A-575-1702-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1702/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04681-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo

Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine

tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 1 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), žalos atlyginimą, t. y. 140 000 Lt. Skunde nurodė,

jog jis nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. laikytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo

ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą, Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo

įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, jog visą nurodytą laikotarpį laikytas kamerose, kurių plotas yra iki 8 kv. m, su 4 – 5 asmenimis, taigi, trūko oro, dėl ko jam ėmė skaudėti širdį, teko ne kartą kreiptis į medikus, buvo paskirti kraują skystinantys vaistai, kas užfiksuota jo asmens sveikatos kortelėje. Be to, dėl mažo gyvenamojo ploto nuolat kildavo konfliktai, tvyrojo baimė ir įtampa, kas smarkiai paveikė jo psichiką, sumažėjo pasitikėjimas savimi, savivertė. Pridūrė, jog dėl prasto apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, ką įrodo medikų patikros prieš kalinimą ir po jo. Be to, Lukiškių TI-K patiekiamas riebus maistas, o karšto vandens nėra, taigi, indams plauti reikėjo naudoti asmeninį indų ploviklį, kitas valymo priemones. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodė, jog nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų

laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Nurodė, jog vadovaujantis Įsakymu, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 88), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus.

Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du). Taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Pridūrė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi teisės aktuose numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad minėtieji suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Akcentavo, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, jiems išduodamos reikalingos priemonės (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui). Teigė, jog patys nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Nurodė, jog karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Pridūrė, jog siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kuri kiekvienais metais pratęsiama; minėta įmonė nuolat naikina vabzdžius ir graužikus, atlieka patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Tuo tarpu kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėjo ir tai, jog Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui ir atitinka HN 76:2010

24 punktą, o nuteistieji, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat apžvelgė valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas bei, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes (tai, kuriose ir kokio dydžio kamerose jis Lukiškių TI-K buvo nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. laikomas). Taip pat akcentavo, jog Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba) 2008 m. sausio

16 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102, pagal kurią, siekdama išaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir juos naikinti, minėta tarnyba įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, be kita ko, naikinant kenkėjus. Teismas pažymėjo, jog ginčui, apimančiam laikotarpį nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. taikytinas yra HN 76:1999 6.15 punktas, numatantis ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Apžvelgė CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, CK 6.271 straipsnį ir CK 6.246 – 6.249 įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas. Konstatavo, jog pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami HN 76:1999 6.15 punkte nustatyti reikalavimai. Kartu atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 1 d., t. y. po beveik 5 metų nuo teisės pažeidimo padarymo, o duomenų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų, byloje nėra. Kartu, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 pateiktais išaiškinimais, akcentavo, jog pareiškėjas skundą grindė tik abstrakčiais nusivylimais laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos sąlygomis, abstrakčiais nusiskundimais savo savijauta. Nurodė, jog minėta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos į teismą kreipėsi praėjus ilgam laikui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, leidžia daryti išvadą, kad jis nepatyrė neturtinės žalos, todėl jo dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. lapkričio

28 d. pateikti reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėjo ir tai, jog atsakovas atsiliepime į skundą prašė, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog sutinka su šia atsakovo argumentacija, nes ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai ir jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42), kuriuo prašo patenkinti jo teismui teiktą skundą. Apeliaciniame skunde paaiškina, jog po kalinimo Lukiškių TI-K pateko į pataisos namus, kuriuose teisė gauti informaciją apie kalinimo sąlygas yra labai ribojama. Nurodo, jog iš teismo turimų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas 8 kv. m kamerose su dar 3 – 4 asmenimis, be to, ne kartą kreipėsi į medikus dėl širdies skausmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto bei kitų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, jog iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K išties buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų numatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik penkiems metams. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, jog po kalinimo Lukiškių TI-K pateko į pataisos namus, kuriuose teisė gauti informaciją apie kalinimo sąlygas yra labai ribojama. Pažymėtina, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2009). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio

2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje buvo pagrįstai (atsakovo prašymu) pritaikytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijai, įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo už jo kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. kreipėsi tik 2013 m. spalio 1 d. (pagal spaudą ant voko), nekyla abejonių dėl to, jog jis minėtąjį senaties terminą praleido.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo suprastina, jog jis siekia, kad konkrečiu atveju būtų atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nurodydamas, jog pataisos namuose, į kuriuos buvo išvežtas po kalinimo Lukiškių TI-K, neturėjo galimybės gauti teisinės informacijos apie kalinimo sąlygų reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokia jo pozicija nesutinka. Kadangi pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė dėl netinkamų kalinimo sąlygų turėjęs sveikatos problemų bei jausdavęs įtampą, baimę ir sumenkėjusią savivertę, manytina, jog jausdamas minėtus diskomfortą keliančius išgyvenimus jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir imtis aktyvių veiksmų, siekiant jas apginti.

Kitais žodžiais tariant, neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1417/2014). Taip pat kritiškai vertintinas pareiškėjo galimybės kreiptis dėl žalos atlyginimo siejimas su jo nurodoma teisinės informacijos stoka, juolab, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pats pareiškėjas apskritai būtų dėjęs kokias nors pastangas tokios informacijos gauti ir aiškintis savo padėtį.

Tuo tarpu kitų priežasčių teisėjų kolegijos laikytinų svarbiomis, t. y. nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios ir duodančiomis pagrindą pareiškėjo praleistą senaties terminą atnaujinti, jis nenurodo, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškinio senaties praleidimas ir jo neatnaujinimas konkrečiu atveju yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), teisėjų kolegija nemato būtinybės iš esmės pasisakyti dėl aplinkybių, susijusių su galimai teisės aktus pažeidžiančiu pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K ir jo dėl to patirtos neturtinės žalos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Pilčiauskas

Skirgailė Žalimienė