AS-742-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-742-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00049-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 24 d. pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 23SD-(14.23.104)-8098 ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (8.9)-SD1-3000 (toliau – ir ginčijami sprendimai); įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių ir Panevėžio rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui leidimą dėl nuosavybės teise valdomo 0,9400 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo, padalijant šį žemės sklypą į du atskirus žemės sklypus, naujai suformuotiems žemės sklypams pakeičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą į kitos paskirties žemę, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybai.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas prašymą motyvavo tuo, kad jis, įvertinęs, jog NŽT Panevėžio skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 23SD-(14.23.104)-8098 ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. (8.9)-SD1-3000 nemotyvuoti, 2014 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į nurodytas institucijas prašymais pateikti visus duomenis apie tai, kokio administracinio ar individualaus teisės akto pagrindu buvo nustatyta, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į sanitarinę zoną, bei duomenis apie tai, kokiu būdu ir kada apie tokio pobūdžio teisės aktą jis buvo informuotas. Pareiškėjo teigimu, tik 2015 m. sausio 7 d. gavęs NŽT Panevėžio skyriaus ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos raštus, jis turėjo galimybę kreiptis skundu į administracinį teismą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo E. K. prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Atsisakė priimti E. K. skundą. Nutarčiai įsiteisėjus, skundą bei pridėtus dokumentus nutarė grąžinti pareiškėjui. Grąžino E. K. 29,00 Eur (dvidešimt devynių eurų 00 euro centų) žyminį mokestį.

Išanalizavęs E. K. prašyme nurodytas priežastis teismas darė išvadą, kad pagrindo jas vertinti kaip objektyvias ir nepriklausančias nuo pareiškėjo valios nėra. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas, kai jis, įvertinęs, jog NŽT Panevėžio skyriaus ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos sprendimai yra nemotyvuoti, į šias institucijas kreipėsi, rinkdamas papildomą informaciją, buvo sąlygotas subjektyvių priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėjas trūkstamus duomenis, kurių jis neturėjo ir kurie, jo manymu, buvo reikalingi sprendžiant ginčą, turėjo galimybę gauti ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. teismui pateiktame skunde suformulavęs prašymą juos išreikalauti iš šiais duomenimis disponuojančių institucijų. Nustačius, kad E. K. įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl administracinių aktų panaikinimo atmestas, o pareiškėjo skundo dalį dėl NŽT Panevėžio skyriaus 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 23SD-(14.23.104)-8098 ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (8.9)-SD1-3000 panaikinimo atsisakyta priimti (ABTĮ 34 straipsnio 3 dalis, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Atsisakius priimti pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo, atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektus atlikti veiksmus.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijami sprendimai buvo visiškai nemotyvuoti, todėl negavęs papildomos informacijos pareiškėjas nurodo negalėjęs įvertinti, ar yra pagrindas skųsti sprendimus teismui. Pareiškėjas teigia, kad tik iš 2015 m. sausio 8-9 d. raštų sužinojo reikšmingas aplinkybes, padėjusias apsispręsti dėl sprendimų apskundimo teismui, todėl mano nepraleidęs sprendimų apskundimo terminų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti, todėl 2014 m. gruodžio 3 d. raštu kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių bei Panevėžio miesto savivaldybės administraciją prašydamas pateikti duomenis apie tai, kokio teisės akto pagrindu nustatyta, kad jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į veršidės sanitarinę zoną ir kokiu būdu pats pareiškėjas buvo apie tai informuotas. Tik iš 2015 m. sausio 7 d. raštų sužinojo, kad tokia apsaugos zona visiškai nebuvo nustatyta, todėl ginčijami sprendimai pažeidė jo teisėtus interesus. Be to, 2015 m. vasario 9 d. pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, tačiau 2015 m. vasario 17 d. nutartimi teismas skundą atsisakė priimti, kadangi jis buvo pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartyje, kuria buvo sprendžiamas 2015 m. vasario 10 d. E. K. paduoto skundo dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimas, remiantis pareiškėjo pateikto voko, kuriame NŽT Panevėžio skyrius išsiuntė savo 2014 m. lapkričio 26 d. raštą Nr. 23SD-(14.23.104)-8098 ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 22 d. raštą Nr. (8.9)-SD1-3000, duomenimis, buvo konstatuota, kad pareiškėjas šiuos dokumentus gavo 2014 m. lapkričio 27 d.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Įstatymų leidėjas ABTĮ 34 straipsnyje svarbių priežasčių sąrašo nepateikė. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti skundą (prašymą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būdamas atidus ir rūpestingas, norėdamas apginti galimai pažeistas savo teises, pareiškėjas galėjo laiku kreiptis į teismą norėdamas apginti savo teises. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo manymu, ginčijami sprendimai buvo nemotyvuoti, nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Išanalizavus prašyme nurodytas priežastis, daroma išvada, kad pagrindo jas vertinti kaip objektyvias ir nepriklausančias nuo pareiškėjo valios nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas trūkstamus duomenis, kurių jis neturėjo ir kurie, jo manymu, buvo reikalingi sprendžiant ginčą, turėjo galimybę gauti ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. teismui pateiktame skunde suformulavęs prašymą juos išreikalauti iš šiais duomenimis disponuojančių institucijų.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas yra pakankama sąlyga atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. atskirojo skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė