A-525-1374-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1374/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reiklų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 12-16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1D-7228(11);

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 2 107,71 Lt.

Paaiškino, kad VRM sprendimu jam buvo paskirta 430,02 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir sumažinta. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas – VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję 6 mėnesiai, todėl pareiškėjo skundas turi būti paliktinas nenagrinėtu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pensijų kompensavimui nėra numatytos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą, todėl prašė teismo atidėti valstybinės pensijos kompensavimą iki 2014 m. vasario mėnesio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 42-47) pareiškėjo V. S. skundą tenkino. Priteisė V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2107,71 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., išmokant per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Panaikino Ministerijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 1D-7228(11).

Teismas apibrėžė, kad byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2011–2012 metais.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad 2005 m. sausio 5 d. VRM sprendimu Nr. 2/17-70 nuspręsta pareiškėjui skirti 426,80 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2004 m. gruodžio 17 d. (b. l. 24). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 1 d. su prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 27). VRM 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1D-7228(11), vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo pateikto prašymo nenagrinėjo, nurodydama, kad praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 28). Nesutikdamas su VRM sprendimu, pareiškėjas padavė skundą teismui, prašydamas sprendimą panaikinti ir priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 2107,71 Lt (b. l. 1–5, 12–16).

Teismas citavo ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir priėjo prie išvados, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas taip pat citavo Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A575-1831/2011).

Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką suformuotą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas priėjo prie išvados, kad VRM teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais nurodoma, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, atmestini kaip nepagrįsti. Iš VRM 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo matyti, kad jis nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Be to, teismų praktikoje taip ne kartą pažymėta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs įstatyme nustatyto kreipimosi su skundu (prašymu) termino, o taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl šio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.). Tuo tarpu, ginčijamame VRM sprendime jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos. Taigi, VRM 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Taip pat pažymėta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl viešojo administravimo akto pagrįstumo bei teisėtumo, neturi prisiimti jam nebūdingos viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtos funkcijos, todėl negali vertinti argumentų ir motyvų, kurie nebuvo nurodyti skundžiamame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 636/2008 ir kt.).

Teismas nustatė, jog pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2011 m. lapkričio mėnesį (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas) (b. l. 7). Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d., o į teismą 2013 m. rugpjūčio 19 d.. Nustatęs, kad pareiškėjas į valstybinę pensiją mokančią instituciją bei į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido, teismas vertino, kad skundžiamas VRM sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Vertinta, jog Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 11PP (P)-4739 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis – 430,00 Lt. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mokama kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (toliau – ir BP priedas). Pažymėta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. pareiškėjui paskirta pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui paskirta pensija buvo ribojama tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, prieita prie išvados, kad pareiškėjui turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pateikta Tarnybos pažyma patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidarė 2 107,71 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteista susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 2 107,71 Lt suma.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, pateiktu išaiškinimu, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 2 107,71 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Atsakovo prašymą atidėti valstybinės pensijos kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. tuo atveju, jei pareiškėjo skundas bus tenkinamas (ar tenkinamas iš dalies), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus bei į priteistinos valstybinės pensijos dydį (2 107,71 Lt), patenkintinas iš dalies – Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, įpareigota išmokėti pareiškėjui 2 107,71 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas skundo padavimui pritaikė teisiškai nepagrįstą, nebegaliojusį 3 metų terminą. Terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis (konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A444-2232/2013), todėl taikytinas terminas, galiojęs kreipimosi į teismą metu (2013 m. rugpjūčio 19 d.), o ne galiojęs 2011 m. (pirmos perskaičiuotos pensijos gavimas). Pareiškėjui kreiptis su skundu į teismą taikytinas 6 mėnesių terminas, galiojantis pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. sausio 1 d. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. liepos 1 d.

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. A444-2232/2013 motyvavo, kodėl tos bylos pareiškėjui (kurio skundas buvo paduotas 2013 m. kovo 22 d.), taiko 3 metų terminą. Šios bylos pareiškėjo situacija skiriasi iš esmės, nes pareiškėjas išnaudojo (turėjo) visą 6 mėn. terminą, be to, turėjo 20 mėnesių kreipimuisi į teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame rašytiniame pareiškime (b. l. 53), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prisideda prie Ministerijos (kartu su Lietuvos valstybe) apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2011-2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu minėtame Laikinojo įstatymo straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 107,71 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., išmokant per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei panaikino Ministerijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 1D-7228(11).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes (be kita ko, tai, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2011 m. lapkričio mėnesį, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. rugpjūčio 19 d.), ginčui aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, bei vėlesne nuosekliai plėtojama administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pritaikė teisiškai nepagrįstą, nebegaliojusį 3 metų terminą; kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis, todėl taikytinas terminas, galiojęs kreipimosi į teismą metu, o ne galiojęs pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo metu, pareiškėjui kreiptis skundu į teismą taikytinas 6 mėnesių terminas galiojantis pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. sausio 1 d., kuris baigėsi 2013 m. liepos 1 d.; kad, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. A444-2232/2013 motyvavo, kodėl tos bylos pareiškėjui (kurio skundas teismui paduotas 2013 m. kovo 22 d.), taiko 3 metų terminą, o šios bylos pareiškėjo situacija skiriasi iš esmės, nes pareiškėjas išnaudojo (turėjo) visą 6 mėnesių terminą, turėjo 20 mėnesių kreipimuisi į teismą. Šių apeliacinio skundo argumentų neteisingumą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties priimtos administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d., motyvai.

Minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) išplėstinė teisėjų kolegija priminė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti.

Šiuo aspektu taip pat priminta, kad tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgus į tai, kad, pirma, valstybines pensijas reguliuojantys teisės aktai terminų reikalavimams dėl valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenumatė ir, antra, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas buvo akivaizdžiai per trumpas, lyginant jį su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikomais sprendimų apskundimo terminais. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėtos bylos (kurioje, minėta, skundas teismui buvo paduotas po 2013 m. sausio 1 d.) faktinių aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.

Šią poziciją išplėstinė teisėjų kolegija pagrindė išsamiais argumentais (nutarties 5-7 lapai), galiausiai apibendrindama, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Tai, jog cituotoje byloje (Nr. A444-2232/2013) pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas 2013 m. kovo 22 d., o nagrinėjamoje byloje (Nr. A525-1374/2014) – 2013 m. rugpjūčio 19 d., neleidžia vertini, jog šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo išplėstinių teisėjų kolegijų suformuotos praktikos dėl termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pateikti, t. y. taikyti ne 3 metų, o 6 mėnesių terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimui atitinkant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, nesant pagrindo nuo jos nukrypti (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.), teisėjų kolegija plačiau dėl bylos esmės nepasisako, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu, todėl apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas