A-822-1245-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1245/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, t. y. 804,91 Lt

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Jo senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnio nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priimtu nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, vykdydamas Laikinąjį įstatymą, perskaičiavo pareiškėjui senatvės pensiją ir 2010–2011 metais mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją. Nurodė, kad pareiškėjo paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, be to, pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl perskaičiavus senatvės pensijos dydį pagal Laikinąjį įstatymą buvo taikytos šio įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatos. Atsakovo teigimu, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą, jei teismas tenkintų pareiškėjo reikalavimus – prašė leisti priteistą sumą išmokėti dalimis.

Nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl prašė bylą nutraukti. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjui buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo). Atsižvelgė į tai, kad teisės aktas, nustatantis 2010–2011 metais neišmokėtos pensijų dalies tvarką iki šiol nėra priimtas, todėl VSDFV Vilniaus skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 739,79 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-61005 ir VSDFV 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3575 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemokas, susidariusias dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas pripažino, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis dėl jo turėtų draudžiamųjų pajamų. Pirmoji nepagrįstai sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo 2010 m. sausio mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 10 d., atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. imtinai.

Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina ne iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o iš Lietuvos valstybės.

Nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjui, pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priedo koeficientą, buvo perskaičiuota ir dar kartą sumažinta senatvės pensija. Taigi pareiškėjui priteistinas susidaręs skirtumas tarp turėtos mokėti pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas ir faktiškai išmokėtos sumos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į pažeistų teisių gynimo 3 metų terminą. Kaip matyti iš atsakovo 2013 m. birželio 20 d. rašte pateiktų skaičiavimų, pareiškėjui priteistina 739,79 Lt.

Nors trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą teismo prašė priteisti sumos išmokėjimą dalimis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas nereikalauja papildomai didelių valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, prašymo netenkino.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nurodo, kad su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu nesutinka ir prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti. Atsakovas pritaria trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams.

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad terminą skundui paduoti galėjo praleisti dėl sunkios sveikatos būklės (buvo atlikta kardiologinė operacija, ilgai truko reabilitacija).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 10 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. raštu pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. gegužės 23 d. prašymu pareiškėjas apskundė paminėtą 2013 m. gegužės 20 d. atsakovo raštą, prašydamas išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. gegužės 29 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 10 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Tačiau, kaip minėta, VSDFV 2013 m. gegužės 29 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 804, 91 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip minėta, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 804,91 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 buvo nurodyta, kad atsakovu byloje turėtų būti VSDFV teritorinis skyrius, o ne Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis, kurioje nuspręsta pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti 739,79 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra keistina pareiškėjui 804, 91 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisiant iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinės dalies pirmą ir antrą pastraipas išdėstant taip: „Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti. Priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 804,91 Lt (aštuonis šimtus keturis litus ir devyniasdešimt vieną centą) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė