A-756-539-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-539/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00840-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PRI-828 bei įpareigoti atsakovą vykdyti Klaipėdos skyriaus 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SMTM-5157 jame numatytomis sąlygomis.

Nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. SMTM-5157 visam vaiko priežiūros atostogų laikui apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą: pirmaisiais vaiko priežiūros metais iki vaikui sukaks vieneri metai 100 procentų pareiškėjos kompensuojamojo darbo užmokesčio – 3 315,46 Lt; antraisiais – 85 procentų kompensuojamo darbo užmokesčio – 2 819,71 Lt. 2010 m. liepos mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta mažesnė nei paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 ir 10 straipsniais. Pareiškėja nesutinka su motinystės pašalpos sumažinimu, nes įstatymų leidėjas nenumatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas ir šių pašalpų apskaičiavimą susiejo su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, taip užtikrindamas pašalpų gavėjų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą visą pašalpos mokėjimo laikotarpį.

Atsakovas Fondo valdybos Klaipėdos skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 41–43) prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatomis, Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR 1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, taikant atitinkamai 90 ir 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžius. Įvertinus pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, kurios neviršija atitinkamai 90 ir 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks vieneri metai pareiškėjai buvo paskirta 3 765,15 Lt (198,27 Lt x 90 proc. x 21,1 d. d.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, o nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – 3 137,62 Lt (198,27 Lt x 75 proc. x 21,1 d. d.) pašalpa. Ginčijamu sprendimu perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa neviršija motinystės (tėvystės) pašalpos maksimalių dydžių. Be to, ši pašalpa pareiškėjai perskaičiuota pagrįstai, vykdant Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 59–61) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, iki 2010 m. birželio 30 d. buvo 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (nuo 2010 m. liepos 1 d. atitinkamai 90 procentų ir 75 procentai). Pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009 m. spalio 21 d., todėl vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir Nuostatais pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis sudaro 198,27 Lt (49 764,86 : 251 d. d.). Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. SMTM-5157 pareiškėjai paskyrė 4 183,50 Lt (198,77 Lt x 100 proc. x 21,1 d. d.) per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai ir 3 555,97 Lt (198,27 Lt x 85 proc. x 21,1 d. d.) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai. Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos, paskirtos pagal iki 2010 m. birželio 30 d. galiojusias šio įstatymo nuostatas ir viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamos ir mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka. Nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 buvo patvirtintas ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis – 800 Lt. Kadangi iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo patvirtintą ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, vykdant Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PRI-828 pagrįstai nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis vieneri metai taikant 90 procentų, o nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 110–114) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828, kuriuo pareiškėjai V. P. buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, kuris Fondo valdybos 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7231 paliktas nepakeistu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, jog Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. SMTM-5157, (b. l. 11, 12), vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19, 20, 21 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu (toliau – ir Nuostatai) 43, 48, 58 punktais, pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) vaiko priežiūros atostogų pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. liepos 23 d., nustatant, kad iki vaikui sukaks vieneri metai pareiškėjai kas mėnesį bus mokama 4 183,50 Lt pašalpa ir 3 555,97 Lt pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai. Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 „Dėl V. P. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (b. l. 14, 15) nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Nuostatų 58, 74 punktais, bei taikant Vyriausybės patvirtiną nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų draudžiamųjų pajamų dydį ir nustatytas 3 765,15 Lt pašalpos dydis iki vaikui sukaks vieneri metai ir 3 137,62 Lt – iki vaikui sukaks dveji metai. Nesutikdama su Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828, pareiškėja jį apskundė Fondo valdybai, kuri sprendimą paliko nepakeistu (b. l. 17, 18).

Motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos vadovaujantis Įstatymu. Pašalpos skyrimo metu jo 21 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis pakeista 2009 m. rugsėjo 22 d. įstatymu Nr. XI-420 ir nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatyme nurodyta, kad jo nuostatos taikytinos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms. Laikinuoju įstatymu buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos ir asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, paskirtos ir mokamos pagal Įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) šis įstatymas iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo ir paskirtoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, tačiau pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, neviršijančios ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio, mokamos to paties dydžio, kokio ir buvo paskirtos. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, tačiau išmokama pašalpa negali būti mažesnė negu ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis. Pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, mokamos pagal Įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieneri metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, mokamos pagal Įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. Šių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas įtvirtintas ir Nuostatų 75 punkte. Nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis yra 1 170 Lt, o ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis – 800 Lt.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata, jog šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis nuo 2010 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui ir konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Atitinkamai prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir Nuostatų 75 punktas. Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2013 m. kovo 8 d.

Šios prieštaraujančios Konstitucijai teisės normos nagrinėjamoje byloje nėra taikomos ir (ar) yra neaktualios, nes faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai skirta ir perskaičiuota pašalpa neviršija tokios pašalpos maksimalių dydžių.

Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo ir sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalis, todėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PRI-828 yra teisėtas ir pagrįstas ir teisinio pagrindo jį panaikinti skunde išdėstytais argumentais nėra. Pripažinus, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo parskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Fondo valdybos Klaipėdos skyrių vykdyti 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SMTM-5157 jame nustatytomis sąlygomis netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, teisinio pagrindo prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinti nėra.

III. Pareiškėja V. P. apeliaciniu skundu (b. l. 116–118) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies pastaboje nurodyta, jog straipsnio nuostatos dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio sumažinimo taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms pašalpoms. Pareiškėjai pašalpa skirta dar iki šios datos, todėl atsakovas negalėjo perskaičiuoti jau paskirtos pašalpos. Jos paskyrimas pareiškėjai sukūrė teisėtą lūkestį, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą laikotarpį. Be to, motinystės (tėvystės) pašalpa negalėjo būti mažinama dar ir dėl to, kad toks įstatymo nuostatų taikymas prieštarauja įstatymo negaliojimo atgal principui. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, nes teismas nurodė, jog Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos nuostatos šioje byloje netaikytinos, kadangi pareiškėjai paskirta ir perskaičiuota pašalpa neviršijo tokios pašalpos maksimalių dydžių, tačiau šiuo aspektu pareiškėja atsakovo sprendimo ir neginčijo. Pareiškėja skunde nurodė, jog buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes jai pašalpa paskirta dar iki 2010 m. liepos 1 d. Be to, jau paskirta pašalpa yra pareiškėjos nuosavybė (Konstitucijos 23 str.).

Atsakovas Fondo valdybos Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 126–127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad skundžiamas Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas priimtas įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama. Taigi, įstatymų leidėjas teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas pašalpų gavėjų teisėtų lūkesčių principo, Laikinojo įstatymo nuostatomis sudarė prielaidas sumažinti jau paskirtas motinystės (tėvystės) pašalpas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 128–129) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo bei Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks dveji. Konstitucinis Teismas pasisakė ir dėl teisėtų lūkesčių principo, todėl minėti pareiškėjos argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PRI-828, kuriuo pareiškėjai V. P. perskaičiuotas ir sumažintas paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 110–114) pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė minėtą perskaičiavimo sprendimą panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SMTM-5157 jame numatytomis sąlygomis, atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. SMTM-5157 pareiškėjai V. P. paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui (gimusiam 2009 m. liepos 23 d.) sukaks dveji metai, t. y. laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. liepos 23 d. (b. l. 11–12). Minėtu sprendimu iki vaikui sukaks vieneri metai skirta 100 procentų kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio pašalpa (priskaičiuota suma 4 183,50 Lt), o iki vaikui sukaks dveji metai – 85 procentų dydžio (priskaičiuota suma 3 555,97 Lt).

Šie pašalpos dydžiai nepakito ir priėmus Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-184 (b. l. 36–37), kuriuo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais, bei atsižvelgiant į Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 1771 nutarimu patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt), buvo nustatytas pareiškėjai priskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 23 d. (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 23 d. – 100 procentų (4 183,50 Lt) ir nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. liepos 23 d. – 85 procentai (3 555,97 Lt) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 1771 nutarimas, kuriuo patvirtintas nuo 2010 m. sausio 1 d. einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydis (1 170 Lt), nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-828 (b. l. 14–15), kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 23 d. jai mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą: nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 23 d., t. y. iki vaikui sukaks vieneri metai – 90 procentų kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio pašalpą (2 793,50 Lt), o nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2011 m. liepos 23 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai – 75 procentų dydžio (3 137,62 Lt) pašalpą. Ginčijamas 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 bei 74 punktais, bei taikant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydį, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomas įgyvendinant ir Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taigi, pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo metu galiojęs teisinis reguliavimas (Ligos ir motinystės įstatymo 21 str. 1 d.) nustatė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2010 m. liepos 1 d. šis teisinis reguliavimas pasikeitė nustatant, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Be to, pareiškėjai nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. paskiriant motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui iki vaikui sueis atitinkamai vieneri ir dveji metai, galiojusioje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XI-71) 5 dalyje, buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę gauti šią pašalpą iki 2010 m. birželio 30 d. To paties straipsnio 2 dalis numatė, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, tačiau išmokama pašalpa negali būti mažesnė negu ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustatė, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. To paties straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Kaip matyti, pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi pareiškėjai apskaičiuota pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui iki vaikui sueis vieneri metai (2 793,50 Lt) neviršijo Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 = 4 680 Lt), ir atitinkamai paskirta iki vaikui sueis dveji metai (3 137,62 Lt) pašalpa neviršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 proc. = 3 510 Lt), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos nuostatos pareiškėjos atžvilgiu nebuvo taikomos.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pabrėžia, kad teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą jai atsirado ir pašalpa jai buvo paskirta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime padarytas išvadas. Šios išvados iš esmės reiškia tai, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 23 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama (žr., LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-230/2014).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti. Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė (pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-321/2014).

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su jai paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė