AS-146-1015-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-1015/2014 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00256-2014-7 Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Kupiškio rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. L. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. liepos 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 17) padavė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2–6), prašydama priteisti iš atsakovo Kupiškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Kupiškio rajono savivaldybės administracijos, 3956,69 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja žalą kildina iš Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo teikti jai piniginę socialinę paramą – skirti socialinę pašalpą bei būsto šildymo išlaidų, karšto ir šalto vandens kompensaciją (toliau

– ir kompensacija) už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat iš atsakovo reikalavimo grąžinti jau faktiškai išmokėtą socialinę pašalpą ir kompensaciją už 2013 m. rugsėjo–gruodžio mėnesius.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi (b. l. 18–19) atsisakė priimti J. L. skundą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)

37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Iš pareiškėjos skundo ir su juo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai būsto šildymo išlaidų, karšto ir šalto vandens kompensaciją už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsisakyta skirti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 76 (toliau – ir Sprendimas Nr. 76), apie kurį pareiškėja buvo informuota tos pačios dienos pranešimu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja Sprendimo Nr. 76 teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neapskundė, skunde pati pripažįsta, kad yra praleidusi ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą (skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos) Sprendimui Nr. 76 apskųsti, nenurodydama jokių termino praleidimo priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-416/2014, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos (negauto vidutinio darbo užmokesčio) atlyginimo, kai asmuo reiškia tokį reikalavimą, įstatymų nustatyta tvarka neginčijęs akto, kuriuo jis atleistas iš tarnybos, pateiktus išaiškinimus. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog faktinė aplinkybė, kuria grindžiamas pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį, yra administracinis sprendimas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikšmingas bylos aplinkybes, sprendė, kad ginčo dalis dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį iš tiesų objektyviai ir visiškai remiasi tarnybinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis. Vien tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą, be kita ko, grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti, negali pakeisti nagrinėjamo ginčo dalies dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį tarnybinio pobūdžio.

Ginčas dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas. Šis reikalavimas neatsiejamai ir visiškai yra susijęs su tarnybinio ginčo dėl galbūt neteisėto atleidimo išsprendimu ir prašoma pažeistų teisių gynybos priemonė galėtų būti taikoma tik įstatymų nustatyta tvarka ir terminais suinteresuotam asmeniui nuginčijus administracinį sprendimą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos.

Nors savo skundu pareiškėja kelia ginčą ne tarnybos teisinių santykių, o socialinės apsaugos srityje, pirmosios instancijos teismas vertino, jog ginčo atveju susiklosto analogiška situacija, kaip nurodyta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartyje, nes keliamas reikalavimas visiškai ir neatsiejamai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu, kuris įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra nuginčytas anksčiau ar ginčijamas tame pačiame skunde.

Todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktu teisės aiškinimu ir šioje byloje. Teismas sprendė, kad savo reikalavimą priteisti žalą pareiškėja grindžia vien tik Sprendimo Nr. 76 neteisėtumu, kaip patirtą žalą nurodo tik šio sprendimo pasekmes. Pareiškėja savo skundo pagrindu nurodo vien tas aplinkybes, kurios, jos nuomone, daro Sprendimą Nr. 76 neteisėtu. Dėl to teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėja skundu kelia ginčą dėl Sprendimo Nr. 76 teisėtumo. Vien tai, kad pareiškėja savo reikalavimą grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti, teismo vertinimu, negali pakeisti keliamo ginčo pobūdžio.

Teismas pažymėjo, kad yra negalima tokia situacija, kai asmuo, dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą administraciniam aktui teismine tvarka nuginčyti, įgytų teisę šio akto teisėtumą kvestionuoti per žalos atlyginimo institutą. Tokiu atveju būtų iš esmės paneigta ABTĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų kreiptis su skundu į teismą paskirtis. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad pareiškėja teismui paduotu skundu ginčija Sprendimą Nr. 76, kuriam apskųsti yra akivaizdžiai praleistas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas terminas, nes skundas privalėjo būti paduotas iki 2014 m. vasario 29 d., o paduotas tik 2014 m. liepos 4 d. (pagal pašto žymą).

Atnaujinti praleisto termino pareiškėja neprašė. Todėl teismas atsisakė priimti skundą, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti). Kartu teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį į ABTĮ 34 straipsnio nuostatą, kuri nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, numatytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

III.

Pareiškėja J. L. atskirajame skunde (b. l. 21–23) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos

10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti skundą. Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad įstatymas nenustato termino kreiptis į administracinį teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, kad vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio

1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2008, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-402/2011 ir kt.). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-416/2014, kuri nėra analogiška pareiškėjos keliamam ginčui. Pareiškėja taip pat mano, jog spręsti, ar administracinio akto nenuginčijimas užkerta kelią priteisti žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimą, galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne skundo padavimo stadijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirasis skundas paduotas dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Pareiškėja 2014 m. liepos 4 d. padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo teikti jai piniginę socialinę paramą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą – skirti socialinę pašalpą bei būsto šildymo išlaidų, karšto ir šalto vandens kompensaciją.

Pareiškėja nurodo, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracija neskyrė jai socialinės pašalpos už 2014 metus, be to, anuliavo kompensaciją už 2013 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir dėl to pareiškėjai teko sudaryti su AB “Panevėžio energija“ sutartį dėl kompensacijos grąžinimo. Panevėžio apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Šios procesinės normos taikymą pirmosios instancijos teismas susiejo su tuo, kad pareiškėja yra praleidusi terminą paduoti teismui skundą dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimo Nr.76, kuriuo nutarta neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos už 2014 metus, o žalos atsiradimą su šiuo sprendimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, neteisingai taikė procesinės teisės normas. Teismas peržengė pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų ribas, nes atsisakymas priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu negali būti siejamas su termino praleidimu paduoti skundą dėl administracinio akto, kurio pareiškėjas neskundžia.

Sprendžiant skundo, kuriame reiškiami reikalavimai tik dėl žalos atlyginimo, ABTĮ 33 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d.

Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011ir kt.). CK 1.125 straipsnio

2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi specialiajame įstatyme (ABTĮ 33 str. 1 d.) yra nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti yra nustatytas trejų metų terminas. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, neteisingai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai prašo, kad jos skundo teismingo pirmosios instancijos teismui, priėmimo klausimą išspręstų apeliacinės instancijos teismas. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies perduodant jos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjos J. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis