A-194-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-194-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. C. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. C. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 28–31), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-57 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ketindamas pradėti verslą ir užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, įsigijo 100 vienetų, 100 % UAB „Smart Trade“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų. Pareiškėjas įmonę įregistravo kaip savininkas. Siekiant įmonės tikslų vykdyti veiklą, pateikė prašymą Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau 2013 m. kovo 26 d. sprendimu leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2013 m. rugsėjo 21 d., panaikino.

Nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodytu adresu gyveno iki 2013 m. balandžio 19 d. Nuo 2013 m. balandžio 19 d. buvo sudaryta nuomos sutartis, tarp nuomotojo I. J. ir nuomininko A. T. C., o nuo 2013 m. birželio 28 d. patalpų nuomos sutartis sudaryta tarp J. A. J. ir A. T. C.. Tačiau nuo 2012 m. spalio 1 d. pareiškėjas yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nes, jo manymu, buvo, be jo žinios išdeklaruotas iš gyvenamosios vietos.

Vėliau pakeitus gyvenamąją vietą ir nuėjus deklaruoti gyvenamąją vietą į Vilniaus m. savivaldybę, jam buvo paaiškinta, kad deklaruoti gyvenamąją vietą galima tik kartą per vienerių metų laikotarpį ir todėl nebuvo priimta jo naujos gyvenamosios vietos deklaracija. UAB „Smart Trade“ veiklą vykdė ir iki šiol vykdo adresu, kuris nesutampa su įmonės registracijos adresu. Atsakovui su juo susisiekti prašyme nurodytu kontaktiniu telefonu nepavyko dėl to, kad paduodamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nurodė vienkartinio papildymo lietuvišką telefono numerį, nes iki tol gyveno Švedijoje ir pastovaus lietuviško telefono numerio neturėjo.

Po šešių mėnesių bylos svarstymo, telefono numeris nustojo veikęs ir buvo automatiškai operatoriaus panaikintas. Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įsigijo lietuvišką pastovų telefono numerį. Atvykus atsiimti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo apklaustas Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsienio reikalų skyriaus specialistės V. S. dėl įmonės veiklos prieš jam išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apklausos metu, be kitų duomenų apie veiklą, atsakovui buvo pateikęs ir savo elektroninio pašto adresą bei naująjį telefono numerį, kuriuo galima susisiekti, tačiau niekas į tai neatsižvelgė ir naujaisiais kontaktiniais duomenimis niekas nebandė susisiekti ar informuoti apie esamą situaciją.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti (2014 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio garso įrašas). Prieš tai vykusio posėdžio metu teismas aiškino pareiškėjui būtinumą naudotis advokato pagalba, pareiškėjas tai suprato. Atvykęs į teismo posėdį pareiškė, kad pats gins savo interesus, kad advokatas jam nereikalingas.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 38–39) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba gavo I. J. pareiškimą, kad ji nutraukė su pareiškėju sudarytą buto nuomos sutartį ir dėl jo veiksmų kreipėsi į policiją su pareiškimu. 2013 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo pristatytas į Migracijos valdybą. Pareiškėjas atsisakė pateikti (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuomet buvo informuotas apie Migracijos departamento spendimą dėl jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir įsipareigojo atvykti į Migracijos valdybą 2013 m. liepos 3 d. su savo dokumentais. 2013 m. liepos 3 d. Migracijos valdyboje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priimtas sprendimas dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini), nes nuo 2013 m. balandžio 19 d. jis Lietuvoje gyveno neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (Įstatymo 39 str. 2 p.). Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, todėl (duomenys neskelbtini) pilietis T. C. A. buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 47–49).

Nurodė, kad Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, yra galiojantis ir nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje panaikinus jam išduotą leidimą laikinai gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nėra nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą būtų neatsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, taip pat nenurodė Įstatymo 130 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių jo negalima grąžinti į (duomenys neskelbtini).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 143–147) pareiškėjo T. C. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 23 d. pareiškėjas, būdamas UAB „Smart Trade“ akcininku ir vadovu, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 51–56). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Smart Trade“ steigimo aktą, UAB „Smart Trade“ įstatus ir kitus dokumentus (b. l. 57–82). 2012 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus (b. l. 56).

Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas buvo informuotas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus pranešimu (b. l. 85). Migracijos departamento teigimu, 2012 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 47–49). Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant UAB „Smart Trade“ tikslų bei vykdant veiklą, paprašė Vilniaus AVPK Migracijos valdybos praėjus 6–7 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi įforminimo šiam užsieniečiui atlikti patikrinimą dėl jo darbo UAB „Smart Trade“ (b. l. 86).

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2013 m. vasario 8 d. raštu Migracijos departamentui pateikė pareiškėjo bylą sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimti, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas iki šiol neįdarbintas savo įmonėje „Smart Trade“, nemokamas darbo užmokestis ir nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, įmonėje nėra dirbančių asmenų (b. l. 95). Migracijos departamentas išsiuntė UAB „Smart Trade“ savininkui T. C. A. (adresu Panerių g. 11, Vilnius) 2013 m. vasario 19 d. kvietimą atvykti kuo skubiau į Migracijos departamentą arba paskambinti nurodytu telefono numeriu (b. l. 96).

Patikrinus duomenis apie pareiškėją Sodros duomenų bazėje nustatyta, kad pareiškėjas nėra įdarbintas minėtoje bendrovėje (b. l. 97). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 1 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b. l. 98). Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 7 punktu, 2013 m. kovo 26 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2013 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 99–101).

Byla iš Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus buvo persiųsta Vilniaus AVPK Migracijos valdybai vykdymui (b. l. 102). 2013 m. balandžio 19 d. leidimas paskelbtas negaliojančiu (b. l. 102). Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsienio reikalų skyrius 2013 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini), motyvuojant tuo, kad nuo 2013 m. balandžio 19 d. jis Lietuvoje gyvena neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (b. l. 46).

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas yra Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (15/4-2)3I-264(00121), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventini (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2013 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas pateikdamas skundą teismui prašė atnaujinti Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo apskundimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino, t. y. neatnaujino Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo apskundimo termino ir skundą priėmė nagrinėti dalyje, t. y. tik dėl Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-57 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 34–35). Todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl įmonės registracijos ir įmonės vykdomos veiklos adreso neatitikimo bei aplinkybės dėl pasikeitusio telefono numerio, kurio nepranešė Migracijos departamentui, laikytinos nereikšmingomis ir dėl šių aplinkybių teismas papildomai nepasisakys. Minėtos aplinkybės būtų reikšmingos, jei teismas nagrinėtų Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Detalesnę sprendimo priėmimo tvarką nustato „Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“, patvirtintas 2012 m. gegužės 15 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-382 (toliau – ir Aprašas).

Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius ginčijamą sprendimą priėmė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgdamas į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes, bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti T. C. A. į (duomenys neskelbtini) (b. l. 46). Iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę (kilmės šalį), kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, turi būti atsižvelgiama į tam tikras sąlygas, o būtent į teisėto buvimo laiką Lietuvoje, šeimyninius ryšius Lietuvoje bei padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mąstą. Šios sąlygos analizuojamos kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant konkrečią situaciją.

Byloje ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsienio reikalų skyrius 2013 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini), nes nuo 2013 m. balandžio 19 d. jis Lietuvoje gyvena neteisėtai, neturėdamas galiojančio leidimo gyventi (b. l. 46).

Vadovaudamasis Įstatymo 39 straipsnio 2 punktu (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi), teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikinas leidimas gyventi paskelbtas negaliojančiu 2013 m. balandžio 19 d. (b. l. 102). Pagal Įstatymo 39 straipsnio 3 dalį gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi panaikintas Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 99–101), kuris yra galiojantis ir nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi, nes turėtas leidimas buvo panaikintas.

Įstatymo 130 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kada užsienietį yra draudžiama išsiųsti arba grąžinti. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Vadovaujantis Įstatymo 130 straipsnio 2 dalimi užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Teismui nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėtų būti įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 10-27-SP24-57 pagrįstai įpareigojo (duomenys neskelbtini) pilietį T. C. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko norėdamas užsiimti verslu, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių.

Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 10-27-SP24-57 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog atsakovo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsienio reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas, nes pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas T. C. A. apeliaciniu skundu (b. l. 153–158) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į šias esmines bylai faktines aplinkybes: pareiškėjas, kaip fizinis asmuo ir darbuotojas, nėra atsakingas už tai, kad darbdavys UAB „Smart Trade“ neinformavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie darbuotojo įdarbinimą. Vadinasi, tai, kad asmuo realiai dirbo įmonėje, tačiau apie jį nebuvo pranešta Fondo valdybai, negali būti pagrindas laikyti, kad faktinių darbo santykių nebuvo. Be to, apie tai, kad pareiškėjas faktiškai dirbo UAB „Smart Trade“ direktoriumi galima spręsti pagal tai, kad jis šiuo statusu (kaip įmonės akcininkas ir vadovas) buvo įregistruotas VĮ Registrų centras. Darbo teisinių santykių neįforminimas pasekmių šiuo atveju gali turėti tik darbdaviui, t. y. įmonei. Išdėstytos aplinkybės reiškia, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai – jis buvo Lietuvoje registruotos akcinės bendrovės akcininkas ir vadovas. Pareiškėjas Lietuvoje turi draugų, gyvenimo partnerę, nors santuokos ir nėra įregistravęs. Teismas neapsisakė ir dėl aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvoje yra įgijęs nuosavybę – trijų kambarių butą Jonavos rajone.

2. Pareiškėjas nesutinka su teismo atsisakymu atnaujinti terminą skundui dėl Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (15/4-2)3I-264(00121) paduoti. Atnaujinti terminą Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi. Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (15/4-2)3I-264(00121) yra neatsiejamai susijęs su šioje byloje skundžiamu Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 10-27-SP24-57. Teismas, atsisakęs atnaujinti terminą, iš esmės užprogramavo ir šios bylos baigtį. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra užsienietis, lietuvių kalbos, taip pat Lietuvos Respublikos teisinės sistemos bei viešojo administravimo niuansų nesupranta. Dėl šių priežasčių jam buvo sunku laiku parengti būtinus dokumentus, pasirūpinti kvalifikuota pagalba. Be to, pareiškėjas, atsidūręs svečioje šalyje, patyrė kultūrinį, kalbinį ir socialinį stresą. Šios priežastys pateisina termino praleidimą.

3. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad Lietuvos Respublikoje jis yra neteisėtai. Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (15/4-2)3I-264(00121) neteisėtas, nes faktas, jog pareiškėjas nedelsiant nedeklaravo gyvenamosios vietos (nors ją faktiškai turėjo) nėra pakankamas teigti, kad atsirado pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

4. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą turi būti atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau neanalizavo Vilniaus AVPK veiksmų taikant ar netaikant šią normą. Be to, teismas nepakankamai nagrinėjo klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nors turėjo vertinti, kad pareiškėjas faktiškai dirba, užmezga socialinius ryšius.

Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba atsiliepimu (b. l. 173–174) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, jog skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas yra Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Teismas termino šiam sprendimui apskųsti neatnaujino. Taigi, pareiškėjo nurodytų aplinkybių teismas neturėjo nagrinėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu (b. l. 169–171) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog būtent pareiškėjas yra vienintelis UAB „Smart Trade“ akcininkas ir vadovas, taigi jam pačiam teko ir pareiga įsidarbinti bei mokėti socialinio draudimo įmokas. Be to, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis realiai dirbo ar vykdė veiklą. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsieniečiai, esantys Lietuvoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Pareiškėjas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai privalėjo domėtis Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka (prieš atvykdamas į Lietuvą, jis susipažino su leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka, taigi turėjo galimybę susipažinti ir su kitais reikalavimais, taikomais užsieniečiams. Aplinkybių, kurios būtų laikomos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, pareiškėjas nepateikė. Argumentai dėl Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo atmestini, nes sprendimas nepanaikintas ir galioja. Pažymėtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas ne išsiuntimo, o grąžinimo (savanoriško išvykimo) sprendimas. Todėl, pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą ir jis, įvykdęs šį sprendimą, gavęs vizą gali atvykti į Lietuvą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinis skundas surašytas bei pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla, nepaisant apeliaciniame skunde pateikto prašymo užtikrinti pareiškėjo ir vertėjo dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, šiuo atveju, pareiškėjui nepateikus jokių argumentų, nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo T. C. A. skundą dėl Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-57 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio T. C. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė 2012 m. kovo 23 d. (b. l. 51–56). Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą išduoti T. C. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį vienerius metus (b. l. 85), o 2012 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 21 d. Nustačius, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas jo įmonėje „Smart Trade“, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis ir nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, o nuo 2012 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b. l. 98), Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2013 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 99–101) panaikino T. C. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. 2013 m. balandžio 19 d. minėtas leidimas paskelbtas negaliojančiu (b. l. 46). Kadangi nuo 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjas Lietuvoje gyveno neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą laikinai gyventi, Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-57, kuriuo įpareigojo (duomenys neskelbtini) pilietį T. C. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013 m. liepos 23 d. Šiuo sprendimu pareiškėjas taip pat įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (b. l. 34–35) netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo dalies dėl Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (15/4-3)31-264-(00121), kuriuo panaikintas T. C. A. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo nepriėmė. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog šios Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalies pareiškėjas neskundė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis grindžia termino paduoti skundui dėl Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimo panaikinimo praleidimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, t. y. panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o aplinkybių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją įpareigoti išvykti į (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi bei 130 straipsnio 1 bei 2 dalimis.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnis reglamentuoja grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos klausimus. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Minėta, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Migracijos departamento 2013 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (15/4-3)31-264-(00121), kuris teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Vadinasi, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje jis gyvena teisėtai, nepagrįstas.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnis nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas. Pagal 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog priimant skundžiamą sprendimą turi būti atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau neanalizavo atsakovo veiksmų taikant ar netaikant šią normą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo teiginiu sutinka tik iš dalies. Iš apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, darydamas išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, šios savo išvados išsamiai neargumentavo. Kita vertus, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, pritaria minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimas priimtas įvertinus ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje pareiškėjas teisėtai gyveno tuo metu, kai turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. iki 2013 m. balandžio 19 d., kai minėtas leidimas buvo paskelbtas negaliojančiu (b. l. 46), o nuo pastarosios datos (t. y. 2013 m. balandžio 19 d.) Lietuvoje gyveno neteisėtai. Šios aplinkybės nurodytos bei aptartos apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl teigti, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies prasme į jas teismas neatsižvelgė, nėra pagrindo.

Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog jį su Lietuvos Respublika siejo glaudūs ekonominiai bei socialiniai santykiai, nes jis yra Lietuvoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės akcininkas ir direktorius. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apie esamus socialinius, ekonominius bei kitokius ryšius su Lietuvos Respublika teismas galėjo spręsti tik iš į bylą pateiktų įrodymų. Taigi, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė šiuos dokumentus: VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2013 m. liepos 16 d. ir 2011 m. birželio 20 d. išrašus, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjas T.

C. A. nuo 2011 m. gegužės 24 d. yra paskirtas (išrinktas) UAB „Smart Trade“ direktoriumi ir jam priklauso 100 procentų šios įmonės akcijų (b. l. 5–6, 59–61); 2011 m. sausio 3 d. UAB „Smart Trade“ steigimo aktą (b. l. 62–66) bei 2011 m. sausio 3 d. UAB „Smart Trade“ įstatus (b. l. 67–73); 2011 m. birželio 1 d. bei 2011 m. birželio 2 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2011/06/01 A-TCA ir Nr. 2011/06/02 ECA-TCA (b. l. 74–75, 78–79), kuriose nurodyta, jog pareiškėjas iš UAB „Smart Trade“ steigėjo (UAB „Audita“) įsigijo 70 proc., o vėliau ir likusius 30 proc.

UAB „Smart Trade“ akcijų; taip pat 2011 m. birželio 1 d. UAB „Smart Trade“ Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo spendimą Nr. 2011/06/01 bei 2011 m. birželio 2 d. UAB „Smart Trade“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2011/06/02, kuriais nuspręsta bendrovės direktoriumi paskirti pareiškėją. Byloje taip pat pateiktas 2011 m. birželio 2 d. UAB „Smart Trade“ akcininkų sąrašas (vieninteliu UAB „Smart Trade“ akcininku nurodytojas pareiškėjas, b. l.

82) bei 2012 m. rugsėjo 27 d. UAB „Smart Trade“ pažyma, pasirašyta paties pareiškėjo, kurioje nurodyta, jog nuo bendrovės direktoriui T. C. A. paskirto 850 litų darbo užmokesčio bus skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (b. l. 93). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu faktiškai dirbo minėtoje įmonėje. Duomenų, kad T. C. A. faktiškai gavo jam, kaip bendrovės direktoriui paskirtą, atlyginimą, kad yra vykdoma kokia nors UAB „Smart Trade“ veikla (UAB „Smart Trade“ įstatuose nurodyta, kad bendrovė vykdo didmeninę ir mažmeninę prekybą, teikia paslaugas, užsiima gamyba, b. l. 67–73), nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

Priešingai, iš į bylą pateikto 2013 m. kovo 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto apie asmens darbinę veiklą (b. l. 97), matyti, jog laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba informacijos apie T. C. A. įdarbinimą neturėjo. Tai, kad aktualiu laikotarpiu T. C. A. UAB „Smart Trade“ nebuvo įdarbintas ir mokesčių nemokėjo, apeliaciniame skunde patvirtina pats pareiškėjas, teigdamas, jog atsakomybė už jo neįdarbinimą bei mokesčių nemokėjimą tenka UAB „Smart Trade“.

Teisėjų kolegija pažymi, jog būtent pareiškėjas, kaip bendrovės „Smart Trade“ vienintelis akcininkas ir direktorius (darbdavys), turėjo pareigą informuoti atitinkamas institucijas apie įmonėje dirbančius asmenis ir mokamas draudimo įmokas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 17 punktas nustato, kad 1-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią draudėjas privalo pateikti apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylos duomenimis neįrodyta, kad pareiškėją T. S. A. su Lietuvos Respublika sieja glaudūs ekonominiai ryšiai.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir pareiškėjo teiginį, jog jį su Lietuvos Respublika sieja glaudūs socialiniai ryšiai. Tokių ryšių buvimą patvirtinančių duomenų byloje nėra, o vien pareiškėjo teiginio, kad Lietuvoje jis turi draugų ir pradėjo perprasti vietines tradicijas nepakanka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepateikta ir jokių duomenų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo susijęs šeiminiais ryšiais su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodė, jog turi gyvenimo draugę, tačiau, pasak jo, su ja nėra sudaręs santuokos. Jokių papildomų įrodymų, apart minėtų teiginių, pareiškėjas nepateikė.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje yra įgijęs nuosavybę – trijų kambarių butą Jonavos rajone, kolegija pažymi, jog su apeliaciniu skundu į bylą pateiktas 2014 m. birželio 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 161–162) patvirtina, jog minėtą butą pareiškėjas įsigijo tik 2013 m. lapkričio 14 d., t. y. jau po skundžiamo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-57 priėmimo. Be to, šia aplinkybe pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nesirėmė. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, o pagal šio straipsnio 2 dalį – užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas negalėtų būti įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) dėl Lietuvos Respublikos dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų priežasčių. Be to, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, pats pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą atvyko norėdamas užsiimti verslu, o ne dėl kokių nors kitokių priežasčių.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. C. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė