A-261-428-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-428/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01191-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. Z. ir V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. Z. ir V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant M. Z., dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai P. Z. ir V. Z. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 5-9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) Kauno rajono skyriaus 2012 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. 7SD-(147104-1678) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. spalio 29 d. raštą Nr. ISS-(7.5)-2043 bei įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, imtis visų jo kompetencijai priskirtų veiksmų ir pakeisti plane pažymėtų žemės sklypų Nr. 206-1 ir Nr. 216-4 ribas, jų sąlyčio ribą, kuri plane pažymėta linija 5-6, atitraukiant nuo sklypo Nr. 206-1 esančio gyvenamojo namo 1A1m 15 metrų atstumu.

Nurodė, kad pareiškėjas P. Z. 2012 m. liepos 17 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydamas ištaisyti tęstinį pareiškėjų teisių pažeidimą, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens 0,34 ha namų valdos sklypo, plane pažymėto Nr. 216-4, ribos buvo nustatytos ir paženklintos pažeidžiant pareiškėjų teises, t. y. viena iš sklypo ribų buvo nustatyta ir paženklinta prie pat gyvenamojo namo 1A1m, priklausančio V. Z., esančio sklype, plane pažymėtame Nr. 206-1, priklausančio V. Z., sienos, tokiu būdu atimant iš pareiškėjų teises normaliai eksploatuoti gyvenamąjį namą, jį remontuoti, rekonstruoti, prieiti toje vietoje prie namo sienos.

Nurodė, jog atsakovai, visiškai neįsigilinę į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, priėmė formalų neigiamą atsakymą, kuriuo dėl ydingai nustatytų ribų apkaltino pareiškėją V. Z.. Atsakovai, vengdami prisiimti atsakomybę dėl susidariusios situacijos, savo pareigas atlikdami aplaidžiai, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Pareiškėjai V. Z. nuosavybės teisės natūra atkurtos į 12,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1998 m. spalio 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/8560, kurio neginčija. Tačiau dalis žemės, kurioje yra pareiškėjos namų valda, nepateko į atkurtos nuosavybės dalį. M. Z. nuosavybės teisės į 8 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos 1999 m. spalio 8 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/10334. M. Z. 1998 m. spalio 27 d. buvo parengtas žemės sklypo abrisas pagal žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, kurį sudarant, pareiškėjai nebuvo kviesti. Tačiau specialistai turėjo pastebėti, kad viena iš sklypo ribų eina prie pat V. Z. gyvenamo namo sienos. Abrise ginčytinas plotas, paskirtas M. Z. namų valdai, pažymėtas kaip viršplotis V. Z. sąskaita. Iš plano matyti, jog sklypo riba eina ties jos gyvenamojo namo siena, prie kurios pastatyta M. Z. tvora. Tai akivaizdžiai prieštaravo STR normatyvams dėl neišlaikyto 3 metrų atstumo, Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos reikalavimams, kurių laikantis, toks ribų nustatymas būtų tiesiog neįmanomas, nes ribos nustatytos „pagal namų valdą aptvertas tvoras“, tačiau žemėtvarkos specialistams tokia situacija abejonių nesukėlė. Tik 2009 m. lapkričio 27 d. V. Z. sugebėjo prisikviesti žemėtvarkos specialistų komisiją, kuri, dalyvaujant pačiai pareiškėjai ir dviem liudytojams, nustatė tikrąją ribos tarp dviejų namų valdų vietą, t. y. apie 19 m. nuo dabartinės ribos ir surašė atitinkamą aktą, tačiau juo nebuvo vadovautasi, ištaisant situaciją.

Nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. Ž7-571 buvo pakeistos V. Z. sklypo Nr. 206-1 ribos, tačiau prieš jį priimant, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nebuvo pranešta pareiškėjai, jokie patikslinto sklypo naujų ribų ženklinimo darbai vietoje neatlikti. Formuojant žemėtvarkos projektus, būtina laikytis racionalumo reikalavimo, suinteresuotų asmenų interesų derinimo, t. y. kad parengtų projektų pagrindu kiltų kuo mažiau asmeninių ar teisinių kolizijų, kad asmenys galėtų realiai ir nepažeisdami kitų teisių naudotis savo žemės sklypais, tačiau konkrečiu atveju teisės aktais įtvirtintų principų nebuvo laikytasi, todėl anksčiau padarytos klaidos turi būti ištaisytos, atsakovas privalo būti įpareigotas pašalinti tęstinio pobūdžio pažeidimus.

Pareiškėjai nesutiko su atsakovo išdėstyta pozicija, jog pakoreguoti ribas, galima tik nuginčijus teisme 1999 m. priimtą administracinį aktą, kuriuo M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjo teigimu, faktiškai M. Z. valdo ne 8 ha, bet 8,29 ha žemės ir būtent šis 0,29 ha žemės rezervas leidžia be jokių nuostolių koreguoti jo namų valdos sklypo ribą. Kita vertus, atsakovai, taisydami savo klaidas, gali pasinaudoti laisva valstybinio fondo žeme. Pažeidimai turi būti pašalinti, nes M. Z. neleidžia pareiškėjams prieiti prie namo, sugadino žemės reljefą, namas yra ant šlaito krašto, pagal esamą situaciją jo negalima tinkamai sutvarkyti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 43-45) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė atmesti.

Paaiškino, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. spalio 19 d. įsakymu ir tos pačios dienos sprendimu pareiškėjai V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 12,5 ha žemės, t. y. į dalį 25 ha iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusio pareiškėjų tėvui L. Z. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 02-05-4225 V. Z. suformuotos žemės sklypo Nr. 206-1 ribos. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. Ž7-71 žemės sklypo ribos buvo patikslintos pagal 2009 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo ribų nustatymo aktą. Nors pareiškėjai prašo pašalinti žemės sklypų matavimais padarytus pažeidimus, tačiau bylos ginčo esmė yra sklypo ribos. Administraciniai aktai, susiję su ginčo ribų nustatymu, teisės aktų nustatyta tvarka yra nenuginčyti. Atsakovas, vadovaudamasis įstatymais, teisėtai bei pagrįstai ir tinkamai atkūrė V. Z. nuosavybės teises į L. Z. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalį. Skundžiami 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. spalio 29 d. atsakymai parengti nepažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių aktų, atsižvelgiant į teismų sprendimus ir nutartis, todėl nėra pagrindo jų naikinti ir įpareigoti atlikti pareiškėjų nurodytus veiksmus. Atsakovo nuomone, ginčas teisme tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu jau yra išspręstas, todėl nebegali būti nagrinėjamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Z. atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 63-65) nurodė, jog su juo nesutinka.

Paaiškino, jog skunde nurodytos aplinkybės, pagrindinis skundo reikalavimas dėl žemės sklypo ribų keitimo jau buvo išnagrinėti teismų, nagrinėjant ankstesnius pareiškėjos V. Z. skundus, todėl byla nutrauktina. V. Z. apie galimai pažeistas savo teises dėl atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypą sužinojo dar 2007 m., tačiau įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė į teismą, todėl terminas pagrindiniam reikalavimui pareikšti dėl žemės sklypų ribų ginčijimo yra praleistas, tai konstatuota teismų procesiniais sprendimais.

Nuo V. Z. namo iki trečiojo suinteresuoto asmens namo yra 2,5 metrų atstumas, pareiškėja gali naudotis namu, jokių pareiškėjos teisių atsakovo veiksmai nepažeidžia, ribos buvo teisingai nustatytos. Pareiškėja bandė liudytojų paaiškinimais pakeisti ribas, tačiau tai nepavyko.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 82–87) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas P. Z. 2012 m. liepos 17 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių, prašydamas nustatyti iki 1940 m. tarp kaimynų L. Z. ir K. Z. buvusią ribą, nurodė, jog faktinės žemės sklypo ribos neatitinka žemėtvarkininkų sudarytų ir įregistruotų registre planų, dalį V. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 206-1 užima M. Z. žemės sklypas Nr. 216-4, kaimynas neleidžia prieiti prie namo sienos, juo normaliai pagal paskirtį naudotis ir rūpintis (b. l. 12). 2012 m. rugsėjo 3 d. atsakymu Nr. 7SD-(147104-1678) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, jog ginčas dėl žemės ribų buvo išspręstas administracine ir teismine tvarka, nepaaiškėjus naujų aplinkybių, nėra pagrindo nustatinėti ribą iš naujo (b. l. 13). Pareiškėjas P. Z. 2012 m. rugsėjo 25 d. skundu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorių, prašymas imtis priemonių pašalinti tęstinį jo ir sesers V. Z. teisių pažeidimą, nustatant priimtiną ribą normaliu atstumu tarp jos ir kaimyno M. Z. namų valdų (b. l. 14-18). Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. spalio 29 d. raštu Nr. ISS-(7.5)-2043 P. Z. skundas buvo netenkintas (b. l. 19-21).

1998 m. spalio 19 d. Kauno apskrities sprendimu Nr. 52/8560 V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 12,5 ha žemės, priklausiusios buvusiam savininkui L. Z.. Nuosavybės teisės atkurtos suteikiant 2 žemės sklypus natūra (duomenys neskelbtini): Nr. 206-2 6 ha ir Nr. 206-1 6,50 ha (dėl pastarojo vyksta ginčas). Žemės sklypai, atkuriant nuosavybės teises, buvo pažymėti laikinuose žemės planuose pagal preliminarius matavimus. Šias aplinkybes patvirtina Žemės tvarkymo bylos Nr. 683 duomenys (b. l. 73, 23, 27, 28). 1999 m. spalio 8 d. Kauno apskrities sprendimu Nr. 52/10334 buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Z. natūra į jam tenkančią dalį 8 ha žemės į buvusio savininko K. Z. žemę, suteikiant 5 žemės sklypus. Ginčas keliamas dėl 0,34 ha žemės sklypo Nr. 216-4 ribų prie namų valdos (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 780, l. 11, 12-13, 6-10).

Teismas nustatė, jog pareiškėja skundžiasi dėl 1998 m. – 1999 m. nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų pažeidimų, nors teigia, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai nesukelia teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės atkurtos visiškai, tačiau žemė grąžinta ne toje vietoje. Pareiškėjai iš esmės kelia ginčą dėl to, kad atkuriant nuosavybės teises buvo netinkamai suformuotos žemės sklypo Nr. 206-1 ribos ir vieta, jų teigimu, pažeidimas būtų pašalintas, V. Z. sklypą padidinant, t. y. atkeliant sklypo ribas toliau nuo gyvenamojo jos namo, tuo pačiu sumažinant M. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 216-4 plotą. Šią išvadą leidžia padaryti skundo turinys, pareiškėjos ir jos atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu dėl žemės sklypo planų (b. l. 32, 33). Taigi akivaizdu, jog pareiškėjams sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Tačiau minėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z. ir M. Z. yra nenuginčyti. Teismų procesiniais sprendimais kitose bylose yra nustatyta, jog pareiškėja yra praleidusi terminą jiems ginčyti. Terminas dėl minėtų sprendimų ginčijimo teismo nebuvo atnaujintas (Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-703-353/2007, Nr. I-111-402/2009). Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-244/2009 šia apimtimi palikta galioti. Minėtais procesiniais sprendimais konstatuota, jog apie savo teisių pažeidimus pareiškėja sužinojo 2005 m., todėl yra praleidusi terminą nuosavybės teisių atkūrimo sprendimams ginčyti ir išvestinio pobūdžio reikalavimams, susijusiems su žemės sklypų Nr. 206-1 ir Nr. 216-4 planų bei žemės sklypų ribų panaikinimu, reikšti (Žemės tvarkymo byla Nr. 683, l. 47-60). Nagrinėjant bylą teisme, pareiškėja patvirtino, jog apie pažeistas teises, dėl kurių kelia ginčą šioje byloje, sužinojo 2004 m.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. Ž7-571 buvo pakeistos pareiškėjai V. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 206-1 ribos, kurios buvo patvirtintos 2000 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4225 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ (b. l. 27). Žemės tvarkymo byloje Nr. 683 esantys faktiniai duomenys leidžia spręsti, jog šio sklypo ribų pakeitimas buvo atliktas dėl to, kad dalis V. Z. priklausančių pastatų, atkuriant nuosavybės teises, liko valstybinėje žemėje, todėl minėtu įsakymu namų valda buvo įtraukta į atkuriamos žemės dalį, o žemės sklype Nr. 206-1 nustatytas viršplotis perduotas į laisvos valstybinės žemės plotą (l. 46, 11, 13-15). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų nuginčytas 2000 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4225 patvirtintas žemėtvarkos projektas dėl ginčo sklypų ribų patvirtinimo bei 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. Ž7-571 dėl jo pakeitimo. Žemės sklypo ribos yra įregistruotos kadastro žemėlapyje (b. l. 25).

Byloje nustatyta, jog pareiškėja V. Z. 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. Ž7-571 ginčijo teismine tvarka Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-324-660/2011. Minėtoje byloje buvo reiškiamas reikalavimas ir dėl ribų nustatymo pagal 2009 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo ribų nustatymo aktą ir planą, parengtus vyr. specialistės G. J.. Pareiškėja ieškinio pareiškime bendrosios kompetencijos teismui iš esmės išdėstė aplinkybes, dėl kurių keliamas ginčas ir šioje byloje.

Nurodė, jog jos teises pažeidžia planai, kuriais nustatytos žemės sklypo ribos, prašė nustatyti žemės sklypo ribas pagal jos ir atsakovo tėvų iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų ribas. Skunde administraciniam teismui šioje byloje taip pat rėmėsi 2009 m. lapkričio 27 d. aktu, kaip tinkamu žemės sklypo ribų tarp ginčo sklypų nustatymo pagrindu. 2011 m. rugsėjo 8 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nurodyta, jog pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo įregistruotos ne pagal planus, o vadovaujantis atsakovo Kauno apskrities viršininko priimtais 1998 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. 05-6034 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/8560, kuriais jai atkurtos nuosavybės teisės natūra į 12,5 ha žemės (duomenys neskelbtini), o M. Z. nuosavybės teisės atkurtos natūra 1999 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 02-05-5809 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/10334. Minėtu teismo sprendimu buvo atmestas reikalavimas dėl 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. Ž7-571 panaikinimo, juo konstatuota, kad nepanaikinus administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra neįmanomas reikalavimo dėl sklypo ribų nustatymo pagal 2009 m. lapkričio 27 d.

žemės sklypo ribų nustatymo aktą tenkinimas. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi iš esmės sutiko su pirmosios instancijos sprendimu, tik pakeitė sprendimą, panaikindamas jo dalį dėl bylos nutraukimo, ieškinį ta apimtimi atmesdamas. Kauno apygardos teismas konstatavo, jog tiek V. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 206-1, tiek M. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 216-4 ribos yra aiškios, todėl nėra pagrindo nustatyti naujas žemės sklypų ribas (Žemės tvarkymo byla Nr. 683, l. 5-11). Taigi ginčas iš esmės tarp šalių dėl žemės sklypo ribų nustatymo yra išspręstas teismine tvarka.

Minėti teismų sprendimai yra įsiteisėję.

Nors pareiškėjos skundo reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo civilinėje byloje Nr. 2-324-660/2011 suformuluoto ieškinio dalyko, tačiau esminės faktinės aplinkybės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Skundžiamuose administraciniuose aktuose buvo aiškiai išdėstytas pareiškėjo P. Z. prašymo, kuriuo buvo prašoma nustatyti iki 1940 m. ribas, netenkinimo faktinis ir teisinis pagrindas, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų reikalavimų, atsakymuose nurodyta jų apskundimo tvarka. Teismo nuomone, 2010 m. spalio 29 d. ginčijamame rašte Nr. 1SS-(7.5)-2043 Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata dėl skundo iš esmės nenagrinėjimo, kai tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą, o asmuo nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtus administracinius sprendimus.

Net ir laikant, jog turi būti ginamos pareiškėjų teisės, pažymėtina, jog apie jų teisių pažeidimus, nurodytus skunde, t. y. kad trukdoma naudotis pastatu, jį remontuoti ar kitokiu būdu pažeidžiamos jų teisės ar teisėti interesai, įrodymų teismui nepateikta. Skunde nurodyti argumentai, jog sudarant M. Z. žemės sklypo abrisą, jame žemėtvarkininkų buvo fiksuotas viršplotis, nagrinėjant bylą buvo paneigti pačios pareiškėjos V. Z. paaiškinimu, teismo posėdžio metu jai patvirtinus, jog įrašą abrise dėl viršpločio (b. l. 36) padarė ji pati. Nėra jokių duomenų byloje ir apie tai, kad pareiškėjams dėl jų skunde įvardintų pažeidimų būtų trukdoma atlikti ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus. Ši teisė ne kartą buvo išaiškinta atsakovo raštais (Žemės tvarkymo byla Nr. 683, 2009 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. liepos 8 d., 2012 m. gegužės 14 d. raštai).

III. Pareiškėjai P. Z. ir V. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 96-98) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė ABTĮ 81 straipsnyje numatytos pareigos, bylą išnagrinėjo tendencingai, vienpusiškai palaikydamas atsakovo poziciją. Teismas jau bylos nagrinėjimo metu turėjo išankstinę poziciją, todėl nesistengė į ginčo ir skundo reikalavimų esmę.

2. Skundo nagrinėjimo metu pareiškėjai prašė pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovą pateikti atitinkamo laikotarpio (apie 1998 m.) ginčo kadastro vietovės žemėtvarkos projekto originalą. Teismas pareiškėjų prašymą patenkino ir įpareigojo atsakovą pateikti šį svarbų dokumentą. Tačiau atsakovas piktybiškai atsisakė vykdyti teismo įpareigojimą, pateikdamas formalų raštą, kad tokio dokumento neturi, nors tokio pobūdžio bylose žemėtvarkos projektai visada pateikiami, kaip pagrindiniai įrodymų šaltiniai. Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą skirti baudą už teismo nutarties nevykdymą. Taip teismo nutartis nebuvo įvykdyta, pažeidžiant pareiškėjų teises teikti ginčo išsprendimui reikšmingus įrodymus, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

3. Teismas, tendencingai nagrinėdamas pareiškėjų skundą, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, įtvirtintus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, padare esminę klaidą, nustatydamas patį ginčo dalyką. Pareiškėjai nereikalavo nei padidinti V. Z. namų valdos sklypo, nei tuo labiau sumažinti trečiojo suinteresuoto asmens M. Z. namų valdos sklypo. Pareiškėjai reikalavo pripažinti atsakovo padarytas esmines sąmoningas klaidas, nustatant sklypų ribas, turint omenyje tų pažeidimų pasekmių tęstini pobūdį, ir ištaisyti tas klaidas savo kompetencijos ribose nekeičiant sklypų plotų; tam visiškai nebūtina naikinti tų administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės, nors teismas taip teigė; pareiškėjai be kita ko rėmėsi esminiu teisės principu, kad iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda. Tokių reikalavimų nei vienoje iš anksčiau nagrinėtų bylų pareiškėjai nekėlė. Teismas tendencingai „nuklydo“ nuo ginčo esmės ir sumaišė priežastį su pasekme, visą kaltę dėl susiklosčiusios situacijos suversdamas pareiškėjams. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pagrindinių skundo reikalavimų – tų teisės pažeidimų, apie kuriuos iš esmės kalbama skunde, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, pažeidžiant ABTĮ 86, 87 straipsnių reikalavimus, yra be motyvų, neteisėtas ir nepagristas.

4. Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyta pretendentų teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir pareiga pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius įrodymus. Abu pareiškėjai šias savo pareigas įvykdė visiškai. Pareiškėjai V. Z. nuosavybės teisės natūra į 12,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurta 1998 m. spalio 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/8560, tačiau prieš tai neatlikus preliminarių matavimų ir nenubraižius preliminaraus plano-abriso; tada dalis žemės, kurioje yra jos namų valda, kažkodėl į atkurtos nuosavybės dalį nepateko, nors akivaizdu, kad namų valdos sklypas buvo sudedamoji atkuriamos nuosavybės dalis (sklypas Nr. 206-1).

Nuo tos dienos prasidėjo nuolatinai jos kreipimaisi į atsakingus darbuotojus ir nuolatiniai pažadai greitai viską tinkamai sutvarkyti. Pretendentė, pasitikėdama atsakingų tarnautojų pažadais, aukščiau minėto administracinio akto neskundė, tuo labiau, kad absoliučia išraiška nuosavybės teisės jai buvo visiškai atkurtos (12,5 ha) tereikėjo tik tinkamai paženklinti sklypų ribas, o ypač namų valdos sklypo dalies. Tačiau būtent laiku ir tinkamai atsakingi tarnautojai to ir nepadarė. Trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Z. nuosavybės teisės į 8 ha žemės (5 sklypai), esančios (duomenys neskelbtini), buvo atkurta 1999 m. spalio 8 d.

Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/10334 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-5809. Tačiau skirtingai nei V. Z., šiam pretendentui dar 1998 m. spalio 27 d., t. y. prieš metus iki administracinių aktų patvirtinimo, buvo parengtas žemės sklypo abrisas, sudarytas pagal tos pačios dienos žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, kurį sudarant dalyvavo tik pats suinteresuotas pretendentas M. Z. ir du atsakingi specialistai: Domeikavos žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininkas J. M. ir VŽI vyr. Inžinierė B. L.. Pareiškėjai, sudarant šį aktą, nebuvo pakviesti.

Todėl aišku, kad trečiojo suinteresuoto asmens M. Z. sklypo ribos buvo paženklintos taip, kaip jam reikėjo, nors specialistai negalėjo nepastebėti, kad viena iš sklypo ribų eina prie pat V. Z. gyvenamojo namo sienos. Abrise, aero fotonuotraukoje ir kituose planuose matyti, kad riba eina su gyvenamojo namo siena. Tačiau tokia situacija kažkodėl nesukėlė specialistams jokių abejonių dėl to, ar gali vieno asmens tvora būti pastatyta visai prie kito asmens namo sienos; juk tai akivaizdžiai prieštaravo ne tik teisės aktams, bet ir dabar prieštarauja tiek STR normatyvams (3 m atstumas), tiek Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos reikalavimams, kurių laikantis, toks ribų nustatymas būtų tiesiog neįmanomas.

Nors minėtame M. Z. sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodyta, kad ribos nustatytos „pagal namų valdą aptv. Tvoras“, tačiau tai neturėjo būti lemiamu faktoriumi, nustatant realiai priimtiną ribą, nes juk ženklinama buvo valstybinė žemė restitucijos tikslu ir lemiamą žodį privalėjo tarti specialistai, kurie privalėjo matyti ir suvokti realią situaciją. 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. Ž7-571 buvo pakeistos V. Z. sklypo Nr. 206-1 ribos. Pats sklypo ribų patikslinimo įsakymas buvo priimtas be jokio pranešimo suinteresuotai V.

Z.; jokie patikslinto sklypo naujų ribų ženklinimo darbai nebuvo atlikti, t. y. viskas buvo atlikta tik „popieriuje“, visiškai nepasidomėjus, kaip tai atrodo vietoje, nors buvo reali galimybė padėti atstatyti realų teisingumą. Iš esmės šis administracinis aktas taip ir liko įgyvendintas tik iš dalies, tuo būdu pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių tokius veiksmus, reikalavimus, jais remiantis tik formaliai ir nevykdant esminių šių aktų reikalavimų. Šiuo atveju dėl atsakovų darbuotojų kaltės buvo sukurta būtent tokia situacija, kai V.

Z., būdama sklypo ir pastatų savininke, o kitas pareiškėjas P. Z., realiai ūkininkaujantis toje žemėje ir gyvenantis toje namų valdoje, negali visiškai realizuoti savo nuosavybės ir naudojimosi teisių, nes kaimyninio M. Z. namų valdos sklypo riba eina sulig gyvenamojo namo siena. Negana to, kaimynas lyg specialiai sudarkė sklypo reljefą nukasdamas žemes taip, kad gyvenamasis namas atsidūrė ant paties dirbtinai suformuoto šlaito krašto. Apie kokį nors gyvenamojo namo remontą negalima net pagalvoti, paprasčiausiai negalima netgi prieiti prie namo sienos.

Be to, jis jau pradeda reikalauti nusikelti gyvenamąjį namą toliau nuo jo „teisėtai“ pastatytos tvoros. Tokia situacija realiai gresia naujais teisminiais procesais. Ir ją būtina kuo greičiau ištaisyti.

5. Tiek buvusi Kauno apskrities viršininko administracija, tiek jos teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba laikėsi (ir laikosi) pozicijos, kad nenuginčijus teisme minėto 1999 m. administracinio akto, kuriuo kaimynui buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebus įmanoma pakoreguoti namų valdų sklypų ribos, nes jo sklypas – tai jo privati ir neliečiama nuosavybė, t. y. jeigu būtų koreguojama sklypų ribos vieta, tai jo namų valdos plotas sumažėtų. Tačiau tokia pozicija nepagrįsta, nes, detaliai išnagrinėjus kitų jo sklypų kraštinių matmenis ir oficialiai užrašytus jų plotus, matyti, kad dviejų jo sklypų plotai gerokai sumažinti. Sklypų Nr. 216-1 ir 216-2 planuose užfiksuoti jų plotai akivaizdžiai neatitinkantys faktinės padėties pagal kraštinių linijų ilgius. Sklypo Nr. 216-1 patvirtintame plane plotas nurodomas 4,54 ha, o tuo tarpu pagal patvirtintame plane nurodytus šio sklypo kraštinių linijų ilgius: 190, 320, 100, 320 (m) realus sklypo plotas yra 4,64 ha, t. y. nenurodyti 0,10 ha; sklypo Nr. 216-2 plotas patvirtintame plane nurodomas 2,09 ha, tačiau pagal patvirtintame plane nurodytus šio sklypo kraštinių ilgius: 70, 250, 120, 230 (m) sklypo plotas yra 2,28 ha, nenurodyta net 0,19 ha. Bendras ploto perteklius per tuos du sklypus: 0,29 ha. T. y. faktiškai M. Z. valdo ne 8 ha, bet 8,29 ha žemės. Būtent tai yra tas rezervas, kuris leidžia be jokių nuostolių koreguoti jo namų valdos sklypo ribą. Kita vertus atsakovai, taisydami savo klaidas, gali pasinaudoti laisva valstybinio fondo žeme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šiuos argumentus visiškai neatsižvelgė.

6. 2010 m. rugsėjo 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas Nr. Ž7-571, kuriuo be V. Z. žinios ir dalyvavimo buvo pakeistos jos nuosavybės teise priklausančio sklypo (plane Nr. 206-1) ribos, be kitų įrodymų patvirtina tai, kad teisės aktai leidžia ir netgi įpareigoja atsakovus ištaisyti savo pačių klaidas, padarytas formuojant žemės sklypus restitucijos tikslu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjai ginčija atsakovo atsisakymą keisti žemės sklypo ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus), ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo bei patikslina.

Ginčo žemės sklypų ribos suformuotos atkuriant nuosavybės teises į žemę ir 1998 m. spalio 19 d. Kauno apskrities sprendimas Nr. 52/8560, kuriuo V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 12,5 ha žemės, priklausiusios buvusiam savininkui L. Z. bei 1999 m. spalio 8 d. Kauno apskrities sprendimas Nr. 52/10334, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Z. natūra į jam tenkančią dalį – 8 ha žemės, į buvusio savininko K. Z. žemę, suteikiant 5 žemės sklypus, nėra nuginčyti. Todėl atsakovas administraciniu aktu negali keisti sprendimų, kuriais buvo suteiktos teisės į nuosavybę, o, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsniu, ginčus dėl žemės sklypo ribų sprendžia teismas.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-324-660/2011 patvirtina, kad toks ginčas buvo išnagrinėtas ir ieškinys buvo atmestas. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi iš esmės paliko pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žemės sklypo ribų nepakeistą. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas nustatė, jog V. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 206-1 ir M. Z. priklausančio žemės sklypo Nr. 216-4 ribos yra aiškios, todėl nėra pagrindo nustatyti naujas žemės sklypų ribas. Ginčas iš esmės tarp šalių dėl žemės sklypo ribų nustatymo yra išspręstas teisme ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl yra privalomas visoms valstybės institucijoms (ABTĮ 14 str.) ir atsakovas negali keisti žemės sklypo ribų, kurias teismas pripažino teisėtomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą keisti žemės sklypo ribų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų P. Z. ir V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas