2K-49-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-696/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00267-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.6.2.2;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam V. V.,

išteisintajam A. N.,

gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutarties.

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, A. N. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nepadarius veikų, turinčių šiuose straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendis pakeistas: nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Telšių skyriui). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų A. N. ir V. V. bei A. N. gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. sausio–kovo mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iškirto bendrasavininkiams E. D., A. Z. ir R. Z.–V. priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Telšių miškų urėdijos Telšių girininkijos (duomenys neskelbtini) sklype augusius medžius: 3 beržus, kurių kelmų skersmenys 9, 11 ir 30 cm; 143 blindes, kurių kelmų skersmenys: 10 vnt. po 8, 7 vnt. po 9, 3 vnt. po 10, 7 vnt. po 11, 7 vnt. po 12, 8 vnt. po 13, 5 vnt. po 14, 8 vnt. po 15, 9 vnt. po 16, 8 vnt. po 17, 8 vnt. po 18, 7 vnt. po 19, 6 vnt. po 20, 3 vnt. po 21, 7 vnt. po 22, 8 vnt. po 23, 6 vnt. po 24, 6 vnt. po 25, 2 vnt. po 26, 3 vnt. po 28, 1 vnt. 29, 2 vnt. po 30, 5 vnt. po 31, 2 vnt. po 32, 2 vnt. po 33,1 vnt. 34, 1 vnt. 41, 1 vnt. 47 cm; baltalksnį, kurio kelmo skersmuo 20 cm; ir 2009 m. kovo–gegužės mėnesiais, bet ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 21 d., tiksliau nenustatytu laiku, medieną išgabenęs pagrobė 1536, 31 Lt (444,95 Eur) vertės svetimą, E. D., A. Z. ir R. Z.–V. priklausantį, turtą.

A. N. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) tyrėju ir eidamas jam pavestas pareigas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugpjūčio 5 d., apie 13.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje surašė įvykio vietos apžiūros 2009 m. rugpjūčio 5 d. protokolą ir jame pasirašė, kuriame užfiksavo, kad: 2009 m. rugpjūčio 5 d., nuo 9.30 iki 10.10 val., buvo apžiūrėtas žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypas ir nustatytas nupjautų pušų skaičius bei kelmų matmenys, nors šis žemės sklypas ir medžių kelmai A. N. nebuvo apžiūrėti; dalyvaujant V. V. ir A. P. 2009 m. rugpjūčio 5 d., nuo 9.30 iki 10.10 val., buvo apžiūrėta žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir nustatytas šiame žemės sklype iškirstų medžių kiekis bei kelmų matmenys, nors V. V. apžiūrint žemės sklypą nedalyvavo, A. N. medžių kelmų neapžiūrėjo, jų neskaičiavo bei jų matmenų nematavo ir protokole užrašė neteisingą šiame žemės sklypo plote iškirstų medžių rūšį, kiekį bei kelmų matmenis; taip įvykio vietos apžiūros 2009 m. rugpjūčio 5 d. protokole A. N. įrašė žinomai neteisingus duomenis ir suklastojo tikrą dokumentą.

Taip pat A. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. rugpjūčio 5 d. ryte, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) surašė specialisto apklausos 2009 m. rugpjūčio 5 d. protokolą ir jame pasirašė, kuriame užfiksavo, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d., nuo 10.00 iki 10.20 val., kaip specialistas apklausiamas A. P. nurodė, jog po matavimų paaiškėjo, kad didžioji dalis krūmų ir nenaudmenų priklauso R. Z.–V., o iškirstos blindės – L. V. „Reginai iškirsta apie 16 blindžių“, taip protokole užrašė neteisingą žemės sklype iškirstų medžių rūšį ir kiekį, specialisto apklausos protokole įrašė žinomai neteisingus duomenis ir suklastojo tikrą dokumentą.

Be to, A. N. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) tyrėju, 2009 m. rugpjūčio 5 d., iki apie 13.00 val., suklastodamas įvykio vietos apžiūros 2009 m. rugpjūčio 5 d. protokolą ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. ryte, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), suklastodamas specialisto apklausos 2009 m. rugpjūčio 5 d. protokolą, sąmoningai iškreipė ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamas svarbias aplinkybes, dėl to baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009 m. lapkričio 19 d. nutarimu buvo nepagrįstai nutrauktas ikiteisminis tyrimas; taip A. N. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo principai, sumenkintas valstybės institucijos – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato – autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasaciniame skunde teigiama, kad Telšių rajono apylinkės teismas savo veiksmais sudarė prielaidas abejoti jo nešališkumu, nesuteikė pakankamų garantijų tokioms abejonėms nekilti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai). Nuosprendyje buvo nukopijuotas A. N. paskutinis žodis, taip pat A. N. gynėjo advokato baigiamoji kalba, tai vertinant kaip teismo motyvus dėl išteisinimo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nukopijavo ir kitą dokumentą – prokuroro A. L., kuriam taikytos drausminio poveikio priemonės, priimtą 2011 m. gegužės 27 d. nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas V. V. buvo nutrauktas, šio nutarimo motyvai aukštesniojo prokuroro paneigti, nutarimas panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas; taigi kasaciniame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nebuvo savarankiškas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. N. bylos nagrinėjimo metu toliau ėjo policijos pareigūno pareigas Telšių apskrities vyriausiame policijos komisariate, V.

V. taip pat anksčiau ėjo policijos pareigūno pareigas. Drausmine tvarka dėl netinkamų procesinių veiksmų atlikimo šioje byloje buvo nubaustas ir prokuroras G., kurio sutuoktinė dirbo kartu su bylą nagrinėjusia teisėja. Kasaciniame skunde reiškiama nuomonė, kad teismas, nukopijuodamas ir nustatydamas tas pačias nepagrįstas faktines aplinkybes, kaip ir apylinkės prokurorai, sukėlė įtarimą, jog apylinkės teismas galėjo siekti reabilituoti prokurorus, kuriems buvo taikyta drausminė atsakomybė, priimant palankius sprendimus kaltinamiesiems šioje byloje, juolab kad teismas nuosprendyje išreiškė poziciją dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo, kelis kartus nuosprendyje kartojo apylinkės prokurorų nutarimų aiškiai nepagrįstus argumentus, kad iškirsti medžiai buvo menkaverčiai ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo galimo šališkumo, nurodė, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, proceso dalyvių prašymai buvo tenkinti, dokumentai pridedami. Tačiau esminės reikšmės turi ne dokumento prijungimas, atlikta proceso dalyvio apklausa, o gautų duomenų įvertinimas, reikšmingų faktinių aplinkybių teisingam sprendimui priimti nustatymas. Nukopijavus ikiteisminio tyrimo metu priimto sprendimo motyvus, jie logiškai negali būti paremti bylos nagrinėjimo teisme gautais duomenimis, be to, apeliaciniame skunde buvo nurodyta daug teismo nuosprendyje neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių, neteisingai prieitų išvadų, teismo neįvertintų duomenų.

Tokių trūkumų gausa, anot kasatoriaus, negali būti pripažįstama išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir teismo tinkamu motyvų pateikimu, paremtu teisme surinktais ir ištirtais įrodymais. Kasatorius sutinka su tuo, kad teismo motyvacijos stoka savaime nelaikoma teismo šališkumu, tačiau yra nustatyti akivaizdūs ir esminiai procesinio teismo sprendimo trūkumai. Pirmosios instancijos teismas, be to, nekritiškai vertino G. B. (tikėtina, asmeniškai pažįstamo su V. V.) bei V. V. ir A. N. parodymus. Aplinkybės, patvirtinančios pakankamą pagrindą reikšti nepasitikėjimą teismu, išaiškėjo teismui priėmus nuosprendį.

Teismo posėdžio apygardos teisme metu buvo pažymėta, kad teismas turi galimybę išklausyti A. P. ir G. B. apklausos garso įrašą, ne tik perskaityti teismo posėdžio protokolą, turintį trūkumų, kurio korekcijas galėjo atlikti teisėja, įvertinti apklausos eigą, užduodamus klausimus ir, tik išklausius garso įrašą, vertinti A. P. duotus parodymus ir teismo veiksmus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė aplinkybes, jog iškirstas blindes V. V. pasodino, todėl nukentėjusiųjų apskaičiuota turtinė žala nepagrįsta, medienos tūris negali būti apskaičiuotas, taip pat negali būti nustatyta iškirstos medienos rūšis ir vertė. Tokios išvados galėtų būti preziumuojamos civilinėje byloje ir nukentėjusiesiems reikšti civilinį ieškinį dėl galbūt padarytos tiesioginės 1828,21 Lt (529,49 Eur) žalos ar netiesioginės padarytos žalos atlyginimo užkertamas kelias.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su dvigubo nubaudimo principo ginčijimu. Apeliaciniame skunde buvo teigta, kad V. V. pats buvo nurodęs, jog nukirstus medžius supjaustė ir pasidėjo malkinėje, panaudojo juos kurui. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nepaneigė ir dėl jų nepasisakė. Teismas netinkamai aiškino BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. tyčios turinį, ir nepagrįstai nepripažino, kad V.

V., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde ir baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme buvo detaliai išdėstyti duomenys: sklypų planai, žemėlapiai, liudytojų D. B., A. P., nukentėjusiojo A. Z. duoti parodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad visas lapuočių miško sklypas 1999 metais buvo atmatuotas ir nuosavybės teise priklausė nukentėjusiesiems (tiksliau – jų tėvui) ir kad toje vietoje miško sklypas ribojosi su nuosavybės teise priklausančia pieva. Taip pat buvo akcentuoti V.

V. parodymai, kad jis dalyvavo, kai buvo statomi riboženkliai, kad jam sklypo ribos žinomos, jis visą laiką naudojosi šalia miško esančia dirbama žeme. V. V. matė ir žinojo, kad toje vietoje visas miškas, jame augę medžiai jam buvo svetimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų R. Z.-V. ir E. D. duotų parodymų, kurie patvirtino, jog ne tik riboženklius pastačius V. V. buvo žinomos sklypo ribos, bet riboženkliai buvo matomi ir prieš miško kirtimą; V. V. ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugsėjo 10 d. apklaustas pripažino, kad po atliktų geodezinių matavimų sklypo ribos keitėsi nežymiai.

Byloje esantys įrodymai nebuvo vertinti kaip visuma, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Iš apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nurodytų motyvų neaišku, ar V. V., A. Z., L. V., P. U., K. B., A. B. parodymais patvirtinamos aplinkybės, kad lapuočių miškas augo „pamiškėje“, ar V. V. supratimas, kad tokį mišką jis kerta iš galbūt jam priklausančio miško. Apeliaciniame skunde buvo dėstyti K. B. ir Ž. L. duoti parodymai, jais remiantis grindžiama V. V. tyčia, tačiau dėl šių įrodymų teismas nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai, neįsigilindamas į A. P. apeliacinės instancijos teismui anksčiau duotus parodymus, kitus bylos duomenis, nutartyje nurodė, kad 2012 m. balandžio 10 d. reikėjo atnaujinti sklypo ribas pagal sklypo planus, dėl jo ribų buvo kilę ginčai. Kaip 2012 m. balandžio 10 d. įvykio vietos apžiūra susijusi su V. V. tyčia galimai iškertant ir pasisavinant svetimą turtą 2009 m. sausio–kovo mėnesiais, aukštesnysis teismas nedetalizavo ir nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nepaaiškinama, kodėl atlikti nauji geodeziniai matavimai paneigia V.

V. tyčią. Nukentėjusiosios R. Z.-V. ir E. D. nurodė, kad sklypo ribos buvo aiškios dar 2008 metais, kai jos lankėsi miške, nes tuo metu dar matė riboženklius. Sklype esantys riboženkliai galėjo būti sunaikinti galimos vagystės metu 2009 metais. 2009 m. birželio 26 d. buvo atlikti geodeziniai matavimai, kurie yra patvirtinti ir galiojantys. Aplinkybė, kad po geodezinių matavimų nedidelė dalis medžių (2009 m. gegužės 21 d. įvykio vietoje fiksuotų medžių kiekis nežymiai skiriasi po atliktų kadastrinių matavimų 2012 m. balandžio 10 d. apžiūros metu fiksuoto medžių skaičiaus) atlikus geodezinius matavimus pateko į V.

V. žemės sklypą, nepaneigia V. V. tyčios, nes miškas negali būti tikslios trikampio formos, o nuo 1999 m. iki 2009 m., kaip nurodė specialistas A. P., miškas galėjo nežymiai prasiplėsti; iš 2012 m. balandžio 10 d. apžiūros metu darytų nuotraukų matyti, kad prasiplėtimas buvo nežymus ir visas miško sklypas priklauso nukentėjusiesiems. Apeliaciniu skundu, be to, buvo ginčijamos ir su galima vagyste susijusios reikšmingos aplinkybės, teismo nuosprendžiu nepagrįstai nustatytos faktinės aplinkybės: užvaldyto turto kiekis ir vertė – kad V.

V. iškirto 17 jam nepriklausančių blindžių, kurių vertė 4,48 Lt (1,30 Eur), medžiai menkaverčiai, kad kelmų matmenų skaičiavimai, nustatyta medžių rūšis ir medienos vertė yra neteisingi, kad V. V. turėjo teisę kirsti, jis pats sodino medžius, kad jis tam tikrų medžių nekirto, tai, kad pirminėje įvykio vietos apžiūroje A. N., nuvykęs į įvykio vietą, suskaičiavo 17 blindžių, tačiau toje pačioje vietoje pagal tuos pačius riboženklius vėliau – 2012 m. balandžio 10 d. įvykio vietos apžiūros metu buvo suskaičiuota 147 medžių kelmai.

Kritikuojama ir nepagrįsta teismo išvada, susijusi su svetimo turto kiekiu ir verte, kuri yra palanki A. N., kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. A. N. įvykio vietos apžiūra atlikta pagal G. B. pastatytus riboženklius, nors byloje buvo priešingi duomenys ir pats A. N. pripažino, jog įvykio vietos apžiūrą vykdė dalyvaujant (duomenys neskelbtini) atstovui A. P., kuris parodė po geodezinių matavimų pastatytus riboženklius. Taip pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, galėjo siekti paneigti, jog A. N., kai jis buvo apklaustas byloje kaip liudytojas, parodymai buvo melagingi.

Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) sklypo apžiūra, nepasisakė. Aplinkybę, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. apžiūros metu dalyvavo V. V., paneigia A. P. duoti parodymai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl vienais įrodymais jis remiasi, o kitus atmeta, taip pat apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad A. P. duotus parodymus dėl šios aplinkybės patvirtina V. V. teisminio tyrimo metu keliems pareigūnams duoti parodymai, jog jis A. P. matė tik 2009 metais, kai buvo perstatomi riboženkliai, po to 2012 metais, kai buvo peržiūrima įvykio vieta (jei A. P. nematė, vadinasi, nedalyvavo 2009 m. rugpjūčio 5 d. įvykio vietos apžiūroje). Apeliaciniu skundu buvo neigiamas V. V. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumas dėl visų reikšmingų faktinių aplinkybių byloje, tačiau teismas dėl to nepasisakė, V. V. duotų parodymų jų patikimumo aspektu nevertino. Teismas perrašė V. V. ir A. N. teisiamajame posėdyje duotus parodymus dėl (duomenys neskelbtini) sklype A. N. 2009 m. rugpjūčio 5 d. vykdytos apžiūros, tačiau šių įrodymų analizės neatliko, jų nelygino su kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo pasisakyta dėl A. N. ir V. V. parodymų prieštaravimų, A. P. parodymų. Nepasisakyta dėl specialisto A. P. parodymų, kurie patvirtino, kad įvykio vieta A. N. galėjo būti apžiūrėta netinkamai.

Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus visų aplinkybių, nevertinus byloje surinktų įrodymų kaip visumos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus esminiais, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį (jei nepripažino pirmosios instancijos teismo šališkumo).

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl teismo šališkumo

Kasaciniame skunde pirmosios instancijos teismo šališkumas siejamas su teismo procesinio sprendimo argumentavimu (dalis tekstinių formuluočių perkelta iš A. N. paskutiniojo žodžio, advokato baigiamosios kalbos, prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą), proceso dalyvių suinteresuotumu (A. N. anksčiau ėjo policijos pareigūno pareigas, prokuroro G. sutuoktinė dirbo su bylą nagrinėjusia teisėja), prielaidomis dėl siekio reabilituoti prokurorus, priimant palankius sprendimus, teismo posėdžio protokolo ir galimo civilinio ieškinio sprendimo civiline tvarka pasunkinimu.

BPK 58 straipsnio 1 dalyje yra numatytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai, be kitų BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, teisėjas negali dalyvauti procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą jis negali procese dalyvauti tada, kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu.

Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai. Faktas, kad anksčiau vienas iš traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų ėjo pareigas teisėsaugos institucijoje, tačiau ne institucijoje, vykdančioje teisingumą, ar procese dalyvaujančio asmens (prokuroro) šeimos narys dirbo toje pačioje institucijoje, kaip ir bylą nagrinėjusi teisėja pirmosios instancijos teisme, savaime nesuponuoja pagrįstos abejonės dėl teismo šališkumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo funkcija – vykdyti teisingumą, baudžiamasis procesas susideda iš kelių etapų, jo metu galimas, esant pagrindui, ir ikiteisminio tyrimo nutraukimas, ir jo atnaujinimas. Šioje byloje tokie procesiniai veiksmai buvo atliekami net kelis kartus. Kasaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl galimo prokurorų, baustų drausmine tvarka, reabilitavimo, taip pat civilinio ieškinio išsprendimo civiline tvarka pasunkinimo bei teismo posėdžio protokolo trūkumų yra prielaidų pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2009, 2K-198/2009, 2K-243/2009, 2K-393/2010 ir kt.), pažymėjo, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas atlikus tiesioginį, žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą; padarytos išvados logiškai susijusios su tiriant ir vertinant įrodymus gautais duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, tačiau nė vienas iš proceso dalyvių tokia teise nepasinaudojo. Kasatoriaus teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl jam nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2013).

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad teismas iš naujo netiria ir nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų ir įvertintų įrodymų. Tikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą pagrįstumo aspektu yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija ir jis, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai vadovavosi minėta nuostata ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo iš naujo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą peržiūrėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus ir priėjo analogiškas pirmosios instancijos teismui išvadas dėl kaltės nebuvimo A. N. ir V. V. veikoje. Esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su galimu pirmosios instancijos teismo šališkumu ir A.

N. bei V. V. kaltės nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė įvykio, susijusio su miško kirtimu, mechanizmą, taip pat ir šios veikos tyrimo mechanizmą. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nebuvo vertinti įrodymai kaip visuma, nagrinėjant apeliacinį skundą dėl V. V. nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad V. V. medžius iškirto suklydęs, nes galėjo nežinoti riboženklių ir klysti dėl sklypų ribų, padarė įvertinęs iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, t. y. paties kaltinamojo V.

V. parodymus, liudytojų L. V., P. U., K. B., Ž. L., A. B., R. P. parodymus, nukentėjusiojo A. Z. parodymus, rašytinius įrodymus byloje, susijusius su kadastriniais matavimais. Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai aiškino BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. tyčios turinį, ir nepagrįstai nepripažino, kad V. V., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija laiko, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą dėl V. V. kaltės nebuvimo kaltinant jį nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje ir A.

N. kaltės nebuvimo dėl jam inkriminuotų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nei A. N., nei V. V. tyčios. Byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. N., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, apžiūrėdamas įvykio vietą, būtų siekęs į įvykio vietos apžiūros protokolą įrašyti klaidingus duomenis bei suklastoti specialisto apklausos protokolą. Įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvio lūkesčius negali būti vertinamas kaip apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neišsamumas, juolab kad į visus apeliacinio skundo esminius argumentus teismas savo nutartyje atsakė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas