A-133-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-133-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02695-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. (T. M.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11); 2) įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu išduoti pažymą dėl paskirtos ir mokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. bei išmokėti galbūt susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. 2013 m. liepos 10 d. pareiškėjas gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymą (2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. 1D-6461(11)), kuriame nuspręsta nenagrinėti prašymo. Pareiškėjo manymu, 2013 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. 1D-6461(11) yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes bet kuri valstybinė valdymo institucija arba savivaldybių institucija privalo asmeniui, besikreipiančiam dėl jo asmeninių duomenų, pateikti išsamų atsakymą, neperžengiantį asmens privatumo ribų. Ministerija, nuspręsdama nenagrinėti prašymo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimus.

Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu paskelbė, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnis, pagal kurį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama valstybinė pareigūnų ir karių pensija, kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų, prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje nurodė, kad skirtumas tarp paskirtos valstybinės karių ir pareigūnų pensijos ir realiai mokėtos piniginės sumos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra valstybinės karių ir pareigūnų pensijos nepriemoka, valstybė turi prievolę šią nepriemoką grąžinti. Senatis, kurią skundžiamame sprendime mini Ministerija, yra neteisėta ir netaikytina, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad senaties terminas valstybinei karių ir pareigūnų pensijai įstatyme išvis nėra numatytas, todėl pagal įstatymo analogiją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendžia taikyti senatvės pensijoms taikomą trejų metų apskundimo terminą. Pareiškėjo teigimu, šio termino jis nepažeidė, todėl senatis taikyta neteisėtai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti arba bylą nutraukti.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, negali pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio, nes tai nenumatyta įstatymuose. Teismas pagal analogiją taikyti Pensijų įstatymo 45 straipsnį galėtų tik tuo atveju, jei nebūtų įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.), jei tai nebūtų išimtį iš bendrosios taisyklės nustatanti teisės norma. Ginčo santykį (terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu) reglamentuojantis įstatymas yra VAĮ, kurio 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo paduoti skundą per 6 mėnesius nuo skunde nurodyto pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – pensijos sumažinimo neteisėtumą. Pareiškėjas ikiteismine tvarka skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Ministerija pareiškėjo skundą gavo 2013 m. birželio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams. Todėl, kaip to reikalauja VAĮ, skundą buvo atsisakyta nagrinėti. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodytas 6 mėnesių terminas nebuvo prasidėjęs, nes nurodytoje byloje pareiškėjas kreipėsi ikiteismine tvarka iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. iki pažeidimo paaiškėjimo dienos.

Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas ginčo laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, Ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti.

Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymu į ministeriją kreipėsi tik 2013 m. birželio 25 d., t. y. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėnesį. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 20 d. ir birželio 20 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11) bei įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo T. M. 2013 m. birželio 25 d. prašymą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtinta išvada nuo 1998 m. rugsėjo 22 d. neterminuotai paskirta 706,89 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką. Ministerija 2013 m. liepos 4 d. sprendime Nr. 1D-6461(11) informavo pareiškėją, kad jo prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nebus nagrinėjamas, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismas atsižvelgė į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl to, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą.

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais nurodoma, jog byla nutrauktina, nes pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą kreiptis į teismą, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad skundžiamame sprendime jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos, o jame nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendime Nr. 1D-6461(11), kurį prašo panaikinti pareiškėjas, yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi jis pateiktas praleidus VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Konstatavus, kad suinteresuotas asmuo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą gali kreiptis per 3 metų procesinį terminą, taikomą pagal analogiją remiantis Pensijų įstatymo 45 straipsniu, atsakovo sprendimas nenagrinėti pareiškėjo prašymo vadovaujantis VAĮ nuostatomis pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl panaikintas, o Ministerija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. prašymą.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Ministerijos atsisakymas nagrinėti pretenziją atitiko VAĮ 23 straipsnio 6 dalį. Teismas viešojo administravimo procedūros inicijavimo (skundo padavimo) terminui taikė socialinio draudimo įstatymų analogiją, nors ji buvo sukurta tik kreipimosi į teismą terminui nustatyti. Teismas pagal analogiją pritaikė įstatymų analogiją, nors yra tiesioginė skundo viešojo administravimo subjektui padavimą reguliuojanti teisės norma.

2) Jei taikyti teismo siūlomą 3 metų terminą, tai jis vis tiek būtų praleistas, nes skaičiuotinas nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo, t. y. 2010 m. vasario mėnesio. Įstatymai neleidžia Ministerijai praleisto termino atnaujinti.

3) Apskųstas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes: pareiškėjo interesas galbūt pažeistas ne šiuo, o kitu sprendimu, kuriuo perskaičiuota pensija; ikiteisminis ginčo dėl pensijos nepriemokos išnagrinėjimas Ministerijoje nėra būtinas pagal įstatymus (tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A444-2232/2013); atsisakymas nagrinėti pretenziją nėra kliūtis kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos.

4) Pretenzijos nagrinėjimas, esant praleistam terminui kreiptis į teismą, būtų formalus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo.

Pareiškėjas T. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad yra įsitikinęs, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes ir atsižvelgė į jau susiformavusią teismų praktiką, todėl atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčą, kuris buvo apibrėžtas kaip ginčas dėl Vidaus reikalų ministerijos atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas skunde prašė teismo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11), kuriame nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo, bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtinta išvada nuo 1998 m. rugsėjo 22 d. neterminuotai paskirta 706,89 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 12). Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėjas 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas pranešti, kokiu teisiniu pagrindu jam nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta pensija, pateikti pažymą apie pensijos dydį, mokėti jam paskirtą 706,89 Lt pensiją ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 3). Ministerija 2013 m. liepos 4 d. sprendime Nr. 1D-6461(11) informavo pareiškėją, kad pagal VAĮ 23 straipsnio 6 dalį pareiškėjo prašymas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nebus nagrinėjamas, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 6). Pareiškėjas 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą – atsakovo sprendimą (2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11)) nenagrinėti pareiškėjo prašymo vadovaujantis VAĮ nuostatomis pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, todėl jį panaikino, bei įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. prašymą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą atmesti. Atsakovo teigimu, Ministerijos atsisakymas nagrinėti pretenziją atitiko VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, o apskųstas Ministerijos sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ reikalavimus. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Būtina pažymėti, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-830/2012).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas teisme kėlė tik reikalavimus panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11), kuriame nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo, bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas skunde nesuformulavo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo taikymo.

Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, jog pareiškėjas savo skundą, be kitų aplinkybių, grindė ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad tam tikros Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama valstybinė pareigūnų ir karių pensija kaip asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje konstatuota, kad skirtumas tarp paskirtos valstybinės karių ir pareigūnų pensijos ir realiai mokėtos piniginės sumos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra valstybinės karių ir pareigūnų pensijos nepriemoka, o valstybė turi prievolę šią nepriemoką grąžinti. Pareiškėjas kartu su skundu padavė teismui ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 3 d. pažymą Nr. 11PP(P)-4186 apie pareiškėjo 2010–2012 metų pensijos dydį, kurioje nurodytas pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius (b. l. 4–5).

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti teismui motyvuotą prašymą atnaujinti terminą kreiptis į teismą, pateikti termino praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (b. l. 27). Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 4 d. padavė teismui prašymą dėl procesinio termino atnaujinimo, kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l. 31–34).

Iš šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių, pareiškėjo skundo turinio, skundo priedų, prašymo dėl procesinio termino atnaujinimo matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su minėtu 2013 m. birželio 25 d. prašymu bei ginčydamas teismui Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11), kuriame nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo, de facto, kreipdamasis į teismą, iš esmės siekia, jog jam būtų išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka. Be to, kaip matyti iš šioje byloje susiklosčiusios situacijos, pareiškėjo teises realiai pažeidžia ne ginčijamas atsakovo sprendimas, o pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pareiškėjui nemokėjimas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. kreipimasis į VRM laikytinas jo pretenzija dėl valstybinės pensijos nepriemokos, į kurią (pretenziją) pensiją mokanti institucija atsakė 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. 1D-6461(11). Iš atsakovo atsakymo į pareiškėjo pretenziją yra aišku, kad Vidaus reikalų ministerija nesirengia išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemokos ir dėl to tarp valstybinės pensijos gavėjo (pareiškėjo) ir ją paskyrusios bei mokančios institucijos (VRM) yra kilęs administracinis ginčas. Taigi pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu nebūtų procesinių kliūčių priimti ir nagrinėti pareiškėjo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Kartu pabrėžtina, jog siekiant karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo nėra būtina teisme nuginčyti Ministerijos atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą, t. y. 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11), bei įpareigoti Ministeriją priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija, vertindama tai, kas išdėstyta, papildomai pažymi, kad sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog ikiteisminis ginčo dėl pensijos nepriemokos išnagrinėjimas Ministerijoje nėra būtinas pagal įstatymus ir Ministerijos atsisakymas nagrinėti pretenziją nėra kliūtis kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų tenkinimas, t. y. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 1D-6461(11) panaikinimas ir Ministerijos įpareigojimas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. prašymą dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos išmokėjimo, realiai pareiškėjo teisių neapgintų, t. y. jo de facto keliamas ginčas dėl karių ir pareigūnų pensijos nepriemokos jam išmokėjimo nebūtų nagrinėjamas. Be to, jau yra susiklosčiusi administracinių teismų praktika, kad dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, išmokėjimo asmenims sprendžia teismas.

Šiuo aspektu pastebėtina, jog pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-189/2011). Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006).

Be to, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir gali keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau aktyvaus teismo principas apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-757/2014).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytą pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises, todėl nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų, prašant priteisti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kaip jau pirmiau buvo konstatuota, pareiškėjas šioje byloje de facto ginčą kelia dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo priteisimo iš atsakovo. Būtent pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pareiškėjui nemokėjimas pažeidžia pareiškėjo teises.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuriuo teismas panaikino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6461(11) nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl valstybinės pensijos dalies išmokėjimo bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesukeltų pareiškėjui realių teisinių pasekmių dėl jo galbūt pažeistų teisių atsakovui neišmokėjus pensijos dalies, o būtent dėl šių atsakovo veiksmų iš esmės ir yra kilęs ginčas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra ribotas, kurį praleidus ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti, pareiškėjui kiltų neigiamos pasekmės.

Kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, kuris pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, ribojant jo pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas patvirtino, kad primą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gavo 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 34). Pareiškėjas nagrinėjamu atveju (kaip jau buvo konstatuota anksčiau – de facto siekdamas susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo) į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 17 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą šiam reikalavimui pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014 ir kt.).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo nustatyta, atsakovas, panaudodamas jau pirmiau nurodytą skundo trūkumų šalinimo institutą, išaiškino pareiškėjui jo procesinę teisę (ABTĮ 10 str.) pateikti prašymą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau teismas savo sprendime pareiškėjo paduoto prašymo dėl termino atnaujinimo neanalizavo. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas nepasiūlė pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų, prašant priteisti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o būtent šiam reikalavimui tinkamai teisme išnagrinėti ir yra aktualus termino skundui paduoti atnaujinimo klausimo išsprendimas.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikė teisės normas ir dėl to pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys pateikti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, konstatuoja, jog dėl pirmiau išvardytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas turi būti panaikintas, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą, prašant priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, taip pat išnagrinėti ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėjo paduotą teismui prašymą atnaujinti praleistą 3 metų procesinį terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Nagrinėjamu atveju, susiklosčius nutartyje aptartoms bylos aplinkybėms bei nepasiūlius pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų ir jų neišnagrinėjus, nėra pagrindo atmesti pareiškėjo skundą, todėl atsakovo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas visa apimtimi. Teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė