AS-552-225-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-225/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02139-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 59; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. S. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (75)-18-1446 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 29 687,74 Lt 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Pareiškėja paaiškino, kad 1999 m. kovo 1 d. Departamentas paskyrė jai 1 454,58 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri per įstatyme nustatyto indeksavimo mechanizmo galiojimo laikotarpį išaugo iki 1 593,12 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. atsakovas mokėjo pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) sumažintą pensiją. Pareiškėjos manymu, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas, kurie suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio pensiją. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėjo 9 668,48 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 20 019,26 Lt paskirtos valstybinės pensijos.

Atsakovai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, atsiliepime į skundą nurodė, kad, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai paskirta (mokėtina) valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant nurodyto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjai neišmokėta 9 668,48 Lt, o dėl minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 20 019,29 Lt. Atsakovai pažymėjo, kad visi teisinių santykių subjektai privalo vykdyti įstatymus tol, kol jie nėra pakeisti arba panaikinti arba nėra Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti juos prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovai darė išvadą, kad Departamentas iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo mėnesio), mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovai pabrėžė, kad valstybinės pensijos dalis neišmokėta pareiškėjai dėl to, kad Lietuvos valstybė, konkrečiai – Seimas, priimdamas Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis turėtų būti priteista ne iš Departamento, o iš Lietuvos valstybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1012, 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013, 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1, 3 dalimis, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos išvados, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Teismas rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu ir darė išvadą, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Teismas nustatė, kad atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo priimtas ir siųstas pareiškėjai, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš išmokėtos pensijos dydžio. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja apie teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėnesį, taigi į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo turėjo kreiptis iki 2013 m. vasario mėnesio. Skundą teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja pateikė tik 2013 m. birželio 21 d., t. y. pasibaigus nustatytam terminui ginti savo teises teisme.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėja pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, kuriame nurodė, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, o iki 2012 m. vasario 6 d. ji neturėjo pagrindo manyti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Be to, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad valstybė priims teisės aktus, kuriais atstatys socialinį teisingumą, tačiau to nepadarė. Taip pat A. S. S. atsižvelgė į didelį Vilniaus apygardos administracinio teismo darbo krūvį ir neskubėjo teikti skundo. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko įsakymu buvo pratęsti pasiruošimo nagrinėti buvusių pareigūnų skundus terminai iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą, naujai gauti skundai surašyti į atskirą sąrašą ir nepriskirti teisėjams nagrinėti iki Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo, todėl manė, kad šios rūšies skundų nagrinėjimo procesas stabdomas iki Konstitucinis Teismas priims ir paskelbs spendimą dėl valstybinių pensijų sumažinimo teisėtumo. Pareiškėja pažymėjo, kad mokanti pensiją institucija neinformavo apie pažeistas teises ir neišaiškino teisės dėl teisminės gynybos.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėja dėl savo pačios pasirinkto elgesio praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, ji nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau, o nurodomos priežastys laikytinos subjektyviomis, nuo pačios pareiškėjos valios priklausiusiomis aplinkybėmis. Teismas konstatavo, kad pareiškėja terminą paduoti skundą praleido ne dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, todėl jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti atmetė.

Kadangi pareiškėja ginčą kelia praleidusi trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, teismas pažymėjo, kad procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas jai akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju panaikindamas sprendimą asmens teisių apginti nebegalėtų. Todėl teismas, nustatęs, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi nustatytą terminą, ir jo neatnaujinęs, darė išvadą, kad sprendimas dėl ginčo iškėlimo pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių, todėl teismo procesas nutrauktinas.

III. Pareiškėja A. S. S. atskiruoju skundu (b. l. 45-47) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, jos skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas už skundo surašymą – 1 210 Lt.

Pareiškėja remiasi ABTĮ 86 straipsnio 1-3 dalimis, 87 straipsnio 4 dalimi ir tvirtina, kad teismas iš dalies nemotyvavo nutarties, be to, neteisingai išaiškino faktines aplinkybes, susiklosčiusias valstybėje dėl pensijų kompensavimo. Pareiškėja pažymi, kad neturėjo jokio pagrindo manyti, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl tik 2012 m. rugsėjo 1 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą jai tapo žinoma, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį yra pažeistos pareiškėjos konstitucinės teisės. Pareiškėja nurodo ir tai, kad buvo įsitikinusi, jog valstybė priims teisės aktus, kuriais atstatys socialinį teisingumą bei įgyvendins teisėtus lūkesčius dėl neteisėto pensijos sumažinimo. Pareiškėja remiasi Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu ir atkreipia dėmesį, kad valstybinė pensija jai buvo sumažinta ne Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimu, bet Laikinuoju įstatymu, kuris buvo teisėtas ir Departamentas juo teisėtai vadovavosi. Pareiškėja taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2010 m. birželio 30 d. įsakymas suformavo jos nuomonę apie tai, kad šios rūšies skundų nagrinėjimo procesas yra stabdomas iki Konstitucinis Teismas priims ir paskelbs sprendimą. Pareiškėjos manymu, pensiją mokanti įstaiga privalėjo ją supažindinti su pasikeitimais, išaiškinti teisę kreiptis į teismą nurodant per kokį terminą ji turėtų tai padaryti, tačiau atsakovas to nepadarė.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato pareigos viešojo administravimo institucijai ar įstaigai informuoti suinteresuotą asmenį apie įsigaliojusius ir viešais skelbiamus norminius teisės aktus. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėja į Departamentą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 22 dieną.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Ši teisės norma nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavus pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. birželio 21 d., t. y. praleidusi paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėn. gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Departamento 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (75)-18-1446 nurodė, jog jį turėtų būti atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nustačius, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu nesutinka ir atkreipia bylą iš naujo nagrinėsiančio apygardos administracinio teismo dėmesį, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Departamentą (b. l. 14, 15) – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydama suteikti jai informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėn., ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Departamentas į šiuos prašymus atsakė 2013 m. birželio 12 d. raštu Nr. (75)-18-1446 (b. l. 5-6). Minėtame rašte atsakovas, išaiškinęs pareiškėjai valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Departamentas neturi teisinio pagrindo, todėl netenkino pareiškėjos prašymo išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų pensijos dalį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu.

Pareiškėja atskirajame skunde pateikė prašymą priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas už skundo surašymą – 1 210 Lt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikiama teisė reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas bei nustatoma, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010 sistemiškai vertino ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas ir atsižvelgęs į protingumo principą konstatavo, kad sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Kiekviena administracine byla yra sprendžiamas konkretus su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis susijęs klausimas, šiuo klausimu teismas priima baigiamąjį aktą, galutinai nustatantį asmens teisių ir pareigų turinį konkrečioje situacijoje. Vis dėlto kiekvieno proceso metu neišvengiamai kyla papildomų procesinių klausimų, kurie turi būti sprendžiami. Tokių klausimų išsprendimas būna susijęs su inter alia teise į teisingą teismo procesą, teise į visapusišką bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimą ar galutinio sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Šiais klausimais nėra sprendžiama byla iš esmės, jais yra siekiama procesinėmis priemonėmis užtikrinti galutinio teismo sprendimo atitiktį teisingumo kriterijui. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su šiuo konstatavimu. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kai konkrečiame ginče teismo baigiamasis aktas, kuriuo konstatuojamas atitinkamos proceso šalies reikalavimo pagrįstumas, objektyviai negalėtų užtikrinti tinkamo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dėl toje pačioje byloje buvusių atskirų procesinių klausimų, išspręstų ne tos pačios proceso šalies naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė nagrinėjant jos atskirąjį skundą šioje administracinėje byloje. Atskirasis skundas paduotas siekiant pripažinti, kad terminas paduoti skundą buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis atnaujintinas. Taigi šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino skundui paduoti yra atskiras procesinis klausimas byloje, šia nutartimi byla nėra išsprendžiama iš esmės. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja šiuo metu neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su šio atskirojo skundo nagrinėjimu. Šią teisę pareiškėja įgis tuo atveju, jei byla, kurioje sprendžiamas pareiškėjos skundas, bus išspręsta jos naudai iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu straipsniais teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. S. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjos A. S. S. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas