A-438-2143-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2022/2013; A438-2143/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03121-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo ir 2013 m. gegužės 10 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Renovacinės statybos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas BUAB „Renovacinės statybos“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1170048 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) įpareigoti VMI grąžinti 7387,50 Lt žyminio mokesčio; 3) priteisti iš VMI 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo skundo pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš VMI patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė negrąžinti jam 7387,50 Lt žyminio mokesčio, nes jis buvo įskaitytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) nepriemokai padengti. Iš atsakovo sprendimo neįmanoma nustatyti, kokio dydžio, rūšies, kokiu laiku mokestinė nepriemoka susidarė, ir kokia yra likusi nepriemoka. Atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo, nes Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis grąžinti 7387,50 Lt žyminio mokesčio buvo priimta ir įsigaliojo iki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) pataisų dėl įskaitymo galimumo įsigaliojimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 15 d. nutartimi išbraukė iš antros eilės kreditorių sąrašo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) ir vietoje jos į antros eilės kreditorių sąrašą įtraukė AB „Turto bankas“ (dabar – VĮ „Turto bankas“). Pareiškėjo nuomone, po šios nutarties priėmimo ir įsigaliojimo jis nebėra skolingas atsakovui. Iš faktinių bylos aplinkybių ir pridėtų įrodymų matyti, kad atlikto įskaitymo (priimto sprendimo) metu nebuvo nė vienos privalomos sąlygos įskaitymui atlikti.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40–42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas iki nutarties dėl bankroto bylos jam iškėlimo įsiteisėjimo dienos buvo skolingas valstybei 148753,02 Lt PVM ir su juo susijusių sumų, todėl VMI ginčijamu sprendimu dalį šios nepriemokos padengė susidariusia žyminio mokesčio permoka. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nežino savo mokestinės nepriemokos dydžio, rūšies, susidarymo laikotarpio ir likusios po įskaitymo nepriemokos, yra nepagrįsti ir atmestini. Mokesčių administratoriui teismo nutartis yra vienas iš dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl permokos grąžinimo pagal mokesčių mokėtojo prašymą, tačiau pati permokos grąžinimo procedūra atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka, t. y. grąžinama tik ta permokos suma, kuri lieka po nepriemokos padengimo. Šiuo atveju VMI įvertino, kad pagal teismo nutartį yra pagrindas grąžinti žyminį mokestį, tačiau, atlikusi pareiškėjo fiksuojamų nepriemokų analizę, ginčijamu sprendimu nusprendė padengti dalį pareiškėjo nepriemokos ir negrąžinti žyminio mokesčio. Nors pareiškėjas įgijo teisę kreiptis dėl mokesčio permokos grąžinimo iki 2012 m. kovo 1 d., t. y. galiojant ankstesnei ĮBĮ nustatytai tvarkai, jog draudžiamas iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo susidariusio kreditorinio reikalavimo padengimas įskaitymu, tačiau šios pareiškėjo teisės įgyvendinimas – mokesčio permokos grąžinimo procedūra – prasidėjo įsigaliojus naujai tvarkai, kuri suteikia mokesčių administratoriui teisę atlikti įskaitymą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo padengti permoką yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėjo, kad turėjo teisinį pagrindą padengti perleistą reikalavimą pareiškėjo permoka, o, esant palankiai šios bylos nagrinėjimo baigčiai, apie įskaitymą informuos VĮ „Turto bankas“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatyta, kad mokesčių permokų grąžinimas, taip pat ir palūkanų mokėjimas už laiku negrąžintą permoką vykdomas vadovaujantis MAĮ nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo už laiku negrąžintą permoką priteisti palūkanas iš mokesčių administratoriaus vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu (b. l. 69) į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 78‑82) pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1170048, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui 7387,50 Lt žyminio mokesčio ir sumokėti palūkanas už laiku negrąžintą mokesčio permoką nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo įvykdymo, apskaičiuotinas teismo sprendimo vykdymo proceso metu pagal finansų ministro atitinkamam metų ketvirčiui nustatytą delspinigių dydį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. iškėlė pareiškėjui bankroto bylą. 2012 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑2530‑603/2012 Vilniaus apygardos teismas nusprendė grąžinti pareiškėjui 7387,50 Lt sumokėto žyminio mokesčio. 2012 m. kovo 8 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus AVMI prašymą grąžinti mokesčio permoką. Atsakovas skundžiamu 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1170048 nusprendė negrąžinti pareiškėjui mokesčio permokos iš Mokesčių fondo sąskaitų.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo buvo skolingas valstybei 148753,02 Lt PVM ir su juo susijusių sumų, todėl ginčijamu sprendimu mokesčių inspekcija dalį šio reikalavimo padengė išskaitydama 7288,50 Lt žyminio mokesčio permoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas šiuos atsakovo argumentus, pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kaip mokesčių administratoriaus veiksmas vertintinas pagal viešosios teisės normas ir kaip jis vadinamas – patikslinimu, perskaičiavimu, nustatymu ir pan., – atsakovo atliktas veiksmas kvalifikuotinas pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį kaip įskaitymas.

Įskaitymas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą bankroto procese neleistinas. Teismas konstatavo, kad tokie atsakovo veiksmai pažeidžia imperatyvią ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą. Pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kai iš mokesčių administratoriaus prašoma priteisti palūkanas už laiku negrąžintą mokesčio permoką mokesčių mokėtojui, jos apskaičiuojamos ir priteisiamos specialiojo, t. y. MAĮ pagrindu, todėl šioje byloje pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo skundo pateikimo dienos (2012 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas, nepagrįstai laiku negrąžinęs mokesčio permokos pareiškėjui, neturi sumokėti palūkanų, nes reikalavimas priteisti palūkanas už laiku negrąžintą mokesčio permoką byloje yra pareikštas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo prašymu ir vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 9 dalies ir 99 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjui skaičiuotinos ir priteistinos palūkanos pagal suformuluotą (klaidingai nurodant palūkanų dydį) prašymą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, t. y. iki priteistos mokesčio permokos grąžinimo, apskaičiuotinos teismo sprendimo vykdymo proceso metu pagal finansų ministro atitinkamam metų ketvirčiui nustatytą delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydį.

III. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 2 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą priimti papildomą sprendimą (b. l. 87–88) ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė vieno reikalavimo, kuris buvo suformuluotas skunde, t. y. iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad su skundu teismui buvo pateikęs sumokėto žyminio mokesčio kvitą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. papildomu sprendimu (b. l. 97–98) pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio.

IV. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–85), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – BUAB „Renovacinės statybos“ skundą atmesti.

VMI savo reikalavimus grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ normas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė pareiškėjo prašymo padavimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebegaliojusias ĮBĮ normas. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas buvo nustatęs, jog draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, taip pat ir įskaitymų atlikimą padengiant valstybės turimą kreditorinį reikalavimą fiksuojama mokesčio permoka, tačiau ši nuostata galiojo tik iki 2012 m. vasario 29 d. Tačiau nuo 2013 m. kovo 1 d. mokesčių administratorius turi teisę atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nustatęs įmonės mokesčių nepriemoką.

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. papildomu sprendimu, dėl jo pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – BUAB „Renovacinės statybos“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti, o šį skundą nagrinėti kartu su VMI 2013 m. balandžio 30 d. apeliaciniu skundu ir ginčą išspręsti vienu teismo procesiniu sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimuose į apeliacinius skundus (b. l. 115, 120) nurodo, kad palaiko VMI apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

Pareiškėjas atsiliepimu į VMI apeliacinį skundą (b. l. 109–111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad atsakovas nėra pareiškėjo kreditorius, o pareiškėjas nėra atsakovo skolininkas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 15 d. nutartimi išbraukė iš antros eilės kreditorių sąrašo Vilniaus AVMI ir vietoj jos į minėtą sąrašą įtraukė AB „Turto bankas“ (dabar – VĮ „Turto bankas“). Pareiškėjas kitų skolų atsakovo atžvilgiu neturi. Primena, kad įskaitymas yra vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; abu reikalavimai turi galioti, būti vykdytini ir aiškiai apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-116/2012). Atsižvelgus į tai, jog atsakovas nėra patvirtintas kreditorius pareiškėjo bankroto byloje, darytina išvada, jog nėra vienos iš pagrindinių sąlygų atlikti įskaitymą, nes šalys neturi priešpriešinių reikalavimų viena kitai. Atsakovas, atlikdamas įskaitymą už VĮ „Turto bankas“, veikė viršydamas savo kompetencijos ribas (ultra vires). Atsakovui atsirado pareiga grąžinti mokesčio permoką Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. nutarties pagrindu, nes ji buvo priimta ir įsiteisėjo iki naujos ĮBĮ redakcijos įsigaliojimo.

Pareiškėjas BUAB „Renovacinės statybos“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. papildomo sprendimo (b. l. 118) prašo jį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nesutinka su VMI apeliaciniame skunde dėstomais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai (pagrindinį reikalavimą), todėl turi būti tenkinamas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar VMI turėjo teisę negrąžinti pareiškėjui, kuriam iškelta bankroto byla, 7387,50 Lt žyminio mokesčio permokos, o šia permoka padengti dalį 148753,02 Lt PVM ir su juo susijusių sumų nepriemokos.

Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis Įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (punkto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. kovo 1 d.) inter alia nurodyta, kad „įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka“.

Nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančioje minėto punkto redakcijoje inter alia nurodyta, kad „įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“.

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, iki 2012 m. kovo 1 d. visais atvejais buvo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o nuo 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojo išimtis, numatanti, kad yra galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

2011 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju trečiuoju1 skirsniu įstatymo Nr. XI-1867 20 straipsnio 4 dalyje inter alia numatyta, kad „bankroto procesams, pradėtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus“.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. nutartimi iškėlė UAB „Renovacinės statybos“ bankroto bylą (b. l. 9–11). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 15 d. nutartimi Vilniaus AVMI išbraukė iš antros eilės kreditorių sąrašo, o vietoje jos kreditoriumi įtraukė VĮ „Turto bankas“ su 148753,02 Lt finansiniu reikalavimu (b. l. 12). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi grąžino pareiškėjui 7387,5 Lt žyminio mokesčio (b. l. 13–14). Pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. pateikė Vilniaus AVMI prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) – 7387,5 Lt (b. l. 15). Atsakovas VMI 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 17–18) minėto pareiškėjo prašymo netenkino ir nusprendė žyminio mokesčio negrąžinti.

Iš to matyti, kad nors pareiškėjo bankroto procedūra buvo pradėta ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi grąžino pareiškėjui 7387,5 Lt žyminio mokesčio (t. y. atsirado pareiškėjo teisė susigrąžinti permokėtą žyminį mokestį) dar neįsigaliojus 2012 m. kovo 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto redakcijai, tačiau pareiškėjas 2012 m. kovo 8 d. prašymą grąžinti mokesčio permoką mokesčių administratoriui pateikė (įgyvendino savo teisę susigrąžinti mokesčio permoką) 2012 m. kovo 14 d., t. y. jau įsigaliojus naujajai nuostatos redakcijai, todėl ji ginčo byloje ir turi būti taikoma. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

Pažymėtina, kad šiuo atveju Valstybinė mokesčių inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą grąžinti mokesčio permoką ir jo netenkindama – atlikdama mokesčio permokos įskaitymą, veikė ne kaip pareiškėjo kreditorius jo bankroto byloje (kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjo bankroto byloje Vilniaus AVMI buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo ir vietoje jos pareiškėjo kreditoriumi buvo įtraukta VĮ „Turto bankas“), o kaip mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, susijusios mokesčių permokos įskaitymu ir grąžinimu, todėl CK nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą, tokiu atveju netaikytinos. Minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi patvirtino pareiškėjui 7387,5 Lt žyminio mokesčio permoką, tačiau pareiškėjas turėjo ir iki bankroto bylos jam iškėlimo susidariusią 148753,02 Lt PVM ir su juo susijusių sumų nepriemoką (byloje ginčas dėl šios aplinkybės nekyla), todėl mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą grąžinti žyminio mokesčio permoką, pagrįstai jo netenkino ir šią mokesčio permoką įskaitė PVM ir su juo susijusių sumų nepriemokos padengimui. Kitų skundžiamo VMI sprendimo neteisėtumo pagrindų pareiškėjas nenurodė, tokių pagrindų nenustatė iš apeliacinės instancijos teismas, todėl konstatuotina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 1170048 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 1170048 yra neteisėtas, todėl jį panaikino. Pripažinus, kad VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neliko pagrindo kitų pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinimui. Taigi atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniai skundai tenkintini, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimas ir 2013 m. gegužės 10 d. papildomas sprendimas naikintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 10 d. papildomą sprendimą panaikintini ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo BUAB „Renovacinės statybos“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas