A-525-599-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-599/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00159-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stoties turgus“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5−11), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 priimtą sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą išduoti sutikimą dėl statinio (automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinio (naftos produktų ir purvo gaudytojo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Kauno mieste prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, statybos užbaigimo kaip nepagrįstą ir leisti pareiškėjui užbaigti statybos procedūrą be šios institucijos sutikimo.

Nurodė, kad 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 667-v įpareigojo Urbanistikos ir architektūros skyrių parengti mokamos stovėjimo aikštelės Šiaulių ir Girstupio sankryžoje žaliąsias linijas ir suderinti su atitinkamomis tarnybomis, o valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) „Geležinkelio stoties prekyvietė“ (reorganizuota į UAB „Stoties turgus“, kuris yra VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ teisių perėmėjas) − parengti minėtos aikštelės projektą ir pagal šį projektą ją įrengti. 1994 m. birželio 7 d.

Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 809-v penkerių metų laikotarpiui VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ išnuomavo 950 kv. m žemės sklypą mokamos stovėjimo aikštelės įrengimui. Remiantis 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 667-v buvo parengtas ir 1994 m. rugpjūčio 24 d. projekto suderinimo protokolu suderintas mokamos automobilių stovėjimo aikštelės Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžoje projektas. 1994 m. gegužės − 1995 m. gruodžio mėnesiais pareiškėjas savo lėšomis įrengė stovėjimo aikštelę ir nuo to laiko faktiškai valdo visą 943,90 kv. m. ploto stovėjimo aikštelę.

Nuo 2000 m. vasario 1 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 97 išnuomotas žemės sklypas prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, kuriame buvo įrengta stovėjimo aikštelė. Šios aplinkybės patvirtintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais: Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-00130-52/2009), Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-68-428/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A143-210/2011).

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento urbanistikos skyrius 2007 m. vasario 1 d. rašte Nr. 40-2-163 konstatavo, kad stovėjimo aikštelė buvo pastatyta pagal laikino sutvarkymo projektą ir pagal tuo metu galiojusias taisykles RSN 158-94 tokioms aikštelėms leidimai statybai buvo neišduodami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-210/2011 galutinai išsprendė kilusį ginčą dėl daiktinių teisių į stovėjimo aikštelę, ir VĮ Registrų centro Kauno filialas buvo įpareigotas išregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į stovėjimo aikštelę. 2011 m. balandžio 13 d.

VĮ Registrų centro Kauno filialas įvykdė minėtą sprendimą. Nuo to momento pareiškėjas pradėjo užsitęsusią stovėjimo aikštelės bei priklausinių statybos užbaigimo procedūrą. Tam, kad stovėjimo aikštelės statybos procedūra būtų užbaigta, pareiškėjui reikėjo gauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau − ir NŽT), kaip Lietuvos Respublikos valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, kad ji neprieštarauja stovėjimo aikštelės statybos užbaigimui. Pareiškėjas 2012 m. spalio 16 d. NŽT Kauno skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė išduoti tokį sutikimą.

Tačiau minėtą prašymą tenkinti atsisakyta, motyvuojant, kad statybos užbaigimo klausimas bus pakartotinai sprendžiamas pasibaigus teismo procesui Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2526-480/2012 pagal Kauno miesto savivaldybės mero 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškinyje Kauno miesto savivaldybė teigia, kad pareiškėjas renka rinkliavą neva savavališkai naudodamasis stovėjimo aikštele. Ieškiniu prašoma atlyginti negautas pajamas − 369 325 Lt dydžio turtinę žalą, kurią Kauno miesto savivaldybė patyrė nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nesurinkdama vietinės rinkliavos automobilių stovėjimo aikštelėje.

Be to, NŽT nurodė, jog jos kompetencijai yra priskirta duoti sutikimus iki naujų statybos veiksmų atlikimo ir ji neturi teisės išduoti leidimo jau pastatytiems statiniams. Kadangi stovėjimo aikštelė jau yra suformuota, įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tai NŽT galėtų svarstyti tik sutikimo davimą stovėjimo aikštelės rekonstrukcijai, tačiau tam reikia sulaukti pabaigos teismo procese Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2526-480/2012. Rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 24 straipsnio 1, 2 dalimis, Statybos techninio reglamento (STR 1.01.07:2010) „Nesudėtingi statiniai“ priedo 1 lentele, kurioje nurodyta, kad prie nesudėtingų II grupės inžinerinių statinių priskiriami ir plokšti horizontalūs inžineriniai statiniai (įskaitant aikšteles), kurių plotas yra didesnis nei 100 kv. m, bet mažesnis nei 10 000 kv. m.

Pažymėjo, kad pareiškėjo stovėjimo aikštelė yra 943,90 kv. m ir tenkina minėtus ploto reikalavimus, todėl patenka į nesudėtingų II grupės inžinerinių statinių kategoriją, kurių statybai, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 straipsnio 3 dalies 15 punktu, teritorijų planavimo dokumentai nėra rengiami. Taigi, stovėjimo aikštelės statybos užbaigimui nereikia statybos užbaigimo akto, o pakanka statybos užbaigimo deklaracijos. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento (STR 1.11.01:2010) „Statybos užbaigimas“ nuostatomis, statybos užbaigiamos tik įgyvendinus visas statybos užbaigimo procedūras.

Tam, kad būtų patvirtintas statybos užbaigimas, būtinas žemės savininko sutikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, NŽT yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėjimo teisės subjektas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, siekdamas įforminti stovėjimo aikštelės statybos užbaigimą, privalo gauti NŽT sutikimą. Be šio sutikimo stovėjimo aikštelės su priklausiniais registravimas Nekilnojamojo turto registre negalimas.

Šiuo metu galiojančių teisės aktų − Statybos techninio reglamento (STR 1.01.07:2010) „Nesudėtingi statiniai“ (6 priedas), taip pat Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas (statybą leidžiantys dokumentai) nustatyta, kad tais atvejais, kai nereikalaujama gauti statybą leidžiančių dokumentų, nustatytų Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypų savininkų sutikimus − šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai laikomi statybą leidžiančiais dokumentais.

Atsižvelgiant į tai, kad stovėjimo aikštelė patenka į II grupės nesudėtingų statinių kategoriją (kiti statiniai ir nuotekų šalinimo tinklai), ir į tai, kad stovėjimo aikštelė buvo įrengta tuo metu, kai statybos leidimai buvo neišduodami ir nereikėjo gauti NŽT sutikimo, šiuo metu NŽT rašytinis sutikimas yra vienintelis ir esminis stovėjimo aikštelės statybą užbaigti leidžiantis dokumentas. 2011 m. balandžio 13 d. VĮ Registrų centro Kauno filialui išregistravus Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į stovėjimo aikštelę, pareiškėjui nebebuvo kliūčių pradėti stovėjimo aikštelės bei priklausinių statybos užbaigimo procedūrą.

Be to, NŽT argumentai, kad jie negali išduoti sutikimo pastatytiems statiniams yra nepagrįsti ir prieštarauja įstatymams. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo motyvas, jog klausimui dėl stovėjimo aikštelės statybos užbaigimo akto spręsti įtakos turės civilinės bylos nagrinėjimas, yra piktnaudžiavimas NŽT turima teise išduoti sutikimą dėl statybos užbaigimo, kadangi pastaroji civilinė byla niekaip nesusijusi su pareiškėjo prašymu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 82−85), kuriuo prašė pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti sprendimą nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamu NŽT Kauno miesto skyriaus raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5032 pareiškėjas buvo informuotas, kad „klausimas dėl inžinerinių tinklų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir susisiekimo komunikacijos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos užbaigimo prie Šiaulių g. ir Girstupio g., Kaune, bus pakartotinai sprendžiamas pasibaigus teismo procesui Kauno apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-2526-480/2012)“. Taigi juo pareiškėjas buvo tik informuotas, kada bus pakartotinai sprendžiamas klausimas, tačiau šiuo raštu nebuvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą išduoti sutikimą dėl ginčo statinio ir priklausinio, statybos užbaigimo, jis yra tik informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, juo nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, todėl šis sprendimas negali būti administracinės bylos dalyku, šioje dalyje byla turėtų būti nutraukta.

Teigė, jog abu statiniai, tiek inžineriniai tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek susisiekimo komunikacijos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti Nekilnojamo turto registre ir jų baigtumas nurodytas 100 procentų, statybos pabaigos metai – 1995 m. Atsižvelgiant į šiuos Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenis, taip pat į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymu nustatyta tvarka, minėtų statinių statyba laikoma baigta, o pareiškėjo reikalavimas leisti jam užbaigti statybos procedūrą be šios institucijos sutikimo nepagrįstas.

Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisė į baigtus statyti statinius nėra įregistruota. Taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-953-480/2013 vienas iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės reikalavimų − įpareigoti atsakovą UAB „Stoties turgus“ atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelę Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šalių argumentai minėtoje byloje susiję su statinio valdymo ir naudojimo teise. Rėmėsi Statybos įstatymo 3 straipsniu, teigė, kad atsižvelgiant į šias nuostatas, į tai, kad nuosavybės teisė, taip pat jokios kitos daiktinės teisės, susijusios su ginčo statiniais, nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, minėta civilinė byla, kurioje ieškinys grindžiamas teise, jos nebuvimu valdyti, naudoti automobilių stovėjimo aikštelę, ieškinyje teigiama, kad UAB „Stoties turgus“ neturi teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu, savavališkai naudojasi automobilių stovėjimo aikštele ir keliamas reikalavimas atlaisvinti šią aikštelę, yra neabejotinai susijusi su pareiškėjo prašymo dėl statinio valstybinėje žemėje statybos užbaigimo dalyku, todėl buvo pagrįstai nurodyta, kad klausimas bus sprendžiamas pasibaigus teisminiam ginčui.

Kaip jau buvo minėta, klausimo dėl sutikimo išdavimo sprendimas buvo atidėtas iki teisminio ginčo pasibaigimo. Institucijai neatsisakius išduoti prašomo sutikimo, negalėtų būti tenkinamas reikalavimas leisti UAB „Stoties turgus“ užbaigti statybos procedūrą be šios institucijos sutikimo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo statinių statyba Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra baigta 100 procentų, NŽT galėtų svarstyti sutikimo jų rekonstrukcijai išdavimo klausimą, tačiau Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad statytojo teisė statinio rekonstravimo atveju įgyvenama, kai statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Kaip minėta, nuosavybės teisė į ginčo statinius nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, esant teisminiam ginčui dėl naudojimo teisės, sutikimo išdavimo klausimas negali būti sprendžiamas. Taip pat pažymėta, kad ginčo statiniai yra atskiru žemės sklypu nesuformuotojo valstybinėje žemėje, pareiškėjas žemės po statiniais nevaldo jokiomis teisėmis, o statytojo teisė, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, gali būti įgyvendinta tik, jei asmuo žemės sklypą, kuriame stovi statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 87−90), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes NŽT 2012 m. lapkričio 15 d. raštu tik informavo pareiškėją apie tai, kada bus sprendžiamas klausimas dėl jo prašymo, tačiau galutinio sprendimo nepriėmė, todėl nei pats raštas, nei šio rašto panaikinimas neturės jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Civilinė byla Nr. 2-2526-480/2012 pagal Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Stoties turgus“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ir NŽT yra tiesiogiai susijusi su UAB „Stoties turgus“ kaip aikštelės valdytojo ir naudotojo teisėmis ar jų nebuvimu, todėl NŽT pagrįstai 2012 m. lapkričio 15 d. rašte nurodė, kad UAB „Stoties turgus“ prašyme keliamas klausimas bus svarstomas pasibaigus teisminiam procesui minėtoje byloje.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nutyli, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 667-v „Dėl mokamų mašinų stovėjimo aikštelių įrengimo“ Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius buvo įpareigotas iki 1994 m. gegužės 24 d. parengti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių Šiaulių ir Girstupio gatvėse, prie geležinkelio stoties prekyvietės, žaliąsias linijas ir suderinti jas su atitinkamomis tarnybomis, o VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ minėtu potvarkiu buvo įpareigota užsakyti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių teritorijos laikino sutvarkymo projektą ir jas pagal patvirtintą projektą įrengti.

Kauno miesto valdyba 1994 m. birželio 7 d. priėmė potvarkį Nr. 809-v, kuriuo nuspręsta išnuomoti iki 5 metų Kauno valstybinei įmonei „Geležinkelio stoties prekyvietė“ žaliosiomis linijomis ribojamus žemės sklypus mokamoms automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti:

1. Prie M. K. Čiurlionio ir Girstupio gatvių sankryžos – 1 058 kv. m;

2. Prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos − 950 kv. m. Remiantis Kauno miesto valdybos 1994 m. birželio 7 d. potvarkiu Nr. 809-v, 1994 m. liepos 18 d. Kauno miesto valdyba ir VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, pagal kurią VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo išnuomotas 950 kv. m žemės sklypas, esantis prie Girstupio ir Šiaulių gatvių sankryžos, Kaune. Ši sutartis galiojo iki 1999 m. liepos 18 d. 1995 m. kovo 31 d. VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo reorganizuota į UAB „Stoties turgus“, kuris yra jos teisių perėmėjas.

Kauno miesto valdyba 2000 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. 97 išnuomoti UAB „Stoties turgus“ 9,5 aro žemės sklypą, kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos. Remiantis šiuo Kauno miesto valdybos sprendimu Kauno miesto savivaldybė ir UAB „Stoties turgus“ 2000 m. kovo 8 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. Š-19, pagal kurią pareiškėjui UAB „Stoties turgus“ buvo išnuomotas 950 kv. m žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos Kaune.

Šios sutarties 6 punkte nurodytas žemės naudojimo pobūdis − automobilių stovėjimo aikštelė. Sutarties 5 punkte nustatytas žemės nuomos terminas iki 2003 m. kovo 31 d., o 14 punktas numatė, kad pasibaigus žemės nuomos terminui, nuomininkas nukelia ir išveža laikiną statinį bei sutvarko nuomotą sklypą savo lėšomis. Minėta nuomos sutartis nėra pratęsta, tačiau nuomininkas iki šiol neišsikrausto ir be jokio teisinio pagrindo naudoja ginčo aikštelę savo veiklai bei gauna iš tos veiklos pajamas. Akcentavo, jog minėtas sklypas pareiškėjui buvo išnuomotas ir teisė statyti aikštelę buvo suteikta tik laikinai.

Sutarties sąlyga, kuria pareiškėjas įsipareigojo parengti laikino sutvarkymo projektą ir pasibaigus nuomos sutarčiai atlaisvinti žemės sklypą ir nukelti laikiną statinį, jis įgijo nuomos teises į valstybinės žemės sklypą, kartu atsisakydamas tiek nuosavybės, tiek ir kitų daiktinių teisių į statinius. Atkreipė dėmesį, kad tiek pagal 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 667-v., tiek pagal Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 97 UAB „Stoties turgus“ buvo pavesta įrengti laikiną aikštelės sutvarkymo projektą, o pasibaigus nuomos sutarčiai atlaisvinti ir sutvarkyti sklypą savo lėšomis.

Ši valia buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta, pareiškėjas apie tai žinojo, su tuo sutiko. Teigė, jog šiuo metu pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo nei naudotis žemės sklypu, nei reikalauti statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų. Dėl skundo argumento, kad pareiškėjas nuo 1996 metų faktiškai valdo visą 943,90 kv. m ploto aikštelę ir, kad šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pažymėjo, kad 2009 m. sausio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-00130-52/2009 pasisakė, kad UAB „Stoties turgus“ negali įgyti įstatymu tvarka nesuformuoto daikto, kai nekilnojamas daiktas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, tai nėra nei nekilnojamo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Stoties turgus“ nuo 1996 m. sausio 1 d. nepertraukiamai valdo aikštelę ir įrenginį, teismas pasisakė, kad toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme, civilinę bylą šioje dalyje nutraukė. Taigi, negalima teigti, kad teismas konstatavo faktą, kad pareiškėjas įrengė ir nepertraukiamai valdo aikštelę. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-68-428/2010 ir 2011 m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-210/2011 buvo konstatuota, kad UAB „Stoties turgus“ yra tinkamas subjektas reikšti skundą minėtose bylose (t. y. pripažino UAB „Stoties turgus“ suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio prasme), tačiau ginčo aikštelės valdymo klausimo nesprendė, o tik pripažino, kad remiantis 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktu automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybei.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais, t. y. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-297-353/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1609/2012 konstatuota, kad UAB „Stoties turgus“ neįrodė savo kaip valdytojo interesų. Abu teismai vienareikšmiškai konstatavo, kad nuomos sutartis yra pasibaigusi ir kad UAB „Stoties turgus“ nėra įgijęs jokių teisių į ginčo aikštelę, todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis yra teisėtas aikštelės valdytojas, teisiškai nepagrįsti.

Taip pat pažymėjo, jog Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-953-480/2013 konstatavo, kad 2000 m. kovo 8 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. Š-19, pagal kurią UAB „Stoties turgus“ iki 2003 m. kovo 31 d. buvo išnuomotas 950 kv. m žemės sklypas automobilių stovėjimo aikštelei, galiojimo terminas yra pasibaigęs ir duomenų apie jo pratęsimą nėra, pasibaigus nuomos sutarties terminui turi būti įvykdyti šalių įsipareigojimai, numatyti įvykdyti po termino pasibaigimo.

Todėl spręsta, kad atsakovas turi atlaisvinti ir patuštinti automobilių aikštelei nuomotą žemės sklypą Valstybinės žemės nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje. Šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau glaudžiai susijęs su šia nagrinėjama administracine byla ir patvirtina, kad NŽT pagrįstai nusprendė spręsti klausimą dėl pareiškėjo prašyme nurodyto statybos užbaigimu klausimo, kai pasibaigs civilinė byla Nr. 2-953-480/2013.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 160−168) pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ skundą tenkino dalinai. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.7)-5032. Įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Kauno miesto skyriaus, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB „Stoties turgus” 2012 m. spalio 16 d. prašymą Nr. 66 dėl statinio valstybinėje žemėje statybos užbaigimo ir priimti dėl jo sprendimą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas darė nurodą į Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, priėjo išvadą, kad Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta esminė nuostata, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Taip pat citavo Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr.D1-826 (toliau − ir Reglamentas), 7 priedo 1 punktą, vertino, kad NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinės, kompetencijai priskirta išduoti sutikimus statyti naujus Reglamento 7 priedo 1 punkte nustatytas sąlygas atitinkančius statinius.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1, 3, 8 straipsniais, pažymėjo, kad aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnio nurodytus reikalavimus. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-212/2012. Vertino, kad ginčijamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 neatitinka individualių administracinių aktų reikalavimų, įtvirtintų VAĮ 8 straipsnyje. Šiame sprendime nenurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiantis buvo nuspręsta netenkinti (pakartotinai spręsti) pareiškėjo prašymo. Taip pat sprendime nėra individualios argumentacijos, kokių Įstatymo ar kitų teisės aktų konkrečių normų pagrindu klausimas dėl statybos užbaigimo bus sprendžiamas pakartotinai tik pasibaigus teismo procesui Kauno apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-2526-480/2012), t. y. nėra aiški visuomeninių santykių esmė ir šių santykių teisinis kvalifikavimas.

Teismas taip pat vertino, kad kaip matyti iš NŽT 2013 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-178 turinio, jame nurodoma, jog ginčo statiniai, dėl kurių pareiškėjas 2012 m. spalio 16 d. pateikė prašymą duoti sutikimą dėl statinio valstybinėje žemėje statybos užbaigimo, yra atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje, ir nagrinėjamu atveju ginčo statiniai yra jau pastatyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl NŽT galėtų svarstyti sutikimo jų rekonstrukcijai išdavimo klausimą, tik Kauno apygardos teisme išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-2526-480/2012, o NŽT neišduoda sutikimų statybos darbų užbaigimui ginčo situacijoje (b. l. 18-20). Tokiu būdu pripažintina, jog NŽT Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 ir NŽT 2013 m. sausio 30 d. sprendimai Nr. 1SS-(8.5)-178 yra prieštaringi ir pareiškėjui sukelia skirtingas teisines pasekmes.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas priimto sprendimo nemotyvavo ir nepagrindė konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir įrodymais pagal VAĮ 8 straipsnio nuostatas, todėl NŽT Kauno miesto skyriaus sprendimas Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.

Dėl reikalavimo leisti UAB „Stoties turgus“ užbaigti statybos procedūrą be šios institucijos sutikimo, teismas pažymėjo, jog panaikinus NŽT Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.7)-5032, ji įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. spalio 16 d. prašymą Nr. 66 dėl statinio valstybinėje žemėje statybos užbaigimo (b. l. 13-14). Be to, reikalavimas – leisti UAB „Stoties turgus“ užbaigti statybos procedūrą be šios institucijos sutikimo – yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tenkinti pareiškėjo antrojo skundo reikalavimo neįvertinus sprendimo atitikties teisės aktų reikalavimams nėra jokio juridinio pagrindo, ir tik konstatavus padarytą subjektinės teisės ar teisėtų interesų pažeidimą atsakovas gali būti įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus (priimti konkretų sprendimą) (ABTĮ 57 str. 1 d.).

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 172−176; 179−183), kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą: panaikinti sprendimą toje dalyje, kurioje skundas tenkintas dalinai ir priimti naują sprendimą, bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 priimtą sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą išduoti sutikimą dėl statinio (automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinio (naftos produktų ir purvo gaudytojo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Kauno mieste prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, statybos užbaigimo nutraukti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1. Teismas skundžiamą NŽT Kauno miesto raštą nepagrįstai laikė sprendimu, be to, šios išvados nemotyvavo. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamu raštu buvo nuspręsta netenkinti (pakartotinai spręsti) pareiškėjo prašymo. Akcentuoja, kad aptariamu raštu pareiškėjas tik informuotas, kad bus ir kada bus pakartotinai sprendžiamas klausimas, tačiau nebuvo priimtas sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti sutikimą. Pastarasis raštas informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta. Teismas taip pat nepasisakė dėl to, kokias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė aptariamas NŽT Kauno miesto skyriaus raštas ar NŽT 2013 m. sausio 30 d. raštas Nr. 1SS-(8.5)-178.

2. Teismas neįvertino pareiškėjo 2012 m. spalio 16 d. prašymo NŽT turinio, t. y. to, kad buvo prašoma sutikimo dėl statybos užbaigimo, nepasisakė dėl įpareigojimo atlikti tokius veiksmus pasekmių. Akcentuoja, kad Nekilnojamojo turto registre abiejų ginčo statinių baigtumas įregistruotas kaip 100 procentų, kad šie statiniai pastatyti 1995 metais. Taip pat akcentuoja, kad ginčo statiniai yra atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje, pareiškėjas žemės po statiniais nevaldo jokiomis teisėmis.

3. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas teismo posėdžių metu pats sutiko, kad kreipdamasis į NŽT siekė kito tikslo nei buvo prašoma, t. y. jis siekė ne pabaigti statybą, o įregistruoti nuosavybės teises į pabaigtus statinius.

4. Akcentuoja, kad kreipdamasis į teismą pareiškėjas neskundė NŽT veiksmų, neprašė NŽT įpareigoti atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, todėl manytina, jog teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti NŽT iš naujo nagrinėti 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjo prašymą, išėjo už skundo ribų. Be to, NŽT nėra atsisakiusi iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, o tokio atsisakymo nesant, negalėjo būti sprendžiama, kad tokie veiksmai neatliekami ir įpareigojama juos atlikti.

5. Teismas nevertino nagrinėjamos bylos sąsajų su civiline byla Nr. 2-953-480/2013, neargumentavo, kodėl nusprendė įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 191−193), kuriuo prašo apelianto NŽT apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su apelianto teiginiais, kad informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, negalėjo būti administracinės bylos objektu ir teismas nepagrįstai informacinio pobūdžio raštą laikė sprendimu. Nėra aišku, kokią teisę ar įstatymų saugomą interesą NŽT pažeidė informacinio pobūdžio raštu. Taip pat pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė pareiškėjui ginčo žemę išnuomojo terminuotam laikotarpiui su sąlyga, kad jam pasibaigus pareiškėjas sklypą atlaisvins. Ginčui aktualūs klausimai − tai, ar pareiškėjas turi išsikraustyti ir, ar turi teisę į statinius, sprendžiami minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2526-480/2012, todėl skundžiamas NŽT raštas, kuriame teigiama, kad pareiškėjo klausimas bus sprendžiamas pasibaigus civilinės bylos nagrinėjimui yra pagrįstas. Teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių visumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 8SD-(14.8.7)-5032 (b. l. 15), kuriuo Tarnybos Kauno miesto skyrius vienu sakiniu atsakė į pareiškėjo 2012 m. spalio 16 d. prašymą Nr. 66 (b. l. 13−14) išduoti sutikimą dėl statinio (automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinio (naftos produktų ir purvo gaudytojo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Kauno mieste prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, statybos užbaigimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame sprendime Tarnybos Kauno miesto skyrius pirmoje pastraipoje vienu sakiniu nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą medžiagą ir informuoja, kad klausimas dėl inžinerinių tinklų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir susisiekimo komunikacijos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos užbaigimo prie Šiaulių g. ir Girstupio g., Kaune, bus pakartotinai sprendžiamas pasibaigus teismo procesui Kauno apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-2526-480/2012). Antrojoje skundžiamo sprendimo pastraipoje nurodyta kad remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Tarnybos Kauno miesto skyriaus, kaip Tarnybos teritorinio padalinio, sprendimai ir veiksmai (neveikimas), skundžiami Tarnybos vadovui išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks iš esmės vieno sakinio sprendimas, vertintinas kaip individualus administracinis aktas, yra akivaizdžiai nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administracinių teismų praktikoje, aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, akcentuojama, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011 Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 333-340). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui paprašius atsakovo išduoti sutikimą dėl konkrečių objektų statybos užbaigimo, Tarnybos Kauno miesto skyrius, nurodydamas, kad toks klausimas bus pakartotinai sprendžiamas pasibaigus konkrečiam teismo procesui, tokį sprendimą (šiuo metu prašymo netenkinti) turėjo pakankamai motyvuoti, paaiškinti, pagrįsti individualiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis. Tačiau, minėta, įvertinus skundžiamą sprendimą, darytina vienareikšmiška išvada, jog tai nebuvo padaryta, sprendimas visiškai nemotyvuotas, todėl turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamas sprendimas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Tarnybos Kauno miesto skyriaus sprendimas pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė tuo aspektu, kad jo prašymas pritarti ginčo objektų statybos užbaigimui nebuvo tenkintas, nemotyvuotai nurodant, kad šis klausimas bus pakartotinai sprendžiamas pasibaigus teismo procesui Kauno apygardos teisme. Tai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo vertinti kaip informacinio pobūdžio, pareiškėjui teisinių pasekmių nesukeliančio teisės akto.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs Tarnybą, atstovaujamą Kauno miesto skyriaus, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB “Stoties turgus” 2012 m. spalio 16 d. prašymą Nr. 66, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

Viešojo administravimo subjektais turi atsakyti į jam pateiktus besikreipiančių asmenų prašymus. Ši pareiga išlieka ir tuo atveju, kai ankstesnis atsakymas (sprendimas) teismo panaikinamas kaip nepagrįstas. Tad, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais konstatavus, kad Tarnybos Kauno miesto skyriaus sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas tinkamai atsakyti į pareiškėjo prašymą laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgiant į šios bylos dalyką – skundžiamas Tarnybos Kauno miesto skyriaus sprendimas, aukščiau išdėstytus argumentus dėl jo neteisėtumo dėl to, kad jis nemotyvuotas, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Tarnybos 2013 m. sausio 30 d. sprendimo ir pareiškėjo prašymo turinio, atmesti kaip nesudarantys pagrindo skundžiamą teismo sprendimą vertinti kaip neteisėtą ar nepagrįstą, jį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas