A-1609-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1609-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00317-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritoriniam padaliniui dėl reikalavimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2–5) prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Panevėžio teritorinio padalinio (toliau – ir atsakovas, Panevėžio teritorinis padalinys) 2014 m. rugsėjo 16 d. reikalavimą Nr. RP-16 (toliau – ir Reikalavimas) (b. l. 7) Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjui A. K., kuriuo iš pastarojo pareikalauta iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pateikti sutarties su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl Panevėžio mieste esančių kapinių priežiūros bei visų dokumentų, susijusių su kultūros paveldo objekto – Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, komplekso senųjų kapinių tvarkymu ir priežiūra, patvirtintas kopijas.

Pareiškėjo manymu, Reikalavimas yra neteisėtas ir iš esmės prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, todėl turėtų būti panaikintas. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (toliau – ir NKPAĮ), Departamentas teisę gauti informaciją apie kultūros paveldo objektus turi tik iš valstybės ir savivaldybės institucijų, valdytojų, kitų fizinių ar juridinių asmenų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Reikalavimas pateiktas netinkamam subjektui, t. y. Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjui. Be to, Departamentas turi teisę gauti tik tokią informaciją, kuri yra susijusi su kultūros paveldo objektu. Tuo tarpu skundžiamu reikalavimu atsakovas prašė pateikti sutarties, sudarytos su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ kopiją, taip pat visus dokumentus, susijusius su kapinių priežiūra. Pažymėjo, jog aukščiau minėtoje sutartyje nėra jokios informacijos, tiesiogiai susijusios su kultūros paveldo objektu – Panevėžio senosiomis kapinėmis, todėl nesuprantama, kodėl atsakovui reikalinga tokia sutartis. Be to, reikalavimo dalis, kurioje prašoma pateikti visus dokumentus, susijusius su kapinių tvarkymu ir priežiūra, yra abstrakti ir nekonkreti, todėl nėra galimybės pareiškėjui įvykdyti tokį reikalavimą.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, jog Departamento Panevėžio teritorinis padalinys 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo metu nustatė, jog kultūros paveldo objektas – Panevėžio senosios kapinės, vadinamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, yra neprižiūrimos ir apleistos, todėl paprašė Administracijos pateikti informaciją, kam yra priskirta kapinių priežiūros funkcija. Administracijai 2014 m. liepos 3 d. raštu Nr. 19-1678(4.18.) „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 13) informavus, jog ši funkcija deleguota Administracijos Miesto ūkio skyriui, Departamento Panevėžio teritorinis padalinys Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjui A. K. 2014 m. liepos 8 d. surašė reikalavimą Nr. RP-12 (b. l. 10–11) pateikti Panevėžio miesto savivaldybės sprendimo, kuriuo savarankiška savivaldybės funkcija deleguota Administracijos Miesto ūkio skyriui, sutarties su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl Panevėžio mieste esančių kapinių priežiūros, bei kitų dokumentų, susijusių su kultūros paveldo objekto – Panevėžio senųjų kapinių – tvarkymu ir priežiūra, patvirtintas kopijas. Minėtas reikalavimas nebuvo įvykdytas, todėl atsakovas Reikalavimu pakartotinai pareikalavo Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjo A. K. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pateikti prašomų dokumentų patvirtintas kopijas. Pabrėžė, jog Reikalavimas surašytas vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10, 15, 18, 19 ir 23 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, jog Administracija informavo Departamento Panevėžio teritorinį padalinį, jog kapinių priežiūros funkcija deleguota Administracijos Miesto ūkio skyriui.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 82–85) pareiškėjo skundą tenkino.

Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes ir nurodė, jog ginčo dėl to, kad Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, komplekso senosios kapinės yra kultūros paveldo objektas, kurios Kultūros vertybių apsaugos direktoriaus 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pripažintos saugomomis, nėra. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 41 punktą, kapinių priežiūros organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija, priskirta savivaldybei. Įgyvendindama šią funkciją, savivaldybė organizuoja jos teritorijoje esančių kapinių priežiūrą bei skiria lėšas tokiai priežiūrai.

Departamento Panevėžio teritorinis padalinys, kuriam pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 19 punktą pavesta kontroliuoti kultūros paveldo tvarkymą ir priežiūrą, nustatęs, kad kultūros paveldo objektas – Panevėžio senosios kapinės – yra neprižiūrimos ir apleistos, pagal jam priskirtą kompetenciją turi teisę teikti privalomus reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (NKPAĮ 5 str. 10 d. 10 p.).

NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punkte taip pat įtvirtinta Departamento teisė gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus. Šios normos konstrukcija apibrėžia baigtinį sąrašą subjektų, iš kurių Departamentas turi teisę gauti informaciją apie kultūros paveldo objektą. Pagal VSĮ 3 straipsnio 3 dalį, savivaldybės institucijomis laikomos savivaldybės taryba (savivaldybės atstovaujamoji institucija), bei Administracijos direktorius ar jo pavaduotojas (pavaduotojai) (VSĮ 3 str. 3 d. 1–2 p.). NKPAĮ 2 straipsnio 39 punkte įtvirtinta valdytojo sąvoka, pagal kurią valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje ar vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nustačius, kad Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, valdytoja yra Administracija, Departamento Panevėžio teritorinis padalinys, įgyvendindamas NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punktu jam suteiktą teisę gauti informaciją apie kultūros paveldo objektus, tokią informaciją galėjo gauti iš Administracijos, kaip valdytojos, arba Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ar Administracijos direktoriaus (jo pavaduotojo/ų), kaip savivaldybės institucijų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčijamas Reikalavimas, kuriuo pareikalauta pateikti informaciją, susijusią su inter alia kultūros paveldo objekto – Panevėžio senųjų kapinių – priežiūra, pateiktas Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjui. Pažymėtina, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius tėra Administracijos struktūrinis padalinys, kuriam deleguota kapinių priežiūros organizavimo funkcija (Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A-01 patvirtintų Miesto ūkio skyriaus nuostatų 7.4 p.). Teismas pažymėjo, kad ir Reikalavimu prašoma pateikti Kapinių priežiūros paslaugų teikimo sutartis Nr. 22-139, sudaryta 2013 m. vasario 8 d. tarp Administracijos ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“. Administracijos Miesto ūkio skyrius nelaikytinas nei valdytoju, kaip tai apibrėžta NKPAĮ 2 straipsnio 39 punkte, nei savivaldybės institucija, į kurią Departamentas turi teisę kreiptis reikalavimu dėl informacijos pateikimo.

Atsižvelgdamas į minėtus argumentus bei nustatytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Departamento Panevėžio teritorinis padalinys reikalavimą dėl informacijos pateikimo pateikė netinkamam subjektui, toks reikalavimas negali būti laikomas teisėtu ir tai yra pakankamas pagrindas tokį reikalavimą panaikinti.

III. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys apeliaciniu skundu (b. l. 87–88) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė išimtinai NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punktu ir visiškai nevertino ir netaikė VSĮ 30 straipsnio, kuriame aiškiai nustatyta, kad savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga (VSĮ 30 str. l d.), kuriai įstatymu nustatyta speciali kompetencija, tame tarpe organizuoti ir kontroliuoti savivaldybės turto valdymą ir naudojimą.

Nurodo, kad sistemiškai vertinant įstatymais nustatytą administracinių santykių dalyvių teisinį subjektiškumą, jog pirmosios instancijos teismas ne tik per siaurai taikė materialinės teisės normas, bet ir netinkamai aiškino ir taikė NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punkto, 2 straipsnio 39 dalies nuostatas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 3 d. rašte Nr. 19-1678(4.18.) buvo nurodyta, jog kapinių priežiūros funkcija, kaip viena iš VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 41 punkte apibrėžtų savarankiškų savivaldybių funkcijų, yra deleguota Administracijos Miesto ūkio skyriui. Ši funkcija yra įtvirtinta Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A-01 patvirtintų Administracijos Miesto ūkio skyriaus nuostatų 7.4 punkte, be to tų pačių nuostatų 7.27 punkte yra nustatyta, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius atstovauja Panevėžio miesto savivaldybei institucijose, kai nagrinėjami Administracijos Miesto ūkio skyriaus kompetencijai priskirti klausimai; nuostatų 7.35 punkte nustatyta, jog šis skyrius pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, reglamentuojančius skyriaus ir įmonių, kurių veikla susijusi su skyriaus atliekamomis funkcijomis, darbą; nuostatų 7.28 punkte aiškiai nustatyta, jog skyriaus atstovas dalyvauja teismuose ar kitose institucijose, kai nagrinėjami skyriaus kompetencijai priskirti klausimai.

Iš pateiktų Nuostatų punktų akivaizdu, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius turi pakankamą subjektiškumą, leidžiantį pripažinti tokį skyrių valdymo teisių turėtoju, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsakovas taip pat pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienas iš valdymo teisės atsiradimo pagrindų yra valdymo teisės perdavimas, o byloje yra pateikti pakankami įrodymai apie valdymo teisės perdavimą Administracijos Miesto ūkio skyriui, kurio vadovu yra A. K., kuriam ir buvo surašytas skundžiamas Reikalavimas.

Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 92–93) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad Departamentas Reikalavimą pateikė netinkamam subjektui ir pripažino, kad Reikalavimas yra neteisėtas, nes prieštarauja NKPAĮ nuostatoms. Reikalavimas yra individualus administracinis aktas, kuris turi būti priimtas vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Departamento teisę gauti informaciją apie kultūros paveldo objektus. Remdamasis NKPAĮ 2 straipsnio 39 dalimi, 5 straipsnio 10 dalies 23 punktu ir VSĮ 3 straipsnio 3 dalimi daro išvadą, kad Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, valdytojas yra Administracija. Pagal Administracijos Miesto ūkio skyriaus nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. A-01, 2 ir 3 punktus, Administracijos Miesto ūkio skyrius nėra juridinis asmuo, o tik Administracijos padalinys, kuris atlieka kapinių priežiūros funkciją (Nuostatų 7.4. p.). Administracijos Miesto ūkio skyriui pavesta kapinių priežiūros funkcija nesuteikia šiam skyriui kultūros paveldo objekto valdytojo statuso. Administracijos Miesto ūkio skyrius nėra savivaldybės institucija, į kurią Departamentas turi teisę kreiptis dėl informacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Panevėžio teritorinio padalinio 2014 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo Nr. RP-16 (b. l. 7–8), kuriuo iš Administracijos Miesto ūkio skyriaus vedėjo pareikalauta iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pateikti sutarties su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl Panevėžio mieste esančių kapinių priežiūros bei visų dokumentų, susijusių su kultūros paveldo objekto – Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, komplekso senųjų kapinių tvarkymu ir priežiūra, patvirtintas kopijas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, tačiau atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino VSĮ 30 straipsnio nuostatų, rėmėsi išimtinai tik NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punktu.

Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako. Iš esmės ginčas kilo dėl to, ar atsakovas Reikalavimą pateikė tinkamam subjektui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi nustatyti, ar Administracijos Miesto ūkio skyrius yra senųjų kapinių valdytojas.

NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punktas nustato, kad Departamentas turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių. VSĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės institucijos yra savivaldybės taryba ir savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.

Valdytojo sąvoka yra apibrėžta NKPAĮ 2 straipsnio 39 dalyje, kuria remiantis valdytojas yra kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. Taigi, senųjų kapinių valdytoju pagal minėtą straipsnį laikoma Administracija.

Atsakovas nurodo, kad apibrėžiant valdytojo sąvoką nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į VSĮ 30 straipsnį, kurio 1 dalis nustato, kad Administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai. Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad iš minėtų VSĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog Administracija yra savivaldybės įstaiga, kuriai įstatymu nustatyta speciali kompetencija, tačiau, nesutiktina su atsakovo argumentu, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius gali būti pripažintas valdymo teisių turėtoju. Atsakovas teigia, jog remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.25 straipsniu vienas iš valdymo teisės atsiradimo pagrindų yra valdymo teisės perdavimas ir mano, kad byloje pateikti Administracijos Miesto ūkio skyriaus nuostatai patvirtina, jog Administracija pareiškėjui yra perdavusi senųjų kapinių valdymo teises.

Iš minėtų nuostatų turinio matyti, jog Administracija Miesto ūkio skyriui yra delegavusi tik kapinių priežiūros funkciją (7.4 p.). Nuostatų 11 punkte nustatyta, jog šis skyrius yra tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Nuostatų 7.27 punktu, kuriame nustatyta, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius atstovauja Panevėžio miesto savivaldybei institucijose, kai nagrinėjami Administracijos Miesto ūkio skyriaus kompetencijai priskirti klausimai; Nuostatų 7.35 punktu, kuriame nustatyta, jog šis skyrius pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, reglamentuojančius skyriaus ir įmonių, kurių veikla susijusi su skyriaus atliekamomis funkcijomis, darbą; Nuostatų 7.28 punktu, kuriame nustatyta, jog skyriaus atstovas dalyvauja teismuose ar kitose institucijose, kai nagrinėjami skyriaus kompetencijai priskirti klausimai. Atsakovas mano, jog šie Nuostatų punktai patvirtina, kad Administracijos Miesto ūkio skyriui yra perduotos valdymo teisės. Tačiau, įvertinusi minėtų Nuostatų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo apeliaciniame skunde paminėti Nuostatų punktai tik patvirtina faktą, kad Administracijos Miesto ūkio skyrius atlieka tam tikrus veiksmus, kurie susiję su jo funkcijomis ir kompetencija (su priežiūra, atstovavimu ir teisės aktų priėmimu), tačiau jokios valdymo (kaip daikto) teisės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme jam nėra suteiktos.

Be kita ko, iš Panevėžio miesto savivaldybės internetiniame puslapyje pateiktos informacijos (www.panevezys.lt) matyti, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius – Miesto savivaldybės administracijos padalinys, kurio pagrindiniai uždaviniai: vykdyti priskirtas ūkinės-ekonominės politikos funkcijas miesto gatvių remonto ir priežiūros, atliekų tvarkymo, miesto infrastruktūros objektų priežiūros ir plėtros, saugaus eismo užtikrinimo ir transporto organizavimo, želdinių priežiūros ir plėtros, miesto tvarkymo srityse. Taip pat nurodyta, jog Administracijos Miesto ūkio skyrius vykdo Administracijos direktoriaus pavedimus pagal skyriaus kompetenciją. Taigi, pareiškėjas tik atlieka jam deleguotas funkcijas, o Administracija kontroliuoja Miesto ūkio skyriaus veiklą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Reikalavimu prašoma pateikti sutartis yra sudaryta konkrečiai tarp Administracijos ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“.

Įvertinusi tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė