A-253-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-253-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00564-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m., kartu su 3–4 asmenimis. Vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja dėl jose esančių baldų ir klozeto bei praustuvo. Kamerose bloga vėdinimo sistema, drėgna, todėl nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų. Kamerose esantys staliukai labai maži, skirti tik dviem asmenims, todėl sudėtinga pavalgyti. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis nustato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 9-15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. 2011 m. birželio 10 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 17 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 23 d. ryte, 2011 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. vasario 22 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 7 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. lapkričio 16 d. ryte, 2013 m. sausio 17 d. ryte, 2013 m. kovo 21 d. ryte, 2013 m. kovo 26 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. lapkričio 7 d., 2013 m. lapkričio 27 d. – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Įsakymu nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

Nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Nurodė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nurodė, jog nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 60-63) pareiškėjo K. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, jog deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Pabrėžė, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įsakymas, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., kuris nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 559 paras. Iš byloje esančių duomenų buvo nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2011 m. birželio 10 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 17 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 22 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 23 d. ryte, 2011 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. vasario 22 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 7 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 8 d. – 2012 m. rugsėjo 9 d. visą parą, 2012 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. visą parą, 2012 m. lapkričio 16 d. ryte, 2012 m. sausio 15 d. vakare, 2013 m. sausio 17 d. ryte, 2013 m. kovo 21 d. ryte, 2012 m. kovo 26 d. visą parą, 2013 m. rugpjūčio 12 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 6 d. vakare, 2013 m. spalio 9 d. visą parą, 2013 m. lapkričio 7 d. vakare, 2013 m. lapkričio 27 d. visą parą.

Atitinkamai, teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 559 paras, iš jų tik 6 paras (visą parą) buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 18 parų minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (559 paras) kalėjo perpildytose kamerose.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012), EŽTT praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo buvo laikytas nepagrįstu. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos laikė pagrįstu.

Nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, taip pat teigė, kad kamerose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų, jose drėgna, tačiau šių teiginių nepagrindė įrodymais. Kaip atsiliepime nurodė atsakovas, kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais. Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (535 paros), taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 700 Lt.

III. Pareiškėjas K. S. apeliaciniu skundu (b. l. 70-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą ir tenkinti visiškai jo pateiktą skundą, t. y. priteisti iš atsakovo 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą imtis skubių priemonių pagerinti kalinimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam už 535 dienas kančių priteisė 700 Lt kompensaciją, nes kiekviena pareiškėjo kančių diena buvo įvertinta 1,53 Lt. Remiasi Lietuvos Respublikos K. T. (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2007 m. spalio 27 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais dėl neturtinės žalos sampratos ir jurisprudencijos tęstinumo ir prašo atsižvelgti į teismų sprendimus analogiško pobūdžio bylose (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-701-426/2014, sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008, sprendimą administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012).

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė kaip nepagrįstą jo skundo dalį, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, jog vien tik tai, kad yra sudaryta sutartis dėl tvarkymo, dar nereiškia, kad profilaktinė dezinfekcija (vykdoma kas 6 mėnesius) užkerta kelią veistis tarakonams, kitiems asmenims atsivežti tarakonų iš kitų įkalinimo įstaigų, kai jie yra etapuojami. Dezinfekcija taip pat nereiškia, kad dezinfekuojant kamerą dezinfekciniais purškikliais, jie sutvirtina lubų ir sienų tinką ar dažus, kad jie nesilupinėtų. Pareiškėjo aplinkybes dėl sanitarinių sąlygų patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės atliktas tyrimas (pažyma Nr. 4D-2008/2-1277), kurio metu nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 77-79) prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Lukiškių TI-K pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Nurodo, jog Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymi, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atitinkamai, Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo K. S. prašomos priteisti 250 000 Lt (72 405 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Lt (202,73 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, priteisė nepagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai iš dalies pritaria.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo įpareigoti atsakovą imtis skubių priemonių pagerinti kalinimo sąlygas (b. l. 70-72), nors iš esmės tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismui jis nebuvo pareiškęs ir jis nebuvo priimtas nagrinėti (b. l. 1-4, 7).

Vertinant šį aspektą pabrėžtina, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjimo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Tai patvirtina ir ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Tai siejama su tuo, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikti naujų savarankiškų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Atitinkamai, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, į tai, kad toks pareiškėjo suformuluotas naujas reikalavimas peržengia šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir pareiškėjas iš esmės nemotyvavo įvardinto reikalavimo pateikimo (b. l. 70-72), teisėjų kolegija sprendžia, kad jo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra negalimas ir dėl jo nepasisakytina.

Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, jog pareiškėjas administracinėje byloje patirtą žalą siejo, be kita ko, su tuo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nurodant, jog kamerose buvo drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, kurie byrėjo į maistą, ant galvos. Šias aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs ir skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 4-15).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pabrėžė, jog pareiškėjas šių teiginių nepagrindė įrodymais, o atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais (b. l. 60-63).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokias pirmosios instancijos teismo išvadas vertina kaip ydingas.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Tokia praktika iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) poziciją, numatančią, kad panašaus pobūdžio bylose būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes, įskaitant ir laikymąsi higienos normų reikalavimų, paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas tik pirmiau nurodytos pareigos.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, pažymint, kad kamerose buvo drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, kurie byrėjo į maistą, ant galvos (b. l. 1-4), tačiau pareiškėjas nebuvo įvardinęs, kokiose konkrečiose kamerose buvo jo apibūdinama būklė. Tuo tarpu, kaip matyti, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. buvo kalinamas iš esmės 28 skirtingose kamerose įvairiais laikotarpiais (b. l. 9-15). Kita vertus, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, teismas nepagrįstai nurodė, kad būtent pareiškėjas jo įvardintų neteisėtų veiksmų nepagrindė byloje esančiais įrodymais ir teismas nepagrįstai būtent šiuo aspektu perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą.

Atitinkamai, šios konkrečios administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste egzistuoja pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų pasiūlyta pareiškėjui tikslinti nurodytas faktines aplinkybes dėl atitinkamų kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams ir vėliau, pareiškėjui patikslinus nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertinti įrodinėjimo pareigos pasiskirstymą, atsižvelgiant į šių administracinių bylų specifiką, ir atitinkamai spręsti dėl neteisėtų veiksmų buvimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodytoje dalyje netinkamai vertino faktines aplinkybes, įrodinėjimo pareigos pasiskirstymą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys