A-358-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-358-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00134-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), (toliau – ir atsakovas) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis kamerose Nr. 331, 167, 243, nes jam tekdavo mažiau nei teisės aktais nustatyta kameros ploto, todėl patyrė žalą, pažeistos jo teisės, garbė ir orumas. Perpildytose kamerose jautėsi pažemintas, nebuvo užtikrintas apšvietimas ir higienos reikalavimai. Gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, negalėjo nei judėti, nei sportuoti. Patyrė emocinę, psichologinę neturtinę žalą. Prašė atnaujinti senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 9-11) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, kad izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2008 m. kovo 13 d. Tą dieną jis buvo paleistas teismo salėje. Pareiškėjas buvo laikomas tardymo izoliatoriuje nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. balandžio 23 d., t. y. 185 paras. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant ploto normatyvus. Nurodė, jog pareiškėjas, būdamas izoliatoriuje, nėra skundęsis dėl sienų grybelio (kurį pagal tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles pats turėjo nuvalyti), bei parazitų buvimo.

Melagingas pareiškėjo teiginys, kad buvo priverstas „atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje“. Sanitariniai kamerų mazgai tardymo izoliatoriuje yra atskirti pertvaromis. Taip pat melagingas yra teiginys, kad atliekant atvykstančių ir išvykstančių suimtųjų kratas priėmimo paskirstymo punkte jų daiktai dedami į dėžes, o priėmimo paskirstymo punkte yra nešvaru ir šalta. Dėžių daiktams dėti tardymo izoliatoriuje nėra, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Pareiškėjas laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kiemeliuose, biblioteka, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba, t. y. visomis priemonėmis kompensuoti laikymo tardymo izoliatoriuje sukeliamus nepatogumus.

Visi tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pabrėžė, kad pareiškėjas argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą nekonkrečiai, nurodydamas, kad kalinimas sudarė nepatogumus normaliam judėjimui, kurie yra jo padarytų nusikaltimų ir po to sekusio kalinimo tikslas ir pasekmė. Pareiškėjas skundą parašė ne savarankiškai, aprašydamas savo autentiškus išgyvenimus tardymo izoliatoriuje, o pasinaudojo šablonu, platinamu visose Lietuvos laisvės atėmimo vietose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinei žalai atlyginti būtina nustatyti ir sąlygų visumą: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) bei priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos, t. y. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Manė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai A. V. atžvilgiu buvo teisėti.

Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 39-41) pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2008 m. lapkričio 24 d. kalint Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 156 vienam nuteistajam tenkanti ploto dalis sudarė nuo 3,5 kv.m, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. kalint kameroje Nr. 331 vienam nuteistajam tenkanti ploto dalis sudarė nuo 4,78 iki 2,87 kv.m, 2008 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 206 vienam asmeniui tenkanti ploto dalis sudarė 5,16 kv.m.

Teismas nustatė, jog laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2009 m. sausio 16 d., nuo 2009 m. kovo 12 d. iki 2009 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 24 d., nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. balandžio 6 d. pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje teko mažesnė nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto dalis – 2,87 kv.m. Todėl įvertinęs teisinį reglamentavimą konstatavo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje būtų užtikrinta 3 kv.m kameros ploto norma, tenkanti viena asmeniui. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nurodyta viešojo administravimo institucija – Kauno tardymo izoliatorius ir jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Pastebėjo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2014 m. sausio 27 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti senatį. Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą, nurodydamas, kad nebuvo galimybės domėtis įstatymais, buvo gilioj depresijoj dėl savo padarytų nusikaltimų.

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti senaties terminą grindė dviem argumentais: įstatymų nežinojimu ir depresija. Teismas nurodė, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų. Taigi įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikoma subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui.

Nurodė, kad depresija galėtų būti pagrindu senaties termino atnaujinimui, jei ši aplinkybė būtų pagrįsta rašytiniais įrodymais. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis sirgo depresija ir nuo jos gydėsi, teismas pareiškėjo argumentą laikė neįrodytu.

Apibendrinęs tai, kas nurodyta, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą netenkintino, todėl ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 46-48) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. V. kildino iš to, kad jam Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir pritaikęs 3 metų senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad atsakovas neužtikrino tinkamai jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, taip buvo pažeistos jos pagrindinės teisės, jis patyrė didelę neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekdama aiškumo, dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pirmiausiai vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. balandžio 23 d.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas skundą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pastebėtina, jog ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl jo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje apima laikotarpį nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. balandžio 23 d.

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jis yra kalinamas galimai antisanitarinėmis sąlygomis. Taigi apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pažymėtina, jog Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno tardymo izoliatorius prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą, todėl, atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktą prašymą, administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą, sietiną su nurodytais neteisėtais veiksmais, pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą momentą (t. y. kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. sausio 28 d. (b. l. 5), spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. taikė trejų metų senaties terminą ir skundą atmetė.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodydamas, jog neišmanė įstatymų ir sirgo depresija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz., gydymo įstaigų išrašų, kad pareiškėjas galimai sirgo depresija), o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą, sukrėtimą, moralinį spaudimą, jautėsi kankinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Todėl spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą.

Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl ieškinio senaties termino netinkamo taikymo, nepateikia argumentų, leidžiančių kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas šiuo aspektu. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrįstų argumentų dėl senaties termino atnaujinimo.

Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. balandžio 23 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų pilna apimtimi.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys