A-662-1020-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1020/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00795-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo pakeitimo, išeitinės kompensacijos dalies ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pakeisti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko 2013 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 20-TE-457 (toliau – ir Įsakymas Nr. 20-TE-457) dalį, nurodant, kad pareiškėjo nepertraukiamas stažas išeitinei pašalpai gauti 2013 m. gegužės 15 d. yra 20 metų 4 mėnesiai 5 dienos; 2) pakeisti Kauno AVPK viršininko 2013 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 20-TE-457 2 punktą, nurodant Kauno AVPK finansų skyriui pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 57 straipsnio 2 dalį N. Č. išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją; 3) priteisti iš atsakovo Kauno AVPK pareiškėjui neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį – 9 883,56 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Kauno AVPK pareiškėjui papildomą išeitinės kompensacijos dalį – 7 906,50 Lt; 5) priteisti iš atsakovo Kauno AVPK pareiškėjui 0,06 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną (b. l. 5-9).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Kauno AVPK viršininko Įsakymu Nr. 20-TE-457 jis buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Su įsakymu dėl jo atleidimo sutiko, tačiau manė, jog netinkamai buvo apskaičiuotas stažas išeitinei išmokai gauti, dėl to neteisingai apskaičiuotas ir laikotarpis, už kurį turėjo būti išmokėta išeitinė kompensacija. Atsakovas taip pat netinkamai apskaičiavo jo vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai gauti. Nurodė, jog išeitinės kompensacijos vidaus tarnybos pareigūnams mokėjimas yra numatytas Statuto 57 straipsnyje.

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos dydis, kuris gali būti didinamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, t. y. pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Statuto vienuoliktame skirsnyje „Atleidimas iš vidaus tarnybos“ yra išsamiai reglamentuota pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos procedūra bei su tuo susijusios socialinės garantijos.

Statuto 57 straipsnio 2 dalyje konkrečiam pareigūnui mokėtinas išeitinės kompensacijos dydis yra siejamas su jo nepertraukiamai ištarnautų metų skaičiumi. Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, apskaičiuojant pareigūnui priklausančios išeitinės kompensacijos dydį, turėtų būti vadovaujamasi vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principu ir išeitinė kompensacija skiriama bei mokama pagal pareigūno turimą vidaus tarnybos stažą (su sąlyga, kad tarnyba atitinka Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą nuolatinumo kriterijų), o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos dėl nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo šiuo atveju netaikytinos.

Statuto 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, nurodytus šios dalies 1-11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.). Pagal minėto straipsnio 9 punktą, vienas iš papildomai įskaitomų į tarnybos stažą laikotarpių yra mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas.

Pareiškėjo nuomone, kadangi Statutas nenumato tarnybos laiko išeitinei kompensacijai gauti skaičiavimo taisyklių ir tiesiogiai nenukreipia į DK, nepertraukiamas stažas išeitinei kompensacijai gauti turėtų būti skaičiuojamas pagal specialiuosius teisės aktus, t. y. pagal Statuto 37 straipsnį. Dėl nurodytų priežasčių, apskaičiuojant išeitinės kompensacijos dydį, turėtų būti vadovaujamasi vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principu ir išeitinė kompensacija skiriama bei mokama pagal pareigūno turimą vidaus tarnybos stažą.

Konkrečiu atveju į vidaus tarnybą pareiškėjas buvo priimtas 1996 m. rugpjūčio 1 d., į tarnybos laiką jam yra įskaičiuotas mokymosi laikotarpis, kaip tai numatyta Statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte, todėl turėtų būti laikoma, kad jis vidaus reikalų sistemoje yra ištarnavęs tokios trukmės laiką, kuris atitinka vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką, todėl pareiškėjo vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai gauti konkrečiu atveju yra 20 metų 4 mėnesiai 5 dienos, o ne kaip nurodoma skundžiamame įsakyme – 16 metų 9 mėnesiai 14 dienų.

Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, kad jo vidaus tarnybos stažas yra didesnis nei 20 metų (20 metų 4 mėnesiai ir 5 dienos), jam turėjo būti paskirta ir išmokėta ne keturių, bet šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

Pareiškėjo nuomone, konkrečiu atveju atsakovas neteisingai apskaičiavo vidutinį užmokestį išeitinei kompensacijai gauti. Kadangi laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d., nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. jis sirgo ir darbo užmokesčio neturėjo ne dėl pateisinamos priežasties, be to, taikant Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, (toliau – ir Aprašas) 6.10 punkte nustatytą vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, jam apskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis yra didesnis (3 953,25 Lt), nei apskaičiuotas pagal Aprašo 6.9 punkte nustatytą tvarką (1 482,36 Lt), todėl vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas Aprašo 6.10 punkte nustatyta tvarka iš uždarbio, gauto paskutinius 3 mėnesius, einančius prieš ligos pradžią (už 2012 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius). Kauno AVPK Finansų skyrius neteisingai apskaičiavo pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, 2013 m. gegužės 17 d. į jo sąskaitą pervesdamas 5 929,44 Lt visiškai neatsiskaitė iš darbo atleidimo dieną, kadangi jam turėjo būti išmokėta 15 813 Lt išeitinė išmoka (3 953,25 Lt x 4 mėn.), todėl atsakovas liko skolingas 9 883,56 Lt. Be to, nustačius, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas yra didesnis nei 20 metų, jam priklauso ne keturių, bet šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, todėl papildomai turi būti išmokėta 7 906,50 Lt išeitinė išmoka. Šias sumas prašė iš atsakovo priteisti, taip pat prašė priteisti 0,06 procentus už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog apskaičiuojant pareigūno vidutinį darbo užmokestį, turi būti vadovaujamasi Aprašu. Pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. sirgo, nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. vasario 28 d. ir nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo išėjęs kasmetinių atostogų. Aprašo 6.10 punkto nuostatos būtų taikomos tuo atveju, jeigu skaičiuojamu laikotarpiu valstybės tarnautojas būtų nedirbęs tik dėl šiame papunktyje nurodytų priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad per šį laikotarpį pareigūnas sirgo ir buvo išėjęs kasmetinių atostogų, apskaičiuojant jo vidutinį darbo užmokestį buvo taikomi Aprašo 6.9 punkto reikalavimai. Pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nepertraukiamas stažas ir vidutinis darbo užmokestis išeitinei kompensacijai gauti apskaičiuotas teisingai, tenkinti jo skundą dėl Kauno AVPK viršininko Įsakymo Nr. 20-TE-457 pakeitimo nėra teisėto pagrindo, o kiti reikalavimai yra išvestiniai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui N. Č. iš atsakovo Kauno AVPK 7 355,12 Lt (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Statuto (2012 m. spalio 2 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Minėtoje įstatymo normoje nurodoma nepertraukiamos tarnybos sąvoka Statute neapibrėžta. Pareiškėjas savo reikalavimą įskaityti į nepertraukiamo stažo laikotarpį mokymosi laiką grindžia Statuto 37 straipsniu, kuris numato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Šioje Statuto normoje yra nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, išvardytus Statuto 37 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose (tarp jų ir laikotarpį dėl mokymosi laiko, įtvirtintą 9 punktu).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, yra konstatavęs, jog vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 str. 2 d.) sąvokos nėra tapačios, sisteminis Statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų:

1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.);

2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.);

3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 str. 3 d.), tačiau ši teisės norma negali būti taikoma nustatant nepertraukiamą stažą išeitinės kompensacijos išmokėjimui (nutartys administracinėse bylose Nr. A146-1241/2010, Nr. A63-608/2011). Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009) bei pažymėjo, kad DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Teismas nurodė Statuto 2 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pareiškėjas 1996 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas į Tardymo valdybos prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato tardytojo pareigas (b. l. 28), vidaus tarnyboje dirbo iki atleidimo, t. y. iki 2013 m. gegužės 15 d. (b. l. 30), todėl atsakovas įsakyme pagrįstai nurodė šį laiką kaip nepertraukiamą stažą išeitinei kompensacijai gauti, kuris 2013 m. gegužės 15 d. sudarė 16 metų 9 mėnesius 14 dienų, neįtraukdamas mokymosi laikotarpio iki 1996 m. rugpjūčio 1 d., nes jis neatitiko nepertraukiamo stažo sąvokos ankščiau nurodytų teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos dėl analogiško pobūdžio ginčų prasme. Pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 10 metų, nustatyto dydžio kompensacija didinama du kartus, todėl pagrįstai Įsakymo Nr. 20-TE-457 2 dalimi atsakovas nurodė išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Pareiškėjo reikalavimai dėl Įsakymo Nr. 20-TE-457 pakeitimo ir 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos priteisimo yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog administracinės bylos, kuriomis remiasi pareiškėjas savo skunde, nėra analogiško pobūdžio, todėl jomis remtis nėra pagrindo.

Teismas išdėstė Aprašo 6.9 ir 6.10 punktų nuostatas. Administracinės bylos duomenimis-pranešimais apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus (b. l. 38-57), 2013 m. gegužės 27 d. Kauno apskrities pažyma apie sirgimus (b. l. 27), įsakymais dėl kasmetinių atostogų (b. l. 33-36), 2013 m. rugsėjo 27 d. pažyma Nr. 20-s-2514 (b. l. 73) nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d. sirgo, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 26 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. sirgo, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. nedirbo nė vienos dienos ir tuo laikotarpiu neturėjo darbo užmokesčio. Iš Aprašo 6.9 punkto nuostatos matyti, jog vadovaujantis ja, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas taikant darbuotojui nustatytą „mėnesinę algą“. Ši sąvoka yra apibrėžta Aprašo 3.1 punkte ir Aprašo 6.9 punkte vartojama žymint pagrindinį darbo užmokestį už atliktą darbą, apskaičiuotą pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines (pareigines) algas. Pareiškėjui ir buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis kompensacijai gauti pagal jo apskaičiuotos pareiginės algos vidurkį už 2013 m. vasario–balandžio mėnesius, tokiu būdu apskaičiavus, jo 1 darbo dienos vidutinis užmokestis sudaro 101,80 Lt, o 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 2 127,62 Lt (b. l. 73).

Administracinėje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas didžiąją ginčo laikotarpio dalį neturėjo darbo užmokesčio dėl ligos, t. y. atitinka Aprašo 6.10 punkte nurodytą taikymo pagrindą. Be to, Aprašo 6.10 punktas imperatyviai nustato, jog ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio Aprašo 6.9 punkte. Kadangi taikant joje nustatytą vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, t. y. vertinant 3 mėnesių laikotarpį prieš ligos pradžią (2012 m. rugpjūčio–spalio mėn.), pareiškėjui apskaičiuotinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra didesnis (3 966,40 Lt, b. l. 74), negu apskaičiuotas taikant Aprašo 6.9 punkte nustatytą tvarką (2 127,62 Lt), todėl padaryta išvada, jog atsakovas nepagrįstai vidutinio darbo užmokesčio dydį išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavo taikydamas pareiškėjui nepalankesnį 6.9 punktą. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Aprašo 6.9, 6.10 punktų taikymą (2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010). Įvertinus nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui neteisingai apskaičiavus vidutinį darbo užmokestį buvo išmokėta tik dalis išeitinės kompensacijos, yra teisinis pagrindas jo skundą iš dalies tenkinti, priteisiant neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalį.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui, taikant Aprašo 6.9 punkto nuostatas, buvo apskaičiuota 4 mėnesių dydžio 8 510,48 Lt išeitinė kompensacija, kuri atskaičius mokesčius sudarė 6 467,96 Lt. Įvertinus atsakovo buhalterės anksčiau padarytą sąskaitybos klaidą, iš išeitinės kompensacijos sumos buvo išskaičiuota 538,53 Lt (b. l. 90) ir pareiškėjui buvo išmokėta 5 929,44 Lt išeitinė kompensacija (b. l. 75-76). Pareiškėjas sutinka su atsakovo apskaičiavimu, neginčija sumos dėl sąskaitybos klaidos išskaičiavimo. Iš Kauno AVPK 2013 m. rugsėjo 27 d. buhalterinėje pažymoje Nr. 20-s-2514 nurodytų apskaičiavimų (b. l. 73-74) matyti, jog taikant Aprašo 6.10 punkto nuostatas, išeitinės kompensacijos dydis priskaičiuotinai už 4 mėnesius sudaro 15 865,60 Lt, todėl pripažinus, jog Aprašo 6.9 punktas buvo taikytas nepagrįstai, iš atsakovo pareiškėjui priteistas skirtumas tarp apskaičiuotos Aprašo 6.10 punkto kompensacijos ir 6.9 punkto pagrindu apskaičiuotos kompensacijos, kuris sudaro 7 355,12 Lt (15 865,60 Lt – 8 510,48 Lt).

Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti 0,06 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir DK 207 straipsnio 1 dalį. Aiškindamas pastarąsias įstatymų nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavę, jog jose nustatyti delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A63-608/2011). Kadangi pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas Įsakymu Nr. 20-TE-457, o delspinigiai nutrūkus darbo santykiams nėra mokami, reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Kauno AVPK (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 103-104) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 7 355,12 Lt neišmokėta išeitinės kompensacijos dalis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.), netinkamai jas išaiškino, neteisingai taikė įstatymą, todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl skundžiamos dalies. Pareiškėjas N. Č. nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d. sirgo, nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 26 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. jis sirgo. Atsakovas nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo nuomone, jog šiuo atveju, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį dėl išeitinės kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui, turėjo būti taikomos Aprašo 6.10 punkto nuostatos. Mano, jog Aprašo 6.10 punkto nuostatos būtų taikomos tuo atveju, jeigu skaičiuojamuoju laikotarpiu valstybės tarnautojas būtų nedirbęs tik dėl šiame punkte nurodytų priežasčių. Atsižvelgdamas į tai, kad dalį minėto laikotarpio darbuotojas sirgo, o dalį laikotarpio jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, atsakovas mano, jog tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas Aprašo 6.9 punkte nustatyta tvarka, nes Aprašo 6.10 punktas nenumato skaičiavimo tvarkos, kai darbuotojas būna išėjęs kasmetinių atostogų. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo departamentas, aiškindamas Aprašo normų taikymą.

Pareiškėjas N. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113-114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, kuriuo pareiškėjui priteisė iš atsakovo Kauno AVPK 7 355,12 Lt neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį, nepažeidė materialinės teisės normų, tinkamai jas aiškino, teisingai taikė įstatymą, todėl priėmė teisingą sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą, neprivalo vadovautis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento nuomone, nes remiantis ABTĮ 6 straipsniu, teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui N. Č. iš atsakovo Kauno AVPK priteista 7 355,12 Lt neišmokėta išeitinės kompensacijos dalis. Pareiškėjas apeliacinio skundo nėra padavęs, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl atsakovo apskųstos dalies.

Atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 6.9 punkto nuostatomis, apskaičiavo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį kompensacijai gauti pagal jo apskaičiuotos pareiginės algos vidurkį už 2013 m. vasario–balandžio mėnesius: jo 1 darbo dienos vidutinis užmokestis sudarė 101,80 Lt, o 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 2 127,62 Lt (b. l. 73). Pareiškėjas nesutiko su tokiu atsakovo apskaičiavimu ir teigė, jog vidutinis darbo užmokestis jam turėjo būti nustatytas vadovaujantis Aprašo 6.10 punktu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d. sirgo, nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 26 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjas sirgo, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. nedirbo nė vienos dienos ir tuo laikotarpiu neturėjo darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, pareiškėjas didžiąją ginčo laikotarpio dalį neturėjo darbo užmokesčio dėl ligos ir atitiko Aprašo 6.10 punkte nurodytą taikymo pagrindą. Be to, Aprašo 6.10 punktas imperatyviai nustato, jog ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio aprašo 6.9 punkte. Kadangi taikant joje nustatytą vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, t. y. vertinant 3 mėnesių laikotarpį prieš ligos pradžią (2012 m. rugpjūčio–spalio mėn.), pareiškėjui apskaičiuotinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo didesnis (3 966,40 Lt, b. l. 74) negu apskaičiuotas taikant Aprašo 6.9 punkte nustatytą tvarką (2 127,62 Lt), padaryta išvada, jog atsakovas nepagrįstai vidutinio darbo užmokesčio dydį išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavo taikydamas pareiškėjui nepalankesnį Aprašo 6.9 punktą.

Atsakovas nesutinka su tokia teismo išvada ir teigia, jog Aprašo 6.10 punkto nuostatos būtų taikomos tuo atveju, jeigu skaičiuojamuoju laikotarpiu valstybės tarnautojas būtų nedirbęs tik dėl šiame punkte nurodytų priežasčių. Dalį nurodomo laikotarpio pareiškėjas sirgo, o dalį laikotarpio jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas Aprašo 6.9 punkte nustatyta tvarka, nes Aprašo 6.10 punktas nenumato skaičiavimo tvarkos, kai darbuotojas būna išėjęs kasmetinių atostogų.

Ginčui aktualiame Aprašo 6.9 punkte numatyta, jog jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties neturėjo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal šį Aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis darbo dienos (valandos) užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui nustatytos mėnesinės algos (dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo arba įmonės darbo (pamainos) grafiką) arba valandinio (dienos) tarifinio atlygio.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Aprašo 6.9 punkto nuostata, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas taikant darbuotojui nustatytą „mėnesinę algą“. Pastaroji sąvoka teisėkūros subjekto yra apibrėžta Aprašo 3.1 punkte ir šiame teisės akte inter alia Aprašo 6.9 punkte vartojama žymint pagrindinį darbo užmokestį už atliktą darbą, apskaičiuotą pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines (pareigines) algas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010).

Pagal Aprašo 6.10 punktą, jeigu darbuotojas dėl priverstinės prastovos, tarpsezoninio laikotarpio, ligos, atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis 3 metai, tėvystės atostogų, dirbanti moteris – dėl nėštumo bei gimdymo atostogų skaičiuojamuoju laikotarpiu neturėjo uždarbio, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš uždarbio, gauto paskutinius 3 mėnesius, (statutinio valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui apmokėti – 6 mėnesius) einančius prieš priverstinės prastovos, tarpsezoninio laikotarpio, ligos, atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis 3 metai, tėvystės atostogų, ar nėštumo bei gimdymo atostogų pradžią. Ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio aprašo 6.9 punkte.

Pažymėtina, jog pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. vasario 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. sirgo, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. nedirbo nė vienos dienos ir tuo laikotarpiu neturėjo darbo užmokesčio. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas didžiąją ginčo laikotarpio dalį neturėjo darbo užmokesčio dėl ligos, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Aprašo 6.10 punkte nurodytą taikymo pagrindą. Be to, Aprašo 6.10 punktas imperatyviai nustato, jog ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio Aprašo 6.9 punkte, o vertinant 3 mėnesių laikotarpį prieš ligos pradžią (2012 m. rugpjūčio–spalio mėn.) pareiškėjui apskaičiuotinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra didesnis (3 966,40 Lt, b. l. 74) negu apskaičiuotas taikant Aprašo 6.9 punkte nustatytą tvarką (2 127,62 Lt). Todėl atsakovas nepagrįstai vidutinio darbo užmokesčio dydį išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavo taikydamas Aprašo 6.9 punktą. Ta aplinkybė, jog nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos, įvertinus pareiškėjo nedarbingumo laikotarpį, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nesudaro pagrindo šiuo konkrečiu atveju netaikyti pareiškėjui palankesnio ir faktinę situaciją atitinkančio Aprašo 6.10 punkto.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas iš Kauno AVPK 2013 m. rugsėjo 27 d. buhalterinėje pažymoje Nr. 20-s-2514 nurodytų apskaičiavimų (b. l. 73-74) nustatė, jog taikant Aprašo 6.10 punkto nuostatas išeitinės kompensacijos dydis už 4 mėnesius sudaro 15 865,60 Lt, todėl pripažinus, jog Aprašo 6.9 punktas buvo taikytas nepagrįstai, iš atsakovo pareiškėjui priteistinas skirtumas tarp apskaičiuotos Aprašo 6.10 punkto kompensacijos ir Aprašo 6.9 punkto pagrindu apskaičiuotos kompensacijos, kuris sudaro 7 355,12 Lt (15 865,60 Lt – 8 510,48 Lt). Atsakovas papildomų argumentų, kuriais nesutiktų būtent su matematiniu kompensacijos apskaičiavimu, nepateikė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu apskaičiavimu.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius