A-261-246-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-246/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14071-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.4; 11.7; 11.8; 11.12; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išmokėti kompensacijos, išmokėtos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, indeksuotą dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 79-82), kuriame prašė:

1) įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir administracija, atsakovas) išmokėti jam piniginės kompensacijos, išmokėtos už valstybės negrąžinamą bei išperkamą nekilnojamąjį turtą, indeksuotą sumą – 17 519,55 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno rajono valdyba 1999 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 468 (toliau – ir Sprendimas) atkūrė nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas). Pareiškėjas tuo metu pasirinko kompensavimo būdą už valstybės išperkamą turtą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn tuščių nenuomojamų pastatų, kadangi Sprendime nebuvo svarstytas kompensavimo pinigais klausimas. Iki 2008 m. neatsirado tinkamų tuščių nenuomojamų pastatų, todėl pareiškėjas sutiko su atsakovo 2008 m. gruodžio 17 d. pasiūlymu, išdėstytu rašte Nr. 219-3D-3685, ir pasirinko kitą kompensavimo būdą – už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą gauti kompensaciją pinigais. 2008 m. gruodžio 30 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. ĮS-2881 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nusprendė pareiškėjui išmokėti 56 000 Lt kompensaciją. Pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalimi, už minėtą laikotarpį atsakovas privalėjo kompensacijos sumai taikyti indeksaciją atsižvelgiant į infliacijos rodiklius šalyje.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 89-92) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą terminą reikalavimui dėl indeksacijos priteisimo pareikšti. Remdamasis 1998 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1456 patvirtinto Tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 12 punktu ir priėmė Įsakymą dėl kompensacijos išmokėjimo ir iš karto kreipėsi į pareiškėją su prašymu nurodyti sąskaitą dėl piniginių lėšų pervedimo. Pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, todėl kompensacija buvo pervesta į depozitinę sąskaitą. 2010 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas pateikė sąskaitos rekvizitus ir 2011 m. sausio 13 d. buvo pervestos lėšos į pareiškėjo nurodytą sąskaitą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 107-110) skundą tenkino visiškai.

Remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) 2006 m. kovo 28 d. nutarimu bei ABTĮ 13 ir 20 straipsniais bei įvertinęs atsakovo atsakymų į pareiškėjo kreipimąsi dėl kompensacijos išmokos indeksavimo (b. l. 25-26, 27, 39) turinį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių kontekste, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino skundui paduoti, nes atsakovas pareiškėjui nesudarė objektyvaus pagrindo manyti, kad atsakovas atsisako taikyti Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostatas (ABTĮ 57 str.). Taip pat atsakovas atsiliepime juridiškai išsamiai bei nuosekliai nepagrindė nesutikimo su skundu motyvų už laikotarpį nuo 1999 m. iki 2008 m. (ABTĮ 57 str.).

LRKT 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo pagrindu padarė išvadą, kad atsakovui priėmus Sprendimą, pareiškėjas įgijo savininko teises į 56 000 Lt vertės turtą, taip pat ir atitinkamai teisę į kompensacijos išmokėjimą pagal 1999 m. rinkos kainas. Atsižvelgdamas į Kompensacijų įstatymo 2 straipsnį, 8 straipsnio 2 dalį, Tvarkos aprašo 12 punktą bei tai, kad kompensacijų už natūra negrąžinamą ir valstybės išperkamą turtą mokėjimo tvarką, dydį ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuojantys teisės aktai buvo ne kartą keičiami, konstatavo, kad priimdamas Įsakymą, atsakovas privalėjo taikyti Kompensacijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Tvarkos aprašo 12 punkto nuostatas. Be to, Sprendimo turinys yra iš dalies neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nėra pakankamai konkretus ir aiškus, nėra aiškiai išreikštas nuosavybės teisių atkūrimo būdas pareiškėjo atžvilgiu. Aplinkybė, kad kompensacija tiesiogiai paminėta tik Įsakyme, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsisakyti taikyti indeksaciją.

Pareiškėjas teismui pateikė neišmokėtos indeksacijos apskaičiavimą (b. l. 5, 28, 42, 46, 81). Atsakovo atstovė patvirtino, jog pareiškėjo pateiktas indeksacijos apskaičiavimas matematiškai yra teisingas ir kitokio dydžio apskaičiavimo nepateikė, todėl teismas neturėjo jokio realaus pagrindo atmesti pareiškėjo pateiktą apskaičiavimą (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą, teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentais, išdėstytais 2010 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-629/2010 (ABTĮ 13 str., 20 str.).

III. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 113-116) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas ginčijo tik atsakovo Įsakymą, nereikšdamas pretenzijų dėl Kauno rajono valdybos priimto Sprendimo. Šiuo Sprendimu buvo įteisinta išperkamo turto vertė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendime (administracinė byla Nr. A525-629/2010) pažymėjo, kad pareiškėjas paties kompensavimo budo neginčijo ir teismas nerado teisinių pagrindų ginčijamą atsakovo Įsakymą pripažinti kaip neteisėtą arba nepagrįstą. Atsakovo 2010 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. SD-2725 aiškiai konstatuota, kad atsakovas, pervesdamas pinigus į depozitinę sąskaitą, įvykdė pareigą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Tvarkos aprašą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nėra reiškęs atsakovui reikalavimo indeksuoti kompensaciją tuo laikotarpiu, kai lėšos buvo depozitinėje sąskaitoje. Šis teiginys leidžia daryti prielaidą, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo (prašymo) administraciniam teismui paduoti terminą. Be to, remiantis ABTĮ 2 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, 4 straipsniu, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS180-455/2006 minėtas terminas taip pat yra praleistas.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino skundui paduoti akivaizdžiai prieštarauja atsakovo atsakymams pareiškėjui, kurie buvo rašyti 2010 m. ir 2011 m. Pareiškėjas raštų neskundė, nors teismo įpareigojimas kildinamas iš pareiškėjo prašymų netekinimo.

4. Pareiškėjas savo teises turėjo ginti ir administracinį aktą skųsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnio dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto tvarka. Be to, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas ir remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS5-8/2006, AS1-455/2006, AS2-437/2006, AS7-301/2006, AS8-249/2006, AS5-132/2006, AS7-100/2005, AS146-149/2011, AS146 -517/2012.

Pareiškėjas S. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 129-130), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Remiantis Kompensacijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-626/2010 bei tuo, kad atsakovo raštuose yra nurodyta, jog kompensacija išmokama įstatyme nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjas S. V. taip pat pateikė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo ir, remdamasis ABTĮ 44 straipsniu, prašo priteisti iš atsakovo 1 400 Lt atstovavimo išlaidų (b. l. 118-119).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl kompensacijos išmokėjimo, numatytos Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią piliečiams neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos indeksuojamos kiekvienais metais, atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisę į negrąžintino turto kompensavimo indeksuotą sumą.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, todėl jo reikalavimas negali būti patenkintas.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu reikia priminti, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautiniuose teisės aktuose, kurie atspindi bendras valstybėms narėms konstitucines tradicijas. Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje.

Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Vertinant, ar konkrečiu atveju nepraleistas terminas skundui paduoti, turi būti nustatyta jo eigos pradžia ir pabaiga.

Termino skaičiavimui yra reikšmingos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatos, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Pagal Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį piniginės kompensacijos už išperkamus atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus) mokamos nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos kasmet lygiomis dalimis, kurių dydis nustatomas pagal šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kompensacijų išmokėjimo terminus ir atsižvelgiant į tai, kokią sumą kiekvienam piliečiui liko išmokėti (2005 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. X-482, įsigaliojęs nuo 2007 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 468 (b. l. 12). Šiuo įsakymu buvo nustatytas atkūrimo būdas, t. y. atlyginant pinigais už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ĮS-2881 buvo nurodyta išmokėti pareiškėjui 56 000 Lt kompensaciją. Tokiu būdu 2008 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo užbaigta ir pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į konkretų turtą, t. y. piniginę kompensaciją. Pareiškėjas, nesutikdamas su nuosavybės teisių atkūrimu, turėjo teisę, remdamasis specialiu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo skųsti teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis patvirtina, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo, skųsdamas Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 dalį dėl kompensacijos dydžio. Tačiau pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti minėtą įsakymą dėl kompensacijos sumos indeksavimo. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ĮS-2881 nurodžius išmokėti kompensacijos sumą, buvo užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir nuo šio sprendimo įteikimo dienos pareiškėjui jis turėjo teisę skųsti minėtą sprendimą dėl kompensavimo sumos indeksavimo už neišmokėtos piniginės kompensacijos laikotarpį. Šioje byloje pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 apskundimo ir prarado teisę reikalauti išmokėti atlyginimo pinigais indeksuotą sumą.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas po priimto Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 pripažino pareiškėjo teisę į kompensacijos sumos indeksavimą, todėl nėra pagrindo kitaip skaičiuoti skundo padavimo termino eigos pradžios ir ji sietina su pareiškėjo kreipimosi data į Kauno apygardos administracinį teismą (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla I-418-353/2009).

Paaiškėjus, kad buvo praleistas skundo padavimo administraciniam teismui terminas, o pareiškėjui neprašant termino atnaujinti, byla turi būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 6 p.). Esant šioms aplinkybėms atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir administracinę bylą pagal S. V. skundą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis