A-492-587-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -587/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00432-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui Š. R.,

pareiškėjo atstovams V. R., adv. Dževaldui Joneliūnui,

atsakovo atstovei J. S.-A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. R. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Š. R. ir A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Š. R. ir A. B. 2013 m. balandžio 29 d. padavė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui (b. l. 5-8), prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-707 ir NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225.

Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiamu NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225 buvo pripažintos negaliojančiomis A. B. parengtos išvados. Pareiškėjai nurodė skundę minėtą įsakymą NŽT, tačiau 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-707 skundas netenkintas. Nurodė, jog pareiškėjų mama A. B., dar 1991 m. spalio 29 d. pateikė tuometinei Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. žemę, valdytą iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini).

A. B. pageidavo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 52/23960 atkūrė nuosavybės teises mirusios A. B. vardu, grąžinant jai natūra 60,23 ha žemės, o Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 7S-(14.7.3.)-366 atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,4021 ha žemės. Likusios grąžinti žemės plotas sudaro 73,03 ha. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus specialistai pasiūlė pareiškėjams, kaip A.

B. teisių paveldėtojams, susirasti laisvų žemės sklypų kituose rajonuose ar kitose kadastrinėse vietovėse nuosavybės teisių atkūrimui, nes dalis (73,03 ha ) iš buvusio savininko P. V. nuosavybės teisėmis valdytos 133,66 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra. Sutikę su Kauno rajono skyriaus siūlymu ir radę laisvų sklypų, pareiškėjai 2012 m. sausio 19 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą, kuris buvo tikslintas 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. kovo 5 d. prašymais, dėl žemės perkėlimo į Šilalės, Plungės, Klaipėdos ir Vilniaus rajonus.

Minėto prašymo pagrindu 2012 m. kovo 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius parengė išvadas Nr. 7IP-(14.7.44.)-8, Nr. 7IP-(14.7.44.)-9, Nr. 7IP-(14.7.44.)-10, Nr. 7IP-(14.7.44.)-11, Nr. 7IP-(14.7.44.)-12, Nr. 7IP-(14.7.44.)-13, Nr. 7IP-(14.7.44.)-14, Nr. 7IP-(14.7.44.)-15, Nr. 7IP-(14.7.44.)-16 ir persiuntė jas vykdymui į Šilalės, Plungės, Klaipėdos bei Vilniaus rajonų žemėtvarkos skyrius. Pareiškėjai teigia, jog skundžiamas NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225, kuriuo panaikintos nurodytos išvados yra neteisėtas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Įsakymas visiškai neaiškus, jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios įsakyme išvardintų teisės normų taikymą. Pareiškėjai taip pat mano, jog teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų neatitinka ir skundžiamas NŽT 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-707. Pareiškėjai nurodė, jog atsakovas delsė atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, praleido teminus sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 28-31), kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo A. B. įgalioto asmens S. Ū. perįgalioto asmens V. T. paklausimą, nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2012 m. kovo 5 d. išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 7IP-(14.7.44.)-8, Nr. 7IP-(14.7.44.)-9, Nr. 7IP-(14.7.44.)-10, Nr. 7IP-(14.7.44.)-11, Nr. 7IP-(14.7.44.)-12, Nr. 7IP-(14.7.44.)-13, Nr. 7IP-(14.7.44.)-14, Nr. 7IP-(14.7.44.)-15, Nr. 7IP-(14.7.44.)-16 priimtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir 2012 m. gruodžio 20 d. pavedimu Nr. lPAV-(1.8)-640 pavedė Kauno rajono skyriaus vedėjui raštu kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinius padalinius į kuriuos buvo išsiųstos šios išvados, kad išvados būtų sugrąžintos bei jas susigrąžinus būtų panaikintos. Vykdant minėtą pavedimą buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225, kuris savo turiniu neprieštarauja jokiam aukštesnės galios teisės aktui, priimtas kompetentingo administravimo subjekto ir jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ar taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Paaiškino, kad išvadų teisėtumo klausimas buvo išnagrinėtas NŽT 2012 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. SSS1-(7.5)-2424, todėl nagrinėjant pareiškėjų skundą dėl NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225 teisėtumo tie patys argumentai nebuvo kartojami.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 54-57) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog abu ginčijami sprendimai priimti remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 punktu (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija), numatančiu, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Sprendė, kad nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta Atkūrimo įstatymo nuostata ir nuosavybės teisės turi būti atkurtos atlyginant pinigais. Teismas nustatė, kad pareiškėjų motina A. B. 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. nuosavybės teise valdytą žemę. Prašyme pretendentė nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje. Pareiškėjų motina iki 2003 m. balandžio 1 d. nėra pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo.

Teismas sprendė, jog Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis terminas, kuris jį praleidus negali būti atnaujintas, todėl vėlesnis, praleidus šį terminą valios nurodymas ar pakeitimas, negalėtų būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Teismas nurodė, kad 2011 m. balandžio 18 d. pareiškėjas A. B. buvo informuotas, jog likusi negrąžinta natūra 73,43 ha žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinta natūra. Pažymėjo, kad pareiškėjai šios aplinkybės neginčijo.

Teismas sprendė, jog pareiškėjų motinai pasirinkus ir išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei iki nurodyto termino jos nepakeitus, tačiau nesant galimybių nuosavybės teises atkurti pareiškėjų motinos pasirinktuoju būdu (Atkūrimo įstatymui neleidžiant grąžinti natūra valstybės išperkamos žemės), taikytina Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas darė išvadą, jog ginčijami sprendimai, kuriais pripažintos negaliojančiomis 2012 m. kovo 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno rajono žemėtvarkos skyrius parengtos išvados Nr. 7IP-(14.7.44.)-8, Nr. 7IP-(14.7.44.)-9, Nr. 7IP-(14.7.44.)-10, Nr. 7IP-(14.7.44.)-11, Nr. 7IP-(14.7.44.)-12, Nr. 7IP-(14.7.44.)-13, Nr. 7IP-(14.7.44.)-14, Nr. 7IP-(14.7.44.)-15, Nr. 7IP-(14.7.44.)-16 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, laikytini teisėtais ir pagrįstais, nes nesant galimybių nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjų motinos pasirinktu būdu – natūra, nuosavybės teisės turi būti atkurtos atlyginant pinigais.

Teismas sprendė, jog skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo vilkinimo atkurti nuosavybės teises, pareiškėjų klaidinimo, neinformavimo nėra susijusios su ginčijamais sprendimais, tačiau pareiškėjams išlieka teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o aplinkybę dėl ginčijamų aktų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų nuostatų laikė nepagrįsta.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60-64), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti.

Teigia, jog A. B. prašyme buvo nurodžiusi ne vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, bet ir alternatyvą – gauti žemės kitame ūkyje, kur šiuo metu gyvena. Pareiškėjai, pateikdami prašymus dėl lygiaverčio žemės ploto suteikimo kitoje vietoje tik patvirtino pretendentės išreikštą valią dėl alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pabrėžia, jog atsakovas įstatymo nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo informavęs pareiškėjų, kad į likusią žemę nuosavybės teisės negali būti atkurtos, todėl pareiškėjams nebuvo jokio teisinio pagrindo iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl atlyginimo būdo, kuriuo kompensuojama už negrąžintiną žemę. Be to, teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog išvadų parengimo metu negaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, kuriomis remtasi priimant sprendimą, todėl teismas nepagrįstai taikė šios teisės normos nuostatas. Nurodo, kad išvadų priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcija nenumatė jokių terminų dėl valios pareiškimo ar pakeitimo. Pareiškėjų nuomone, tai galima būtų vertinti kaip įstatymo spragą, tačiau ji turėtų būti užpildoma pareiškėjų, kaip sąžiningų piliečių, naudai, kadangi jie ne dėl savo nepateisinamo delsimo, o tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pateikė papildomą prašymą dėl likusios neatkurtos žemės atlyginimo būdo. Nesutinka, kad atsakovo vilkinimas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nesusijęs su ginčijamais sprendimais. Nurodo, jog dar 1998 m. kovo 25 d. buvo parengtas pasiūlymas, kad esamų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms atkurti, tačiau pirmasis sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas tik 2008 m. lapkričio 18 d. Atsakovas taip pat neįvykdė pareigos informuoti pareiškėjus apie terminą pareikšti valiai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Pažymi, kad informacija apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į likusią žemę pareiškėjai sužinojo tik 2011 m. balandžio 18 d. Šios aplinkybės turėjo įtakos tam, kad pareiškėjai negalėjo pakartotinai pasirinkti alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 72-74), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog A. B. prašymo užpildymas negali būti vertinamas kaip valios išreiškimas ir siekis gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje. Be to, toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nebuvo numatytas tuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme. Kiti atsakovo nurodyti argumentai iš esmės pakartoti iš atsiliepimo į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantai pareiškėjai nesutinka su skundžiamu NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225, kuriuo buvo pripažintos negaliojančiomis A. B. parengtos 2012 m. kovo 5 d. išvados. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 5 d. parengė išvadas Nr. 7IP-(14.7.44.)-8, Nr. 7IP-(14.7.44.)-9, Nr. 7IP-(14.7.44.)-10, Nr. 7IP-(14.7.44.)-11, Nr. 7IP-(14.7.44.)-12, Nr. 7IP-(14.7.44.)-13, Nr. 7IP-(14.7.44.)-14, Nr. 7IP-(14.7.44.)-15, Nr. 7IP-(14.7.44.)-16 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir persiuntė jas vykdymui į Šilalės, Plungės, Klaipėdos bei Vilniaus rajonų žemėtvarkos skyrius. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas Š. R. paaiškino, kad jau 1991 m. prašymo pateikimo metu buvo aišku, jog dalis žemės gali būti priskirta valstybės išperkamai, nes buvo užimta tvenkinio, kelių, pastatų, todėl A. B., pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. nuosavybės teise valdytą žemę, buvo pareiškusi valią atkurti nuosavybės teises ir kitais įstatyme įtvirtintais būdais, ne tik natūra. Apeliaciniame skunde teigė, kad pareiškėjas A. B. tik 2011 m. balandžio 18 d. buvo informuotas, jog turi pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, nes likusi negrąžinta natūra 73,43 ha žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinta natūra, vien todėl objektyviai negali būti reikalaujama, kad pretendentas per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą iki 2003 m. balandžio 1 dienos būtų galėjęs pareikšti valią dėl atlyginimo būdo, kuriuo kompensuojama už negrąžinamą valstybės išperkamą žemę.

Teisėjų kolegija, aiškindama nagrinėjamam ginčui aktualias įstatymo sąvokas, atkreipia dėmesį, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę būdai yra nurodyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje, atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius – šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Remiantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. kaip už valstybės išperkamą turtą.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. V. nuosavybės teise valdytą žemę A. B. pateikė 1991 m. spalio 23 d. Prašymo skiltyje „valia“ pretendentė nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, be to nurodė, kad nori gauti žemės kitame ūkyje, jos vietą nurodė (duomenys neskelbtini), kur tuo metu gyveno, taip pat pažymėjo, kad nori individualiai ūkininkauti 133 ha, pataisyta į 127,66 ha (toks pats pataisymas ir prašymo pirmame punkte, kuriame nurodytas savininko valdytas žemės kiekis) plote. Pagal archyvinius dokumentus P. V. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 133,66 ha žemės (duomenys neskelbtini). Prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, reikalavimai prašymo turiniui buvo numatyti jo 11 straipsnyje, kurio 1 dalis įtvirtino, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas; 2 dalis įtvirtino, kad prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Pažymėtina, kad prašyme valia gauti kompensaciją nebuvo pareikšta.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pretendentė per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nėra pareiškusi valios nei pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, yra pasirinktas tik būdas atkurti nuosavybės teises natūra, netinkamai įvertino prašyme pareiškėjos išreikštą valią, neatsižvelgė į reikšmingų aplinkybių visumą, rėmėsi tik prašymo dalyje dėl žemės susigrąžinimo buvusioje vietoje pareikšta valia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad jau prašymo pateikimo metu tiek pretendentei, tiek prašymą priimančiai institucijai buvo žinoma aplinkybė, kad visa savininko valdyta žemė negalės būti sugrąžinta natūra, tik nebuvo aišku, kokia konkreti jos dalis bus valstybės išperkama. Į šią aplinkybę būtina atsižvelgti, siekiant nustatyti, kokia valia buvo pareikšta pretendentės prašyme 1991 m. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. prašyme pareikšta valia tiek susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, tiek gauti žemės kitoje vietoje, ir nurodyta, kad pretendentė pageidauja individualiai ūkininkauti visame grąžintiname žemės plote. Būtent pastaroji aplinkybė, kad ketinama ūkininkauti visame grąžintiname žemės plote, patvirtina, kad ji siekė ne tik gauti namų valdos žemės sklypą savo gyvenamojoje vietoje, bet ir pareiškė valią gauti žemės kitoje vietoje vietoj valstybės išperkamos, nes, kaip buvo minėta, jau prašymo pateikimo metu buvo aišku, kad nuosavybės teisė į visą žemę negalės būti atkurta.

Byloje ginčijami sprendimai priimti remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punktu (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija), numatančiu, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija, ištyrusi aplinkybes byloje, konstatuoja, kad, priimant 2013 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225, kuriuo buvo pripažintos negaliojančiomis A. B. parengtos 2012 m. kovo 5 d. išvados, atsakovui taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkto nuostatas dėl piliečio nepareikštos ar nepakeistos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, nebuvo pagrindo, nes tiek atsižvelgiant į prašymo pateikimo metu egzistavusias grąžintinos žemės naudojimo sąlygas, tiek atsižvelgiant į prašyme išreikštą valią gauti žemės kitame ūkyje ir ūkininkauti visame atkuriamame plote, laikytina kad pretendentės valia buvo tinkamai pareikšta nuo 1991 m.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pažymėtina, kad atsakovui nuo prašymo pateikimo momento iki 2011 m. nekėlė abejonių pretendentės išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje. Nepaisant to, kad buvo žinomos aplinkybės, jog nuosavybės teisės natūra į visą žemės sklypą pretendentei negalės būti atkurtos, nes dalis žemės yra užimta tvenkinio, kelių bei statinių ir bus valstybės išperkama, atsakovas nebuvo priėmęs administracinių sprendimų, kuriais būtų arba atsisakęs atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu arba atkūręs jas atlyginant pinigais (kompensacija). Toks kompetentingos institucijos veikimas, kai pareiškėjams nėra nurodoma, kokius jie privalo pateikti dokumentus ar atlikti veiksmus, jei tai reikalinga, o sprendimus delsiama priimti itin ilgą laiko tarpą, vėliau neturi tapti priežastimi riboti įstatyme numatytas pareiškėjų teises. Tik NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 26 d. raštu Nr. 7SD-2542 pareiškėjas informuotas, kad dalis – 73,03 ha buvusio savininko P. V. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra ir jam buvo pasiūlyta pasirinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkto normos, nustatančios terminus piliečių valiai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, pareikšti, nes prašyme valia buvo tinkamai pareikšta, bet Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios kompetentingos institucijos pareigas, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, nes ilgą laiką institucija neteikė duomenų, kokio dydžio grąžintinos žemės plotas bus valstybės išperkamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo patvirtinančius įrodymus bei kitas reikšmingas aplinkybes byloje, konstatuoja, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 5 d. parengtas išvadas Nr. 7IP-(14.7.44.)-8, Nr. 7IP-(14.7.44.)-9, Nr. 7IP-(14.7.44.)-10, Nr. 7IP-(14.7.44.)-11, Nr. 7IP-(14.7.44.)-12, Nr. 7IP-(14.7.44.)-13, Nr. 7IP-(14.7.44.)-14, Nr. 7IP-(14.7.44.)-15, Nr. 7IP-(14.7.44.)-16 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei netaikius tų Atkūrimo įstatymo nuostatų (18 straipsnio 3 dalies), kurios turėjo būti taikomos byloje, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str., 143 str.), ir, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, pareiškėjų skundas turi būti tenkinamas. Nustačius, kad nebuvo faktinio nei teisinio pagrindo priimti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymą, Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225, kuriuo buvo pripažintos negaliojančiomis A. B. parengtos 2012 m. kovo 5 d. išvados, jis naikintinas, taip pat naikintinas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-707, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjų Š. R. ir A. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-707 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-225.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė