A-1793-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1793-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. A. ir S. A. A. (S. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. A. ir S. A. A. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir Lietuvos edukologijos universitetui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2012 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. RS-120 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Registrų centras) 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 103, ir įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjos vardu nuosavybės teisę į pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Skunde (I t., b. l. 1–6) pareiškėja paaiškino, kad pateikta įregistruoti 1995 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis turi visus notarinio veiksmo atlikimą patvirtinančius duomenis, taip pat ir notarinio registro numerį, todėl teritorinio registratoriaus nuoroda, jog registro numeris sutampa su kitos sutarties registro numeriu, nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Įstatymas) 29 straipsnis numato baigtinį sąrašą atvejų, kai registratorius neįregistruoja nuosavybės teisės. Kadangi teritorinio registratoriaus sprendimas grindžiamas neatitikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimams, registratorius privalėjo nurodyti šioje teisės normoje numatytą neatitikimą.

Pateikta sutartis neturi ištaisymų, notarinio registro numeris nurodytas aiškiai, jo sutapimas su kitos sutarties registro numeriu yra notaro darbo, o ne jo patvirtintos sutarties, trūkumas. Nekilnojamojo turto registro įstatymas taip pat nesuteikia teisės teritoriniam registratoriui vertinti teikiamų registruoti sutarčių teisėtumo, todėl notarine forma sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kaip pagrindas įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į pagalbines patalpas, atitinka visus formos ir turinio reikalavimus.

Nepagrįstas teritorinio registratoriaus argumentas, jog 1995 m. liepos 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi parduotos 61,75 kv. m patalpos, o nekilnojamojo daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendras plotas yra 70,21 kv. m, todėl yra Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte numatytas pagrindas atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises. Nekilnojamasis daiktas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre remiantis 1995 m. liepos 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi, atidalijus dalį Vilniaus pedagoginio universiteto patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų ir toks nekilnojamojo turto formavimas atitiko Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.13 ir 4.14 straipsnių nuostatas.

Formuojant atskirą nekilnojamąjį daiktą ir atliekant jo kadastrinius matavimus, bendras plotas padidėjo, nes atliekant kadastrinius matavimus paaiškėjo pagrindinių patalpų dydžių netikslumai (nuo 61,75 iki 64,71 kv.

m) ir buvo įtrauktas priklausinys – koridoriaus, kurio plotas – 5,5 kv. m. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytas perleidžiamo tik pagrindinio daikto plotas, ploto padidėjimas priklausinių sąskaita nesudaro Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte numatyto pagrindo atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Teritorinis registratorius privalėjo vadovautis galiojančia sutartimi, nevertindamas po kadastrinių matavimų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų patalpų ploto pakeitimo pagrįstumo. Pareiškėjos teigimu, jai buvo parduotos patalpos, pažymėtos indeksais 141, 143, 145, o ne kitos patalpos. Toks parduoto turto identifikavimas tuo metu atitiko patalpų žymėjimą bendrame pastato plane. Šis faktas patvirtina, kad minėta sutartimi buvo perleistos ne 61,75 kv. m patalpos, bet patalpos, pažymėtos indeksais 141, 143 ir 145, kurių plotas pasikeitė tik dėl atliktų kadastrinių matavimų formuojant jas kaip atskirą objektą.

Teismo protokoline nutartimi į bylos nagrinėjimą pareiškėju įtrauktas G. A. sutuoktinis S. A. A. naujų reikalavimų nereiškė, palaikė G. A. skundą (II t., b. l. 198; III t., b. l. 1–4).

S. A. A. papildomai paaiškino, kad Lietuvos edukologijos universitetui patikėjimo teisėmis valdyti buvo perduotas ne visas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau tik jo dalis – 4 549 kv. m. Šio pastato visas plotas sudaro 7 868,05 kv. m., todėl likusi pastato dalis t. y. 3 319,05 kv. m, priklauso Lietuvos valstybei. Pareiškėjams buvo žinoma, kad jie privatizavo ne tik butą, bet ir pagalbines patalpas (141, 143, 145), o bendra 148,18 kv. m. negyvenamųjų ir gyvenamųjų plotų (86,43+71,14=148,18 kv. m.) kaina sudarė 392,72 Lt ir ši suma buvo sumokėta į Vilniaus pedagoginio universiteto sąskaitą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 32–35; III t., b. l. 12–13) paaiškino, kad G. A. 2012 m. sausio 13 d. pateikė prašymą įregistruoti negyvenamas pagalbines patalpas, pažymėtas nuo 141-1 iki 141-3, 143-1, nuo 145-1 iki 145-3 (bendras plotas 70,21 kv.

m) nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos (kadastro duomenys nustatyti 2011 m. spalio 6 d.) ir 2012 m. sausio 11 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. NJU-81, įregistruotos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, pagrindu. Kartu pareiškėja prašė įregistruoti jos nuosavybės teisę į minėtas patalpas 1995 m. liepos 12 d. sutarties, reg. Nr. 1-4338, kopijos pagrindu. Sutarties kopijoje nurodyta, jog pareiškėja nupirko du kambarius bendrabutyje ir tris bendrojo naudojimo patalpas, sudarančias 61,75 kv. m, kurių bendras naudingas plotas 148,18 kv. m.

Vilniaus filialas, išnagrinėjęs prašymą ir pridėtus dokumentus, 2012 m. sausio 17 d. įregistravo patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 44/1457295, tačiau skundžiamu 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į šias patalpas dėl to, kad pateiktos sutarties sudarymo data (1995 m. liepos 12 d.) ir notarinio registro numeris (1-4338) yra tapatūs kitos pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu G. A. nuosavybės teisė įregistruota į butą (86,43 kv. m), datai ir notarinio registro numeriui.

Skundžiamame sprendime Vilniaus filialas taip pat pažymėjo, jog pateiktoje pirkimo-pardavimo sutarties kopijoje nurodyta, kad pareiškėjai parduotos 61,75 kv. m bendro ploto patalpos, o ji prašo įregistruoti nuosavybės teisę į 70,21 kv. m ploto patalpas. Tariamo sandorio sudarymo metu (1995 m. liepos 12 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 37 straipsnio normos nustatė, kad visi notariniai veiksmai registruojami notariniame registre, o šio registro įrašas yra įrodymas, kad notarinis veiksmas buvo atliktas. Todėl atskiri notariniai veiksmai – atskirų nekilnojamojo turto objektų ar jų dalies perleidimo sandoriai, turėjo būti įregistruoti notariniame registre atskirais numeriais, o registravimo nebuvimas įrodo, kad toks notarinis veiksmas nebuvo atliktas.

Darant prielaidą, kad ginčo patalpos buvo parduotos (privatizuotos) atliekant vieną notarinį veiksmą, akivaizdu, kad visi parduoti (privatizuoti) objektai turėjo būti įrašyti tame pačiame dokumente. Šiuo atveju 1995 m. liepos 12 d. sutarties, reg. Nr. 1-4338, originaliame egzemplioriuje ginčo patalpos nenurodytos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1673-574/2011 yra pateiktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 28 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog dalyvaujant specialistui nustatyta, kad 1995 m. liepos 12 d. negyvenamųjų patalpų, pažymėtų 141, 143 ir 145, privatizavimo sutartis yra elektrografinė kopija, kuri gali būti atlikta kompiuterine įranga arba orgtechnika, o klausimas, ar pateiktam tyrimui dokumente esančius rankraštinius įrašus parašė konkretus asmuo, neturint dokumento originalo, nesprendžiamas, nes panaudojant šiuolaikinę techniką su programiniu aprūpinimu ir šiuolaikinę orgtechniką galima padaryti bet kokio dokumento kopiją su bet kokiu parašu ir rankraštiniais įrašais.

Minėtame nutarime taip pat užfiksuoti liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad Vilniaus pedagoginis universitetas ginčo patalpų neprivatizavo, t. y. nepardavė pareiškėjai ir tokio dokumento – patalpų pirkimo-pardavimo sutarties – niekas neturi. Todėl nėra ne tik nuosavybės teisę į ginčo patalpas patvirtinančio dokumento originalaus egzemplioriaus, bet ir paties juridinio fakto. Be to, G. A. nėra pateikusi ginčo patalpų atidalijimo sutarties. Tariamai atidalintas plotas yra sudėtinė Vilniaus edukologijos universitetui patikėjimo teise priklausančių patalpų (registro įrašo Nr. 44/222154) dalis, kurių duomenys nurodyti archyvinėje nekilnojamojo turto kadastro dokumentų byloje (inv.

Nr. 13-11900), nuosekliai užfiksuoti nuo 1960 m. sausio 25 d. (bendras plotas – 71,34 kv. m), 2004 m. kovo 16 d. (bendras plotas – 71,14 kv.

m) ir pareiškėjos prašymu 2011 m. spalio 13 d. parengtoje ginčo patalpų kadastrinių matavimų byloje (bendras plotas – 70,21 kv. m). Visų paminėtų matavimų metu pareiškėjos nurodomas koridorių plotas (5,50 kv.

m) buvo išmatuotas ir įtrauktas į bendrą patalpų plotą. Šią aplinkybę patvirtina ginčo patalpų matavimų planai ir planų ištraukos. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nuo 2011 m. yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1673-574/2011 pagal Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ieškinį atsakovams G. A. ir S. A. A. dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų pagalbinių patalpų, pažymėtų 141, 143, 145, į kurias Vilniaus filialas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę.

Nekilnojamąjį daiktą – bendrabutį, nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. patikėjimo teise valdo Lietuvos edukologijos universitetas. Vėliau nuo 2004 m. birželio 21 d. į minėto bendrabučio gyvenamąsias patalpas įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės ir universiteto patikėjimo teisės Vyriausybės potvarkio pagrindu. Į likusį gyvenamųjų patalpų plotą įregistruotos fizinių asmenų nuosavybės teisės, iš kurių pareiškėjos nuosavybės teisė įregistruota į 86,43 kv. m bendro ploto 3 kambarių butą 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties reg.

Nr. 1-4338 ir 1998 m. lapkričio 13 d. turto padalijimo sutarties, reg. Nr. 6-8863, pagrindu. Duomenys apie Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Lietuvos edukologijos universiteto patikėjimo teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, bei patvirtina, kad valstybei nuosavybės teise ir Lietuvos edukologijos universitetui patikėjimo teise priklausantis bendrabučio patalpų bendras plotas (7 556,73 kv.

m) neapima privatizuotų bendrabučio patalpų ploto, priklausančio fiziniams asmenims, bet į šį plotą įeina ginčo patalpų, pažymėtų indeksais 141, 143 ir 145, 70,21 kv. m plotas (registro įrašo Nr. 44/1457293). Buvusioje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje 1995 m. liepos 17 d. įregistruotas (įrašo rejestrų knygoje Nr. 3-635) tik vienos – 1995 m. liepos 12 d. sutarties, reg. Nr. 1-4338 originalus egzempliorius, patvirtinantis, kad G. A. yra privatizavusi tris kambarius bendrabutyje, kurių bendras plotas 86,43 kv. m (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 10/238102). Šį faktą patvirtina vienintelė archyvinėje registro dokumentų byloje saugoma šios patalpos teisinės registracijos išvada.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos edukologijos universitetas prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Atsiliepime (I t., b. l. 85–89; III t., b. l. 14–17) paaiškino, kad 1995 m. liepos 12 d. sutartis buvo sudaryta tarp universiteto ir pareiškėjos, tačiau dėl patalpų, kurių Nr. 142 ir 146, ir patvirtinta Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės, reg. Nr. 1-4338. Tuo tarpu jokių duomenų dėl pareiškėjos nurodomos sutarties, kuria neva buvo perleistos patalpos Nr. 141, 143 ir 145, universitetas neturi. Todėl manytina, jog 1995 m. liepos 12 d. sutartis, pagal kurią universitetas tariamai perdavė pareiškėjai minėtas patalpas, yra suklastota.

Dėl galimo dokumentų suklastojimo fakto vyksta ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjos nurodoma 1995 m. liepos 12 d. sutartis viešajame registre nėra įregistruota, todėl tokios neva sudarytos sutarties kaip sandorio fakto pareiškėja negali naudoti byloje kaip pagrindo įregistruoti jos neva egzistuojančias nuosavybės teises. Kadangi sutartis nebuvo įregistruota nustatyta tvarka, ji yra negaliojanti ir nuosavybės teisė pareiškėjai į patalpas pagal minėtą sutartį neperėjo. Be to, atsižvelgiant į tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, 1995 m. liepos 12 d. sutarčiai buvo privaloma tokio sandorio teisinė registracija per 3 mėnesius.

Tačiau toks sandoris nei per tuomet galiojusio įstatymo terminą, nei įsigaliojus aktualios redakcijos Civiliniam kodeksui nebuvo įregistruotas, todėl yra negaliojantis ir nesukelia teisinių pasekmių. Pagal viešojo registro duomenis, bendrabutis, kuriame yra ginčo patalpos, patikėjimo teise valdomas Lietuvos edukologijos universiteto. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose jokių juridinių faktų, žymų ar specialiųjų naudojimo sąlygų dėl patalpų Nr. 141, 143, 145, nėra. Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos nuosavybė teisė į minėtas patalpas nėra įregistruota ir toks atskiras nekilnojamojo turto objektas nėra suformuotas.

Šios patalpos yra sudėtinė pastato – bendrabučio, gyvenamųjų patalpų dalis, ir į visas šias patalpas įregistruota tik universiteto patikėjimo teisė. Universiteto patikėjimo teisių į patalpas registro įrašas nėra nuginčytas, todėl pareiškėja privalo juo vadovautis. 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1031-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino pareiškėjos pateiktą 1995 m. liepos 12 d. sutarties kopiją, neva įrodančią, kad patalpos Nr. 93, 95, 97 buvo privatizuotos pareiškėjos.

Teismas, išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad nekilnojamojo turto registre pareiškėjos nuosavybės teisės į minėtas patalpas nėra įregistruotos ir toks atskiras nekilnojamojo turto objektas nėra suformuotas. Minėtos patalpos yra sudėtinė bendrabučio dalis ir į visas šias patalpas yra įregistruotos universiteto patikėjimo teisės. Nekilnojamojo turto registre nesant registruotai pareiškėjos nuosavybės teisei į ginčo patalpas, teisinio pagrindo tenkinti jos pareikštus reikalavimus nebuvo. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento leidimas atsijungti nuo šildymo sistemos buvo suteiktas tik vienai patalpai ((duomenys neskelbtini)), bet ne pagalbinėms patalpoms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, užbaigus naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, atnaujinus (modernizavus) daugiabutį namą ar negyvenamosios paskirties pastatą, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašomas statybos užbaigimo aktas; minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, inspekcijai pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą.

Deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas registruoti statinį (šiuo konkrečiu atveju, atitinkamas patalpas, tariamai suformuotas atidalijimo būdu). Taigi deklaracija apie statybos užbaigimą galėjo būti užregistruota tik dėl G. A. priklausančios rekonstruotos buto šildymo sistemos. Tuo tarpu dėl negyvenamųjų patalpų (pažymėtų numeriais 141-1 iki 141-3, 143-1, nuo 145-1 iki 145-3) deklaracija negalėjo būti išduota, nes jos patikėjimo teise yra valdomos Lietuvos edukologijos universiteto, kuris jokio sutikimo patalpų atidalijimui nedavė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjų G. A. ir S. A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 67–77).

Teismas nustatė, kad 1995 m. liepos 12 d. tarp G. A. ir Vilniaus pedagoginio universiteto sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja įsigijo tris patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurių bendras plotas 86,43 kv. m. Minėtos sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos G. A. nuosavybės teisės. Bylos medžiaga rodo, kad G. A. siekia įregistruoti nuosavybės teises į pagalbines patalpas, kurias, kaip ji teigia, įgijo 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notarės D.

Š. (registro Nr. 1-4338), kurioje nurodoma, kad Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. du kambarius bendrabutyje ir tris 61,75 kv. m. ploto bendro naudojimo patalpas, iš viso – 148,18 kv. m. bendro naudingo ploto. Pareiškėja Vilniaus filialui kartu su 2012 m. sausio 13 d. prašymu pateikė 2012 m. sausio 11 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. NSU-81 (toliau – ir Deklaracija) ir 2011 m. spalio 6 d. kadastro bylą; kartu su 2011 m. spalio 4 d. prašymu pateikė notarės A. A. patvirtintą 1995 m. liepos 12 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties nuorašą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į 148,18 kv. m. bendro naudingo ploto patalpas Nr. 141, 143, 145.

Kartu su 2012 m. sausio 13 d. prašymu pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrindu buvo atlikta ginčo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinė registracija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą būtina nustatyti, ar daiktinės teisės į ginčo patalpas negali būti įregistruotos pareiškėjos pateiktų dokumentų – Deklaracijos, 2011 m. spalio 6 d. kadastro bylos – pagrindu. Taigi sprendžiant ginčą, pirmiausia būtina įvertinti, ar G.

A. Vilniaus skyriui kartu su 2012 m. sausio 13 d. prašymu pateikta Deklaracija laikytina vienu iš Įstatymo 22 straipsnyje nurodytu dokumentu, kurio pagrindu galėtų būti įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės. Deklaracijoje nurodoma, kad yra užbaigti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio buto paprasto remonto statybos darbai; statyba leidžiančiu dokumentu nurodomas 2002 m. liepos 9 d. išduotas statybos leidimas Nr. 572. Deklaracija pasirašyta statytojo – G. A., ir užregistruota Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. liepos 9 d. išduotame leidime Nr. 572 vykdyti statybos darbus G. A. buvo leista rekonstruoti minėto buto šildymo sistemą. Pagal šį statybos leidimą buto patalpų atjungimo nuo namo šildymo energijos tiekimo sistemos darbai buvo baigti 2002 m. rugsėjo 10 d. surašant aktą Nr. 1.

Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 (toliau – ir Reglamentas), 8.1, 8.2, 8.3 ir 38 punktų nuostatomis, padalinio įgaliotas pareigūnas, tvirtindamas statytojo pateiktą deklaraciją, atlieka kontrolines funkcijas, susijusias su baigtų deklaruotų statybos darbų teisėtumu. Pagal Reglamento 38 punktą, statytojas, teikdamas deklaraciją apie statybos užbaigimą statinio rekonstravimo atveju (2002 m. liepos 9 d. išduotame leidime Nr. 572 nurodoma statybos rūšis – statinio rekonstrukcija), privalo kartu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise. Taigi deklaracija nelaikytina vienu iš Įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Visi su statybos leidimu susiję dokumentai yra parengti vadovaujantis ir G. A. pateikta 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į 148,18 kv. m bendro naudingo ploto patalpas Nr. 141, 143, 145. Minėta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pateikta ir 2011 m. spalio 4 d. teikiant Vilniaus filialui prašymą atlikti nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus, sudaryti kadastrinių duomenų bylą, įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kartu su 2012 m. sausio 13 d. prašymu pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrindu buvo atlikta ginčo patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinė registracija. Tačiau 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjai buvo įregistruotos nuosavybės teisės į patalpas, ir G. A. kartu su 2011 m. spalio 4 d. prašymu pateiktos 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nuorašas skiriasi savo turiniu, taip pat skiriasi šių sutarčių objektas. Šios sutarties originalo pareiškėja G. A. neturi, o notariškai patvirtintas jos nuorašas padarytas pagal notarei A. A. pateiktą dokumentą, t. y. sutartį, kurią, pareiškėjos teigimu, ji 2008 m. buvo pasiskolinusi iš Lietuvos edukologijos universiteto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas; teisinė nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Remdamasis šiais išaiškinimais teismas sprendė, kad Vilniaus filialas, 2012 m. sausio 13 d. gavęs pareiškėjos prašymą įregistruoti nuosavybės teises, galėjo vertinti tik tai, ar 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (nuorašas, patvirtintas notarės A.

A.) laikytina vienu iš Įstatymo 22 straipsnyje nurodytu dokumentu, tačiau negalėjo vertinti šios sutarties sudarymo ar patvirtinimo aplinkybių. Kaip minėta, ginčo patalpų teisinė registracija buvo atlikta vadovaujantis, be kita ko, ir 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (nuorašas, patvirtintas notarės A. A.). Taigi atsakovui 1995 m. liepos 12 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties turinys, o taip pat joje nurodytų duomenų, būtinų teisinei registracijai atliki, išsamumas, nekėlė abejonių. Vilniaus filialo, tiek centrinio registratoriaus sprendimai iš esmės grindžiami ta nuostata, jog 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra pakeista (redaguota, taisyta), 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pareiškėja įgijo 86,43 kv. m ploto patalpas, ir šie pakeitimai nėra aptarti.

Tačiau šios išvados nėra patvirtintos jokiais įrodymais, t. y. yra grindžiamos prielaidomis. Šiuo atveju teisinės reikšmės neturi ir kiti atsakovo bei Lietuvos edukologijos universiteto nurodyti motyvai, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl to, kas yra patalpų savininkas, o keliamas klausimas, ar Vilniaus filialas pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises jos pateiktų dokumentų pagrindu.

Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendimas yra grindžiamas Įstatymo 23 straipsnio 2, 4 dalimis, 29 straipsnio 2 ir 7 punktais. Tačiau, teismo įsitikinimu, notarės patvirtintos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuoraše nėra jokių taisymų, prirašymų ar užbraukymų, t. y. aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad šis nuorašas neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nustatytų reikalavimų. Atsakovo sprendime jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas ir Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nurodytas atsisakymo įregistruoti nuosavybės teises pagrindas.

Taigi Vilniaus filialui pateiktas notarės A. A. patvirtintos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuorašas laikytinas Įstatymo 22 straipsnio 7 punkte, 23 straipsnio 2 dalyje nurodytu dokumentu, kurio pagrindu galėjo būti registruojamos nuosavybės teisės. Toks aptartos sutarties vertinimas iš esmės buvo pateiktas ir Vilniaus filialo 2011 m. spalio 18 d. sprendime Nr. RS-1933, kuriame konstatuota, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į minėtoje sutartyje nurodytus nekilnojamojo turto objektus – patalpas Nr. 141, 143, 145.

Be to, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens nurodytos aplinkybės, kad visos pastate esančios 7 556,73 kv. m. ploto patalpos patikėjimo teise yra valdomos Lietuvos edukologijos universiteto ir ši valdymo teisė įregistruota dar Vyriausybės 1992 m. spalio 17 d. potvarkiu, sprendžiant ginčą nėra teisiškai reikšmingos, nes nepaneigia ankščiau padarytos teismo išvados, jog 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nuorašas, patvirtintas notaro, atitinka Įstatymo 22 straipsnio 7 punkto, 23 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kaip minėta, nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymas yra juridinis faktas, keičianti turto nuosavybės teisių savininką. Kita vertus, teismui pripažinus, jog 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis (nuorašas, patvirtintas notarės A. A.) ir 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pareiškėja įgijo 86,43 kv. m ploto patalpas, yra dvi atskiros sutartys, o ginčo sutartis nekilnojamojo turto registre nėra registruota, nagrinėjamu atveju taikytina Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m.

Civilinio kodekso 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas (1 d.); šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios nuorašą patvirtino notarė A.

A., nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre per 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių laikotarpį, padaryta išvada, kad minėta sutartis yra negaliojanti, todėl jos pagrindu pareiškėjos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre negali būti registruojamos vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 4 punktu (dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios). Toks analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ne kartą pateiktas ir teisminėje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2185/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2003).

III. Pareiškėjai G. A. ir S. A. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, bei priteisti apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 82–89) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Sutartis dėl pagalbinių patalpų įsigijimo turi visus notarinio veiksmo atlikimą patvirtinančius duomenis ir yra galiojanti. Sutartis, kuri atitinka privalomus formos ir turinio reikalavimus, o taip pat neturi jokių ištaisymų ar trūkumų, buvo sudaryta 6-ame notaro biure.

2. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą, notaras liudija jam pateiktų dokumentų nuorašų ir išrašų tikrumą. Nuorašas yra notariškai paliudyta originalaus dokumento kopija, kurios turinys yra identiškas originalaus dokumento turiniui.

3. Deklaracija apie statybos užbaigimą laikytina dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Asmuo, neturintis įstatymais nustatytų teisių į daiktą, negali teikti prašymo ir dėl deklaracijos patvirtinimo.

4. Nagrinėjamu atveju nebuvo priežasčių atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje numatytais pagrindais. Šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime pripažindamas, jog Vilniaus filialo 2012 m. sausio18 d. sprendime ir VĮ Registrų centro sprendime yra netinkamai nurodyti jų priėmimo pagrindai.

5. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimų turinys neatitinka gero administravimo bei atsakingo valdymo principų, todėl yra pagrįstas pagrindas abejoti šių institucijos atliekamų darbų tikslumu bei patikimumu.

6. Pareiškėja, kaip apdairi ir rūpestinga civilinių santykių dalyvė, laiku, t. y. tuo metu galiojančio Civilinio kodekso 255 straipsniu nustatytu laikotarpiu, kreipėsi į nekilnojamąjį turtą registravusią įmonę. Šias aplinkybes patvirtina ant pirkimo-pardavimo sutarties esantis spaudas su registracijos data, numeriu bei registro įmonės darbuotojo parašu, liudijančiais apie sandorio įregistravimą.

7. Į bylą pateikta pirkimo-pardavimo sutartis dėl pagalbinių patalpų G. A. nuosavybėn įsigijimo turi nekilnojamojo turto registratoriaus įmonės spaudą, registracijos numerį 3-635, dokumento registravimo 1995 m. liepos 17 d. datą, o taip pat atsakingo nekilnojamojo turto registratoriaus darbuotojo parašą.

8. G. A. pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centrą su 2011 m. spalio 4 d. prašymu dėl pagalbinių patalpų nuosavybės įregistravimo po to, kai buvo atlikti jai nuosavybės teise priklausančių pagalbinių patalpų renovavimo darbai. Todėl kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1694/2013, pagal Reglamento 44 punktą statybos užbaigimo aktas ir deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 93–96) papildomai paaiškina, kad sutarčių registravimo knygos Nr. 3 įrašai rodo, kad šios knygos 635 puslapyje (eilės Nr. 3610) esantis vienintelis 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 1-4338, įregistravimo įrašas patvirtina, jog tuo metu buvo įregistruotas 3 kambarių buto įgijimo dokumentas. Būtent sutarčių registravimo žurnalo įrašų duomenys yra pagrindas pažymėti atitinkamu spaudu įregistruotą dokumentą. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina registro tvarkytojo abejones pareiškėjų pateiktos notaro patvirtintos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos tikrumu, nes nėra ant šios sutarties spaudo esančių įrašų – sutarties registracijos ir lapo numerį pagrindžiančių įrašų pačiame sutarčių registravimo žurnale – pradiniame šių duomenų šaltinyje, ką galima laikyti visiškai savarankišku notaro patvirtintos 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos klastojimo požymiu panaudojant kitos nustatyta tvarka įregistruotos sutarties duomenis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos edukologijos universitetas prieštarauja pareiškėjų apeliacinio skundo tenkinimui.

Atsiliepime (III t., b. l. 97–102) pažymi, kad dėl pagalbinių patalpų įregistravimo pareiškėja į atsakovą kreipėsi tik 2011 m. spalio 14 d., t. y. po daugiau nei 15 metų nuo sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šiuo atveju vyksta ginčas dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. RS-120 neregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisės į 70,21 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 141, 143, 145, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir perduodamas šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1694/2013 konstatavo, jog pareiškėjos 2012 m. sausio 13 d. prašymas atsakovui buvo grindžiamas 2011 m. spalio 6 d. kadastro duomenų byla ir Deklaracija, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. sausio 18 d. sprendime pasisakė dėl 1995 m. liepos 12 d. sutarties, t. y. rėmėsi kitais, nei prie prašymo pridėti, dokumentais (II t., b. l. 75–83). Kita vertus, tikrinamos administracinės bylos duomenys rodo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tai pabrėžė, kad Deklaracijos ir 2011 m. spalio 6 d. kadastro duomenų bylos pagrindu minėti nekilnojamieji daiktai 2012 m. sausio 17 d. buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą, nevertina atsakovo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo įregistruoti ginčo patapas daugiabučiame name tuo aspektu, ar G. A. turėjo teisę paduoti 2012 m. sausio 13 d. prašymą, nors toks klausimas kyla.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Konkrečiu atveju siekdama pagrįsti savo nuosavybės teisę į 70,21 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 141, 143, 145, pareiškėja prie 2012 m. sausio 13 d. prašymo pridėjo 2012 m. sausio 11 d. deklaraciją apie 146 buto pagalbinių patalpų paprastojo remonto užbaigimą, kurioje statybą leidžiančiu dokumentu nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. liepos 9 d. išduotas leidimas Nr. 572 rekonstruoti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymo sistemą, bei pagalbinių patalpų kadastrinių matavimų bylą (I t., b. l. 61).

Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, 44 punktu deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Taigi deklaracijos patvirtinimas ir registracija IS „Infostatyba“ yra kompetentingos valstybės institucijos administracinis sprendimas, patvirtinantis naujo daikto teisėtą sukūrimą ir suteikiantis asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą bei nuosavybės teises į jį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2706/2012), tačiau nagrinėjamos bylos medžiaga neįrodo, kad G. A. pastatė naują statinį. Taip pat negalima pripažinti, jog 2002 m. liepos 9 d. statybos leidimas Nr. 572 suteikė G. A. daugiau teisių, nei pertvarkyti jame įvardytą butą, t. y. gyvenamosios paskirties patalpas.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra paaiškinta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys, o vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalyje pateikta sąvoka nekilnojamojo daikto kadastro duomenys apibūdina nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Remiantis šiomis nuostatomis teigtina, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, todėl teritorinis registratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į indeksais 141, 143 ir 145 pažymėtus nekilnojamuosius daiktus.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs išvadą, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendime Nr. RS-120 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. kovo 16 d. sprendime Nr. 103 netinkamai nurodyti jų priėmimo pagrindai, savo iniciatyva ištaisė viešojo administravimo subjektų padarytas teisės taikymo klaidas, pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siekdamas garantuoti pareiškėjų subjektinių teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos veiksmingumą bei išvengti procesinių staigmenų negalimumo principo pažeidimo, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi šią administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui papildomam įrodymų tyrimui atlikti. Matyti, jog pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškėjams G. A. ir S. A. A. buvo užtikrinta galimybė pasisakyti dėl nekilnojamojo turto registratoriui pateiktų dokumentų ir kitos reikšmingos medžiagos vertinimo, tokiu būdu sudarant prielaidas galutinai ir teisingai išspręsti VĮ Registrų centro kompetencijai priskirtoje viešojo administravimo srityje kilusį administracinės bylos šalių ginčą.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, iš jo motyvuojamosios dalies pašalinant tik perteklinius argumentus, susijusius su 1995 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, kurios nuorašą patvirtino notarė A. A., juridine galia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų G. A. ir S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas