A-94-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-94-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01680-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti įstatymu nustatytą praleistą terminą paduoti dokumentams, patvirtinantiems senelio P. P. nuosavybės teises bei giminystės ryšį su juo, siekiant atkurti nuosavybės teises į P. P. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą 13 ha žemę (b. l. 4-7).

Nurodė, jog 1999 m. Šilalės rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo B. P., mirusio 1984 m. kovo 13 d., nuosavybės teise valdytą 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1999 m. gruodžio 14 d. Šilalės rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio P. P. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 13 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą dėl dokumentų, susijusių su P. P. nuosavybės teise valdyta žeme bei giminystės ryšio su juo, paieškos. Ilgą laiką iš archyvo negavusi atsakymo ir manydama, jog nuosavybės teisės į senelio žemę galėjo būti atkurtos jos seseriai, 2013 m. gegužės 21 d. pateikė užklausą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Šilalės skyriui. Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyriaus 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. 33SD-(14.33.104)-1257 „Dėl B. P. ir P. P. žemės“ nurodyta, jog duomenų, patvirtinančių, kad P. P. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 20 d. valdė žemės, nėra, todėl nuosavybės teisės į buvusio savininko P. P. turėtą žemę niekam nėra atkurtos. 2013 m. rugpjūčio 7 d. pakartotinai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl dokumentų paieškos. 2013 m. rugsėjo 17 d. gavo Pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1283, kurioje nurodyta, jog Tauragės apskrities savivaldybės archyviniame fonde, sąrašų byloje, Kvėdarnos valsčiaus ūkininkų, visai nestatančių pieno, 1942 m. sąraše įrašytas P. P., gyv. (duomenys neskelbtini), skiltyje „žemės plotas ha“ įrašyta 6,6.

Argumentavo, jog valią dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese į senelio P. P. valdytą žemę išreiškė dar 1999 m. gruodžio 14 d., tačiau dėl valstybės institucijos – Lietuvos centrinio valstybės archyvo, neveikimo praleido įstatymu nustatytą terminą paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos teigimu, tai laikytina svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Pažymėjo, jog prašymą teismui padavė nedelsdama, gavusi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą, per protingą terminą – keletą mėnesių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 22-24) su juo nesutiko.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurie iki 2001 m. gruodžio 31 d. padavė prašymus atkurti nuosavybės teises, o pagal šio straipsnio 4 dalį piliečiai, kartu su prašymu nepadavę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog pareiškėjos nurodoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. rugsėjo 17 d. Pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1283 yra analogiška Tauragės viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šilalės rajono žemėtvarkos skyriaus Kvėdarnos seniūnijos gautam Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. kovo 7 d. pažymėjimui Nr. T-995-P. Apie šį pažymėjimą pareiškėjai turėjo būti žinoma, nes ji aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese į tėvo B. P. valdytą žemę. Nei 2001 m. kovo 7 d., nei 2013 m. rugsėjo 17 d. Archyvo pažymose nėra nurodyta, jog P. P. iki 1940 m. liepos 20 d. nuosavybės teise valdė 6,6 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl pagal jas negalimas nuosavybės teisių atkūrimas į P. P. nuosavybę. Pažymėjo, jog Archyvo pažymose papildomai nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose (duomenys neskelbtini) gyventojo B. P. buto-ūkio lape įrašyta „P. B. šeimos galva, dirba žemės ūkyje, šeimininkas, tėvas P. P. bedarbis, išlaiko sūnus, motina P. B., išlaiko sūnus“. 1998 m. atliekant buvusių (duomenys neskelbtini) žemės sklypų ribų kartografavimą, tuometiniai liudytojai taip pat parodė tik buvusio savininko B. P. turėtos žemės vietą. Pabrėžė, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, objektyvių termino praleidimo priežasčių pareiškėja nenurodė, nes turėjo pareigą domėtis ir aktyviai siekti nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau to nedarė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėja 1999 m. gruodžio 14 d. Šilalės rajono žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio P. P. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 13 ha žemę (duomenys neskelbtini), tačiau nepridėjo giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodančius dokumentų (b. l. 11). Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį ir nuosavybės teisę, paduoti. Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą šiems dokumentams paduoti grindžia aplinkybe, kad 1999 m. gruodžio 14 d. ir pakartotinai 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipusis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl dokumentų apie jos senelio P. P. valdytą turtą, tik 2013 m. rugsėjo 17 d. gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-1283, kurioje nurodyta, jog „Tauragės apskrities savivaldybės archyviniame fonde, sąrašų byloje, Kvėdarnos valsčiaus ūkininkų, visai nestatančių pieno, 1942 m. sąraše įrašytas P. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Žemės plotas ha“ įrašyta „6,6“ (b. l. 16).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Taip pat Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2010 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-426/2010, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012, 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1208/2013 ir kt.).

Pareiškėjai argumentuojant, jog 1999 m. gruodžio 14 d. kreipusis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dokumentų, ilgą laiką negavo atsakymo, pažymėta, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 aiškindama Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad ją taikant turi būti vertinama, ar dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti nuosavybės teises arba giminystės ryšį su turto savininku jo nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis, jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Teismui tenka pareiga įvertinti minėtas aplinkybes, o byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių arba giminystės ryšio su turto savininku jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu ir (arba) nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą procese atitinkamas dokumentas nėra teisiškai reikšmingas, turi būti daroma išvada, kad ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui paduoti yra negalimas. Tokią praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja ir administracinėse bylose Nr. A858-1208/2013, A858-1103/2013.

Nagrinėjamu atveju, teismas pažymėjo, kas aplinkybė, jog pareiškėja tik 2013 m. rugsėjo 17 d. gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-1283 „Apie nekilnojamąjį turtą“, nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, padavimui. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. R4-1283 ir byloje esančio 2001 m. kovo 7 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-995-P turinys dėl P. P. turėtos žemės yra tapatus, t. y. abiejuose dokumentuose nurodyta, jog „Tauragės apskrities savivaldybės archyviniame fonde, sąrašų byloje, Kvėdarnos valsčiaus ūkininkų, visai nestatančių pieno, 1942 m. sąraše įrašytas P. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Žemės plotas ha“ įrašyta „6,6“ (b. l. 16, 28). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus atsiliepimo matyti, jog nurodyti duomenys buvo žinomi ir įvertinti atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į tėvo B. P. žemę, tačiau nuosavybės teisių atkūrimui į senelio P. P. žemę šie duomenys nebuvo pakankami. Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 17 d. Archyvo pažymoje Nr. R4-1283 nėra nurodyta naujų aplinkybių, kurios galėtų lemti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) priėmimą. Pažymoje naujos informacijos nepateikta, todėl ji vertintina kaip teisiškai nereikšminga.

Iš faktinių bylos aplinkybių teismas taip pat nustatė, jog prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio P. P. nuosavybės teise valdytą žemę padavimo metu pareiškėja buvo padavusi ir prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo B. P. valdytą žemę. Nuosavybės teisės pareiškėjai į tėvo B. P. turėtą žemę buvo atkurtos, t. y. pareiškėja sugebėjo tinkamai įgyvendinti savo teises. Be to, pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo nuosavybę procese buvo pakankamai aktyvi, keitė savo valią dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai ir pan. (b. l. 26, 27). Šių aplinkybių kontekste konstatuota, jog pareiškėja pakankamai aiškiai suvokė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Tuo tarpu, pradėjusi nuosavybės teisių atkūrimo procesą į senelio P. P. turėtą žemę, pareiškėja buvo pasyvi, nuo 1999 m. pabaigos, kai kreipėsi į Archyvą, iki 2013 m. vidurio nesiėmė veiksmų, nesidomėjo, ar yra rasta atitinkamų dokumentų ir pan. Šią išvadą paneigiančių duomenų byloje nėra ir pareiškėja jų nepateikė. Pareiškėjos pasirinktas elgesio variantas yra susijęs su jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu. Konstatavus, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. rugsėjo 17 d. pažymoje Nr. R4-1283 „Apie nekilnojamąjį turtą“ nėra naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių nuosavybės teisių atkūrimui, o kitų dokumentų, galinčių lemti sprendimo dėl nuosavybės teisių į P. P. turėtą nuosavybę atkūrimo priėmimą pareiškėja nenurodė, pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus netenkintas.

III. Pareiškėja J. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53-56), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos prašymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas buvo nepakankamai atidus ir neįvertino visų bylos aplinkybių.

2. Pareiškimus atkurti nuosavybės teises į senelio ir tėvo žemę pareiškėja padavė kartu, t. y. 1999 m. gruodžio 14 d. Kartu pateikdama ir giminystės ryšį nustatančius dokumentus, kurių pagrindu, neaišku kodėl buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į tėvo B. P. iki 1940 m. birželio 15 d. valdytą žemę, kai visi dokumentai buvo paduoti kartu.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyrius, priėmęs dokumentus, pareiškėjai nepasakė, kad dar reikia papildomų dokumentų. Pareiškėjai agrarinėje tarnyboje nurodė, kad jie užklaus archyvus ir gaus reikalingus duomenis. Pagal Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio1 dalį prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma tik piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo nedavė pareiškėjai jokio atsakymo į prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. P. turėtą žemės sklypą dėl prašymo patikslinimo, nes prašyme buvo nurodžiusi 13 ha žemės sklypo dydį. 2001 m. agrarinei tarnybai gavus archyvo pažymėjimą 2001 m. kovo 7 d. Nr. T-995-P, paaiškėjo, kad jo trečioje dalyje konkrečiai nurodyti duomenys apie senelio P. P. valdytą 6,6 ha dydžio žemės sklypą 1942 m. liepos 10 d.

5. Pagal atkūrimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalį įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Tačiau pareiškėja jokio atsakymo ar paaiškinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo negavo. Iš agrarinės tarnybos gavo atsakymą tik 2013 m. gegužės 21 d., kai pakartotinai kreipėsi, prašydama paaiškinti, dėl kokios priežasties neatkuriamos nuosavybės teisės į senelio žemę.

6. Pareiškėjai pateikus prašymą teismui, paaiškėjo, kad ji buvo priversta kreiptis į archyvą dėl senelio žemės be reikalo, nes su atsiliepimu į pareiškėjos prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė 2001 m. kovo 7 d. archyvinį pažymėjimą Nr. T-995-P. Ši aplinkybė įrodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba sąmoningai nedavė pareiškėjai atsakymo, kad atsisako grąžinti senelio P. P. valdytą 6,6 ha dydžio žemės sklypą. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios pareiškėja praleido terminą pateikti visus reikalingus dokumentus.

7. Iš prie trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo pridėtų dokumentų pareiškėja sužino ir tai, kad buvo priimti du dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu: savininkų turėtos žemės atstatymo aktas, surašytas 1998 m. lapkričio mėnesį (diena nenurodyta, kai buvo kartografuojamos žemės sklypų ribos Žadeikių žemės kadastro vietovės (duomenys neskelbtini)); asmenų, dalyvavusių žemės sklypų kartografavime, sąrašas su jų parašais. Šie dokumentai įrodo, kad pareiškėja, jos seserys R. R., K. K., R. U., broliai B. P., P. P. nebuvo kviesti kartografuojant žemės sklypus, nepasirašė prie sąraše nurodytos B. P. pavardės grafose Nr. (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba nepateikė įrodymų, kad jiems visiems apie tai buvo pranešta. Be to, projekto autorius E. S. neaišku kieno prašė pasirašyti ar pats pasirašė pateiktame teismui asmenų sąraše (jo (duomenys neskelbtini) grafose) už B. P., kuris mirė dar 1984 m., o parašai E. S. surinkti tik 1998 m. Tai įrodo, dėl ko pareiškėjai nebuvo pranešta apie atliekamus trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus ir nebuvo juose kviečiama dalyvauti. Tai yra taip pat aplinkybės, dėl kurių praleido terminą pateikti visus reikalingus dokumentus.

8. Visos nurodytos termino praleidimo aplinkybės laikytino svarbiomis, dėl kurių terminas atnaujintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 64-65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimas yra teisingas, išsamus ir paremtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos (pavyzdžiui bylos Nr. A261-426/2010, A858-1208/2013), kad įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti, nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu, pateikimu įstatymu nustatytoms institucijoms.

3. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nustatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

4. Pareiškėja tiek savo prašymą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad tuometinis Tauragės apskrities viršininko administracijos Šilalės žemėtvarkos skyrius Kvėdarnos seniūnijoje neinformavo jos apie senelio P. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir iš Valstybės centrinio archyvo gautą pažymėjimą, nors tuo pačiu metu pareiškėja aktyviai tvarkėsi nuosavybės teisių atkūrimą į tėvo B. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, teikė prašymus ir kt. Būdama apdairi ir aktyvi, ji turėjo teisę ir pareigą pasidomėti apie senelio P. P. turėtos (duomenys neskelbtini) žemės grąžinimo eigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykių kvalifikavimui bei teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą dokumentams pateikti, pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ji terminą praleido dėl to, kad buvo priversta 2013 m. rugpjūčio 7 d. pakartotinai kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl dokumentų paieškos. Pirmosios instancijos teismas šia aplinkybę ištyrė ir pagrįstai pripažino, kad šiuo pagrindu atnaujinti termino dokumentams pateikti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad, nagrinėdamas prašymą dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti, teismas privalo patikrinti, kokius dokumentus pareiškėja siekia pateikti nuosavybės teisių atkūrimui, ir įvertinti, ar pareiškėjos nurodomi dokumentai yra būtini ir tinkami nuosavybės teisių atkūrimui, kadangi prašymas atnaujinti terminą dokumentams pateikti nėra savitikslis ir turi būti pagrįstas tokio prašymo realumas teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis bei dokumentais, būtinais nuosavybės teisei atkurti. Remiantis šia nuostata, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pakartotinai kreiptis pareiškėjai į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl jos nurodomo dokumento paieškos nebuvo būtinybės.

Apeliacinės instancijos teismui pareiškėja nurodė ir kitas aplinkybes, kurios, jos manymu, lėmė nustatyto dokumentų pateikimo termino praleidimą, būtent tai, kad institucija, nagrinėjusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laiku nepriėmė sprendimo pagal pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neinformavo laiku apie tai, kad būtini papildomi dokumentai nuosavybės teisių atkūrimui į senelio P. P. valdytą 6,6 ha dydžio žemės sklypą.

Šie argumentai taip pat negali būti pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 11 punktu nustatyta, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Tai reiškia, kad būtent pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą turi pareigą įrodyti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne institucija, nagrinėjanti prašymą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 1999 m. birželio 2 d.) piliečių prašymai ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti išnagrinėti ir sprendimai priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Pareiškėja nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl 6 mėnesių termino eiga sprendimui priimti neprasidėjo ir pareiškėja šios procedūros neskundė. Šioje byloje nagrinėjamas tik prašymas dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti ir aplinkybė, kad pareiškėja nepasinaudojo kitomis gynybos priemonėmis, siekdama įgyvendinti savo teises į nuosavybę, nepripažintina svarbią priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas terminas dokumentams pateikti.

Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai neprijungimai prie bylos, kadangi nėra jų sąsajumo su nagrinėjamu prašymu dėl termino atnaujinimo, o pareiškėjos 2014 m. sausio 22 d. prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos teismas atsakė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys