalistas turėjo teisę ją pateikti subjektyviai, per savo įsitikinimų prizmę, tačiau ši informacija buvo pateikta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Pareiškėjas pats save apibūdino kaip niekur nedirbantį asmenį, pareiškė, jog kreipėsi į teismą dėl atitinkamų Civilinio kodekso straipsnių panaikinimo, todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pagrindo manyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl atitinkamų Civilinio kodekso straipsnių panaikinimo, tikisi palankaus teismo sprendimo.

Pareiškėjas teigė, kad buvo apšmeižtas ir pažemintas, pavadinant jį „bedarbiu“. Teismas pabrėžė, kad žodis „bedarbis“ yra vartojamas bendrinėje oficialioje lietuvių kalboje ir yra norminis. Teismas pateikė Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme nustatytą bedarbių sąvoką. Teismas sutiko, jog šiam žodžiui tam tikrame konkrečiame kontekste gali būti suteiktas paniekinantis, pažeminantis atspalvis, tačiau laidos vaizdo įrašas tai tvirtinti pagrindo nesudarė. Reportažą kūrusi žurnalistė šį pareiškėją apibūdinantį žodį („bedarbis“) panaudojo tik vieną kartą – jį pristatydama žiūrovams, tokiam pareiškėjo, kaip nedirbančio asmens, kas yra tiesa, apibūdinimui nesuteiktas joks paniekinantis ar pažeminantis atspalvis.

Pareiškėjas teigė, kad siekia panaikinti vienos lyties asmenų ir artimų giminaičių santuokų draudimus, o taip pat draudimą įvaikinti nesusituokusiems asmenims. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas 2012 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė pripažinti, kad Civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 straipsniai ir 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys pažeidžia žmogaus teises, įtvirtintas Konstitucijoje; panaikinti minėtus Civilinio kodekso straipsnius kaip prieštaraujančius Konstitucijai, EŽTK 8 straipsniui bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsniui ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar minėti Civilinio kodekso straipsniai kiekvienas atskirai ir visi kartu neprieštarauja Konstitucijai ir kt. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi skundą atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią nutartį paliko galioti (Nr. AS556-142/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo kritikuojamuose Civilinio kodekso straipsniuose išties nevartojamos sąvokos „homoseksualai“, „homoseksualūs asmenys“ ir pan. Tačiau kadangi žmonių visuomenėje egzistuoja dvi lytys, sąvokos „tos pačios lyties asmenys“ ir „homoseksualūs asmenys“ yra tapačios, reiškiančios tą patį, galimos vartoti alternatyviai, todėl laidoje paskleista informacija, kad jis prašė įteisinti homoseksualių asmenų santuokas, nėra nei pareiškėjo šmeižimas, nei dezinformacijos apie jį paskleidimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo minėtą skundą atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. Laidoje pavartotas žodžių junginys, kad pareiškėjas „jau vieną teismą pralaimėjo“. Kadangi pareiškėjo skundo teismui nepriėmimo klausimas laidos išėjimo į eterį metu buvo išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, bendrąja prasme galima laikyti, kad šį ginčą teisme jis pralaimėjo. Teismas šio teiginio nevertino nei kaip pareiškėjo šmeižimo, nei kaip dezinformacijos ar žeminančios informacijos apie jį paskleidimo. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą bei teisinį reguliavimą, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pakankamų, objektyviai egzistuojančių duomenų, sąlygojančių viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) privalomo elgesio taisyklę – paneigti paskelbtą informaciją.

Teismas nurodė Įstatymo 44 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatė, kad į bylą pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodė, kad jis su Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį reikalavimus atitinkančiu prašymu kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę – šiuo atveju UAB „LNK“ televiziją, nes minėti du prašymai elektroniniu paštu yra adresuoti Ž. K. ir A. V..

III. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 82-89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir tenkinti visus pareiškėjo prašymus.

Nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai interpretavo byloje esančius dokumentus bei netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas. Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, bei kartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90-93) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėsto motyvus, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes priėmė motyvuotą, aiškų, objektyvų sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ (LNK, 2013-01-30) paskelbtos informacijos“ ir įpareigoti Inspektorių atsakyti į kitus jo prašymus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2013 m. vasario 6 d. pareiškimu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą prašydamas: 1) įvertinti su juo susijusios 2013 m. sausio 30 d. UAB „LNK“ laidos „Labas vakaras, Lietuva“ dalį galiojančios teisės ir žurnalistų etikos požiūriu; 2) pasiekti, kad UAB „LNK“ viešai, aiškiai ir efektyviai (ne mažiau efektyviai ir viešai, nei buvo paskelbta) paneigtų minėtoje laidoje ir galimai kitose televizijos laidose apie pareiškėją paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją: kad yra bedarbis, kad kreipėsi į teismą, prašydamas įteisinti būtent homoseksualių asmenų santuokas, kad tikėjosi palankaus sprendimo teisme, kad vieną teismą jau buvo pralaimėjęs; 3) įvertinti, ar žodžio „bedarbis“ vartojimas, įvardintam privačiam asmeniui apibūdinti su įdarbinimu niekaip nesusijusiuose kontekstuose, suderinamas su dabartine Lietuvos Respublikoje galiojančia žurnalistų etika, laikoma privaloma licenzijuotoms masinės informacijos priemonėms; 4) įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės A. V. reportažo aspektai, tokie, kaip parinkimas vaizdo įrašo momento, kai nevalingai pažvelgė į sujudėjusį operatorių, tuo pat metu ant prislopinto jo balso užleidžiant žurnalistės komentarų ir taip sukuriant įspūdį, kad jis infantilus (abejotinos psichinės sveikatos žmogus); 5) reaguoti taip, kaip atrodys derama, į nustatytus pažeidimus; 6) imtis priemonių, kad privatūs asmenys nebebūtų šmeižiami ar kitaip žeminami ateityje nei UAB „LNK“, nei kitose Lietuvos Respublikoje licenzijuotose masinės informacijos priemonėse (b. l. 35–38).

Inspektorius Sprendimu pareiškėjo skundą dėl televizijos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ (UAB „LNK“, 2013 m. sausio 30 d.) paskelbtos informacijos pripažino nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė ir konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą, atitinka tokios rūšies sprendimams keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrindo jį naikinti ir patenkinti kitus skundo teismui reikalavimus nėra.

Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, o to paties straipsnio 4 punkte pažymėta, kad žurnalistas turi vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Pažymėtina, jog Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kurio pagrindinė veiklos funkcija ir jo pareigybės įsteigimo paskirtis yra Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūros vykdymas (Įstatymo 49 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, vykdydamas tokią priežiūrą, Inspektorius taip pat vykdo jam suteiktą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi valstybės kontrolės funkciją, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo reglamentuojamuose santykiuose veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir vykdo viešojo administravimo funkciją. Šios funkcijos detalizavimas ir jos įgyvendinimo būdai yra nustatyti specialioje Visuomenės informavimo įstatymo normoje – 50 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad, be kita ko, Inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (1 p.), nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (2 p.), vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (5 p.).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir akcentuoja, jog turi teisę, kad apie jį paskleista tikrovės neatitinkanti informacija būtų paneigta. Pareiškėjo teigimu, informacija apie jį, jo veiksmus ir ketinimus buvo paskleista kaip žinia.

Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informacijos įstatymo 2 str. 84 d.). Pagal Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-104/2014 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar reportaže apie pareiškėją buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas reportažo tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Teisėjų kolegija, įvertinusi „Labas vakaras, Lietuva“ (UAB „LNK“, 2013 m. sausio 30 d.) reportaže paskleistą su pareiškėju susijusią informaciją, kuri, anot pareiškėjo, neatitinka tikrovės, vertina, jog, kaip ir nustatė Inspektorius savo Sprendime, teiginiai „vilnietis bedarbis kreipėsi į teismą“, „teisme vilnietis kovoja, kad būtų įteisintos homoseksualų santuokos ir leidžiama įsivaikinti“, „vieną teismą G. Š. jau pralaimėjo“ priskirtini žinios kategorijai, o teiginys „ir tikisi palankaus sprendimo“, atsižvelgiant į jo pateikimo formą, laikytinas vertinamuoju teiginiu ir priskirtinas nuomonės kategorijai.

Nors pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad paskelbta žinia apie jo ketinimus laimėti teisme yra nuomonė, ir mano, jog žurnalistė apie jo ketinimus paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, su šiais pareiškėjo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš reportažo, pareiškėjas nurodė, jog kreipėsi į teismą dėl atitinkamų Civilinio kodekso straipsnių panaikinimo, todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pagrindo manyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl atitinkamų Civilinio kodekso straipsnių panaikinimo, tikisi palankaus teismo sprendimo. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir Inspektorius, ir pirmosios instancijos teismas. Aptariamame reportaže paskelbta informacija dėl to, jog pareiškėjas, pasikreipęs į teismą, tikisi palankaus sprendimo, dėstomas požiūris, supratimas apie reiškinį ar įvykių vertinimą. Toks viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuomonės pareiškimas apie pareiškėjo lūkesčių vertinimą, neiškreipiant faktinių aplinkybių, sąžiningai pateikiant informaciją ir esant pakankamai faktinei bazei šiam teiginiui pagrįsti, neperžengė nuomonės reiškimui nustatytų ribų, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Pažymėtina, jog žiniai kaip informacijai apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, yra taikomas tiesios kriterijus – ji gali būti tikra ar pramanyta, ką galima nustatyti įrodinėjimo priemonėmis. Vertinant žinių atitikimą tikrovei yra būtina nustatyti, ar pranešimas apie faktus yra teisingas ir ar įvykę įvykiai yra vertinami teisingai bei adekvačiai. Šiuo atveju, įvertinus apie pareiškėją paskleistas žinias, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog šios žinios yra melagingos, kadangi apie pareiškėją reportaže pakleista informacija, taikant tiesos kriterijų ir patikrinant ją įrodinėjimo priemonėmis, atitinka tikrovę.

Inspektorius ir pirmosios instancijos teismas, vertindami žodį „bedarbis“, vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme pateikta bedarbių sąvoka – nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, taip pat Juridinių asmenų registre suteiktą likviduojamos individualios įmonės, mažosios bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos statusą turinčių individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, tikrųjų ūkinių bendrijų ar komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantys asmenys ir pasirengę dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (2 str. 3 d.). Pabrėžtina, jog žodis „bedarbis“ pagal Dabartinį lietuvių kalbos žodyną aiškintinas kaip negaunantis pastovaus darbo žmogus.

Pareiškėjas pareiškime Inspektoriui ir skunde pirmosios instancijos teismui pats save apibūdino kaip niekur nedirbantį asmenį, taip pat nurodė, jog žurnalistei paaiškino, kad jau daug metų niekur nedirba, negauna jokių socialinių pašalpų ar išmokų bei neturi socialinio draudimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pristatymas reportaže buvo atliktas siekiant apibūdinti jo statusą darbo rinkoje. Toks pareiškėjo statuso apibūdinimas darbo rinkoje (bedarbis) atitinka tikrovę, taigi ši informacija nėra melaginga. Šiam pareiškėjo statusui apibūdinti parinktas žodis „bedarbis“ yra vartojamas bendrinėje kalboje ir, teisėjų kolegijos vertinimu, reportažo kontekste jis nebuvo vartojamas siekiant pažeminti ar paniekinti pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pristatant pareiškėją kaip bedarbį apie jį buvo paskleista nesąžininga ar neetiška informacija, siekiant pažeminti pareiškėjo garbę ar orumą. Tiek Inspektorius Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingas išvadas.

Pareiškėjo teigimu, reportaže paskelbiant, jog jis kreipėsi į teismą prašydamas įteisinti homoseksualių asmenų santuokas, buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir jį žeminanti informacija, kadangi jis siekė panaikinti vienos lyties asmenų santuokos draudimą. Taip pat pareiškėjas nesutinka, jog sąvokos „homoseksualūs asmenys“ ir „vienos lyties asmenys“ yra tapačios.

Nors pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, vertindamas pareiškėjo argumentus sąvoką „tos pačios lyties asmenys“ nepagrįstai sutapatino su sąvoka „homoseksualūs asmenys“, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vartojant šias sąvokas santuokos kontekste, t. y. kalbant apie tai, jog pareiškėjas siekia įteisinti vienos lyties asmenų santuokas, teiginys, jog pareiškėjas siekia įteisinti homoseksualių asmenų (asmenų, turinčių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims) santuokas, nėra klaidingas ar neatspindintis tikrovės. Tokia išvada darytina įvertinus tai, jog įteisinus vienos lyties asmenų santuokas, homoseksualūs asmenys taip pat galėtų sudaryti santuokos sutartis. Be to, reportaže pareiškėjas vartoja žodį „gėjai“, t. y. kalba apie homoseksualius asmenis („Mano giliu įsitikinimu, geriau tegu būna dar, sakysim, šimtas tūkstančių gėjų Lietuvoje, negu jų iš viso nebūna <...>“), kas vertinant viso reportažo, susijusio su pareiškėju, kontekste sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog kalbėdamas apie tos pačios lyties asmenų santuokas, pareiškėjas jas sieja ir su homoseksualių asmenų santuokomis ir šių santuokų savo pasisakyme neišskiria. Įvertinus tai, kas išdėstyta, Inspektoriaus Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad viešosios informacijos skleidėjas (rengėjas), paskelbdamas, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas įteisinti homoseksualių asmenų santuokas, teisės skleisti informaciją ribų neperžengė ir pateikė tikrovę atitinkančias žinias, toks informacijos paskleidimas nėra nei pareiškėjo šmeižimas, nei dezinformacija, laikytinos pagrįstomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Inspektorius Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas reportaže paskleistą žinią, jog pareiškėjas vieną teismą jau pralaimėjo, įvertinę šį teiginį kaip teismo priimtą nepalankų sprendimą ir patikrinę jį objektyviais duomenimis, t. y. tuo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, pagrįstai įvertino kaip tikrovę atitinančią informaciją, kuri nėra dezinformacija ar informacija, žeminanti pareiškėją.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog informacija, gauta interviu metu, pateikta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Manytina, kad byloje vertinamame reportaže apie pareiškėją paskleista informacija (žinios ir nuomonė) atitinka tikrovę, nėra pagrindo daryti išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas elgėsi nesąžiningai, sąmoningai iškraipė ar nutylėjo tam tikrą informaciją, siekė įžeisti ar pažeminti pareiškėją, pažeidė jam taikomas etikos taisykles ar rūpestingumo pareigą. Įrodymų visumos vertinimas leidžia daryti išvadą, kad visuomenės informacijos rengėjas vykdė savo visuomeninę prievolę informuoti visuomenę apie konkrečius objektyviai buvusius įvykius, pateikė su jais susijusią informaciją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kaip buvo sumontuota pareiškėjui skirta reportažo dalis. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi, kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, peržiūrėjęs į bylą pateiktą vaizdo įrašą, techninio reportažo pateikimo žiūrovams trikdžių ar kitokių laidos montavimo trūkumų, kurie leistų spręsti, jog buvo siekiama apie pareiškėją sudaryti kokį nors negatyvų įspūdį, nerado. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai pritaria. Reportažas apie pareiškėją parengtas korektiškai ir nėra pagrindo teigti, jog apie pareiškėją buvo siekiama sudaryti negatyvų įspūdį.

Iš apeliacinio skundo taip pat matyti, jog pareiškėjas nesutinka, kad jo kreipimasis laišku ir telefonu į visuomenės informavimo priemonę buvo netinkamas Įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme, ir mano, kad tokiu būdu jis buvo apgautas.

Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 4 dalį, jei visuomenės informavimo priemonė, gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytą paneigimą, nusprendžia neskelbti tokio paneigimo, ji privalo per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydama atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus.

Nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo priemonė, į kurią dėl paneigimo turėjo kreiptis pareiškėjas, yra UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Byloje esantys įrodymai (b. l. 43-45), kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, neįrodo, kad su Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį atitinkančiu prašymu pareiškėjas kreipėsi į UAB „LNK“. Minėti įrodymai, t. y. du elektroniniai paštu siųsti laiškai, yra adresuoti Ž. K. (el. p. adresas zydra.klevinksaite@lrs.lt) ir A. V. (el. p. adresas agne@lnk.lt). Toks pasikreipimas nelaikytinas tinkamu pasikreipimu į visuomenės informavimo priemonę, visų pirma, dėl to, jog byloje nėra duomenų, kad minėti asmenys yra kompetentingi UAB „LNK“ atstovai (administracija), visų antra, pareiškėjo prašymo paneigti informaciją gavimo faktas nėra pagrindžiamas korespondencijos įteikimą patvirtinančiais duomenimis (pareiškėjas į jo siųstus el. laiškus jokio atsakymo negavo). Tai, jog pareiškėjas telefonu bendravo su UAB „LNK“ atstove taip pat nepatvirtina tinkamo pasikreipimo į visuomenės informavimo priemonę dėl paneigimo realizavimo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. SPR-48, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pirmosios instancijos teismo nustatytas trūkumas, jog Sprendime dėl prašymo įvertinti, ar su žurnalistų etika suderinami kiti jo minėti žurnalistės A. V. reportažo aspektai, nebuvo pasisakyta, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo, šiuo aspektu pasisakė bylą nagrinėję teismai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Inspektoriaus Sprendimo panaikinimo, pagrįstai buvo netenkintas ir kitas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Inspektoriaus įpareigojimo atlikti veiksmus.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius