A-491-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-491-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00273-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–10), prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“; 2) įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011.

Nurodė, kad 2014 m. sausio 10 d. Tarnybai pateikė prašymą ir būtinus dokumentus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo. 2014 m. sausio 25 d. paštu gavo 2014 m. sausio 20 d. Tarnybos sprendimą, kuriuo atmestas jo prašymas. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka, kadangi konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra absoliuti, ji yra teisinės valstybės principo, kuriuo privalu vadovautis ir teismams taikant teisę, turinio elementas.

Be to, ši teisė kyla iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies įtvirtinto teisingumo vykdymo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai; Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 str. 1 d.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1971 m. birželio 16 d. ir 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimai). Ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę, gali būti sprendžiama tada, kai byla išnagrinėjama iš esmės (CPK 259, 263, 265 str.;

EŽTT 1994 m. rugsėjo 21 d. sprendimas). EŽTT jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio, t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį ir t. t.

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas yra realus, t. y. asmuo, kuris kreipiasi į teismą įstatymų nustatyta tvarka turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad įgyvendins teisę apginti savo pažeistą interesą. Išsamios aplinkybės dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje tikslingumo ir būtinumo yra išdėstytos 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjo atskirajame skunde Kauno apygardos teismui ir civilinės bylos Nr. A2-14916-191/2013 procesiniuose dokumentuose, todėl atsakovo sprendimas, kuriame nurodyta, jog reikalavimai byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, o taip pat kad jo prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas neįvertino aplinkybių dėl jo esamos turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, jog net keli antstoliai šiuo metu areštavę visą turimą turtą, įskaitant ir lėšas banko įstaigose, tai, kad pareiškėjas kelinti metai negali laisvai, savo nuožiūra disponuoti turtu ir lėšomis, taip pat teisinei pagalbai gauti. Pareiškėjo teigimu, vien tik dėl dabartinės prastos jo turtinės padėties, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines aplinkybes, į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 6 punktą, atsakovas privalėjo pareiškėjui suteikti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą civilinėje byloje, nes tai yra susiję ir su konstitucine asmens teisėtų interesų apsauga.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 96–98) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2014 m. sausio 13 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta siekiant gauti lėšų pareiškėjo ūkinei–komercinei veiklai vykdyti, Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kadangi jo reikalavimas kyla dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Atsakovas pažymėjo, jog proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams. D. S. nurodyta aplinkybė, kad vartojimo paskolos sandoris sudarytas su AB Šiaulių banku yra apsimestinis sandoris, todėl skola turi būti priteista iš įmonės UAB „NBG grupė“, nėra naujai paaiškėjusi reikšminga aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima atnaujinti bylos nagrinėjimą. Atsakovo nuomone, tai akcentavo ir Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, kurioje atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Minėtą nutartį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, 4 punktais, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi nustatė, jog jo reikalavimas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, taip pat pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo vykdyta ūkine komercine veikla.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 155–160) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo surašymo Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, siekdamas apskųsti 2013 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos teismo nutartį kasacine tvarka (b. l. 99–105). 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismas (civilinė byla Nr. A2-2378-230/2013) paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5482-883/2011 pagal ieškovo AB Šiaulių bankas ieškinį atsakovui D. S., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai bendrovei „NBG grupė“, bankroto administratoriui UAB „Bankovita“ dėl skolos priteisimo (b. l. 107–115, 124–128). Teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 (b. l. 129) pareiškėjui buvo atsisakyta teikti teisinę pagalbą iš esmės dviem teisiniais pagrindais – pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, kuris numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos bei remiantis minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktais, nustatančiais, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.

Administracinės bylos (b. l. 143–150) ir informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5482-8826/2011, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, iš pareiškėjo AB „Šiaulių bankas“ buvo priteista 41 867,37 Lt skolos, atsiradusios dėl negrąžinto kredito pagal 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09, sudarytą su AB „Šiaulių bankas“, kurios pagrindu pareiškėjui buvo suteikta 40 000 Lt vartojimo kredito. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs minėtą bylą apeliacine tvarka, 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjant šią bylą, pareiškėjas nurodė, jog paskola buvo paimta įmonės UAB „NGB grupė“ veiklai finansuoti, nors minėtą sandorį jis pasirašė kaip fizinis asmuo, tačiau sandoris buvo sudarytas kito asmens – UAB „NGB grupė“ naudai ir siekiant įvykdyti šios įmonės finansines prievoles. Minėtas aplinkybes jis nurodė ir prieš tai nagrinėtoje byloje, kurioje ginčijo 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09, teigdamas, kad tai apsimestinis sandoris, nes gauti pinigai pagal minėtą sutartį buvo panaudoti UAB „NGB grupė“ paskolų dengimui, paskola buvo būtina, siekiant išvengti įmonės bankroto (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1170-568/2009). Šių aplinkybių pareikėjas neginčijo ir teismo posėdžio metu, nagrinėjant šią bylą.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog 2005 m. rugsėjo 15 d. UAB „NGB grupė“ steigiamojo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu Nr. 1 (b. l. 151) akcininkų D. S. ir R. K. iniciatyva buvo įsteigta įmonė UAB „NBG grupė“, tuo pačiu sprendimu pareiškėjas paskirtas bendrovės direktoriumi. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-5482-886/2011 pareiškėjas nurodė, jog minėtos įmonės akcininkai 2005 m. rudenį nusprendė už 120 000 Lt įsigyti fermas su žeme Kaišiadorių raj., buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto su žeme pirkimo-pardavimo sutartis ir sumokėtas avansas. UAB „NBG grupė“ 2005 m. gruodžio 14 d. su AB Šiaulių banko Vilniaus filialu pasirašė kreditavimo sutartį Nr. IL-2005-025-03 dėl 300 000 Lt kredito suteikimo, prievolės įvykdymo užtikrinimui bankui įkeitė pastatus su žeme. Likusią paskolos dalį – 150 000 Lt pagal kreditavimo sutartį bankas turėjo suteikti 2006 metais. Iš įmonės pasitraukus akcininkui R. K., bankas atsisakė suteikti įmonei kitą kredito dalį, t. y. atsisakė vykdyti kredito sutarties įsipareigojimus. Pagrindinė UAB „NBG grupė“ veikla buvo baldų gamyba ir prekyba. Ši aplinkybė žinoma iš Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos Nr. I-655-500/2014, kurioje pareiškėjas ginčijo Tarnybos sprendimą dėl teisinės pagalbos nesuteikimo civilinėje byloje dėl investuotų lėšų ir patirtų nuostolių, atsiradusių dėl nevykdymo 2005 m. gruodžio 14 d. Kreditavimo sutarties, pasirašytos su AB Šiaulių banko Vilniaus filialu dėl ilgalaikio kredito suteikimo UAB „NBG grupė“, kuris buvo laiduotas pareiškėjo vekseliu 300 000 Lt sumai.

Byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į Tarnybą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos dėl 2013 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos teismo nutarties apskundimo kasacine tvarka, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant minėtos įmonės akcininku ir administracijos vadovu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kaip įmonės akcininkas ir vadovas investavo asmenines lėšas į įmonę, siekdamas gauti pelno, ši veikla pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla, įsteigiant įmonę, sudarant įvairaus pobūdžio sandorius, susijusius su įmonės komercine veikla. Visuma nustatytų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba nutraukti, jei ji buvo suteikta (žr. pvz., LVAT 2008 m. gegužės 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-797/2008; 2009 m.vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-197/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-2902/2011).

Taigi konkrečiu atveju administracinėje byloje nustačius, jog buvo teisėtas pagrindas atsisakyti pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, atsakovo atsisakymas pareiškėjui teikti teisinę pagalbą kitu teisiniu pagrindu, t. y. minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktais, nustatančiais, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, nebeturi teisinės reikšmės ginčui. Net ir nustačius, kad atsakovas pagal įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktus pareiškėjui atsisakė teisinę pagalbą suteikti nepagrįstai, teisinis rezultatas nepasikeis, nes teisinės pagalbos skyrimas nebegalimas pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, todėl skunde nurodytos aplinkybės dėl atsisakymo teikti teisinę pagalbą šiuo pagrindu nebėra teisiškai reikšmingos, nesvarstytinos.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas privalėjo suteikti teisinę pagalbą vien tik pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 punktą dėl jo sunkios turtinės padėties, nes jis pateikė įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jo turtas ir metinės pajamos, kuriais jis gali laisvai disponuoti, neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 12 straipsnyje išvardintais atvejais, tame tarpe ir minėto straipsnio 6 punkte pareiškėjo nurodytu atveju, numatyta teisė asmenims gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, tačiau ši teisė privalo būti realizuojama įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Įstatymo 11 straipsnyje 7 dalyje yra įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, kuriuos nustačiusi Tarnyba neturi teisės teikti teisinę pagalbą, nors asmuo ir atitinka įstatyme numatytas bendrąsias sąlygas tokiai pagalbai gauti, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo teisės gauti valstybės teisinę pagalbą pagal 12 straipsnio 6 punktą yra nepagrįsti.

Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr. 2011 m. kovo 31 d. sprendimą adm. byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1390/2010), todėl teismas negali sutikti su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais dėl iš esmės absoliučios, neribojamos teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir teisminę gynybą.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, nes jo prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl jo ūkinės komercinės veiklos. Skundžiamas sprendimas neprieštarauja Įstatymo nuostatoms, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, procedūriniai pažeidimai nenustatyti, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra juridinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundą dėl pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antriną teisinę pagalbą, jis taip pat atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

III. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 162–178) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo:

1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuria numatytas imperatyvus apribojimas, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar savarankiškos profesinės veiklos, neatsižvelgiant į fizinio asmens turtinę padėtį ar jam taikomų areštų ir turto apribojimų apimtį bei kitas reikšmingas aplinkybes, neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1-2 punktai (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuriais įstatymų leidėjas nustatė ir perleido teisę ne teismui, o kitai institucijai (šiuo atveju – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai) vykdyti išankstines teisingumo funkcijas, neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytomis nuostatomis, susijusiomis su socialiai orientuotose valstybėse užtikrinama asmens teise į teisminę gynybą, teisingumo ir teisinės valstybės principais, teisėjų ir teismų nepriklausomumo principu, Lietuvoje egzistuojančia teismų sistema (2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai ir kt.). Taip pat pareiškėjas remiasi Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, principu tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą), Konvencijos 6 straipsniu bei kitomis teisės aktų, reglamentuojančių teisminės gynybos prieinamumo, teisės į teisingą teismą bei teisės į tinkamą teismo procesą principus, nuostatomis (CPK 5 str. 1 d., 346 str. 2 d. 1-2 p., Konstitucijos 109 str. 1 d. ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, šioje byloje yra kilusi konkretaus fizinio asmens, kurio visas be išimties turtas ir lėšos keleri metai yra areštuotos, suvaržymų dėl blogos turtinės padėties ir teisės kreiptis į teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema. Šios aplinkybės teismas tinkamai neanalizavo ir į ją neatsižvelgė. Civilinė byla, kurioje prašoma suteikti nemoką valstybės teisinę pagalbą, yra itin sudėtinga ir didelės apimties, išsamios aplinkybės dėl proceso atnaujinimo šioje civilinėje byloje tikslingumo ir būtinumo yra išdėstytos 2013 m. spalio 8 d.

D. S. atskirajame skunde Kauno apygardos teismui, taip pat civilinės bylos Nr. A2-14916-191/2013 procesiniuose dokumentuose, todėl negalima sutikti su Tarnybos išvadomis, o tuo pačiu ir su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjo reikalavimai minėtoje civilinėje byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus. Anksčiau laiko daryti tokią išvadą, kol šios civilinės bylos neperžiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra skubota. Pareiškėjo teigimu, tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek pirmosios instancijos teismas bylą sprendė formaliai, nes netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Nepagrįsta ir atsakovo bei Kauno apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, jog D. S. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai kylančiu iš pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos, todėl šiuo atveju Tarnyba turėjo taikyti ne Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 ir 4 punktus, o Įstatymo 12 straipsnio 6 punktą. Dėl šių reikšmingų aplinkybių Kauno apygardos administracinis teismas nepasisakė. Be to, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktais, Tarnyba teisingumo vykdyti negali (teisingumą vykdo tik teismai – Konstitucijos 5 str. 1 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas ir kt.).

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 189) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad „teismo sprendimas byloje negali būti priimtas už akių“, todėl bylą ves pats, be advokato pagalbos. Kadangi pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių šį prašymą (kurį teisėjų kolegija vertina, kaip prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka), apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekilo. Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui D. S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto (reikalavimas, tiesiogiai atsirandantis dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos) bei 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų (reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus) pagrindu (b. l. 18, 129).

Apeliaciniu skundu skundžiamu 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą, kuriuo šis prašė minėtą atsakovo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti D. S. antrinę teisinę pagalbą, atmetė. Teismas nustatęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nevertino ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą) šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, be kita ko, ir ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su anksčiau minėta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka.

Skundžiamo Tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimo priėmimo metu galiojusiame Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Administracinių teismų praktikoje ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė aiškinama kaip reiškianti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014, aiškindama analogišką nuostatą (pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją, ši nuostata buvo įtvirtinta 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte), pažymėjo, jog neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma; teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla.

Iš apeliaciniu skundu skundžiamos 2014 m. birželio 13 d. nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi siekdamas apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės, būnant įmonės UAB „NBG grupė“ akcininku ir administracijos vadovu, padarė įvertinęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-589-527/2012 bei Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1170-568/2009 išdėstytus pareiškėjo D. S. teiginius, kad paskola buvo paimta UAB „NBG grupė“ veiklai finansuoti, nors minėtą sandorį (vartojimo kredito sutartį) jis pasirašė kaip fizinis asmuo, t. y. sandoris sudarytas kito asmens – UAB „NBG grupė“ naudai ir siekiant įvykdyti šios įmonės finansines prievoles.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada nepagrįsta, nes padaryta neatsižvelgus į įvardintuose teismų sprendimuose (kurie yra įsiteisėję) padarytas išvadas.

Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ ir byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1170-568/2009 konstatavo, jog 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartis Nr. VART-2006-5897-09, kuria pareiškėjui suteiktas 40 000 Lt vartojimo kreditas, sudaryta tarp D. S., kaip fizinio asmens, ir AB Šiaulių bankas. Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-853-602/2010) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 iš D. S. AB Šiaulių bankas naudai priteista 41 867,37 Lt skolos pagal 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09. Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-589-527/2012 Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-14916-191/2013 (b. l. 124–128) D. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 (t. y. civilinėje byloje, kurioje priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimas) atmetė. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2378-230/2013 (b. l. 107–115) D. S. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjas D. S. kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 (kasaciniam skundui parengti) (b. l. 18, 129). Kadangi civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09 laikė sutartimi, sudaryta tarp D. S. (kaip fizinio asmens) ir AB Šiaulių bankas, ir būtent iš D. S. AB Šiaulių bankas naudai priteisė 41 867,37 Lt skolos, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog į atsakovą pareiškėjas kreipėsi siekdamas apginti savo (kaip fizinio asmens) interesus, kurie nagrinėjamu atveju nėra susiję su jo vykdyta ūkine komercine veikla. Taigi, ginčijamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimo dalis, kurioje D. S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Minėta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu nevertino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo surinkti ir ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-374/2012). Kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kreipimusi į Konstitucinį Teismą, kolegija nepasisako, kadangi tokio prašymo pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė, apeliaciniu skundu skundžiamame teismo sprendimo šiuo aspektu nepasisakyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė