AS-602-324-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-324/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjui G. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2004 m. birželio 16 d. sprendimu buvo paskirta 1 405,09 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 12), tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokama mažesnė pensija nei paskirtoji (b. l. 13). Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies su prašymu (b. l. 8) kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija), kuri 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 12-01-1144 netenkino pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4, 84-88), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 15 962,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad pareiškėjui Ministerijos 2004 m. birželio 16 d. sprendimu buvo paskirta 1 233,09 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri tokio dydžio buvo mokama iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tačiau vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama 1 021,37 Lt.

Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į pareikštą reikalavimą, atitinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo nuostatas, kuriomis pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo teisė galėtų būti apginta išmokėjus susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jei nebūtų priimtas antikonstituciniu pripažintas pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą reguliuojantis teisinis reguliavimas.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija yra laikytina periodine išmoka dėl kurios reikalavimams pareikšti yra nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 1.125 str. 9 p.), todėl termino dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas bet kuriuo atveju nėra praleidęs.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimų (b. l. 18-21, 94-95) argumentais prašė skundą atmesti arba bylą nutraukti.

Atkreipdami dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 17 d. nutarties Nr. A444-2232/2013 argumentus, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 1 d., laikytina, kad pareiškėjas praleido trejų metų terminą skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-0301-189/2014 nutraukė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo redakcija) įtvirtintas trejų metų terminas. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. kovo mėn. (nors apie tai, kad pareiškėjui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo atitinkamomis nuostatomis, bus mokama sumažinta pensija, jis buvo informuotas dar 2010 m. vasario 4 d. Ministerijos raštu Nr. 12-01-204, b. l. 32), kada jam buvo išmokėta sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn. (b. l. 64), tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. liepos 3 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Teismas konstatavo, kad ši aplinkybė yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi atnaujinęs administracinės bylos nagrinėjimą, 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. I-4343-189/2013, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentus administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjui išaiškino teisę pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas, pateikdamas patikslintą skundą, atnaujinti terminą skundui paduoti neprašė, o tik nurodė, kad pensija yra periodinė išmoka, dėl kurios reikalavimams pareikšti yra nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 p.), todėl, pareiškėjo teigimu, laikytina, kad terminas skundui paduoti bet kuriuo atveju nėra praleistas.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą, teismas bylą nutraukia, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios jam būtų sukliudžiusios iki 2013 m. kovo mėnesio, ar per protingą terminą po 2013 m. kovo mėnesio kreiptis į teismą. Pareiškėjas atnaujinti terminą skundui paduoti neprašė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors, kaip minėta, tokia teisė pareiškėjui buvo išaiškinta ir suteikta.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, teismas nurodė, kad negali būti tenkinamas reikalavimas dėl teismo išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas 2014 m. sausio 24 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atskirąjį skundą (b. l. 107-109), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas nei į Ministeriją, nei į teismą nesikreipė, nes tikėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad greitai bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų grąžinimui. Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo yra neteisinga, nes Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas Vyriausybės turi būti nustatytas tik 2010 m. liepos mėnesį ir pensijų gavėjai tikėjosi to kompensavimo mechanizmo sulaukti. Taigi jei būtų taikomas 3 metų terminas, jis turėtų būti taikomas nuo 2010 m. liepos mėnesio. Pensininkų kaltės tame nėra, todėl pareiškėjas neprašė atnaujinti termino.

2. Pareiškėjas nurodo, kad apie sumažintą 2010 m. sausio mėnesio pensiją sužinojo iš Ministerijos 2010 m. vasario 4 d. rašto Nr. 12-01-204, o į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 1 d., praleidęs trejų metų terminą, todėl pareiškėjui galėjo būti priteista neišmokėtos pensijos dalis, skaičiuojant trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos, taigi nuo 2010 m. liepos mėn. Pareiškėjas sutinka, kad jam gali būti nepriteista nepriemoka už 2010 m. sausio – birželio mėnesius, tačiau negalėjo būti nutraukta visa byla dėl neišmokėtos pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui G. J. 2004 m. birželio 16 d. sprendimu buvo paskirta 1 405,09 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. mokama mažesnė pensija nei paskirtoji, remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, kuri 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 12-01-1144 netenkino pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 15 962,40 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-0301-189/2014 nutraukė. Teismas nurodė, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytą padavimo terminą, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė pareiškėjui buvo išaiškinta ir suteikta, todėl bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Šioje vietoje paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Taigi nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, nuo kada turi būti skaičiuojamas aptartas 3 metų terminas. Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjui apie ginčijamus veiksmus (valstybinės pensijos sumažinimą) buvo pranešta Ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštu Nr. 12-01-204 (b. l. 32), kuriame nurodytos taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos ir tai, kad dėl techninių kliūčių pensija už sausio mėnesį bus išmokėta iki kovo mėnesio pabaigos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai pareiškėjas gavo Ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštą Nr. 12-01-204. Šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas, kuris apeliaciniame skunde nurodo, kad apie sumažintą pensiją sužinojo iš minėto rašto (b. l. 108). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, būtent su Ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštu Nr. 12-01-204 nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su argumentu dėl to, kad teismas trejų metų terminą turėtų skaičiuoti atgal nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimą realiai sužinojo gavęs Ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštą Nr. 12-01-204. Su šiuo momentu teisėjų kolegija ir sieja atsakovo sprendimų (veiksmų) dėl sumažintos pensijos mokėjimo apskundimo (galutinio įvykdymo) termino eigos pradžią. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. liepos 1 d. (pagal pašto spaudą ant voko (b. l. 15)), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminų skaičiavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad 3 metų terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos yra procesinis terminas. Kadangi ieškinio senaties terminai, reglamentuoti Civiliniame kodekse, yra materialiniai terminai, šios taisyklės procesiniam terminui kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos netaikomos.

Pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą (pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. I-4343-189/2013 pasiūlė pateikti paaiškinimą ir prašymą atnaujinti terminą, nurodydamas, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kreipimosi į administracinį teismą terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo/turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką), tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir termino atnaujinti neprašė. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas Rimvydas Buržinskas (2013 m. birželio 13 d. atstovavimo sutartis (b. l. 5)), todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjui yra nesuprantamas teismo nurodymas, jog byloje yra praleistas kreipimosi į teismą terminas ir pareiškėjas turėtų prašyti jį atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors, tokia teisė pareiškėjui buvo išaiškinta ir suteikta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias administracinės bylos nutraukimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė