AS-438-1319-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-1319/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04348-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K. ir G. K. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą, be kita ko, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 30-1974 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. A51‑73097/14(2.14.2.12-MP8).

Patikslintame skunde pareiškėjas suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 30-1974 galiojimą, t. y. uždrausti atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos tęsti apie 1 480 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektą, kol nebus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šios bylos nagrinėjimo metu, o atsakovams užbaigus bei patvirtinus projektą ir atitinkamai jį įgyvendinus, t. y. sujungus valstybinės žemės sklypą su tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiu sklypu, patenkinus pareiškėjo skundą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios, nepažeidžia proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Teigė, kad pareiškėjas neturi jokių duomenų apie tai, kokioje stadijoje yra projekto rengimas, todėl prašė bylą nagrinėjantį teismą išreikalauti šiuos duomenis bei visą projekto rengimo medžiagą iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sąlyga reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui yra ne tik teismo sprendimo įvykdymo negalimumas, bet ir ženklus įvykdymo apsunkinimas (tai gali būti susiję su sudėtingais technologiniais procesais, dideliais materialiniais, finansiniais ištekliais ar pan.). Todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu pareiškėjas nurodė tik galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos, negalinčios būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrindu. Todėl šios aplinkybės nelaikytinos tomis, dėl kurių būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo įsakymo priėmimo. Teismas, įvertinęs prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, jų įtaką kitiems asmenims, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo minėtos nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 30-1974 galiojimą, tokiu būdu uždraudžiant atsakovams tęsti apie 1 480 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), formavimo ir pertvarkymo projektą, kol nebus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad patvirtinus ir įgyvendinus projektą, o teismui priėmus sprendimą panaikinti ginčijamą įsakymą, kurio pagrindu pradėtas jo rengimas, bei Miesto plėtros departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta sustabdyti projekto rengimą, bus matoma, jog neteisėtos yra ne tik projekto rengimo, bet ir jo tvirtinimo procedūros, taip pat žemės savininkų ar kitų asmenų veiksmai (pavyzdžiui, neteisėta statyba, sklypo perleidimas tretiesiems asmenims apie tai nežinant pareiškėjui ir pan.). Taigi teismo sprendimo įgyvendinimas, t. y. iki ginčijamo įsakymo buvusios padėties atstatymas, būtų itin sudėtingas ir netgi iš viso neįmanomas.

Teigia, kad visus skundo argumentus pagrindžiančius rašytinius dokumentus, susijusius su projekto rengimu bei jo pagrindais, pareiškėjas pateikė kartu su savo skundais, o būtinybė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra grindžiama tiek visų byloje esančių įrodymų, tiek teisės aktų analize, todėl manytina, jog šalies pareiga pateikti nekonkretizuotus įrodymus, kai neigiamos reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmės gali būti matomos iš individualių bylos aplinkybių ir teisės aktų nuostatų aiškinimo, negali būti suabsoliutinama. Tuo tarpu aplinkybė, kokioje stadijoje yra projekto rengimas ir kokie veiksmai yra jau atlikti, esminės reikšmės reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymui neturi, kadangi jų pritaikymo stadijoje yra vertinama grėsmė teismo sprendimo įvykdymo galimybei, jei projektas būtų patvirtintas iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Pareiškėjas šiomis aplinkybėmis nedisponuoja / neturi galimybės disponuoti, atitinkamai teismui buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos duomenis apie projekto rengimo stadiją bei visą su juo susijusią medžiagą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad ginčijamas įsakymas neliečia pareiškėjo teisių ir interesų, todėl negali jų pažeisti. Pareiškėjui konkrečias pasekmes galėtų sukelti tik jau parengtas projektas. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindai grįsti tik prielaidomis, nepateikiant, be kita ko, jokių įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę. Pareiškėjo patikslintas skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pareiškėjas negali tikėtis jam palankaus teismo sprendimo priėmimo. Taip pat atkartoja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 30-1974, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. uždrausti atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos tęsti apie 1 480 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), formavimo ir pertvarkymo projektą iki sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Pareiškėjo nuomone, laikinai nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, projektas bus parengtas, patvirtintas ir atlikti kiti veiksmai, po kurių galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu arba bus labai apsunkintas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė, kad pareiškėjas nurodė tik galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos kaip prielaidos, negalinčios būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrindu, be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas, norėdamas pagrįsti galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba negalimumą, jei nebus imtasi reikalavimo užtikrinimo priemonių, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių. Pareiškėjas savo atskirajame skunde dėsto savo pareiškimo pagrindą, taip pat cituodamas teisės aktus, modeliuoja galimą įvykių seką, tačiau nenurodo jokių realiai egzistuojančių aplinkybių, kurios būtų aktualios sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas tik prielaidomis, kas savo ruožtu tokių priemonių taikymą nagrinėjamu atveju daro negalimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje 2014 m. lapkričio 12 d. yra priėmęs nutartį, kurioje atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, jog jis turi konkrečiai nurodyti, kokią žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūros stadiją (etapą), kuri šiuo metu vyksta, jis prašo sustabdyti (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 str.), taip pat pagrįsti projekto galimo patvirtinimo ir įgyvendinimo aplinkybes objektyviais įrodymais, nes pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šių įpareigojimų pareiškėjas neįvykdė iš esmės nepagrįsdamas, kodėl juos įvykdyti neturi galimybių (pavyzdžiui, kreipėsi į atitinkamą įstaigą, tačiau negavo reikiamų duomenų ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas