A-476-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-476-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00306-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Teleradijo kompanija Hansa“ (toliau – ir Įstaiga) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 12NKV-68 „Byloje dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) arba pakeisti Nutarimą ir skirti mažesnę baudą.

Skunde (I t., b. l. 1–10) pareiškėjas paaiškino, kad visose sąskaitose, kurios yra pateikiamos tiesiogiai abonentams (vartotojams), aiškiai nurodoma, už ką yra ši sąskaita, t. y. nurodoma konkreti suteikta paslauga, paslaugos teikimo laikotarpis bei suteiktos paslaugos kaina. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas, Įstatymas) pažeidimo sudėtis konstatuota iš esmės dėl to, kad daugiabučius namus administruojančių bendrovių vartotojams pateikiamose sąskaitose tam tikrais atvejais galimai nėra atskira skiltimi išskiriamos pareiškėjo suteiktos paslaugos, o teikiamoje sąskaitoje už paslaugas kitoje pusėje nurodyta informacija vartotojams pateikiama už jau suteiktas paslaugas, t. y. ne iki sandorio sudarymo.

Pareiškėjas pabrėžė, jog neturi ir negali turėti jokios įtakos daugiabučius namus administruojančių bendrovių rengiamų sąskaitų turiniui, tuo tarpu jo paslaugų teikimo sutarties sąlygos yra išdėstytos paslaugų teikimo taisyklėse, kurios viešai skelbiamos interneto svetainėje, taip pat susisiekus su paslaugų teikėjo darbuotojais telefonu ar atvykus į pareiškėjo buveinę, informacija apie teikiamų paslaugų kainas, atsiskaitymo tvarką, gedimų šalinimo tvarką, ginčų sprendimo tvarką, sutarties nutraukimą bei kitas sąlygas yra pateikiama daugiabučių namų bendrijų ir administruojančių įmonių skelbimų lentose, todėl abejonių dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo Įstatymo nuostatoms negali kilti.

Pasak pareiškėjo, vartotojams laidinio radijo paslaugas teikė 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2000/LPP-75, kuria pareiškėjas iš akcinės bendrovės „TEO LT“ (tuo metu – AB „Lietuvos telekomas“) įsigijo visą laidinio radijo tinklą, pagrindu. Šios sutarties 3.5 punkte nustatyta, kad pirkėjas įsipareigoja iki 2000 m. gruodžio 31 d. pakeisti visas pardavėjo esamas sutartis su vartotojais dėl paslaugų teikimo savo vardu, taigi pareiškėjas įsipareigojo pakeisti tik jau esamas sutartis su vartotojais dėl laidinio radijo paslaugų teikimo.

Laidinio radijo paslaugą Lietuvoje teikti pradėjo ne pareiškėjas, o ankstesnieji laidinio radijo tinklo savininkai, kurie ir sudarė sandorius dėl laidinio radijo paslaugos su vartotojais. Visi nauji vartotojai, sutartis sudarę po laidinio radijo tinklo įsigijimo, buvo supažindinti su paslaugos teikimo sąlygomis, inter alia apmokėjimo bei paslaugos teikimo nutraukimo sąlygomis. Sutartys su vartotojais buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ veikla nėra ir negali būti laikoma agresyvia, nes siekis gauti pajamas už tinkamai suteiktas paslaugas visiškai atitinka įprastinę veiklos praktiką.

Vartotojai, apmokėdami sąskaitas papildomai patvirtina, kad jie pareiškėjo teikiamas paslaugas gauna ir nori jas gauti toliau. Vartotojams nėra ribojama teisė vienašališkai ir nedelsiant atsisakyti teikiamos paslaugos, tačiau dėl techninių specialistų darbo krūvio ne visuomet yra spėjama laidinio radijo paslaugų atjungimo darbus visiems to pageidaujantiems vartotojams atlikti nedelsiant, be to, už laidinio radijo paslaugos atjungimą imamas 15 Lt dydžio mokestis, kuriuo yra padengiamos techninio specialisto iškvietimo sąnaudos.

Įstaiga paslaugas teikia ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas reikalauja tik iš tų vartotojų, su kuriais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) numatytais būdais ar formomis yra sudaryti paslaugų teikimo sandoriai. Vartotojai, naudodami paslaugas ir už jas mokėdami nustatyto dydžio abonentinį mokestį, negali nežinoti apie sandorio su pareiškėju sudarymą, o tai atlikdami aiškiai patvirtina sandorio egzistavimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir surinkta objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų išrašęs sąskaitas vartotojams, kurie jau yra atsiskaitę ar pareiškę valią nutraukti paslaugų teikimą.

Vien tik deklaratyviais ir šališkais samprotavimais pagrįstos skundžiamo nutarimo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos ir negali būti pagrindas paskirti baudą už tariamą Įstatymo pažeidimą. Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas reikalavimų, kadangi iš jo nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjo tariamos pareigos sudaryti individualias sutartis dėl laidinio radijo paslaugos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos tiekimo ir atsisakymo sąlygas, neįvykdymas iškreipia vartotojų ekonominį elgesį, be to, visiškai nepasisakyta dėl argumentų, kad sutartys su vartotojais gali būti sudaromos ir konkliudentiniais veiksmais.

Dėl baudos dydžio pareiškėjas nurodė, kad paskirta bauda turėtų būti sumažinta, kadangi jis bendradarbiavo su atsakovu, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, vertinant pažeidimo trukmę ir mastą, neturėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Ryšių reguliavimo tarnyba) išnagrinėtus vartotojų prašymus dėl pareiškėjo veiklos.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (I t., b. l. 35–43) paaiškino, kad paslaugų teisiniuose santykiuose prieš sudarant paslaugų sutartį ir pradedant teikti paslaugas privaloma vartotojui suteikti išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (CK 6.719 str., 6.353 str.). Pagal CK 6.718 straipsnio 3 dalį, paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus.

Šioje byloje nėra keliamas klausimas, ar pareiškėjas turėjo teisę sudaryti sutartis su vartotojais konkliudentiniais veiksmais bei ar toks sutarčių sudarymo būdas yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar esminė informacija vartotojams buvo pateikta laiku ir sudaryta galimybė priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, t. y. sudaryti su bendrove sutartį, ar ne, įvertinant pateiktą informaciją apie teikiamas paslaugas. Dėl esminės informacijos vartotojui neatskleidimo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi, nors sutarties sudarymas galėjo įvykti konkliudentiniais veiksmais, tačiau paslaugų teikimo sąlygas šalys turėjo aiškiai aptarti.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentas, kad visa esminė informacija buvo pateikta vartotojams sąskaitas, t. y. po sutarties sudarymo, bei tai, kad paslaugų teikimo sutarties sąlygos išdėstytos paslaugų teikimo taisyklėse, kurios viešai skelbiamos įmonės interneto svetainėje, taip pat susisiekus su pareiškėjo darbuotojais telefonu ar atvykus į pareiškėjo buveinę, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl esminės informacijos pateikimo laiku. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad visa esminė informacija vartotojams prieš sudarant sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo suteikta.

Šį faktą patvirtina vartotojų skundai bei Ryšių reguliavimo tarnybos pozicija. Pareiškėjas laidinio radijo paslaugą teikė ne daugiabučių namų bendrijoms, bet butų savininkams. Pareiškėjas yra ūkinę-komercinę veiklą vykdantis subjektas, savo srities specialistas, profesionalas, veikiantis savo rizika, todėl turi būti laikomas atsakingu prieš vartotoją dėl trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė sutarties vykdymui, veiksmus. Tarnybos nuomone, 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2000/LPP-75, sudaryta tarp AB „Lietuvos telekomas“ ir Įstaigos, nėra teisės aktas, todėl negali paneigti galiojančiais įstatymais nustatytų pareiškėjo pareigų vartotojams.

Į Tarnybą kreipęsi vartotojai savo prašymuose nurodė, jog siekia nutraukti pareiškėjo radijo paslaugų teikimą bei panaikinti nepagrįstai gaunamas sąskaitas. Dalis vartotojų prašymuose nurodė, jog jų daugiabučių namų butuose nėra radijo taško bei nėra net galimybės naudotis Įstaigos paslaugomis, todėl vartotojams teikiamos sąskaitos yra nepagrįstos. Vienai vartotojai išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta už laidinio radijo paslaugą mokėtina suma, nors vartotojos name nutraukti paslaugos teikimo laidai, taigi pareiškėjas siuntė sąskaitas vartotojai už paslaugas, kurios realiai nebuvo teikiamos.

Kitas vartotojas taip pat gavo pareiškėjo sąskaitą už paslaugas, nors prieš du su puse metų buvo kreipęsis į Įstaigą dėl paslaugų teikimo nutraukimo ir sumokėjo 15 Lt paslaugos atjungimo mokestį. Be to, pareiškėjas išrašė sąskaitą ir asmeniui, kuris aiškiai išreiškė nenorą gauti jo paslaugų. Atsakovas paaiškino, kad buvo atsižvelgta ir į Ryšių reguliavimo tarnybos raštuose pateiktą informaciją apie tai, jog Ryšių reguliavimo tarnyboje išnagrinėti 85 asmenų prašymai dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo veikla laikytina agresyvia komercine veikla.

Nutarimas yra motyvuotas, jame konkrečiai nurodyti pareiškėjo veiksmai, kurie pažeidžia Įstatymo normas, nurodyti nustatyti faktai bei aplinkybės, turintys įtakos pažeidimo konstatavimui. Atsakovo nuomone, paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Lengvinanti aplinkybė nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pagrįstai, kadangi bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu reiškia subjekto savanorišką pagalbą tiriant pažeidimą, atskleidžiant bylos aplinkybes, bet ne vieno atsakymo pateikimą Tarnybai prašant net kelis kartus.

Bendradarbiavimas su Tarnyba tyrimo metu negali reikšti tiesiog netrukdymo tyrimui, atsakymo į pareikštus klausimus ar dalyvavimo posėdyje. Vertindama pažeidimo trukmę ir mastą, Tarnyba atsižvelgė į tai, jog po 2012 m. rugsėjo 20 d. priimto nutarimo Nr. 12NKV-50 Tarnyba vėl gavo 11 prašymų, o Ryšių reguliavimo tarnyba 85 vartotojų prašymus dėl pareiškėjo veiklos. Be to, pareiškėjas veikia visos Lietuvos mastu, jo vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net keletą Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymių.

Pareiškėjas savo komercinę veiklą tikslingai nukreipė į vartotojus, kurie gaudami nepagrįstas sąskaitas už laidinio radijo tašką, galėjo sumokėti už minėtas paslaugas arba sumokėję šių paslaugų nutraukimo mokestį toliau gauti iš pareiškėjo sąskaitas su naujais mokėjimais, nors jie neturėjo sudarytų sutarčių su pareiškėju, tokiu būdu iškreipiant jų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 133–139).

Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai kaip esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Jeigu neaišku pagal kitas aplinkybes, esmine laikoma komercinio pasiūlymo informacija, nurodyta Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje.

Tarnyba Nutarimu pripažino, kad pareiškėjas vartotojams nepateikė esminės informacijos, susijusios su pagrindinėmis produkto savybėmis, komercinės veiklos subjekto buveine, galutine produkto kaina, apmokėjimu, komercinės veiklos vykdymu ir skundų nagrinėjimo tvarka. Tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad tokia informacija buvo nurodyta vartotojams išrašytose sąskaitose, Įstaigos interneto svetainėje, taip pat daugiabučių namų bendrijų ir administruojančių įmonių skelbimų lentose. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl neva vartotojams tinkamai pateiktos visos esminės informacijos yra nepagrįsti.

Kaip teisingai nurodo atsakovas, esminė informacija vartotojams turi būti suteikta dar iki sandorio sudarymo, kadangi tik tokiu atveju vartotojai gali priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. Nagrinėjamu atveju tai, kad Įstaiga nesuteikė vartotojams esminės informacijos, įrodo vartotojų skundai, iš kurių matyti, jog vartotojai apskritai nežinojo apie jiems Įstaigos teikiamas paslaugas, todėl nesuprato, kodėl jie turi apmokėti paslaugas, kuriomis nesinaudoja. Teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad dalis vartotojų net nežinojo apie Įstaigos teikiamas paslaugas, jų nenorėjo ir jomis nesinaudojo, paneigia pareiškėjo argumentus, jog visa reikiama informacija jiems buvo pateikta.

Teismas pažymėjo, kad asmenys, kurie laidinio radijo paslaugomis nesinaudoja ir nenori naudotis, neturi pagrindo patys ieškoti tokios informacijos, tuo labiau, kai pareiga supažindinti su esmine informacija apie teikiamas paslaugas priklauso Įstaigai. Be to, net ir pareiškėjo išrašytose sąskaitose nėra nurodytas Įstaigos internetinės svetainės adresas, kurioje, pasak pareiškėjo, yra visa esminė informacija. Anksčiau vartotojams sąskaitos už Įstaigos paslaugas būdavo teikiamos kartu komunalinių paslaugų sąskaitomis, kuriose jokia esminė informacija apie Įstaigos veiklą nebuvo pateikiama.

Tai, kad tokie veiksmai skatino vartotojus priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, patvirtina tai, kad dalis vartotojų nurodė, jog už paslaugas, kai mokestis buvo įtrauktas į komunalinių paslaugų sąskaitas, susimokėdavo ir tik pradėję gauti būtent Įstaigos išrašytas sąskaitas suabejojo jų pagrįstumu.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šio straipsnio 3 dalyje pateikiamas komercinių veiklų, kurios laikytinos agresyviomis, jų nepaneigus, sąrašas.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą preziumuojama, jog komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą.

Šioje byloje esantys vartotojų skundai ir prašymai patvirtina, jog vartotojai siuntė prašymus neteikti paslaugų, taip aiškiai išreikšdami savo valią, tačiau pareiškėjas toliau siuntė sąskaitas dėl teikiamų paslaugų apmokėjimo, todėl toks atvejis patenka į Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą net ir nesant aiškių duomenų, ar paslaugos, už kurias vartotojų buvo reikalaujama sumokėti, buvo teikiamos tuo metu. Be to, kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Tarnybos nutarimo, kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas už iš esmės analogiškus veiksmus, vartotojas, kuris net negauna kokių nors paslaugų, neturi pareigos už jas mokėti, nes jis savaime patenka į grupę asmenų, kurie nepageidauja tam tikros (šiuo atveju net negaunamos) paslaugos.

Todėl sąskaitų siuntimas tokiems asmenims taip pat atitinka Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte aprašytą veiklą. Teismas pažymėjo, kad Įstaiga Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintos prezumpcijos nepaneigė, tik nurodė, kad sąskaitos galėjo būti išsiųstos per klaidą, be to, pareiškėjas jau buvo baustas už analogiškas veikas, todėl turėjo imtis atitinkamų priemonių, kad pažeidimai nepasikartotų.

Atsižvelgdamas į pažeidimų pobūdį, pateiktus byloje įrodymus (vartotojų skundus su duomenimis apie nepagrįstus pareiškėjo nurodymus apmokėti sąskaitas ir kt.), pareiškėjo darytų pažeidimų mastą (didelę jo veikimo teritoriją, vartotojų skundų skaičių), taip pat į tai, kad jau iš ankstesnio Tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimo, kuriuo Įstaigai skirta 15 500 Lt bauda, pareiškėjui buvo žinoma, kad jis nepateikia esminės informacijos vartotojams, o jo sąskaitų teikimas vartotojams, neužsakiusiems ir negaunantiems Įstaigos paslaugų, yra nepagrįstas, tačiau jis vis tiek užsiėmė nesąžininga komercine veikla, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui skirta bauda (20 000 Lt) yra proporcinga padarytam pažeidimui ir negali būti mažinama.

III. Pareiškėjas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 145–147) pareiškėjas paaiškina, kad nevykdė neteisėtos licencijuojamos radijo ir televizijos veiklos ir už šią veiklą negavo jokio pelno. Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įsakymo reikalavimų, kadangi iš jo turinio nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjo tariamos pareigos sudaryti individualias sutartis dėl laidinio radijo paslaugos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos teikimo ir atsisakymo sąlygas, neįvykdymas iškreipia vartotojų ekonominį elgesį, be to, visiškai nepasisakyta dėl argumentų, kad sutartys su vartotojais gali būti sudaromos ir konkliudentiniais veiksmais. Įstaiga pažymi, kad visus vartotojų sąrašus derindavo su administruojančiomis daugiabučius įmonėmis bei veda apskaitos žurnalus, kurie kiekvieną mėnesį būdavo sutikslinami realiai egzistuojančių vartotojų sąrašai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 161–164).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 12NKV-68, kuriuo komercinės veiklos subjektui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ paskirta 20 000 Lt ekonominė sankcija už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) komercinė veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir 2) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, arba iš esmės iškreipia, arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę (Įstatymo 3 str. 2 d.). Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi profesinis atidumas tai – specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje, o sąvoka „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ šio įstatymo kontekste reiškia – vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (2 str. 3 d.). Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs Tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 12NKV-50, kuriuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ už iš esmės analogišką nesąžiningos komercinės veiklos draudimo nesilaikymo atvejį, t. y. nepagrįstų ir / ar neišsamaus turinio sąskaitų už laidinio radijo paslaugą vartotojams teikimą, buvo skirta 15 500 Lt bauda, 2013 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013 konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Kaip matyti iš šios nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas preciziškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir atliko motyvuotą jų įvertinimą, be kita ko pateikdamas klaidingą ir agresyvią nesąžiningą komercinę veiklą kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte, išaiškinimą.

Todėl atsižvelgdama į administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013 suformuotą Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatų taikymo praktiką bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą Įstaigos skundą dėl atsakovo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 12NKV-68 atmesti. Pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad jam skirta poveikio priemonė yra aiškiai per griežta, kadangi reikalaudamas apmokėti sąskaitas, išrašytas pagal realiai neegzistavusias ar jau nutrauktas vartojimo sutartis pareiškėjas sistemingai piktnaudžiavo savo civilinėmis teisėmis, tuo pažeisdamas ar kėsindamasis pažeisti vartotojų ekonominius interesus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, 20 000 Lt bauda yra proporcinga bei adekvati Įstatymo pažeidimui, kurį atsakovas neabejotinai įrodė, sankcija (iki 2013 m. gruodžio 14 d. galiojusi Įstatymo 13 str. redakcija).

Apibendrinant išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas