A-261-618-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-618/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo dalies už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus rajono apylinkės teismo 10 729,94 Lt (neatskaičius mokesčių) nesumokėtą atlyginimo dalį už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir 0,07 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, t. y. nuo laiku neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, pradedant delspinigius skaičiuoti nuo 2012 m. sausio 8 d. ir baigiant iki pilno atsiskaitymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. balandžio 16 d. dekretu Nr. 1K-341 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ nuo 2010 m. balandžio 16 d. pareiškėjas paskirtas Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėju. Pareiškėjas kreipiasi į teismą dėl to, kad būtų apgintos jo pažeistos teisės į teisingą atlyginimą už 2010–2012 m. atliktą darbą, t. y. už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustatė 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d.

įsigaliojęs Teisėjų atlyginimų įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui.

Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Po Konstitucinio Teismo nutarimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su ribojama teisėjų teise gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas apmokėjimas teisėjams už 2010–2012 m. darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis iki pat šiol. Neužtikrinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime taip pat nurodė, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kai asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant bei aiškinant teisę. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies pagrindu Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, reglamentuojančiomis apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, kitus klausimus.

Pareiškėjo pažeistos teisės teisingai neatlyginant už atliktą darbą turi būti ginamos už visą prašomą laikotarpį, t. y. ne tik po oficialaus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo, bet ir iki šio nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, nes nėra praleisti tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminai (DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas). Pareiškėjas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis paaiškino, kad pareiškėjui 2010–2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas buvo pavesta atlikti pagal grafiką švenčių ir poilsio dienomis.

Buvo budima Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11 punkte (ankstesnės, t. y. 2009 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. V-10, redakcijos Vidaus tvarkos taisyklių 7a punkte) nustatyta tvarka. Budėjimo trukmė – 8 darbo valandos, kaip ir įprastos darbo dienos trukmė. Konkrečius ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus teko atlikti švenčių ir poilsio dienomis. Vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalimi ir 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis už minėtą laikotarpį.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. pažyma apie priskaičiuotą darbo užmokestį Nr. (4.17)-1-11 patvirtina, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 301,46 Lt (neatskaičius mokesčių). Atsižvelgiant į tai, iš viso nesumokėta 8 440,88 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už minėtą darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pareiškėjas dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą paaiškino, kad pagal DK 150 straipsnio 1 dalį, viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, t. y. nagrinėjamu atveju 40 valandų per savaitę (DK 144 str. 1 d.).

Konkreti darbo ir poilsio laiko trukmė Vilniaus rajono apylinkės teisme nustatyta Vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 6 punktą nustatyta 40 valandų trukmės 5 darbo dienų savaitė; pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį dirbama nuo 8 valandos iki 17 valandos, o penktadienį - nuo 8 valandos iki 15 valandos 45 minučių; šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos; švenčių dienų išvakarėse darbas sutrumpinamas viena valanda; pertrauka pailsėti ir pavalgyti - nuo 12 valandos iki 12 valandos 45 minučių, ji į darbo laiką neįskaitoma (panaši nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnės, t. y. 2007 m. kovo 21 d.

įsakymo Nr. V-8 redakcijos, Vidaus tvarkos taisyklėse, jų 6 p.). Todėl Vilniaus rajono apylinkės teisme nustatyta tokia darbo laiko trukmė: pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 8 valandos iki 12 valandos, nuo 12 valandos 45 minučių iki 17 valandos, o penktadieniais – nuo 8 valandos iki 12 valandos, nuo 12 valandos 45 minučių iki 15 valandos 45 minučių; šventinių dienų išvakarėse dirbama viena valanda trumpiau. Tuo tarpu Vidaus tvarkos taisyklių 15 punkte nustatyta, kad penktadieniais ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos atliekamos iki 17 valandos (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnės, t. y. 2009 m. vasario 26 d.

įsakymo Nr. V-10 redakcijos, Vidaus tvarkos taisyklėse, jų 7a punkte). Todėl teisėjui, atliekančiam ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas, penktadieniais yra nustatytas viršvalandinis darbas – 1 valanda ir 15 minučių; šventinių dienų išvakarėse – dar papildomai 1 valanda. Pagal DK 193 straipsnį, už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-58 „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ pareiškėjas buvo paskirtas 2011 m. atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas (1.3 p.).

Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas atliko 2011 m. ir dirbo viršvalandžius pareiškėjo skunde nurodytais penktadieniais bei švenčių išvakarių dienomis. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-88 „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ pareiškėjas buvo paskirtas 2012 m. pavaduoti ikiteisminio tyrimo teisėją I. Pluirienę (1 p., 1.3 p.). Ikiteisminio tyrimo teisėją I. Pluirienę 2012 m. pavadavo ir viršvalandžius dirbo pareiškėjo skunde nurodytais penktadieniais bei švenčių išvakarių dienomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas 2010 m. atliko skunde nurodytais penktadieniais, tuo pačiu ir dirbo viršvalandžius (1 val. 15 min.). Vadovaudamasis Darbo kodekso 193 straipsniu pareiškėjas nurodė, kad jam turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip pusantro dydžio darbo užmokestis už minėtą laikotarpį. Pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 301,46 Lt (neatskaičius mokesčių), o 1 val. – 37,68 Lt (301,46 Lt / 8 val.) (neatskaičius mokesčių); iš viso dirbta viršvalandžių penktadieniais ir prieššventinėmis dienomis – 40 val. ir 30 min.

Todėl iš viso nesumokėta 2 289,06 Lt (37,68 Lt x 40 val. ir 30 min. x 1,5) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už minėtą viršvalandinį darbą penktadieniais ir prieššventinėmis dienomis. Vilniaus rajono apylinkės teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą ir apmokėjimą (Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 2 d. ir kt. teisės aktai). Tai iš esmės patvirtina ir naujausia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-677/2013).

Laiku neišmokėtas darbo užmokestis turi būti priteistas iš Vilniaus rajono apylinkės teismo. Vadovaujantis Darbo kodekso 207 straipsnio ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui turi būti sumokėti delspinigiai už laikotarpį, kai nebuvo priskaičiuotas ir išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Atsakovo kaltė neišmokant viso priklausančio darbo užmokesčio pasireiškė tuo, kad Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. paskelbus nutarimą, kuriuo buvo pripažinta Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, antikonstitucine, atsakovui atsirado pareiga šį darbo laiką tinkamai apskaičiuoti ir už jį sumokėti.

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl net ir nesant žemesnės galios teisės aktų, kurie būtų nustatę atitinkamos konstitucinės nuostatos įgyvendinimą, turėjo būti tiesiogiai remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kita vertus, Teisėjų taryba – institucija, atsakinga už tokių priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką (Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 2 d.), 2011 m. rugsėjo 9 d. protokoliniu nutarimu rekomendavo teismams mokėti teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal DK reikalavimus (Teisėjų tarybos posėdžio protokolas Nr. 38P-10-(7.1)).

Todėl buvo visos prielaidos tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti visą priklausantį darbo užmokestį. Tai, kad iš valstybės biudžeto nebuvo tam skirta papildomai lėšų, taip pat nebuvo kliūtis tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti priklausantį visą darbo užmokestį. Teismas, kaip asignavimų valdytojas, yra atsakingas ne tik už jau patvirtinto savo biudžeto tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamo savo biudžeto projekto sudarymą (Teismų įstatymo 126–127 str.). Be to, pavyzdžiui, 2012 m. darbo užmokesčio lėšų buvo susitaupę dėl teisėjų nedarbingumo ir pan.

Turėdamas pareigą tinkamai ir laiku apskaičiuoti bei išmokėti darbo užmokestį, atsakovas to nepadarė, taip pat tinkamai neinformavo teismų savivaldos institucijos (Teisėjų tarybos) ir negynė intereso apie darbo užmokesčio poreikį, dėl to darbo užmokesčio asignavimai Vilniaus rajono apylinkės teismui Teisėjų tarybos nutarimu buvo perskirstyti kitiems teismams. Todėl iš atsakovo priteistini delspinigiai, kurių dydis yra 0,07 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. sausio 19 d.

įsakymas Nr. A1-30 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“); delspinigiai skaičiuojami po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2012 m. sausio 8 d., laikant, kad teisėjų darbo užmokestis už 2010–2011 m. už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti sumokėtas ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio mėnesio paskutinės dienos (atitinkamai nuo 2013 m. sausio 8 d. pridedant neišmokėtą darbo užmokestį už 2012 m. už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir t. t.), ir baigiant skaičiuoti iki pilno atsiskaitymo.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad teismo pareiga yra įrodyti, jog pareiškėjas jo nurodytomis dienomis ir valandomis nebuvo darbe. Pareiškėjo manymu, lėšų trūkumas atsirado dėl teismo aplaidumo, nes nenurodė apie įsiskolinimus teisėjams, o dėl to turi būti priteisiami delspinigiai. Nesutiko su teismo nuomone, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas po budėjimo, kai dirbami viršvalandžiai, kitą dieną apie tai reikia pranešti, nes tokio reikalavimo pranešti nėra dirbant nei švenčių, nei poilsio dienomis.

Be to, atsakovo nurodomos taisyklių nuostatos reglamentuoja visai kitus santykius – kai teisėjas lieka dirbti ne pagal grafiką, o savo nuožiūra. Ikiteisminio tyrimo teisėjas penktadieniais privalėjo dirbti iki 17 val., todėl negalima reikalauti, kad jis apie tai dar papildomai praneštų. Šie visi budėjimai buvo nustatyti vienoda tvarka, teisėjas ne pats savo noru lieka dirbti viršvalandžius, todėl negali būti jokių papildomų reikalavimų apie budėjimą pranešti. Nesutiko su nuomone, kad, nepažymėjus darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, už pareiškėjo nurodomą darbą mokėti nėra pagrindo.

Pareiškėjas nėra kaltas dėl to, kad žiniaraščiai pildomi ne taip, kaip pagal taisykles pareiškėjas privalėjo dirbti.

Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas (toliau – ir atsakovas, teismas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 29–32) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas paaiškino, su kokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Atsakovas rėmėsi Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. lapkričio 6 d. priimto Teisėjų atlyginimų įstatymo Nr. X-1771 6 straipsnio 1, 2 dalimis, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtintu Pavyzdiniu vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Priemokų mokėjimo aprašas), kuris galiojo ginčo laikotarpiu (neteko galios nuo 2013 m. gegužės 3 d.). Pagal Priemokų mokėjimo aprašo 3 punktą, Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymus (2009 m. gruodžio 23 d.

įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-63 1.3.3 p.; 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-58 1.3.3 p., 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-88 1.3.1 p.), poilsio bei švenčių dienomis ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas teisėjai atliko budėdami pagal patvirtintą grafiką. 2010–2012 metų ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjas 2010 metais išeiginėmis bei švenčių dienomis budėjo 2010 m. liepos 6 d., 2010 m. liepos 11 d. ir 2010 m. rugpjūčio 29 d.; 2011 metais – 2011 m. sausio 2 d., 2011 m. kovo 12 d., 2011 m. birželio 19 d., 2011 m. gruodžio 25 d.; 2012 metais – 2012 m. sausio 15 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. kovo 11 d., 2012 m. balandžio 15 d., 2012 m. birželio 17 d., 2012 m. rugpjūčio 12 d., 2012 m. lapkričio 25 d.

Už šias budėjimo dienas su pareiškėju nebuvo atsiskaityta, kadangi vadovaujantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas 2010–2012 metais nebuvo galimos dėl nepakankamų biudžeto Vilniaus rajono apylinkės teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Nepakankant lėšų darbo užmokesčiui teismo darbuotojams suteiktos nemokamos atostogos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto asignavimų perskirstymo tarp teismų“ metų eigoje biudžeto asignavimai Vilniaus rajono apylinkės teismui sumažinti dar 79 tūkst. litų (iš jų 60 tūkst. litų asignavimai darbo užmokesčiui).

Taip dėl darbuotojų nedarbingumo ar motinystės atostogų sutaupytos lėšos buvo paimtos be teismo administracijos žinios ir sutikimo, dėl to ir 2012 metais nebuvo galimybės teisėjams išmokėti priemoką už darbą poilsio bei švenčių dienomis. Būtent dėl to, jog nebuvo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui, su teisėjais už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo atsiskaityta. Atsakovas iš esmės sutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog nesant kitokios Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos, taikytinos DK normos, reguliuojančios panašius santykius.

Atkreipė dėmesį, jog nors Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus tvarkos taisyklėse budėjimas poilsio ir švenčių dienomis buvo nustatytas darbovietėje, tačiau faktiškai nebuvo reikalaujama, kad, nesant iškvietimų atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, būtų budima darbo vietoje. Pareiškėjas, prašydamas priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, vadovaujasi Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus tvarkos taisyklių 15 punktu, kuriame nustatyta, kad penktadieniais ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos atliekamos iki 17 valandos (ankstesnės 2009 m. vasario 26 d.

įsakymo Nr. V-10 redakcijos 7a (4) punktas), tačiau atkreipė dėmesį, jog faktiškai šis reikalavimas nebuvo taikomas ir duomenų, kad buvo būtina dirbti ir penktadieniais teisėjai dirbo iki 17 valandos, neturi. Pažymėjo ir tai, kad Vidaus tvarkos taisyklių 14 punkte (ankstesnės 2009 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. V-10 redakcijos 7a (3) punkte) nustatyta, jog teisėjai, dirbantys darbo dienomis po darbo, poilsio ir švenčių dienomis, kiekvieną kitos savaitės pirmą darbo dieną turi pateikti teismo pirmininkui pranešimą apie viršvalandinį darbą, nurodydami datą, dirbtų valandų skaičių ir darbo pobūdį.

Po darbo valandų vykdytų pareigų laikas žymimas darbo laiko apskaitos žurnale. Pareiškėjas pranešimų apie po darbo valandų dirbtą laiką skunde nurodytomis darbo dienomis (penktadieniais ir priešventinėmis dienomis) nepateikė, šis laikas darbo apskaitos žurnale nepažymėtas. Duomenų, kad pareiškėjas iki 17 valandos atliko ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas prieššventinėmis dienomis, neturi, toks reikalavimas nenumatytas ir Vidaus tvarkos taisyklėse. Atsakovas paaiškino, kad darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nustatytų delspinigių mokėjimas siejamas su darbdavio kalte dėl pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio (DK 207 str. 1 d., Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas).

Pareiškėjo prašomas priteisti darbo užmokestis buvo neišmokėtas ne dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo kaltės, o dėl galiojusio teisinio reglamentavimo bei nepakankamų biudžeto asignavimų skyrimo teisėjų darbo užmokesčiui, todėl reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas. Nesutinka su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad tai, jog iš valstybės biudžeto nebuvo tam skirta papildomai lėšų, nebuvo kliūtis tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti priklausantį visą darbo užmokestį, kadangi kito finansavimo šaltinio teismas neturi. 2013 m. liepos 2 d. pažyma Nr. (4.17)-1-128 patvirtina, kad teismui buvo skiriami mažesni asignavimai darbo užmokesčiui nei Vilniaus rajono apylinkės teismo nurodomas darbo užmokesčio fondo poreikis darbo užmokesčio veiklos plano projekte.

Tik metų pabaigoje yra aiškus sutaupytų lėšų, kurias būtų buvę galima panaudoti atsiskaitymui už darbą poilsio ir švenčių dienomis, dydis, tačiau, kaip minėta, skirti biudžeto asignavimai 2012 m. darbo užmokesčiui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Vilniaus rajono apylinkės teismui buvo sumažinti 60 tūkst. litų. Asignavimų perskirstymas su Vilniaus rajono apylinkės teismu nebuvo derintas, todėl ginti interesą apie darbo užmokesčio poreikį nebuvo galimybės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 26–27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija rėmėsi LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-677/2013. Paaiškino, kad teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei apmokėjimą. Pažymėjo, kad teismai yra asignavimų valdytojai ir yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų sudarymą. Todėl tinkamu atsakovu šioje byloje turi būti teismas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl papildomo darbo, nes toks darbas galėjo būti organizuojamas tik teismo pirmininko sprendimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 154–166) skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš Vilniaus rajono apylinkės teismo S. J. už darbą poilsio ir švenčių dienomis – 7 721,54 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt vieną litą 54 centus), už viršvalandžius – 1 946,60 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt šešis litus 60 centų), delspinigius – 2 006,98 Lt (tu tūkstančius šešis litus 98 centus). Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo S. J. teisės gauti atlyginimą už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis 2010–2012 m. laikotarpiu. Teismas vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-677/2013, kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl apmokėjimo apylinkės teismo teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. LVAT dėl ginčo santykių teisinio reguliavimo pažymėjo, kad teisinius santykius dėl teisėjų dirbto viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis.

Ši teisės norma specialiai skirta reglamentuoti nurodytus teisinius santykius, todėl pripažintina specialiąja, t. y. turinčia prioritetinę prieš kitų teisės aktų normas, reglamentuojančias panašius teisinius santykius, reikšmę norma, kuria būtina vadovautis, nagrinėjant šį administracinį ginčą. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnyje yra pateikiama teisėjų viršvalandinio darbo bei darbo poilsio ir švenčių dienomis samprata: tai darbas, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose.

Tokio darbo apibūdinimas yra pateikiamas ir Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime. Atitinkamai LVAT 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje (apeliacinės bylos Nr. A756-193/2012) pateikiamas esminis tokio teisėjo darbo požymis (kriterijus), t. y. būtinumas išspręsti jam (teismams) pavestus klausimus per įstatymuose nustatytus sutrumpintus terminus. Kadangi įstatymo leidėjas nepašalino Konstitucinio Teismo nurodyto Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies trūkumo, teismas privalo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, o įstatymo lygmeniu – taikyti įstatymų normas, reglamentuojančias panašius teisinius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Teismų įstatyme teisėjų darbo nenustatytu darbo laiku apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas, o į Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnyje nurodytą teisėjų atlyginimo sampratą apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nepatenka. Todėl teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausantį atlyginimą už jo dirbtą darbą poilsio ir švenčių dienomis, privalo vadovautis DK 194 straipsnio nuostatomis dėl darbo poilsio arba švenčių dienomis apmokėjimo. Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad Teisėjų taryba yra institucija, atsakinga už priemokų (už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas) dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką.

Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 9 d. protokoliniu nutarimu rekomenduota teismams teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimui taikyti DK reikalavimus (Teisėjų tarybos posėdžio protokolas Nr. 38P-10-(7.1.). Todėl teismas ir taikė DK nuostatas. Pareiškėjas pagrįstai reikalauja neišmokėtą atlyginimo dalį priteisti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimas pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo) ir jų gavėjo – šio teismo teisėjo.

Todėl, taikant DK normas, atsakovu šioje byloje turi būti teismas. Be to, kaip pažymėta ir minėtoje LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei tokio darbo apmokėjimą (Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 2 d., Priemokų mokėjimo aprašo 3–6 p.). LVAT pažymėjo, kad teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.).

Vilniaus rajono apylinkės teisme buvo tvirtinami ikiteisminio tyrimo teisėjų pareigų atlikimo grafikai sekmadieniams ir švenčių dienomis, iš kurių galima nustatyti, kokiomis dienomis 2010–2012 m. pagal šiuos grafikus sekmadieniais ir švenčių dienomis privalėjo budėti teisėjas S. J.. Šie pareigų atlikimo grafikai buvo skirti prokuratūrai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas privalėjo nurodytomis dienomis budėti tam, jog reikalui esant būtų atliekamos pareigos, kurioms atlikti Baudžiamojo proceso kodeksas ir kiti įstatymai (pvz.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) nustato itin trumpus, skaičiuojamus valandomis ar dienomis, terminus. Grafikuose privalomas dirbti laikas nenurodomas, todėl darytina išvada, kad teisėjas privalėjo dirbti visą darbo dieną. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės 2007 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-24 (pakeistas 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr.

50) patvirtintos Vilniaus rajono apylinkės teismo vidaus tvarkos taisyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte (nuo 2009 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. V-10 iki 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymo tai buvo 7a.1 punktas) buvo nustatyta, kad budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal patvirtintą budėjimo grafiką teisėjai atlieka savo darbo vietoje. Čia taip pat nenurodamos budėjimo pradžios ir pabaigos valandos. Tai, kad pareiškėjo pateikti grafikai teisme buvo sudaryti, Vilniaus rajono apylinkės teismas nepaneigė. Tik posėdžių sekretoriai ir vertėjai į budėjimą iškviečiami, kai to reikalauja procesas.

Tai reiškia, kad teisėjas gali budėti išimtinai tik darbo vietoje, o kadangi darbo valandos nenurodytos, reiškia budėti reikia visą budėjimui skirtą dieną pagal darbo dienai nustatytas valandas. Nurodytame punkte taip pat nustatyta, kad darbuotojų budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymimas sutartiniu žymekliu, pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašą, patvirtintą Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr.

78. Vidaus tvarkos taisyklių 15 punkte nustatyta, kad penktadieniais ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos atliekamos iki 17 valandos. Dėl Vidaus tvarkos taisyklių 14 punkte esančio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad jis skirtas ne ikiteisminio tyrimo teisėjams, kurie budi pagal grafiką, o teisėjams, kurie dirba po nustatytų darbo valandų, atlikdami savo tiesiogines pareigas ir savo nuožiūra, kadangi yra akivaizdu, jog paskyrus teisėją budėti (atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas) pagal grafiką, ar pagal įsakymu patvirtintas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, teisėjas privalo būti savo darbo vietoje, nes priešingu atveju jis pažeistų Vidaus tvarkos taisyklių 11 ir 15 punktus, už tai teisėjui grėstų drausminė atsakomybė.

Apie teisėjų budėjimus žino atitinkamos institucijos (prokuratūra, policijos komisariatai ir kt.) ir būtų nelogiška iš teisėjo reikalauti dar kažkokio specialaus pranešimo, patvirtinančio, kad jis budėjo taip, kaip nustato teismo pirmininko įsakymu patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 15 punktas ir grafikas. Teismas nepateikė duomenų, kad teisėjas S. J. nors kartą 2010–2012 m. laikotarpiu būtų nebuvęs darbo vietoje penktadienį iki 17 valandos. Teismas taip pat vadovavosi Priemokų mokėjimo aprašo 3, 4, 5, 6 punktais, Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. gegužės 12 d.

įsakymu Nr. V-19 „Dėl vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5, 7 punktais. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme nebuvo pildomi Tvarkos apraše nurodyti žurnalai (jie nurodomi ir Teisėjų tarybos nutarime), kuriuose būtų apskaitomas viršvalandinis darbas, darbas poilsio ir švenčių dienomis, nes tokie žurnalai, nors ir buvo prašoma, teismui nebuvo pateikti. Teismui pateiktas signalizacijos perdavimo ir priėmimo žurnalas neturi nieko bendro su Tvarkos apraše esančiu reguliavimu, nes jame nenurodyta, kad tik budintis teisėjas gali pildyti šį signalizacijos žurnalą.

Pateikti teisėjų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių pavadinimo ir turinio negalima teigti, kad tai yra specialūs papildomi žiniaraščiai. Tai yra mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Iš pateiktų žiniaraščių matyti, kad teisėjo S. J. kai kurios poilsio ir švenčių dienos pažymėtos užtušuojant tos dienos langelį visiškai. Žiniaraščiuose tos užtušuotos dienos sutampa su pareiškėjo skunde nurodytomis dirbtomis švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus 2010 m. liepos 6 d. Tačiau 2010 m. liepos 6 d., kaip teisėjo S. J. budėjimo diena, nurodyta 2010 m.

III ketvirčio pareigų atlikimo grafike, tai patvirtina, kad teisėjas tą dieną privalėjo budėti. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-58 „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ 1.3 punktu ikiteisminio tyrimo teisėju nuo 2011 m. sausio 3 d. vieneriems metams skiriamas teisėjas S. J.. 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-88 S. J. paskirtas nagrinėti civilines bylas, tačiau nurodyta, kad jis pavaduoja ikiteisminio tyrimo teisėją, o 2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėju paskirta teisėja I.

P.. Tai, kad teisėjas S. J. 2010 m. ir 2012 m. atliko ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas, patvirtina 2010 m. III ketvirčio pareigų atlikimo grafikas ir 2012 m. grafikai, nes jų pavadinimuose taip ir nurodyta – tai ikiteisminio tyrimo teisėjų pareigų atlikimo grafikai. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas dirbo (budėjo) švenčių ir poilsio dienomis ne savo nuožiūra, o pagal teismo vadovybės patvirtintus ikiteisminio tyrimo teisėjų pareigų atlikimo grafikus sekmadieniais ir švenčių dienomis, šie grafikai atitiko teismo pirmininko įsakymais patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių ir Tvarkos aprašo nuostatas, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys iš esmės patvirtina, jog teisėjas dirbo jo nurodytomis poilsio ir švenčių dienomis.

Teismui nepateikta jokių duomenų, kad kokiais nors administracijos įsakymais būtų nustatyta, jog budėti galima ir namuose, Vidaus tvarkos taisyklėse tokie budėjimai buvo numatyti tik darbuotojams. Kadangi pareiškėjas budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, jam turi būti taikomos DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Teismas pažymėjo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (DK 194 str. 1 d.).

Teismo nuomone, kaip tik šios teisės normos tinkamiausios nesureguliuotam teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu atlyginimo teisiniam santykiui, todėl turi būti taikomos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Dėl darbo poilsio ir švenčių dienomis teismas nustatė, kad 2010 metais teisėjas S. J. dirbo pagal grafiką tris poilsio ir švenčių dienas. Vienos dienos darbo užmokestis pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo pateiktą 2013 m. kovo 29 d. pažymą Nr. (4.17)-1-11 pažymos išdavimo dieną yra 301,46 Lt. Tačiau, teismo nuomone, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2010 m. atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal 2010 m. vidutinį darbo užmokestį už vieną dieną. Šis dydis pateiktas 2013 m. liepos 2 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo pažymoje Nr. (4.17)-4-47. Pagal pateiktus duomenis, 2010 m. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis apskaičiuotas kiekvienai iš budėtų dienų ir iš viso sudaro 794,44 Lt. Padauginus teismo nurodytą sumą iš 2, gaunama 1 594,88 Lt. Atitinkamai skaičiuojama ir už 2011 metus. Nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjas dirbo 4 poilsio ir švenčių dienas, pagal minėtą teismo pažymą iš viso už 2011 m. dirbtas poilsio ir švenčių dienas vidutinis darbo užmokestis sudaro 1 132,08 Lt, padauginus iš 2, gaunama 2 264,16 Lt. Atitinkamai skaičiuojama ir už 2012 metus. Dirbtos 7 poilsio ir švenčių dienos. Vidutinį darbo užmokestį už visas dirbtas poilsio ir švenčių dienas apskaičiavo teismas 2013 m. liepos 2 d. pažymoje Nr. (4.17)-4-47 ir iš viso pareiškėjui priklausytų 1 931,25 Lt, šią sumą padauginus iš 2, gaunama 3 862,50 Lt. Teismo pažymoje nurodoma, kada teisėjas budėjo namuose, taikoma 4 val. darbo diena. Tačiau, nei Vidaus tvarkos taisyklėse, nei darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nei kituose dokumentuose nėra pažymėta, kad teisėjas nurodytomis datomis budėjo namuose, todėl visi budėjimai apskaičiuojami kaip pilna darbo diena. Iš viso už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteistina 7 721,54 Lt suma.

Teismas, pasisakydamas dėl viršvalandžių, vadovavosi DK 193 straipsniu, 150 straipsnio 1, 2 dalimis, 151 straipsniu, Vidaus tvarkos taisyklių 16 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011, kurioje pažymėta, kad viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Teismas nustatė, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo pavesta teismo pirmininko įsakymu (2007 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-24, 2009 m. vasario 26 d.

įsakymu Nr. V-10, 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50, punktais 7.a.4, vėliau punktu 15) atlikti teisėjo pareigas penktadieniais iki 17 val., kai penktadieniais darbo laikas baigiasi 16 val. 45 min. T. y. pareiškėjui tuo laikotarpiu, kai jam buvo pavesta atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą (pagal teisme nustatytą specializaciją), pavesta teismo pirmininko įsakymu penktadieniais dirbti 1 val. ir 15 min. ilgiau, tai ir yra pavedimas dirbti viršvalandžius, šis pavedimas susijęs su teisėjo funkcijų, nurodytų Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, atlikimu, o ne su įprasto teisėjo darbo atlikimu (susipažinimas su bylomis, sprendimų ir kitų procesinių dokumentų rašymas ir kt.).

Ikiteisminio tyrimo teisėjas negalėjo atsisakyti vykdyti teismo pirmininko įsakymų, duomenų, kad teisėjui būtų kaip nors kitaip kompensuota už nurodytas valandas, teismas nepateikė. Vilniaus rajono apylinkės teismas pateikė 2013 m. liepos 10 d. pažymą Nr. (4.17)-4-56, kurioje nurodė, kiek penktadienių dirbo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas S. J.. Teisėjas 2010 m. dirbo du penktadienius ilgiau nei nustatytas darbo laikas, už juos apskaičiuota 124,01 Lt. Apskaičiuota suma jau buvo padauginta iš 1,5. Pagal minėtą pažymą teisėjas 2011 m. dirbo 20 penktadienių.

Teisėjas 2011 m. dirbo ir vieną prieššventinę dieną (2011 m. kovo 10 d.), tačiau jokiais teismo pirmininko įsakymais nebuvo nustatyta, kad tą dieną ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo dirbti 1 val. ilgiau, negu nustatyta, todėl nurodytas laikas nepriskiriamas prie viršvalandžių. Tokiu atveju atėmus nurodytą dieną gaunama 1 307,61 Lt suma. Pagal minėtą pažymą 2012 m. teisėjas dirbo 8 penktadienius ir dvi prieššventines dienas, kurias reikia atimti, gaunama 514,98 Lt. Iš viso atlyginimo už viršvalandžius, dirbtus pagal teismo pirmininko įsakymą ir taikant DK numatytą indeksavimą, suma yra 1 946,60 Lt (už dirbtus viršvalandžius 2010–2012 metais penktadieniais).

Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už 1 val. dirbtomis prieššventinėmis dienomis, nes Vilniaus rajono apylinkės teismas nebuvo davęs tokio nurodymo dirbti 1 val. ilgiau.

Teismas, pasisakydamas dėl delspinigių, vadovavosi LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-677/2013. Teismas nurodė, kad bet kuriuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo paaiškinimai, jog dėl tam tikrų aplinkybių teismas neturėjo galimybių apskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį už viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienas, nepanaikina šiuo atveju dalį darbdavio funkcijų vykdančio subjekto, t. y. teismo, atsakomybės, kaip ji yra nustatyta DK 207 straipsnio 1 dalyje. Delspinigiai skaičiuojami pagal 1996 m. vasario 20 d.

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnis reglamentuoja delspinigių dydį ir mokėjimo sąlygas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nustatė nuo 2009 m. vasario 1 d. delspinigių dydį – 0,07 procentai, atitinkamai 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-29, 2011 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A1-28, 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A1-30 patvirtintas toks pats delspinigių dydis.

Pagal minėtą Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2), taip pat Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atlyginimas už viršvalandžius, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokamas metų pabaigoje, todėl delspinigių skaičiavimo pirmoji diena turi būti pradedama skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų. Atitinkamai už nepriemoką 2010 m. – nuo 2011 m. sausio 8 d., už nepriemoką 2011 m. – nuo 2012 m. sausio 8 d., už nepriemoką 2012 m. – nuo 2013 m. sausio 8 d. Tačiau Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo šiuo atveju vadovaujasi teismas, tiesiogiai taikydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, įsigaliojo tik 2011 m. vasario 18 d. ir nuo tada turėjo būti laikoma neatitinkančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, dėl kurios, kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasisakė Konstitucinis Teismas: normos dalis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Teismas nurodė, kad iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pateiktos 2013 m. liepos 2 d. pažymos apie asignavimų poreikį darbo užmokesčiui 2010–2012 metais Nr. (4.17)-1-128 matyti, jog 2010 metais teismui trūko darbo užmokesčiui skirtų asignavimų, iš viso 79,1 tūkst. litų (2011 m. taip pat buvo lėšų trūkumas). Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis neleido mokėti priemokos, viršijančios asignavimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad 2010 m. ir 2011 m. (iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo) nebuvo teismo administracijos kaltės dėl to, kad teisėjams už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo mokama priemoka (nors ir ribota).

Po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo teismui atsirado pareiga taip organizuoti darbą, kad nebūtų lėšų trūkumo mokėjimui už ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis, už viršvalandžius, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ne dėl darbdavio funkcijas iš dalies vykdančios teismo administracijos kaltės neišmokėtos priemokos. Todėl delspinigiai skaičiuotini tik už sumas, kurios priklausė nuo 2011 m. vasario 18 d., pradedant juos skaičiuoti nuo kitų metų sausio 8 d. Tokiu būdu už 2011 m. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (iš 1 132,08 Lt atimama 269,90 Lt (už 2011 m. sausio 2 d.), gaunama 862,18 Lt, dviguba suma yra 1 724,36 Lt (už poilsio ir švenčių dienas); už viršvalandžius – 1 054,57 Lt, gauta atėmus 2011 m. sausio 7 d.–2011 m. sausio 28 d., iš viso 4 dienas, už kurias apskaičiuota suma yra 253,04 Lt, todėl iš 1 307,61 Lt atėmus 253,04 Lt gaunama nurodyta suma, iš viso 2 778,93 Lt.

Nuo šios sumos 0,07 proc. yra 1,94 Lt. Nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. yra 626 kalendorinės dienos, kurias padauginus iš 1,94 Lt gaunama 1 214,44 Lt delspinigių suma. Priemoką už 2012 m. teismas turėjo išmokėti metų pabaigoje, todėl delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo 2013 m. sausio 8 d. nuo 2012 m. priklausančios sumos: (514,98 Lt ir 3 862,50 Lt) 4 377,48 Lt, nuo šios sumos 0,07 proc. yra 3,06 Lt. Nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. yra 259 dienos, todėl tas dienas padauginus iš 3,06 Lt gaunama 792,54 Lt delspinigių suma.

Nurodytu būdu apskaičiuota delspinigių suma už neišmokėtas priemokas nuo 2011 m. vasario 18 d. iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos sudaro 2 006,98 Lt (1 214,44 ir 792,54). Nepriteisiama suma iki atsiskaitymo dienos, kadangi tokia diena negali būti teismo nustatyta. Be to, šiuo metu dar nėra žinoma, ar teismo administracija atsisakys mokėti delspinigius iki priemokų išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui teismas priteisė už darbą poilsio ir švenčių dienomis: 2010 m. – 1 594,88 Lt, 2011 m.

– 2 264,16 Lt, 2012 m. – 3 862,50 Lt. Iš viso už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisiama 7 721,54 Lt suma. Pareiškėjui priteisiama už viršvalandžius: 2010 m. – 124,01 Lt, 2011 m. – 1 307,61 Lt, 2012 m. – 514,98 Lt. Iš viso – 1 946,60 Lt. Taip pat priteisiami nurodytu būdu apskaičiuoti delspinigiai. Visos sumos apskaičiuojamos neatskaičius mokesčių, kurie išskaitomi darbdavio išmokant darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas.

III. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas apeliaciniu skundu (b. l. 169–170) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą; panaikinti sprendimo dalį, kuria iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pareiškėjui priteista 2 006,98 Lt delspinigių, ir reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. DK 207 straipsnio 1 dalis numato, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. LVAT yra pažymėjęs, kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pavyzdžiui, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009, 2013 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-698/2013).

2. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog po Konstitucinio Teismo nutarimo (2011 m. vasario 14 d.) paskelbimo teismui atsirado pareiga taip organizuoti darbą, kad nebūtų lėšų trūkumo mokėjimui už ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis, už viršvalandžius, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ne dėl darbdavio funkcijas iš dalies vykdančios teismo administracijos kaltės neišmokėtos priemokos. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė teismo administracijos kaltė, t. y. ką konkrečiai privalėjo atlikti teismo administracija ar ko neatliko. Sprendime pažymėta, jog 2011 metais buvo darbo užmokesčiui skirtų asignavimų trūkumas, tačiau, kaip minėta atsiliepime į pareiškėjo skundą, po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo iš valstybės biudžeto papildomai lėšų nebuvo skirta, o kito finansavimo šaltinio teismas neturi. Kaip matyti iš pateiktos 2013 m. liepos 2 d. pažymos Nr. (4.17)-1-128, teismui buvo skiriami mažesni asignavimai darbo užmokesčiui nei Vilniaus rajono apylinkės teismo nurodomas darbo užmokesčio fondo poreikis darbo užmokesčio veiklos plano projekte tiek 2011 metais, tiek 2012 metais.

3. Nustatydamas delspinigių skaičiavimo pradžią, skundžiamame sprendime teismas vadovavosi Priemokų mokėjimo aprašu, Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atlyginimas už viršvalandžius, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokamas metų pabaigoje, tačiau nieko nepasisakė apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto asignavimų perskirstymo tarp teismų“, kuriuo skirti biudžeto asignavimai 2012 m. darbo užmokesčiui teismui buvo sumažinti 60 tūkst. litų, ir taip metų pabaigoje teismo administracijai apribota galimybė teisėjams išmokėti priemokas. Asignavimų perskirstymas su teismu nebuvo derintas, todėl ginti interesą apie darbo užmokesčio poreikį nebuvo galimybės. Taigi pareiškėjo prašomas priteisti darbo užmokestis buvo neišmokėtas ne dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo kaltės, o dėl galiojusio teisinio reglamentavimo bei nepakankamų biudžeto asignavimų skyrimo teisėjų darbo užmokesčiui.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 177–180) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies pakeitimo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.

2. Iš skundžiamo teismo sprendimo argumentų akivaizdu, kad atsakovas - Vilniaus rajono apylinkės teismas, šiuo atveju vykdantis dalį darbdavio funkcijų, netinkamai organizavo darbą dėl minėtų lėšų poreikio užtikrinimo ir išmokėjimo teisėjams laiku, tad jis yra kaltas dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už viršvalandžius. Taigi sprendime vienareikšmiškai pasisakyta, kad atsakovo kaltė DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme – tai netinkamas darbo organizavimas tuo klausimu, kitaip sakant, neveikimas. Tai, kad sprendime nenurodyta, kaip konkrečiai turėjo būti organizuojamas darbas dėl to, jog netrūktų lėšų ir darbo užmokestis teisėjams būtų išmokėtas laiku, nereiškia, kad teismas sprendime nenurodė kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybė DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme kyla dėl netinkamo darbo organizavimo, neveikimo. Tuo tarpu konkretus darbo organizavimas, tai konkretaus teismo administracinių gebėjimų dalykas.

3. Teismų įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biudžeto projektus sudaro asignavimų valdytojai – teismai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asignavimų valdytojai - teismai pasiūlymus dėl savo biudžetų projektų pateikia Teisėjų tarybai svarstyti. Aprobavusi pasiūlymus dėl pateiktų biudžetų projektų, Teisėjų taryba juos pateikia svarstyti Vyriausybei. Taigi atsakovas teigdamas, kad po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo paskelbimo iš valstybės biudžeto papildomai nebuvo skirta lėšų, nepateikė jokių duomenų, jog ėmėsi kokių nors veiksmų, kad esant poreikiui papildomai būtų skiriama lėšų teisėjų darbo užmokesčiui, pvz., kad kreipėsi į Teisėjų tarybą su siūlymais dėl didesnio lėšų poreikio ir pan. Antra, niekas teismui nedraudė išmokėti teisėjams darbo užmokesčio įsiskolinimą už 2010 - 2011 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už viršvalandžius (jeigu yra teigiama, kad buvo lėšų trūkumas 2011 m. pabaigoje) - 2012 m. pradžioje, t. y. iš 2012 m. asignavimų teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų (tas pats pasakytina ir apie vėlesnius metus (2013 m.)), tačiau nepagrįstai tas nebuvo padaryta. Trečia, nors atsakovas ir teigia, kad teismui buvo skiriami mažesni asignavimai darbo užmokesčiui nei teismo nurodomas darbo užmokesčio fondo poreikis darbo užmokesčio veiklos plano projekte tiek 2011 m., tiek 2012 m., tačiau realiai darbo užmokesčiui pinigų netrūko nei 2011 m., nei 2012 m., teismas turėjo asignavimų ekonomiją, kuri susidarė dėl teisėjų nedarbingumo, vaiko priežiūros atostogų, teisėjų kaitos ir pan. Pagal teismų savivaldos institucijų sprendimus, sutaupytos lėšos, kurios yra skirtos teisėjų darbo užmokesčiui, negali būti naudojamos niekur kitur, išskyrus teisėjų darbo užmokesčiui mokėti ar jo įsiskolinimui padengti.

4. LR Vyriausybė atsakovo minėtą 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 1526 priėmė ne savo iniciatyva ir nuožiūra, bet Teisėjų tarybos siūlymu. Taip pat neabejotina, kad Teisėjų taryba teikdama LR Vyriausybei pasiūlymą dėl 2012 m. valstybės biudžeto asignavimų perskirstymo tarp teismų rėmėsi pačių teismų, kurie yra jiems skirtų lėšų asignavimų valdytojai (Teismų įstatymo 127 str.), pateikta informacija apie jiems skirtų asignavimų darbo užmokesčiui ekonomiją ir trūkumą. Vilniaus rajono apylinkės teismas niekur nepažymėjo, kad yra teisėjams darbo užmokesčio įsiskolinimas už 2010 - 2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjų darbą poilsio ir švenčių dienomis bei viršvalandžius. Vilniaus rajono apylinkės teismas akivaizdžiai negynė intereso dėl darbo užmokesčio poreikio, nepagrįstai neveikė, tad lėšos buvo paimtos ir atiduotos kitiems teismams.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183–184) prašo atsakovo Vilniaus rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovas nurodo, kad teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas atmetė Vilniaus rajono apylinkės teismo paaiškinimus, kad dėl tam tikrų aplinkybių teismas neturėjo galimybių apskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį už viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienas, bei nusprendė, jog šios aplinkybės nepanaikina darbdavio funkcijų vykdančio subjekto (teismo) atsakomybės pagal DK 207 straipsnį.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas neginčija teismo padarytos išvados, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Vilniaus rajono apylinkės teismas, tačiau atkreipia dėmesį, kad ši byla nėra „tradicinė“ darbo byla, nagrinėtina pagal Civilinio proceso kodekso XX skyriuje nustatytas taisykles. Darbo kodekso nuostatos, ką ne kartą yra pažymėjęs LVAT, yra taikomos ne tiesiogiai, o tik kaip įstatymo analogija (priešingu atveju, šiam ginčui spręsti turėtų būti taikoma DK XIX skyriuje nustatyta procedūra, t. y., pareiškėjas iš pradžių turėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją).

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienkartinių priemokų už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba. Nagrinėjamu laikotarpiu (2010-2012 metais) šias sąlygas ir tvarką reglamentavo Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtintas Vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašas, kurio 8 punkte buvo nustatyta, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui.

Jeigu šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais teisėjo dirbtam laikui (analogiškos nuostatos galioja ir dabar). Delspinigiai, kaip pažeistų teisių dėl neišmokėtos vienkartinės priemokos gynimo būdas, nebuvo numatyti šiame teisės akte, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamame ginče, todėl pirmosios instancijos teismas juos priteisė be pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas administracinėje byloje kyla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalies, kuria iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pareiškėjui priteista 2 006,98 Lt delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija įvertina bylos aplinkybes ir nesivadovauja tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl administracinės bylos esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Tačiau, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tinkama kompensacija už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžtina, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimuose konstatavo, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama ginčą, kilusį iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykių, yra pabrėžusi, kad Konstitucijoje teismai yra nurodyti kaip viena iš valstybės valdžių, t. y. valstybės valdžios dalis. Teismams susidedant iš teisėjų, teisėjai taip pat yra valstybės valdžios dalis. Teisėjų santykis su valstybe jų veiklos klausimais yra itin tamprus. Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš Vilniaus rajono apylinkės teismo, o ne iš Lietuvos valstybės. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas ir S. J. už darbą poilsio ir švenčių dienomis – 7 721,54 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt vieną litą 54 centus), už viršvalandžius – 1 946,60 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt šešis litus 60 centų) priteistini iš Lietuvos valstybės.

Spęsdama klausimą dėl reikalavimo priteisti delspinigius, teisėjų kolegija nurodo, kad delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą gali būti priteisiami, kai yra nustatyta darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, laiku neišmokėdamas pareiškėjui darbo užmokesčio dalies už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, ir kitaip elgtis negalėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino nepagrįstai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2006, Nr. 8, p. 160-167), kur konstatuota, kad jei darbo užmokestis valstybės tarnautojui apskaičiuojamas vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau vėliau paaiškėja, kad šie aktai prieštaravo Konstitucijai, Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog šiuo atveju dėl ne viso darbo užmokesčio valstybės tarnautojui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės nėra ir dėl aptariamos situacijos ypatumų delspinigiai nepriteisiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės S. J. už darbą poilsio ir švenčių dienomis – 7 721,54 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt vieną litą ir 54 centus), už viršvalandžius – 1 946,60 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt šešis litus ir 60 centų).

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pareiškėjui S. J. priteista 2 006,98 Lt delspinigių.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas