2K-200/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–200/2014

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00085-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.6.2;

1.1.8.7.1;

1.2.14.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš G. S. ir R. Č. solidariai priteista 52 Lt teismo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. Č., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

G. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. Č., 2012 m. spalio 16 d. apie 13.30 val., Ukmergėje, Kauno g. 108, R. Č. neturint teisėto pagrindo, atvirai savo ir G. S. naudai vertė nukentėjusįjį V. K. savo vardu paimti 500 Lt paskolą ir juos perduoti jiems. Nukentėjusiajam nesutikus paimti paskolos, R. Č. vieną kartą lazda sudavė V. K. į nugaros sritį ir apkabinęs per pečius nusivedė iki „Swedbanko“, esančio Ukmergėje, Kauno gatvėje, ir pareikalavo paimti 500 Lt paskolą. Tačiau, V. K. užėjus į banką ir nepaėmus paskolos, G. S. ir R. Č. nukentėjusįjį nusivedė už banko pastato, kur R. Č. su turėta lazda sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į galvos sritį ir vieną kartą į nugarą. Po to R. Č., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, kartu su G. S., nukentėjusįjį apkabinę per pečius, atvedė iki Vytauto–Anykščių gatvių sankryžos Ukmergėje ir vieną kartą lazda sudavė V. K. per nugarą, taip padarydamas nukentėjusiajam nubrozdinimą dešinio antakio srityje, muštinę žaizdą kaktos plaukuotoje dalyje, kraujosruvas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, ir neteisėtai iš nukentėjusiojo reikalavo atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. kad nukentėjusysis paimtų ir jiems perduotų iš prekybos centro, esančio Ukmergėje, Anykščių g. 6, keturis butelius degtinės ir alaus.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skyrė per griežtą bausmę, be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes, spręsdamas klausimą dėl pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės, nutartyje nurodė, kad „nors G. S. teistumas išnykęs, tačiau tai rodo nuteistojo polinkį nusikalsti ir didesnį pavojingumą visuomenei, dėl to jokių išvadų nepadarė“. Pasak kasatoriaus, teismas, taip vertindamas išnykusį jo teistumą ir tuo grįsdamas didesnį jo pavojingumą bei skiriamą laisvės atėmimo bausmę, turėjo išankstinį subjektyvų neigiamą požiūrį į jį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad jis panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, t. y. nėra nė vieno iš būtinųjų BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių. G. S. nuomone, teismų sprendimuose nurodyti motyvai dėl jo pasyvaus elgesio – nusikalstamos veikos stebėjimo ir jos suvokimo – atitinka nepranešimo apie nusikaltimą ar plėšimo sudėtį.

Kasatorius teigia, kad teismas, neleistinai išplėsdamas bendrininkavimo sąvoką, vadovaudamasis vien prielaidomis, nesant jokių įrodymų byloje, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis yra BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bendravykdytojas, ir tai laikė jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Mano, kad jis nepagrįstai pripažintas vykdytoju, nes jo veika neatitinka nusikaltimo vykdytojo požymių. Anot G. S., teismai patvirtino, kad jo, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, atsitiktinis, nepadaręs didelės žalos teisiniams gėriams, ir net jei teismas ir pripažino, kad jis veikė kaip bendrininkas, turėjo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Kasatorius mano, kad teismas aplinkybę, jog jis atsiprašė V. K., turėjo vertinti kaip gailėjimąsi dėl padarytos veikos ir pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

G. S. teigia, kad jam paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis (vieneri metai ir šeši mėnesiai) yra aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, jo asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Nors padarytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau pagal savo kokybinę charakteristiką teisinių gėrių skalėje yra mažiau pavojingas (nusikaltimo objektas – nuosavybė). Atsižvelgtina ir į tai, kad jis su žmona neseniai susilaukė kūdikio ir jiems reikalinga jo moralinė bei materialinė pagalba.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nutartyje nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų – kodėl ši nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, nes ji turi plėšimo (BK 180 straipsnis), nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnis), nepranešimo apie nusikaltimą (BK 238 straipsnis) požymių.

Pasak kasatoriaus, plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo, o turto prievartavimo atveju, kaltininkas, reikalaudamas perduoti turtą, paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį. Šiuo atveju, jokie bylos duomenys nepatvirtina fakto, kad nuteistieji nukentėjusiajam būtų nurodę turto reikalavimo motyvus ir priežastis. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į ši argumentą, nurodė, kad „šio nusikaltimo motyvas yra savanaudiškos paskatos“, tačiau, anot kasatoriaus, šias nusikalstamas veikas skiria ne motyvo buvimas, o jo aiškus išsakymas nukentėjusiajam.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl grasinimo panaudoti fizinį smurtą momento. Universalus turto prievartavimo ir plėšimo atribojimo kriterijus yra tai, ar nukentėjusysis turėjo pasirinkimo galimybę. Plėšimas apibūdinamas kaip grasinimas panaudoti prievartą nedelsiant, todėl alternatyvų nėra. Kasatorius mano, kad šiuo atveju fizinis smurtas buvo panaudotas tuoj pat, nukentėjusiajam nesuteikiant galimybės pasirinkti elgesio variantą.

G. S. teigia, kad apeliaciniame skunde taip pat buvo argumentuota, kad atribojant turto prievartavimą nuo plėšimo būtina nustatyti, ar kaltininkas palieka nukentėjusįjį be priežiūros, kai šis vykdo jo reikalavimą, ar nuolat kontroliuoja jo veiksmus. Šiuo atveju, anot kasatoriaus, nukentėjusiojo veiksmai visą laiką buvo kontroliuojami. Turto prievartavimo sudėčiai konstatuoti reikalinga nustatyti nukentėjusiojo įbauginimo faktą, nukentėjusiajam nepaliekant galimybės prašytis pagalbos. Tuo tarpu bylos duomenimis, nukentėjusysis turėjo galimybę prašytis pagalbos aplinkinių, nes įėjęs į banką buvo atskirai nuo nuteistųjų.

Kasatorius teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog turto prievartavimo atveju fizinio smurto, grasinimo veiksmus kaltininkas naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą. Šioje situacijoje smurtas buvo naudojamas po nukentėjusiojo apsilankymo banke, taigi fizinio smurto tikslas buvo ne bauginti nukentėjusįjį, kad šis atiduotų reikalaujamą turtą. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad šiuo atveju nėra ir nuteistųjų išreikšto grasinimo, kuris būtinas turto prievartavimo sudėčiai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog fizinio smurto panaudojimas kaip kvalifikuojantis turto prievartavimo požymis taikomas tais atvejais, kai jis naudojamas kaip nukentėjusiojo įbauginimo forma. Jeigu fizinis smurtas naudojamas tik kaip kerštas nukentėjusiajam už reikalavimo neįvykdymą, kai turto prievartavimas jau yra nutrauktas, fizinio smurto panaudojimas vertinamas kaip atskiras nusikaltimas netaikant atitinkamo kvalifikuojančio požymio, todėl šiuo atveju kvalifikuojančio požymio inkriminavimas, manytina, yra netinkamas.

Pasak kasatoriaus, teisės teorijoje laikomasi nuomonės, kad plėšimo norma gali būti traktuojama tarsi specialioji turto prievartavimo normos atžvilgiu, todėl kai vieninga tyčia padaryta veika vienu metu atitinka turto prievartavimo ir plėšimo požymius, taikoma visais požymiais siauresnė plėšimo sudėtis. Neatsižvelgdamas į šiuos argumentus teismas išplėtė kvalifikavimą.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sutikęs su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis 2012 m. lapkričio 4 d. SMS žinute, nutartį pagrindė vien tik prieštaringais nukentėjusiojo V. K. ir nuteistojo R. Č. parodymais bei specialisto išvada. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neišnaudojo visų galimybių šių įrodymų prieštaravimams pašalinti, nors tai buvo esminiai apeliacinio skundo argumentai. G. S. teigia, kad nukentėjusysis keitė parodymus, vienąkart nurodydamas, kad jį mušė tik R. Č., vėliau – kad jį mušė ir G. S.. Specialisto išvada, pasak kasatoriaus, nepatvirtina, kad jis padarė sužalojimus V. K., vaizdo įraše taip pat nėra jokių duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, t. y. svarių ir patikimų įrodymų, kurie pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį būtų pripažinti neginčijamais įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę padarant BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismai, pripažindami jį kaltu, rėmėsi įrodymais, objektyviai patvirtinančiais tik nuteistojo R. Č. kaltumą. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu. Jis pažymi, kad visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Kadangi teismai įrodymus įvertino pažeisdami BPK nuostatas, tai lėmė netinkamą BK 181 straipsnio 2 dalies taikymą.

Atsiliepimu į nuteistojo G. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginys apie teismo šališkumą – nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakydamas dėl aplinkybės, kuri vertinama skiriant bausmę, kaip tai numato BK 54 straipsnio 2 dalie 5 punktas (teisiamąjį asmenį charakterizuojantys duomenys), kasatoriaus teisių, numatytų BPK 6 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė ir nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, kad vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą atkreipiamas dėmesys ir į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo.

Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes neatliko aktyvių veiksmų, o pasyvus stebėjimas gali būti vertinamas tik kaip BK 238 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, atmestini. Teismai nustatė, kad G. S. įvykdė dalį BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atitinkančių veiksmų. Nors nustatyta, kad iš nukentėjusiojo pinigų pareikalavo R. Č., o G. S. tokio reikalavimo neišsakė, tačiau teismai, anot kasatorės, teisingai įvertino nuteistojo veiksmus kaip bendrininkavimą prievartaujant turtą ir pripažino G. S. nusikalstamos veikos vykdytoju. Byloje nustatytos aplinkybės rodo buvus susitarimą tarp kasatoriaus ir R. Č.. Prokurorės nuomone, šiuo atveju nėra svarbu, kad nenustatyta, ar kaltininkų veiksmai buvo aptarti prieš tai, kai buvo sutiktas nukentėjusysis, ar kilo spontaniškai. Matydamas, kad R. Č. elgiasi nusikalstamai – naudoja smurtą, reikalauja iš nukentėjusiojo paimti paskolą, apvogti parduotuvę – G. S. ne tik pasyviai palaikė bendrą sumanymą prievartauti turtą iš nukentėjusiojo, tačiau aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo fiziškai apribodamas nukentėjusiojo galimybę pabėgti.

Prokurorės nuomone, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad jo apeliacinis skundas tinkamai neišnagrinėtas, nes dėl jo nepateiktos motyvuotos išvados.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kasatoriaus minimos galimybės skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir pagrįstai konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismas G. S. vaidmenį nusikaltimo padaryme pripažino antraeiliu, tačiau, nesant jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra pagrindo. Teismas, pasak prokurorės, padarė teisingą išvadą, kad byloje taip pat nėra išimtinių aplinkybių, kurioms esant G. S. būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir įvertino kasatoriaus šeiminę padėtį.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas G. S. nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vykdė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Nuteistojo G. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl G. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad jis panaudojo prieš nukentėjusįjį V. K. fizinį smurtą, atėmė jam laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą, ar kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, t. y. nėra nė vieno iš būtinųjų BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodytų turto prievartavimo požymių, be to, mano, kad padaryta nusikalstama veika atitinka BK 180 straipsnyje numatytą plėšimo sudėtį.

Už plėšimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kai darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos.

Pažymėtina, kad atribojant turto prievartavimą nuo plėšimo būtina atsižvelgti ir į nusikaltimo dalyko požymius, naudojamos prievartos pobūdį, taip pat laiką, kada kaltininkas, panaudojęs fizinį smurtą, ketina užvaldyti turtą, taip pat į tai, kada kaltininkas ketina įvykdyti grasinimus panaudoti fizinį smurtą (tuoj pat ar ateityje). Ir plėšimas, ir turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant fizinį smurtą ar grasinant panaudoti fizinį smurtą siekiant užvaldyti svetimą turtą. Antai turto prievartavimo dalykas apima ne tik svetimą turtą, tačiau ir bet kokią turtinę naudą, kurios sau ar kitam asmeniui siekė kaltininkas versdamas nukentėjusįjį atlikti ar susilaikyti nuo turtinio pobūdžio veiksmų atlikimo.

Plėšimo atveju dažniausiai kėsinamasi pagrobti konkrečiai neapibrėžtą turtą, pvz., kaltininkas naudodamas prievartą iš nukentėjusiojo pagrobia tuo metu jo turimus pinigus ar kitą turtą jo nekonkretizuodamas. Turto prievartavimo atveju, skirtingai nuo plėšimo, kaltininkas, naudodamas prievartą, dažniausiai verčia nukentėjusįjį perduoti konkrečiai apibrėžtą turtą, pvz., nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Tokiu atveju kaltininkas, pateikęs prievarta pagrįstą reikalavimą, iš karto pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis patenkintų tokį jo reikalavimą ir perduotų jam turtą.

Plėšimo atveju kaltininkas, panaudojęs prievartą, dažniausiai pats paima svetimą turtą, nors galimos ir tokios situacijos, kai kaltininko veiksmai reikalaujant iš nukentėjusiojo perduoti jam turtą ir šio turto perdavimas kaltininkui irgi atitiks plėšimo sudėtį. Tokiais atvejais, sprendžiant, ar kaltininko veiksmai pagal BK turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas ar turto prievartavimas, reikia atsižvelgti ir į tai kada, panaudojus prievartą, buvo reikalaujama perduoti turtą. Veika paprastai gali būti pripažinta plėšimu tik tuo atveju, kai fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir turto pagrobimas vykdomi vienu metu.

Tai reiškia, kad esant plėšimui kaltininkas, naudodamas fizinį smurtą (ar grasindamas jį pavartoti), verčia nukentėjusįjį turtą perduoti tuoj pat, o ne ateityje. Jeigu prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį naudojant minėtą prievartą verčiama turtą perduoti ateityje, tai tokia kaltininko veika paprastai kvalifikuojama kaip turto prievartavimas. Tai gali būti susiję ir su nukentėjusiojo vertimu atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus reikalaujama gautą turtą perduoti kaltininkui (pvz., paimti iš banko sąskaitos pinigus ir juos perduoti kaltininkui, nupirkti ir atiduoti kaltininkui tam tikras prekes ir pan.).

Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad užkirstų kelią galimam ar esamam asmens (asmenų) pasipriešinimui trukdančiam pagrobti turtą ir taip palengvintų turto pagrobimą. Turto prievartavimo atveju tokia prievarta paprastai naudojama tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą, nors tam tikrais atvejais ji gali būti panaudota kartu ir siekiant pašalinti galimą ar esamą asmens (asmenų) pasipriešinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad naudojamos prievartos per plėšimą ir turto prievartavimą pobūdis skiriasi ir tuo aspektu, kad per plėšimą, skirtingai nei per turto prievartavimą, fizinį smurtą grasinama pavartoti tuoj pat, o ne ateityje.

Be to, esant turto prievartavimui, skirtingai nuo plėšimo, grasinama prieš nukentėjusį ar kitą asmenį ne tik tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, bet ir sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, taip pat gali būti naudojama ir dar kitokia psichinė prievarta. Taip pat pažymėtina, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne.

Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas tai suvokia.

G. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. Č., panaudojus smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai reikalavo, kad nukentėjusysis V. K. atliktų bendrininkų naudai turtinio pobūdžio veiksmus – paimtų paskolą, pavogtų alkoholinius gėrimus. Nepagrįstais laikytini nuteistojo G. S. kasacinio skundo argumentai, kad nenustatyti jokie konkretūs jo veiksmai įvykdant jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl jis negali būti laikomas bendrininku nusikaltimo padaryme. Byloje nustatytos aplinkybės rodo buvus susitarimą tarp kasatoriaus ir R. Č.. Šiuo atveju nėra svarbu, kad nenustatyta ar kaltininkų veiksmai buvo aptarti prieš tai, kai buvo sutiktas nukentėjusysis, ar kilo spontaniškai. Nors nukentėjusiajam turtinius reikalavimus pareiškė ir smurtą jo atžvilgiu naudojo R. Č., o G. S. tokių veiksmų neatliko, tačiau teismai teisingai įvertino G. S. veiksmus kaip bendrininkavimą prievartaujant turtą ir pripažino jį nusikalstamos veikos vykdytoju. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad G. S. matydamas, kad R. Č. elgiasi nusikalstamai – naudoja smurtą prieš V. K., reikalauja iš jo paimti paskolą, apvogti parduotuvę – savo elgesiu pritarė tokiems pastarojo veiksmams, siekdamas neteisėtų reikalavimų patenkinimo. Esant bendrininkų grupei, kiekvienas bendrininkas atsako už bendrai padarytą veiką, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad G. S. suvokė bendrą sumanymą ir pats aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo fiziškai apribodamas nukentėjusiojo galimybę pabėgti (laikydamas už rankos vedė nukentėjusįjį iki banko, o po to, apkabinęs per pečius, vedė nukentėjusįjį nuo banko iki parduotuvės), t. y. atliko dalį BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų. Nuteistasis G. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad kartu su R. Č. panaudojant fizinį smurtą vertė nukentėjusįjį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, ir norėjo taip veikti. Taigi nuteistojo tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai pilnai atitinka turto prievartavimo sudėties tyčios turinį.

G. S. nusikalstamoje veikoje yra turto prievartavimo, o ne plėšimo požymiai. Tai patvirtina teismų nustatytų aplinkybių visuma: fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas kaip jo įbauginimo forma, o ne tam, kad pašalintų ir neutralizuotų jo galimą ar esamą pasipriešinimą, trukdantį pagrobti turtą; iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama perduoti konkretų, bet ne su savimi turėtą turtą; naudojant prievartą perduoti turtą buvo reikalaujama po tam tikro laiko ir po tam tikrų veiksmų atlikimo (paėmus paskolą, pavogus alkoholinius gėrimus); kaltininkai panaudoję prievartą neketino patys pagrobti turtą, o siekė, kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jų turtinio pobūdžio reikalavimus ir jiems perduotų jų reikalaujamą turtą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes G. S. padaryta veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

G. S. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą grindžia esminiu BPK pažeidimu (BPK 20 straipsnio 5 punktas) vertinant teismams įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad spręsdami G. S. nusikalstamos veikos klausimus teismai pažeidė minėtas BPK nuostatas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis – įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde pateikiama įrodymų vertinimo interpretacija išreiškia gynybinę poziciją, tačiau nepagrindžia esminio BPK pažeidimo ir nepaneigia motyvuotų teismų išvadų.

Dėl atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybių ir G. S. paskirtos bausmės dydžio

Kasatoriaus teiginys, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašymas pritaikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę siejamas su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimu.

Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs G. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstamos veikos pasekmes, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybinių nebuvimą bei sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, ir visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis žemesnis nei BK 181 straipsnio 2 dalies straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino, kad G. S. bausmė paskirta teisingai.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė, kad skiriant G. S. bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatorius mano, kad teismas aplinkybę, jog jis atsiprašė V. K., turėjo vertinti kaip gailėjimąsi dėl padarytos veikos ir pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atkreiptinas dėmesys, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nuoširdžiai galisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan.), tačiau būtina nustatyti ir kaltininko prisipažinimą kaltu dėl šios veikos padarymo. Nors G. S. atsiprašė nukentėjusiojo V. K., tačiau neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai netaikė G. S. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

Atmestinas kasatoriaus G. S. argumentas, kad teismai nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog turto prievartavimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Viena iš įstatyme numatytų bendrininkavimo formų yra bendrininkų grupė. Bendrininkų grupė pagal BK 25 straipsnio 2 dalį yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pažymėtina, kad vykdytojas yra asmuo, ne tik tiesiogiai realizavęs visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir toks asmuo, kuris realizavo bent dalį jų.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. S. dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, veikdamas kartu su R. Č.. Antai iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis G. S., suvokdamas, jog R. Č. elgiasi nusikalstamai, naudoja smurtą prieš V. K., neišreiškė nepritarimo tokiems jo veiksmams, pats visą laiką buvo šalia, laikė nukentėjusįjį už pečių, kad nepabėgtų, t. y. iš esmės prisidėjo prie nukentėjusiojo neteisėto smurtinio vertimo atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – paimti paskolą banke ir pavogti alkoholinius gėrimus iš parduotuvės. Todėl teismai konstatavę, kad nuteistasis G. S. buvo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju ir šį nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, ir tai pripažinę nuteistojo G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teisės taikymo klaidų nepadarė.

Kasatorius teisingai nurodo, kad teismai jo vaidmenį nusikaltimo padaryme pripažino antraeiliu, tačiau vien dėl to taikyti G. S. BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių (šiuo atveju – kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis (3 punktas)). Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad G. S. negalima taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes nenustatyta nė viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo G. S. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bausmė G. S. paskirta teisingai, įvertinus visas baudžiamojo įstatymo reikalaujamas aplinkybes, įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, teisingumo principui paskirta bausmė neprieštarauja.

G. S. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės, išnykusiu teistumu grindė didesnį nuteistojo polinkį nusikalsti ir didesnį pavojingumą visuomenei.

Pažymėtina, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į visas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, tarp jų vertina ir kaltininko asmenybę. Faktinis (t. y. išnykęs) teistumas yra viena iš aplinkybių, charakterizuojančių nusikaltusį asmenį. Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų apie kaltininko asmenybę visuma turi būti pakankama, kad teismas galėtų išsiaiškinti, ar asmuo nusikalto atsitiktinai ar nusikalstama veika yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų ir įvertintų duomenų apie G. S. elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnių teistumų ir administracinių nuobaudų) negalima laikyti teismo šališkumu.

Dėl BPK normų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalimis, nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų ir to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutarties matyti, kad teismas aptarė visus G. S. apeliaciniame skunde iškeltus klausimus: dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei bausmės skyrimo ir pateikė išsamius atsakymus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas G. S. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatų, nes nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl G. S. esminių apeliacinio skundo argumentų ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą paprastai turi atlikti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, arba pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nėra pašalinti.

Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistasis G. S. ir prokuroras V. Sevostjanovas neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tačiau G. S. gynėja advokatė A. Pūkienė pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti specialistą bei liudytoją D. Č.. Šiuos gynėjos prašymus palaikė ir nuteistasis G. S.. Teisėjų kolegija, pasitarusi nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, vertinti byloje surinktus įrodymus. Gynėjos prašymai buvo atmesti motyvuota protokoline nutartimi, nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. S. skundą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir jį išnagrinėjo tinkamai.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Masiokas

Armanas Abramavičius