2K-120-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-120-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01994-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.2.14.1.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu K. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. bei suėmimo laikas nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš K. D. Laurynui J. L. priteista 790 Lt (228 Eur) turtinės ir 1000 Lt (289 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartimi nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

K. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą. 2013 m. gruodžio 17 d., apie 17.30 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. D. įsibrovė į neužrakintą kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausantį 3500 Lt (1013, 67 Eur) vertės nešiojamąjį kompiuterį „Toshiba“, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su jame buvusia „Tele 2“ abonento kortele, kurių bendra vertė 100 Lt (28, 96 Eur) bei 470 Lt (136, 12 Eur). Taip K. D. pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 4070 Lt (1178, 75 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistasis K. D. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį į 189 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

Kasaciniame skunde pažymėta, kad slapta vagystė yra tais atvejais, kai svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų. Nuteistasis nurodo, kad šioje byloje nėra nė vieno liudininko, kuris galėtų patvirtinti faktą, jog būtent jis buvo įsibrovęs į gyvenamąją patalpą ir pagrobė nešiojamąjį kompiuterį bei mobiliojo ryšio telefoną. Kasatoriaus teigimu, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir nagrinėjant bylą teisme, o nuosprendyje nėra išdėstytų įrodymų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos aplinkybes (BPK 305 straipsnis). Atkreipiamas dėmesys į tai, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo proceso metu nebuvo paneigta kasatoriaus versija, kad jis su savimi turėjo kažkieno kito vogtus daiktus, nešė juos parduoti ir iš to gauti pelno. Kasatorius teigia, kad visi surinkti įrodymai apie tai, jog būtent jis po drabužiais laikė kompiuterį (nes bijojo, kad jis gali būti vogtas), jog jis sulaužė SIM kortelę (nes bijojo, kad jį gali susekti), tik patvirtina faktą, kad jis nebuvo įsibrovęs į gyvenamąsias patalpas ir negrobė svetimų daiktų, o tik norėjo užsidirbti paėmęs vogtus daiktus, turėdamas tikslą juos parduoti. Dėl to, pasak kasatoriaus, nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 189 straipsnio 1 dalį, paskiriant atitinkamą bausmę (BK 41 straipsnis). Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, savaip vertino nustatytas aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines aplinkybes yra pagrįstos, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai.

Atsiliepimu į nuteistojo K. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo jį atmesti. Atsiliepime prokurorė pateikia išsamius teisinius argumentus ir pažymi, kad su kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, mano, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 2 dalį), todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o nesant BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, nuteistojo K. D. kasacinį skundą siūlo atmesti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų bei BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis K. D. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinį skundą atmetė nepašalinęs esamų abejonių bei nepateikęs motyvuotų išvadų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes yra pagrįstos, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo K. D. , nukentėjusiojo L. J. L. , liudytojų M. D., M. Ž. parodymai, duomenys, užfiksuoti asmens apžiūros protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. D. papildomai pateikė prašymą perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 189 straipsnio 1 dalį bei paskirti atitinkamą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo K. D. apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Kasatoriaus gynybinė versija – neva jis neįsibrovė į gyvenamąją patalpą ir svetimo turto nepagrobė, jam L. J. L. daiktus perdavė kartu su nuteistuoju bendrabutyje buvęs jaunuolis, kuris ir pasiūlė šiuos daiktus parduoti, o jis (K. D. ) nieko nežinojo, kad jie vogti, bylos nagrinėjimo metu paneigta išsamiais ir neprieštaraujančiais nukentėjusiojo L. J. L. bei liudytojo M. D. parodymais. Nukenėjusysis ir liudytojas teisme kategoriškai nurodė, jog bendrabučio koridoriuje matė tik vieną asmenį, būtent nuteistąjį, kurį vėliau sulaikė su pagrobtais daiktais. Šiuos parodymus paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir kasaciniame skunde. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismų sprendimuose padarytos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji sudėties požymiai K. D. veikoje yra nustatyti, tinkamai bei pakankamai argumentuotai įvertinti. Kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė nepašalinęs esamų abejonių bei nepateikęs motyvuotų išvadų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes yra pagrįstos, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turiniui.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismai buvo šališki, įrodymus vertino savaip ir savo išvadas darė jau turėdami išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo, atmestini.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš dalyvius. Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad nuteistojo teisė į nešališką teismą buvo pažeista (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nėra. Iš nuteistojo argumentų matyti, kad teismo šališkumas grindžiamas siejant jį su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų įvertinimu ir dėl to padarytų išvadų nepagrįstumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes K. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, bylą išnagrinėjo nešališkas teismas. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Artūras Pažarskis