A-273-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-273-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07329-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 1 800 Lt žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K).

Paaiškino, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kurioje jam diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas, po 2 savaičių pareiškėjas buvo perkeltas atgal į Lukiškių TI-K. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas parašė prašymą dėl didesnio maisto kiekio, nors, pareiškėjo teigimu, ir taip tai turėjo būti aišku, nes pareiškėjas geria vaistus nuo diabeto ir leidžiasi insuliną, o jį susileidus, reikia kaskart pavalgyti. Nurodė, jog laisvėje artimųjų jis neturi, jam niekas nepadeda. Pabrėžė, kad didesnį maisto kiekį pareiškėjui pradėjo duoti tik septintą sulaikymo mėnesį. Šešis mėnesius pareiškėjas negalėjo leistis insulino, nes nepavalgius būdavo labai bloga, dėl ko pareiškėjas žalojo savo sveikatą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5-7) nurodė, jog skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2013 m. gegužės 9 d., pirminės apžiūros metu (2013 m. gegužės 10 d.) gydytoja nustatė, kad pareiškėjas serga cukriniu diabetu (2008 m. nustatyta LAVL). Apžiūros metu gydytoja taip pat nustatė, jog būdamas laisvėje (apie 7 mėn.) pareiškėjas vaistų nenaudojo. 2013 m. gegužės 10 d. pareiškėjas buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2013 m. gegužės 23 d. Pažymėjo, jog iš LAVL epikrizės Nr. 1306-228 (toliau – ir Epikrizė) matyti, jog pareiškėjui nustatytas II tipo cukrinis diabetas, todėl buvo rekomenduoti Epikrizėje nurodyti gydymui skirti vaistai. Akcentavo, kad pareiškėjas pastoviai vartojo jam rekomenduotus vaistus.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam pastoviai reikia kažką valgyti atsakovas pažymėjo, 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėjas paskelbė bado akciją, oficialiai atsisakė „valdiško“ maisto dėl asmeninių priežasčių. Pabrėžė, jog buvo bendrauta su pareiškėju dėl badavimo žalos, pareiškėjas skysčių negėrė, nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Bado akciją pareiškėjas nutraukė 2013 m. gegužės 28 d. 2013 m. gegužės 29 d. apžiūros metu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, vaistus ir insuliną turėjo, tai patvirtina įrašai asmens sveikatos istorijoje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra 2013 m. birželio 3 d. įrašas, jog jis savavališkai pakeitė vaistų dozę, insulino dar turėjo. 2013 m. birželio 10 d. apie 10.40 val. pareiškėjas buvo iškviestas pagal pareiškimą, jam patikrintas gliukozės kiekis, nusiskundimų dėl sveikatos jis neturėjo, pareiškėjui buvo duota insulino ir insulino adata. Rėmėsi 2013 m. liepos 5 d. įrašu asmens sveikatos istorijoje ir nurodė, kad pagal paskyrimą pareiškėjui buvo pratęstas ambulatorinis gydymas. Insulino tuo metu pareiškėjas dar turėjo, tačiau buvo pažymėta, jog R. K. savavališkai insuliną vartoja nepastoviai. 2013 m. liepos 21 d. apie 14.10 val. R. K. patikrintas gliukozės kiekis ir nustatyta, jog vaistus nuo diabeto jis turi, insuliną vartoja nepastoviai. Pastebėjo, jog sveikatos priežiūros darbuotojai asmens sveikatos istorijoje nurodė, jog tą dieną apie 13.40 val. prie kameros Nr. 216 pacientas pasakė, kad maistą jis išpylė į klozetą, bet prieš tai suleido insulino. Tokiais veiksmais pacientas reikalavimo dietinio maitinimo nuo hospitalizacijos atsisakė, atsisakė pasirašyti asmens sveikatos istorijoje.

Paaiškino, kad 2013 m. liepos 23 d. pareiškėjas buvo išsiųstas į LAVL gydymo korekcijai, po apžiūros LAVL gydytoja rekomendavo tęsti paskirtą gydymą, pareiškėjui paaiškinta apie ligos komplikaciją ir pasekmes. Tą pačią dieną 14.20 val. pacientas buvo iškviestas į Sveikatos priežiūros tarnybą (toliau – ir SPT) pokalbiui ir gydymo kursui pratęsti. Akcentavo, kad R. K. kategoriškai atsisakė nuo ambulatorinio ir stacionarinio gydymo, jis buvo informuotas apie tokio elgesio žalą sveikatai, jam paskirta psichologo konsultacija. 2013 m. liepos 26 d. pareiškėjas buvo atvestas į SPT pagal prašymą, jam pamatuotas gliukozės kiekis, nusiskundimų dėl sveikatos nepareiškė, toliau sutiko tęsti ambulatorinį gydymą;

R. K. pakartotinai supažindintas su vaistų vartojimo tvarka, nuo hospitalizacijos atsisakė. 2013 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas vėl buvo atvestas į SPT, nes atsisakė maisto (pietų), skundėsi bendru silpnumu, jam buvo pamatuotas gliukozės kiekis; R. K. būsena apžiūros metu buvo adekvati, jis buvo orientuotas, nepatenkintas maistu. 2013 m. rugpjūčio 4 d. yra įrašas, kad pareiškėjas badauja, nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, vaistų nuo cukrinio diabeto neėmė. Badavimą nutraukė 2013 m. rugpjūčio 5 d., nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, vaistus nuo cukrinio diabeto gavo. 2013 m. rugsėjo 2 d. 12.30 val. pareiškėją apžiūrėjo sveikatos priežiūros darbuotojai, pareiškėjas skundėsi galvos skausmais, neramumu, nuo hospitalizacijos atsisakė.

Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas savavališkai keitė vaistų vartojimo tvarką, pokalbio metu pareiškėjas buvo informuotas apie tokio elgesio žalą sveikatai. Asmens sveikatos istorijoje yra atžyma, jog pareiškėjas vaistus gavo ir gers pagal paskyrimą, tai R. K. patvirtino pasirašytinai. 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėją apžiūrėjo gydytoja, jo būklė buvo patenkinama. 2013 m. spalio 3 d. pareiškėjui toliau buvo tęsiamas ambulatorinis gydymas. Tačiau apie 11.30 val. pacientas kategoriškai atsisakė ambulatorinio gydymo, vaistų neėmė, dėl to atsisakė pasirašyti asmens sveikatos istorijoje. 2013 m. spalio 7 d. pareiškėjas buvo nukreiptas į LAVL gydymo korekcijai, iš LAVL grįžo 2013 m. spalio 15 d.; remiantis LAVL epikrize Nr. 28 53, pareiškėjui rekomenduoti epikrizėje nurodyti gydymui paskirti vaistai.

Pareiškėją 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. spalio 22 d., 2013 m. spalio 25 d. sistemiškai apžiūrėjo sveikatos priežiūros darbuotojai. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 4 d. konsultuotas endokrinologo, R. K. rekomenduoti cukrinio diabeto gydymui skirti vaistai, reikiamų tyrimų atlikimas, dirbančių vyrų maitinimas. Pastebėjo, kad pareiškėjas it toliau buvo stebimas, jį apžiūrėjo SPT darbuotojai, jam buvo išduodami gydymui skirti vaistai ir tęstas paskirtas ambulatorinis gydymas.

Pabrėžė, kad būdamas laisvėje jis apie 7 mėn. iš viso nevartojo jokių vaistų, o būdamas Lukiškių TI-K, jis atsisakinėjo ambulatorinio gydymo, ne kartą atsisakė siuntimo į LAVL, savavališkai negerdavo vaistų arba jų iš viso neimdavo, savavališkai keitė vaistų vartojimo tvarką, išmesdavo į šiukšlių dėžę dėklą su insulinu ir insulino kiekio matuokliu, duodamą maistą išmesdavo į klozetą, arbatą išpildavo. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl šioje byloje išdėstytos situacijos jis patyrė žalą nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio tarp skunde minimų aplinkybių ir tariamai pareiškėjui padarytos žalos, kurią jis kildina iš Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų veiksmų. Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo apžiūrėtas ir toliau stebimas ir apžiūrimas SPT darbuotojų, jam buvo paskirti vaistai, ambulatorinis gydymas, kuris tęsiamas iki šiol. R. K. buvo išaiškinta ir ambulatorinio gydymo skyrimo tvarka. Sveikatos priežiūros darbuotojai tinkamai vykdė ir toliau vykdo jiems paskirtas darbo funkcijas, nepažeisdami teisėtumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu (b. l. 116-121) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Akcentavo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, išreikštą pinigais (10 Lt už parą). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti

Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006 ir kt).“

Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu (2010 m. balandžio 19 d. redakcija) ir nurodė, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes), maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas; valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas; koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius; ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį. Pabrėžė, kad tiek ligoniui, tiek dirbančiam vyrui skiriama paros maitinimo išlaidų norma yra vienoda,todėl darė išvadą, jog pareiškėjui galėjo būti duodamas individualiai subalansuotas maistas, bet nebūtinai didesnis jo kiekis. Sprendė, kad pareiškėjo nurodomi Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimai yra menami, neįrodyti.

Akcentavo, kad pareiškėjui tikrai buvo duodamas įprastinis kalinamiesiems bei suimtiesiems maistas, tačiau pareiškėjas jį dėl asmeninių priežasčių atsisakydavo suvartoti, badaudavo nors apie badavimo žalą jam buvo paaiškinta. Pabrėžė, kad pareiškėjas cukriniu diabetu serga nuo 2008 m., tačiau prieš patekdamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2013 m. gegužę visiškai nesigydė. Be to, būdamas Lukiškių TI-K neklausė gydytojų, insuliną vartojo nereguliariai, atsisakydavo ambulatorinio ir stacionarinio gydymo (net raštu). Vadinasi, sveikatos pablogėjimą lėmė ne Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai, bet paties pareiškėjo R. K. neatsakingas elgesys.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Papildomai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas badavo, nes negaudavo darbinio maisto davinio, o vaistų kiekį keisdavo todėl, jog neturėdavo ką valgyti susileidus insuliną. Nurodo, jog atsisakė Laisvės atėmimo vietų ligoninės paslaugų, nes joje būdavo tik savaitę, kurios metu gaudavo dietinį maistą, o grįžus į Lukiškių TI-K vėl pablogėdavo sveikata. Teigia, kad apžiūros metu jį apžiūrėjo ne medikė, o valytoja.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad sveikatos pablogėjimas R. K. atsirado dėl pareiškėjo kaltės veiksmų ir neatsakingo elgesio. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų ir neveikimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.).

Be to, pabrėžtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neskyrė jam padidinto maisto davinio.

Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, buvo skirtas nepakankamas maitinimas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 5 dalis. BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodytos nuteistųjų grupės, kurioms, atsižvelgiant į atitinkamas organizmo būkles (neįgalieji, ligoniai ir kt.) nustatomos didesnės mitybos normos. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai. Įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje nustatė, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14 patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes: t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams. Fiziologinėse mitybos normose nurodytos pagrindinės maisto medžiagos (riebalai, baltymai, angliavandeniai) taip pat vitaminai, mineralinės medžiagos ir jų kiekiai vienam asmeniui per parą atitinkamais vienetais (kcal, g, mg, µg). Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr.14 2 punkte nustatyta, kad kitų asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose (ligonių ir kt.) maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis. Šiuo nutarimu Vyriausybė įgaliojo Teisingumo ministeriją tvirtinti suderintą su Sveikatos apsaugos ministerija skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo kamerose ir laisvės atėmimo vietose, vidutinį paros kiekį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vykdydamas šį Vyriausybės pavedimą, 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr.253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui; vienai dirbančiai ir vienai nedirbančiai moteriai; vienam nepilnamečiui; vienai nėščiai moteriai; vienai krūtimi maitinančiai motinai; vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos (nuo 2006 m. gegužės 1 d. galioja 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-144 redakcija). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę) yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys (tarp jų: pienas ir jo gaminiai; mėsa ir jos gaminiai; žuvis ir jos gaminiai; cukrus; daržovės; vaisiai) ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Teisingumo ministras šiuo įsakymu pavedė Kalėjimų departamentui patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo taisykles.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis Bausmių vykdymo kodeksu, Fiziologinėmis mitybos normomis, patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14, taip pat Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-144 nuostatomis. Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiose Taisyklėse detaliai aptarta tvarka ir reikalavimai, kurių laikantis sudaromi ir gali būt koreguojami valgiaraščiai atitinkamoms nuteistųjų maitinimo grupėms (ligoniams, neįgaliesiems ir kt.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus.

Minėtas teisinis reguliavimas užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Pažymėtina, kad pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktą, ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas, o pareiškėjo pateiktas Lukiškių TI-K raštas patvirtina, jog sergantiems cukriniu diabetu sustiprintas maitinimas nepriklauso, jiems rekomenduojama racionali mityba. Iš byloje esančios R.

K. asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2013 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo konsultuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Endokrinologijos centre, konsultacijos metu R. K. buvo rekomenduotas dirbančių vyrų maitinimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo maitinimo pareiškėjui, t. y. nebuvo skirtas dirbančių vyrų maitinimas, nors tokį maitinimo tipą pareiškėjui rekomendavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Endokrinologijos centro medikai.

Tuo tarpu skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas padidintas maitinimas nuo jo atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą dienos, padidintas maitinimas buvo skirtas tik po 7 mėnesių. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2013 m. gegužės 9 d., o dirbančių asmenų maitinimą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Endokrinologijos centro medikai pareiškėjui rekomendavo 2013 m. lapkričio 4 d., t. y. praėjus 7 mėnesiams po R.

K. atvykimo į Lukiškių TI-K. Taigi iš pareiškėjo skunde pateiktų argumentų ir byloje esančių duomenų darytina išvada, kad Lukiškių TI-K atsižvelgė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Endokrinologijos centro medikų rekomendaciją ir skyrė pareiškėjui dirbančių asmenų maitinimą, kaip tai numato Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas. Kartu pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad iki konsultacijos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Endokrinologijos centre pareiškėjas būtų teikęs prašymus skirti specialų maitinimą ar pretenzijas dėl skiriamo maitinimo.

Priešingai, pareiškėjas R. K. 2013 m. liepos 22 d. pranešimu (b. l. 101) pranešė, kad šiuo metu problemų neturi, pretenzijų – taip pat.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog papildomas maitinimas pareiškėjui buvo būtinas dėl to, jog susileidus gydytojo paskirtus vaistus neturėdavo ko valgyti, dėl to jam darydavosi bloga. Teisėjų kolegija pastebi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, žinodamas apie badavimo žalą, atsisakydavo maisto, skelbė bado akcijas, maistą išpildavo į klozetą (2013 m. gegužės 25 d. (b. l. 94); 2013 m. gegužės 27 – gegužės 28 d. (b. l. 26–27); 2013 m. liepos 21 d. (b. l. 32, 102); 2013 m. rugpjūčio 3 d. – rugpjūčio 5 d. (b. l. 46); 2013 m. rugsėjo 30 d. – spalio 2 d. (b. l. 95–99), kas patvirtina, jog pareiškėjas savo valia atsisakydavo maisto dėl asmeninių priežasčių, todėl pareiškėjo argumentas, kad atsakovo atstovas neužtikrino tinkamo maitinimo, atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus. Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas tinkamas maitinimas nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų, o nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys