A-602-41-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-41/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01057-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. Š. gamybinei prekybinei įmonei dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės (toliau – ir atsakovas) 6 075,84 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nurodė, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktą pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžta, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai bei juridiniai asmenys, taip pat ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminiais teisės aktais, atitinkama sutartis su atsakove nesudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto Prienų rajono savivaldybėje. Pagal teisės aktų nuostatas aplinkybė, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitoje vietoje bei/ar faktiškai gyvena kitur, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 6 075,84 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Prienų rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

Atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės atstovas A. Š. su skundu sutiko iš dalies.

Teismo posėdžių metu A. Š. nurodė, kad iki 2012 m. balandžio mėnesio pareiškėjas neteikė A. Š. gamybinei prekybinei įmonei jokių atliekų tvarkymo paslaugų. Tik 2012 m. balandžio mėnesį įmonei buvo atvežtas ir pastatytas konteineris. Atliekas pareiškėjas išvežė daugiausiai šešis ar septynis kartus. 2005 metais buvo atlikti įmonei priklausančių patalpų kadastriniai matavimai, kurių metu buvo pakeisti jai priklausančio turto duomenys, t. y. buvo pažymėta, kad trys sandėliai yra nugriauti bei pakeista pastatų paskirtis. Kadangi dalis statinių, priklausiusių atsakovui nuosavybės teise, yra nugriauti, todėl pareiškėjas, įtraukdamas ir nugriautų statinių plotą, neteisingai apskaičiavo rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydį. Be to, atsakovas nėra turėjęs nuosavybės teise jokių statinių (duomenys neskelbtini), todėl apskaičiuota vietinė rinkliava už administracines patalpas, esančias minėtoje vietovėje, yra neteisėta. Atsakovo atstovas siekė išsiaiškinti kilusius nesklandumus su pareiškėju, kreipdamasis į jį elektroniniu paštu, tačiau pareiškėjas su juo nebendravo. Atsakovo atstovas kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos dėl pažymos apie nugriautus statinius pateikimo, tačiau minėta pažyma jam nebuvo išduota, kadangi jos išdavimui reikia parengti statinių nugriovimo projektą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 6 067,32 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai Prienų rajone, todėl pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 6 075,84 Lt įsiskolinimas. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė, ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Taigi aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjo prašomą sumą remdamasis tuo, kad rinkliava buvo apskaičiuota už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. spalio 15 d. ir 2013 m. sausio 9 d. išrašų duomenis, A. Š. gamybinė prekybinė įmonė neturi 21,880 kv. m. administracinių patalpų (duomenys neskelbtini), todėl laikė, kad 8,52 Lt suma yra nepagrįsta.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d sprendimu, pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Gamybinės patalpos, kurios pareiškėjo nurodytos kaip patalpos, leidžiančios teigti, jog jos sukuria atliekas, yra įregistruotos valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) duomenų bazėje kaip de jure esančios, o de facto jų nėra, nes jos nugriautos vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo sutartimi Nr. KSD-1342, sudaryta tarp VĮ Registrų centro Kauno filialo ir A. Š. gamybinės prekybinės įmonės. Patys VĮ Registrų centro pareigūnai, atlikdami darbus pagal 2005 m. rugsėjo 22 d. sutartį, konstatavo, kad statiniai jau nugriauti.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai statinių turėtoją siejo su nekilnojamo turto turėjimu de jure ir dėl to atliekų kiekį apskaičiavo ne pagal faktiškai susidarantį atliekų kiekį, bet pagal VĮ Registrų centras duomenų bazės pateiktus plotus. Atsakovas teigia, jog kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą prašydamas, kad remiantis jų surašytais dokumentais būtų padaryti pataisymai duomenų bazėje apie tai, kad nugriautų pastatų nėra ir de jure. Atsisakymas tai padaryti buvo apskųstas Kauno apygardos administraciniam teismui, dėl to atsakovas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta byla pagal 2013 m. vasario 22 d. skundą.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 25 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagrindo atsisakyti atsakovui mokėti vietinę rinkliavą nėra, nes vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra vertinama kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejamas su konkrečios paslaugos suteikimu.

2. Apeliantas nenurodė nei vieno realaus ir pagrįsto skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindo. Jeigu, kaip nurodo apeliantas, statiniai de facto yra nugriauti, tačiau atsakovas šio fakto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka iki šiol neužfiksavo ir statinių neišregistravo, taikoma Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta norma, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

3. Dėl bylos sustabdymo teigiama, kad byla gali būti stabdoma tik tada, kai administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Nagrinėjamu atveju, net jei būtų pripažinta, kad nepagrįstai buvo atsisakyta išregistruoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, duomenys būtų išregistruoti tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, o rinkliava atsakovui yra paskaičiuota už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės 6 075,84 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 6 067,32 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas sprendė, kad kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai Prienų rajone, todėl pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad gamybinės patalpos, pareiškėjo nurodomos kaip patalpos, leidžiančios teigti, jog jos sukuria atliekas, yra įregistruotos VĮ Registrų centro duomenų bazėje kaip de jure esančios, o de facto jų nėra, nes jos nugriautos.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtinų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Nuostatų 4 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad nagrinėjamu atveju vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. priklausė statiniai, esantys Prienų rajono savivaldybės teritorijoje (b. l. 25-27). Taigi atsakovas laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų 5 punkto prasme, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis atliekų neturėjo. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1480/2012, pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas Nuostatų 11 punktas, pagal kurį yra apskaičiuotas pareiškėjo prašomos priteisti vietinės rinkliavos dydis, pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios teisės aktui, kiek jame nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą apskaičiuoti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendime nurodytu būdu, t. y. buvo konstatuotas legislatyvinės omisijos buvimo faktas.

Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi nagrinėjamoje byloje ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga šalintina ad hoc įvertinant galimybę aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovės surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad gamybinės patalpos, kurios pareiškėjo nurodytos, kaip patalpos, leidžiančios teigti, jog jos sukuria atliekas, yra įregistruotos VĮ Registrų centro duomenų bazėje kaip de jure esančios, o de facto jų nėra, nes jos nugriautos. Atsakovo teiginius pagrindžia byloje nustatyti faktai, kad A. Š. gamybinės prekybinės įmonės savininkas A. Š. 2005 m. birželio 29 d. VĮ Registrų centro Kauno filialui pateikė prašymą atlikti statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų tikslinimą. 2005 m. spalio 10 d. kadastrinių matavimų metu nustatyta, kad pastatai – sandėliai 3Flm (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 4Flm (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir 5Flm (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) yra nugriauti ir buvo nugriauti tuo metu, už kurį atsakovui apskaičiuota vietinė rinkliava (2013 m. sausio 25 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo raštas Kauno apygardos administraciniam teismui „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 72-73), 2005 m. spalio 10 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotas planas (b. l. 48)). A. Š. prašymas 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1-440 „Dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų išregistravimo nekilnojamojo turto registre“ buvo atmestas, nes nepateikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduota pažyma apie statinių nugriovimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tas faktas, kad ginčo statiniai nėra de jure išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro kaip nugriauti, negali būti pagrindu besąlygiškai teigti, kad atsakovas turi mokėti vietinę rinkliavą už šiuos pastatus. Byloje esantys duomenys patvirtina faktą, kad ginčo statiniai realiai yra nugriauti, t. y. de facto nėra nekilnojamojo turto objekto, už kurį yra skaičiuojama vietinė rinkliava. Nors atsakovo pateikti dokumentai nebuvo pakankamas pagrindas išregistruoti nekilnojamus daiktus ir daiktines teises į juos, jie iš esmės patvirtina nagrinėjamoje byloje aktualų faktą, kad ginčo pastatai yra nugriauti. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai yra pakankamas įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima daryti išvadą, jog aptariamu laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taigi konstatuotina, kad atsakovas pateikė įrodymus, kurie leistų teigti, kad jis pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Nuostatai Nuostatų 11 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava dėl pastatų, kurie vietinės rinkliavos apskaičiavimo metu buvo nugriauti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kur numatyta, kad mėnesinis vietinės rinkliavos dydis litais už 100 kv. m. gamybos ir pramonės paskirties pastatus yra 24 Lt. Atitinkamai vieno mėnesio vietinės rinkliavos dydis yra 0,24 Lt (24/100) už 1 kv. m. Nagrinėjamu atveju atsakovo gamybos ir pramonės paskirties pastato plotas yra 395,01 kv. m., todėl mėnesinis vietinės rinkliavos dydis atsakovui sudaro 94,80 Lt (395,01 x 0,24). Pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., t. y. už 48 mėnesius. Todėl iš atsakovo pareiškėjui turėjo būti priteista 4 550,40 Lt suma (48 x 94,80). Pirmosios distancijos teismas, neatsižvelgdamas į svarbias bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nepagrįstai pareiškėjui iš atsakovo priteisė 6 067,32 Lt, todėl ši suma mažintina priteisiant 4 550,40 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant pareiškėjo prašomą priteisti vietinės rinkliavos sumą.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. Š. gamybinės prekybinės įmonės pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 4 550,40 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt litų keturiasdešimt centų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius