A-822-100-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-100/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03294-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. L. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9) prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) „Dėl planavimo sąlygų sąvado“ ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjai pagal Administracijai pateiktus žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., projektinius pasiūlymus, planavimo sąlygas, kurios neprieštarautų teritorijų planavimą reglamentuojančioms teisės normoms, taip pat prašė ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, kad 2012 m. gegužės 28 d. su Vilniaus rajono savivaldybe pasirašė Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 378-12 (toliau – ir Sutartis), pagal kurios 3 punktą pareiškėjai buvo perduota detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos nurodytų žemės sklypų detaliajam planui rengti. Kartu su prašymu sudaryti Sutartį Vilniaus rajono savivaldybei buvo pateikti nurodytų sklypų detaliojo plano projektiniai pasiūlymai, kurie neprieštaravo teisės aktams, buvo suderinti su Vilniaus rajono savivaldybe žodžiu ir atitiko pareiškėjos ir sklypų savininkės I.

L. kaip detaliojo teritorijos planavimo organizatorės interesus. Minėtam projektui buvo pritarta ir planavimo organizatoriui leista kelio apsaugos zonoje suplanuotuose namų valdos sklypuose privalomai suprojektuoti priklausomuosius želdynus. Tačiau atsakovui Sutarties pagrindu išdavus pareiškėjai Planavimo sąlygų sąvadą, paaiškėjo, jog 2012 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintos Planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. Sp-652-12 (toliau – ir Planavimo sąlygos) prieštarauja imperatyvioms teritorijų planavimą reglamentuojančioms teisės normoms ir suformuotai administracinių teismų praktikai. 2012 m. spalio 5 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti 2012 m. liepos 27 d.

Planavimo sąlygas, išbraukiant 6 punkte nurodytus reikalavimus, tačiau Administracija pareiškėjos prašymo netenkino. 2012 m. spalio 25 d. pareiškėja raštu vėl kreipėsi į Administraciją, pateikdama naujus detaliojo plano projektinius pasiūlymus atitinkančius galiojančius teisės aktus, kartu prašydama, nesant galimybės pakeisti 2012 m. liepos 27 d. Planavimo sąlygas, išduoti naujas planavimo sąlygas pagal su šiuo raštu pateikiamus pakoreguotus projektinius pasiūlymus. Atsakovas 2012 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) netenkino ir šio pareiškėjos prašymo.

Pareiškėjos nuomone, šis atsakovo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojančioms teisės normoms, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Ginčijame sprendime įrašytas atsakovo reikalavimas „Krašto kelio reikšmės apsaugos zonoje neplanuoti gyvenamųjų teritorijų“, pareiškėjos nuomone, yra nepagrįstas, nes tokių apribojimų teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta. Savivaldybė savo sprendime nurodė tik bendro pobūdžio teisės normas, kurios niekaip nepaneigia pareiškėjos teisės, rengiant detalųjį planą kelio apsaugos zonoje, suplanuoti gyvenamąją teritoriją numatant joje priklausomuosius želdynus.

Todėl toks atsakovo reikalavimas aiškiai prieštarauja Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 6 punktui, taip pat atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakydamas šią sąlygą panaikinti viršijo savo įgaliojimus, sprendimo nemotyvavo. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-1864-602/2012).

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 93–95) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas). Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.2 punktas numato, kad zonose (M, M1, H, Z, ZK) kaimo gyvenamųjų vietovių detalieji planai (M 1:5000, M 1:2000) rengiami, kai atsiranda poreikis vystyti gyvenvietę. Bendrajame plane rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą (M 1:10000, M 1:5000), kuriai turi pritarti savivaldybės administracijos direktorius.

Savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. kovo 22 d. priėmė įsakymą Nr. A27-586 „Dėl (duomenys neskelbtini) kaimo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., koncepcinės schemos“. Pareiškėjos žemės sklypai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., patenka į Z (Zg) funkcinio prioriteto zoną. Šių Z zonų kaimo gyvenvietės gali būti plečiamos tiek žemės ūkio paskirties, tiek ir kitos paskirties žemėje pagal planavimo dokumentus. 2012 m. liepos 27 d. planavimo sąlygos Nr. Sp-652-12 parengtos, išnagrinėjus minėtos vietovės ypatumus, įvertinant istoriškai susiformavusių namų valdų dydžius (duomenys neskelbtini) kaime, kaimo užstatymo struktūrą bei teritorijos inžinerinį parengimą.

Šia koncepcija įrodytas žemės paskirties pakeitimo tikslingumas, ekonominis efektyvumas, numatyta racionali kaimo plėtros galimybė ir planuojamos kaimo plėtros atitikimas Bendrojo plano sprendiniams. Planavimo sąlygos priimtos vadovaujantis Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (toliau – ir Aprašas) 8 ir 9 punktais. Šiuo metu nėra jokių patvirtintų planavimo normų, priešingai negu, pvz., statybą reglamentuojančių teisės aktų srityje, kur kiekvienai sričiai yra net po kelis statybos techninius reglamentus.

Tai reiškia, jog savivaldybei, atsakančiai už teritorijų planavimą, yra palikta teisinė galimybė nustatyti sąlygas, kaip turi būti planuojama teritorija. Teritorijų planavime konkrečiu atveju savivaldybė iš esmės gali remtis tik Teritorijų planavimo įstatymu ir Bendruoju planu. Ginčijamas 2012 m. lapkričio 21 d. atsakovo raštas Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų reikalavimais, jame yra nurodyta apskundimo tvarka, jis yra pasirašytas kompetentingo asmens, todėl atitinka visus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. A33(1)-5871-(25.2.1). Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė. Pareiškėjos I. L. naudai iš atsakovo Vilnius rajono savivaldybės administracijos priteista 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdoma administracinė procedūra pagal pareiškėjos prašymą pakeisti Planavimo sąlygas, t. y. pareiškėja prašė Administracijos pakeisti Planavimo sąlygas išbraukiant 6 punkte nurodytus reikalavimus „Krašto reikšmės kelio apsaugos zonoje neplanuoti gyvenamųjų teritorijų“, o nesant galimybės pakeisti Planavimo sąlygas, išduoti planavimo sąlygas pagal pateiktus pakoreguotus projektinius pasiūlymus. Ginčijamu sprendimu į šiuos pareiškėjos keliamus klausimus atsakyta nebuvo. Buvo atsakyta tik į pareiškėjos 2012 m. spalio 5 d. prašymą pateikti informaciją, kokiomis teisės normomis yra pagrįstas Planavimo sąlygų 6 punkte nurodyto reikalavimo įtraukimas į detaliojo planavimo uždavinius. Galutiniame administraciniame sprendime, t. y. ginčijamame sprendime, nėra išspręstas pareiškėjos prašymas pakeisti Planavimo sąlygas arba išduoti naujas planavimo sąlygas pagal pateikus pakoreguotus projektinius pasiūlymus. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad sprendimas turi būti pagrįstas ne tik teisės aktais, bet ir faktiniais duomenimis. Nors Administracija ginčijamu sprendimu pareiškėjai paaiškino dėl teisės aktų nuostatų taikymo tvirtinant Planavimo sąlygas, tačiau nepateikė nei faktiniais duomenimis, nei teisės aktais pagrįsto sprendimo dėl pareiškėjos prašymo Planavimo sąlygas pakeisti arba išduoti naujas planavimo sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino ginčijamą sprendimą, įpareigodamas Vilniaus rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjos 2012 m. spalio 25 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 34 straipsnių reikalavimus.

Teismas konstatavo, jog pripažinus, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nėra priėmusi administracinio sprendimo dėl planavimo sąlygų pagal pakoreguotus projektinius pasiūlymus, o savivaldybė tiek pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, tiek pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto nuostatas ir taip yra įpareigota priiminėti sprendimus, atitinkančius teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą išduoti planavimo sąlygas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija pagal teisės aktus rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio, tačiau atsižvelgęs, į tai, kad administracinė byla nėra sudėtinga, joje vyko vienas teismo posėdis, kurio trukmė nesiekė valandos, į tai, kad iš penkių skunde suformuluotų reikalavimų nagrinėjimui buvo priimti tik du, o tenkintas tik vienas iš jų, pareiškėjos patirtų ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino nuo 2100 Lt iki 500 Lt.

III. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130–138), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai nenagrinėjo pareiškėjos 2012 m. spalio 5 d. skunde atsakovui nurodytų prašymų ir atsakovo atsakymų. Kadangi atsakovas nesutiko su pareiškėjos pasiūlymu keisti planavimo sąlygas, buvo priimtas administracinis sprendimas dėl pareiškėjos prašymo pagrįsti sąlygų sąvado 6 punkto reikalavimus, t. y. administracinė procedūra buvo vykdoma taip, kaip to norėjo pati pareiškėja – jeigu planavimo sąlygos nebūtų pakeistos, pateikti informaciją, kokiomis teisės normomis yra pagrįstas planavimo sąlygų 6 punkte nurodyto reikalavimo įtraukimas į detaliojo planavimo uždavinius. Administracijos sprendimas atitinka visus reikalavimus, nustatytus Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnyje. Pačiai pareiškėjai šis sprendimas buvo aiškus ir suprantamas, ką patvirtina jos skundo turinys. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje A438-774/2010, kurioje pasisakyta dėl individualaus administracinio akto teisėtumo vertinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnio aspektu.

Pareiškėja I. L. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142–147) teigia, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad turėjo atsakyti tik į pareiškėjos 2013 m. spalio 5 d. rašte nurodytą prašymą, į kurį atsakyta nebuvo, bet turėjo būti atsakyta ir į pareiškėjos 2012 m. spalio 25 d. prašymą išduoti planavimo sąlygas pagal pakoreguotus projektinius pasiūlymus. Atsakovas skundžiamame rašte visiškai nepagrindė savo sprendimo į planavimo sąlygas įrašyti reikalavimą krašto kelio apsaugos zonoje neplanuoti gyvenamųjų teritorijų, nurodė tik bendro pobūdžio teisės normas, kurios nepaneigia pareiškėjos teisės suplanuoti gyvenamąją teritoriją numatant joje priklausomuosius želdynus. Pareiškėja nesutinka su apelianto motyvais, kad jai buvo aiškus priimtas sprendimas, nes tai, kad pareiškėja suprato, kad jos prašymas nėra tenkintinas, nereiškia, kad jai buvo aiškus atsakovo motyvai ir kokiomis teisės normomis buvo vadovaujamasi. Atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčijamu sprendimu, atsakant į pareiškėjos 2012 m. spalio 25 d. raštą, išaiškinta, kad 2012 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. Sp-652-12 6 punkto nuostata „Krašto reikšmės kelio apsaugos zonoje neplanuoti gyvenamųjų teritorijų“ įrašyta vadovaujantis Aprašo 8.2 ir 9 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalimi bei 54 straipsnio 5 dalimi.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. spalio 5 d. kreipėsi į Administraciją, prašydama pakeisti 2012 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. Sp-652-12 6 punkto nuostatą „Krašto reikšmės kelio apsaugos zonoje neplanuoti gyvenamųjų teritorijų“, o planavimo sąlygų nepakeitus – pateikti informaciją, kokiomis teisės normomis yra pagrįstas 6 punkte nurodyto reikalavimo įtraukimas į detaliojo planavimo uždavinius. Administracijai 2012 m. spalio 18 d. raštu paprašius pateikti žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), projektinius pasiūlymus, pareiškėja 2012 m. spalio 25 d. raštu juos pateikė kartu su pakoreguotais projektiniais pasiūlymais, ir paprašė, nesant galimybės pakeisti 2012 m. liepos 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. Sp-652-12, išduoti planavimo sąlygas pagal pateiktus pakoreguotus projektinius pasiūlymus.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, panaikino Administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. A33(1)-5871-(25.2.1). Teismas sprendė, kad nors Administracija ginčijamu sprendimu pareiškėjai paaiškino dėl teisės aktų nuostatų taikymo tvirtinant Planavimo sąlygas, tačiau nepateikė nei faktiniais duomenimis, nei teisės aktais pagrįsto sprendimo dėl pareiškėjos prašymo Planavimo sąlygas pakeisti arba išduoti naujas planavimo sąlygas. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, kad buvo nagrinėjamos pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės ir priimtas administracinis sprendimas dėl jos prašymų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Be to, Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, jog ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka individualaus administracinio akto reikalavimus, kas duoda pagrindą aktą panaikinti.

Pareiškėja 2012 m. spalio 5 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti Planavimo sąlygas, o jų nepakeitus – pateikti informaciją, kokiomis teisės normomis yra pagrįstas Planavimo sąlygų 6 punkte nurodyto reikalavimo įtraukimas. 2012 m. spalio 25 d. raštu pareiškėja papildomai prašė nesant galimybės pakeisti Planavimo sąlygas, išduoti Planavimo sąlygas pagal pateiktus pakoreguotus projektinius pasiūlymus.

Tačiau matyti, jog atsakovas skundžiamame sprendime atsakė tik į dalį 2012 m. spalio 5 d. pareiškėjos prašymo. Tai yra, Administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) nurodytuose Aprašo 8.2 ir 9 punktuose pateikta, kuo vadovaujantis rengiamos planavimo sąlygos, taip pat ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalies bei 54 straipsnio 5 dalies nuostatos skirtos pagrįsti, jog Planavimo sąlygų 6 punktu nustatytas apribojimas neprieštarauja teisės normoms. Taigi, atsakovo sprendime buvo nurodytos tik teisės normos, kuriomis remiantis įrašytas Planavimo sąlygų 6 punkto reikalavimas.

Tačiau iš viso nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos prašymo pakeisti Planavimo sąlygas ar išduoti naujas, ko pareiškėja prašė 2012 m. spalio 25 d. raštu, į kurį skundžiamu atsakovo sprendimu ir buvo atsakoma. Apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovui nesutikus su pareiškėjos pasiūlymu keisti Planavimo sąlygas, buvo priimtas administracinis sprendimas dėl pareiškėjos prašymo pagrįsti Planavimo sąlygų sąvado 6 punkto reikalavimus, nedaro Administracijos sprendimo tinkamu. Tai yra, vien to, jog iš sprendimo turinio galima suprasti, jog atsakovas nesutiko keisti Planavimo sąlygų, nepakanka pripažinti, jog atsakovas priėmė sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatyme keliamus reikalavimus.

Pabrėžtina, kad Administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) nėra tiesiogiai nurodyta, ar yra tenkinamas pareiškėjos prašymas pakeisti Planavimo sąlygas, bei prašymas išduoti naujas planavimo sąlygas, ar ne. Negana to, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turi būti ne tik priimamas sprendimas, bet taip pat nurodomos faktinės aplinkybės, teisės aktai, kuriais vadovaujantis jis priimtas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis bei teisės normomis remiantis Administracija netenkino pareiškėjos prašymo pakeisti Planavimo sąlygas ar išduoti naujas.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimas, kuriame Administracija iš viso nepasisakė dėl pareiškėjos 2012 m. spalio 25 d. rašte išdėstytų prašymų, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgiant į tai bei remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, Administracijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. A33(1)-5871-(25.2.1) buvo pagrįstai panaikintas.

Todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidoms pagrįsti pateikė 2013 m. gegužės 23 d. sąskaitą už teisines paslaugas (serija LAN Nr. 004), kuriame už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pareiškėjai I. L. nurodyta sumokėti advokatui A. A. 1 500 Lt (b. l. 148 ), bei 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymą (b. l. 149), patvirtinantį, kad ši suma buvo sumokėta. Nustatyta, jog pareiškėja apeliacinės instancijos teismui 2013 m. gegužės 28 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 142–147). Byloje yra pareiškėjos ir advokato A. A. 2012 m. spalio 4 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis (b. l. 59). Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patyrė apeliacinio skundo parengimo išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pareiškėjos naudai, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, taigi pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, į pareiškėjos atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad iš kelių pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų buvo tenkintas tik vienas, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjai iš atsakovo priteisia 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjos I. L. prašymą dėl išlaidų atlyginimo patenkinti. Priteisti pareiškėjai I. L. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 500 (penkis šimtus) litų atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė