A-17-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-17-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02839-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant vertėjui F. A. J.,

pareiškėjai A. S. K.,

pareiškėjos atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovei R. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. S. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; Migracijos departamentas; Departamentas) 2013 m. liepos 4 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei A. S. K.“ Nr. (15/6-8)-13PR-44 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

Skunde nurodė, kad nesutinka su skundžiamu Sprendimu, nes manė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, nes ji bijo asmeninės persekiojimo grėsmės, kilusios dėl jos religijos; yra už kilmės valstybės ribų; negali naudotis kilmės valstybės gynyba; bijo sugrįžti į kilmės valstybę. Be to, tvirtino, kad atitinka 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtintą pabėgėlio apibrėžimą.

Teigė, kad priklauso (duomenys neskelbtini), kurie (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, diskriminuojami, jų pagrindinės teisės ir laisvės yra varžomos kitų (duomenys neskelbtini) gyvenančių (duomenys neskelbtini), organizacijai ir yra aktyvi šios religinės bendruomenės narė. Be to, buvo nužudytas jos tėvas, vėliau buvo sumuštas jos vyras, nepažįstami žmonės veržėsi į jos namus, o ir ji pati buvo užpulta gatvėje. Todėl bijodama dėl savo saugumo, ji, gavusi C tipo trumpalaikę Šengeno vizą, atvyko, į Europos Sąjungos teritoriją prašyti prieglobsčio, turėdama vienintelį tikslą – gauti prieglobstį vienoje iš Europos Sąjungos valstybių-narių.

Nurodė, kad jokių nesutapimų, kuriuos nurodė atsakovas, dėl 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. birželio 15 d. pareiškėjos apklausose pateiktų duomenų nėra, nes ji nuolat sakiusi, jog pirmiausia jos vyrui buvo sulaužyta ranka, po to – buvo įsilaužta į namus, o vėliau – ji buvo užpulta gatvėje. Užpuolimo namuose metu duris atidarė jos vyras ir šie jos parodymai yra teisingi. Galimai parodymų nesutapimai atsirado dėl vertimo klaidos. Nesutiko su Departamento išvada, jog ji aktyviai nepropaguoja savo tikėjimo, kilmės valstybėje nevaikšto į (duomenys neskelbtini), būdama Lietuvoje, nesirengia kukliai, kaip turi rengtis (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos tvirtinimu, (duomenys neskelbtini), išeidama į viešumą, ji visada rengdavosi pagal (duomenys neskelbtini) tradicijas. Gyvendama Lietuvoje, ji iš esmės rengiasi lygiai taip pat, kaip ir rengėsi gyvendama (duomenys neskelbtini), tačiau iš dalies jau prisitaikė prie Lietuvos kultūros ir tradicijų, tačiau jokiu būdu nenustojo rengtis kukliai, beveik visada nešioja lengvą skraistę, dengiančią galvą, laikosi visų (duomenys neskelbtini) tradicijų ir reikalavimų. Į (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje ji vaikščiojo retai, nes bijojo dėl savo gyvybės ir sveikatos ir melsdavosi namuose.

Aplinkybė, kad, bijodama dėl savo gyvybės, ji retai lankėsi (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad jos religiniai įsitikinimai nėra svarbūs. Teigė, kad pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kur didžioji dauguma gyventojų yra (duomenys neskelbtini), tačiau priešingai, nei konstatuota atsakovo, tai dar nereiškia, kad šiame mieste nekyla smurto proveržių prieš (duomenys neskelbtini) ir negali būti suvaržytos jų prigimtinės teisės ir laisvės. Departamento 2013 m. birželio 17 d. pažymoje apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyta informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) teisės (duomenys neskelbtini) yra suvaržytos, jų teisinė gynyba yra maksimaliai apribota bei vietos institucijos negali užtikrinti jų teisių ir laisvių apsaugos.

Todėl pareiškėja dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo negali kreiptis į valstybines institucijas, nes net pačios valstybinės institucijos vykdo (duomenys neskelbtini) persekiojimą.

Atsakovas Departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 19–23) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėja neatitinka 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtinto pabėgėlio apibrėžimo, nes klausimas dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjai jau buvo sprendžiamas ir Departamento 2012 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-8) 12PR-65 pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje pareiškėjai nebuvo suteiktas, suteikta papildoma apsauga. Pareiškėja minėto sprendimo dalies dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo neskundė ir sutiko su sprendimo turiniu. Departamento 2012 m. spalio 10 d. sprendimas įsiteisėjęs. Tuo tarpu 2013 m. liepos 4 d. sprendimu Nr.(15/6-8) 13PR-44 Departamentas pareiškėjai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, ko nereglamentuoja 1951 m.

Ženevos konvencijos nuostatos ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis. Nesutiko su tuo, kad Departamento 2013 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. (15/6-8) 24PR-44RN galimai įsivėlusi vertimo klaida, nes per visas apklausas su pareiškėja dalyvavo patyrę vertėjai, pati pareiškėja buvo supažindinta su apklausų turiniu ir pasirašė, kad viskas surašyta teisingai. Prieglobsčio prašytojo nepatikimumas nustatomas ne tik remiantis nesutapimais, tačiau ir įvertinus informaciją apie kilmės valstybę. Lyginant 2012 m. ir 2013 m. apklausų duomenis buvo nustatyti esminiai nesutapimai ir prieštaravimai, t. y. per 2012 m. kovo 19 d. ir 2012 m. birželio 15 d. apklausas pareiškėja teigė, kad vieną naktį svetimi vyrai atėjo anksčiau nei 3 val. nakties.

Tuo metu jos vyras dar nebuvo grįžęs namo, o durys buvo neužrakintos ir 4 vyrai įėjo į namus. Netrukus grįžo vyras, kurį tuoj pačiupo vyrai ir liepė išvykti iš jų žemių. Per 2013 m. birželio 8 d. apklausą pareiškėja teigė, kad atėjo 3–4 vyrai į namus ir vyras jiems atidarė duris. Be to, per 2012 m. kovo 19 d. apklausą pareiškėja teigė, kad pirma buvo užpuolimas namuose, po to – vyrui sulaužyta ranka ir galiausiai ją smaugė gatvėje. Per 2012 m. birželio 15 d. apklausą teigė, kad pirma buvo sulaužyta vyrui ranka, po to – užpuolimas namuose. 2013 m. birželio 8 d. buvo pateikta dar kitokia įvykių seka: pirma – sulaužyta vyrui ranka, tuomet įvyko užpuolimas namuose ir po to ją smaugė gatvėje.

Šie nesutapimai laikytini esminiais, nes būtent šie įvykiai lėmė jos išvykimą iš šalies. Be to, remiantis Departamento surinkta naujausia informacija, (duomenys neskelbtini) miestas (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini), kuriame prieglobsčio prašytoja nuolat gyveno, yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės centras nuo 1948 m. rugsėjo 20 d., kai bendruomenė perkėlė savo pagrindinę būstinę iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir 95 proc. gyventojų šiame mieste sudaro (duomenys neskelbtini).

Todėl nelogiška, kad dėl religinių įsitikinimų juos nuolat būtų sekę, užpuldinėję mieste, kur net 95 proc. gyventojų sudaro būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos paaiškinimas dėl vyro bedarbystės taip pat nelogiškas, nes jos mieste didžioji dauguma gyventojų yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės, kuriai ji priklauso, nariai. Nurodė, kad atsižvelgus į Jungtinės Karalystės teismų praktiką dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo demonstravimo (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 2 d. buvo atlikta dar viena apklausa su pareiškėja.

Prieš apklausą prieglobsčio prašytoja buvo informuota apie tai, jog jai gali būti nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Per apklausą ji pasakojo, kad kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) mieste, nuolat buvo namuose, niekur nėjo, nes baiminosi dėl savo saugumo. O paklausta dėl vyro bedarbystės, t. y. kaip mieste, kur 95 proc. gyvena (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių, jos vyras negalėjo rasti darbo, nes yra (duomenys neskelbtini) narys, ji atsakė, kad nežino, kodėl vyras neturėjo darbo ir papildė, jog jis turėjo problemų su balsu.

Lietuvoje pareiškėja 5 kartus per dieną meldžiasi savo kambaryje. Remiantis šia informacija, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėja nėra ta (duomenys neskelbtini), kuriai religiniai reikalavimai būtų labai svarbūs ir ji nesilaiko aprangai keliamų reikalavimų, kas įrodo, jog buvimas (duomenys neskelbtini) jai nėra tiek svarbus, kad ji išlaikytų religinį tapatumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 65–70) Migracijos departamento 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-13PR-44 paliko nepakeistą, o pareiškėjos A. S. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Departamentas 2013 m. liepos 4 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8) 24 PER-44RN, kurioje nurodyta, kad lyginant pareiškėjos 2012 m. bei 2013 m. apklausų duomenis buvo nustatyti esminiai nesutapimai ir prieštaravimai, šie nesutapimai laikyti esminiais, nes, pasak prieglobsčio prašytojos, būtent jie lėmė jos išvykimą iš šalies. Išvadoje konstatuota, jog, vertinant visą A. S. K. pasakojimą kilmės valstybės kontekste, nelogiška, kad dėl religinių įsitikinimų juos nuolat būtų sekę, užpuldinėję (duomenys neskelbtini) mieste, kur net 95 procentus gyventojų sudaro būtent (duomenys neskelbtini).

Taip pat nelogiškas A. S. K. teiginys dėl to, kad tiek ji, tiek jos vyras neturėjo darbo, nes priklausė (duomenys neskelbtini), niekas jų nenorėjo priimti. Atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, nustatytus esminius prieštaravimus bei tą faktą, jog prieglobsčio prašytoja nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl jos atžvilgiu vykdyto persekiojimo (duomenys neskelbtini), taip pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2013 m. birželio 8 d. raštą Nr. (K)-19-801s, laikytina, jog pateikta istorija melaginga ir remiantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi atmetama.

Be to, prieglobsčio prašytoja nėra ta (duomenys neskelbtini), kuriai religiniai reikalavimai būtų labai svarbūs, nes ji nesilaiko aprangai keliamų reikalavimų, nėra aktyvi (duomenys neskelbtini) organizacijų narė, neragina kitų tapti jos religijos (duomenys neskelbtini). Todėl nėra pagrindo teigti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju ji buvo kankinama, su ja nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar kitokiu būdu bus baudžiama. Taip pat A. S. K. nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Departamentas, remdamasis minėta išvada, priėmė Sprendimą nesuteikti (duomenys neskelbtini) pilietei A.

S. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyti nesutapimai, kurie laikytini esminiais, nes yra tiesiogiai susiję su įvykiais, kurie, pasak prieglobsčio prašytojos, lėmė jos išvykimą iš šalies. Pareiškėja 2013 m. liepos 15 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis Departamento 2013 m. liepos 25 d. išvada Nr. (15/6-8) 35PR-13(RN), atsakovas priėmė 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 35PR-13(RN) išduoti A. S. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki įsigalios Sprendimas nesuteikti A.

S. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip 1 metams.

Prieglobsčio prašymų nagrinėjimo, tarptautinės apsaugos suteikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija), į kurį yra perkeltos pagrindinės 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nuostatos bei šis įstatymas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Detaliau prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarka yra nustatyta Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu (2012 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 1V-53 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

Minėta, jog pareiškėja 2013 m. balandžio 26 d. prašymu prašė suteikti jai papildomą apsaugą, todėl skundo teismui argumentai, padaryti remiantis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, yra nepagrįsti; teismas negali nagrinėti prašymo suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą pagrįstumo, nes ji tokio statuso neprašė. Papildomos apsaugos suteikimo sąlygos (t. y. priežastys, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga) yra nustatytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Ženevos konvencija šios tarptautinės apsaugos formos nereglamentuoja. Teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjai gali būti suteikta papildoma apsauga, jei ji atitiktų sąlygas numatytas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir/arba 2 punktuose.

Pareiškėja pagristą baimę grįžti į kilmės šalį argumentavo savo religiniais įsitikinimais. Teismas atsižvelgė į Aprašo 65–66 punktus, 66.1 punktą. Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Religija pirmiausia apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus.

Bylos įrodymai leido teismui spręsti, kad tikroji pareiškėjos išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis nebuvo gilūs jos religiniai įsitikinimai ir ryšium su jais patirtas persekiojimas. Surinkta informacija apie kilmės šalį bylojo, kad (duomenys neskelbtini) didžiausia persekiojimo (susidorojimo) grėsmė kyla (duomenys neskelbtini) elito atstovams ir tiems, kurie aktyviai dalyvauja šios religinės bendruomenės veikloje, propaguoja šį tikėjimą kitų tarpe, gi apie pareiškėją to tvirtinti negalima – pati apklausų metu teigė, kad (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nueidavo du kartus per metus.

Tai rodo, kad tikėjimas, inter alia priklausymas (duomenys neskelbtini), nėra jai toks svarbus. Duomenys apie pareiškėjos asmenį, jos gyvenimo būdas, elgsena Lietuvoje tai patvirtino. Kai kurie byloje esantys duomenys leido spręsti, kad jos išvykimas iš (duomenys neskelbtini) nebuvo spontaniškas, nulemtas jai kilusios grėsmės – išpuolių prieš ją ir jos sutuoktinį, išvykimui ji ruošėsi – Šengeno vizą gavo verslo reikalais (buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos Lietuvoje, savininkė). Pati pareiškėja neteigė ir nesiekė įrodyti, kad jos religiniam tapatumui yra ypatingai svarbu šį savo tikėjimą demonstruoti (duomenys neskelbtini) atvirai pažeidžiant (duomenys neskelbtini) baudžiamąjį kodeksą.

Tokio elgesio modelio, sprendžiant iš pačios pareiškėjos apklausų metu pateiktos informacijos, ji iki išvykstant iš (duomenys neskelbtini) nesilaikė, tad jai grįžus į (duomenys neskelbtini), tokios grėsmės, apie kurias kalba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis neturėtų kilti. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju nesutapimai pareiškėjos aiškinimuose apie išvykimo priežastis – jos ir jos vyro užpuolimus, patirtą smurtą – yra esminiai, nes liečia būtent aplinkybes, turinčias sąlygoti jos baimę grįžti į kilmės šalį.

Įvertinęs pasakytą, teismas sprendė, kad atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti papildomą apsaugą, iš esmės atitinka tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus, yra priimtas teisingai taikant teisės aktus, surinkus pakankamos sprendimo turinį atitinkančios informacijos, tad pagrindo tenkinti skundą nėra.

III. Pareiškėja A. S. K. apeliaciniu skundu (b. l. 74–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytais teiginiais, papildomai nurodoma:

1. Teiginys, jog pareiškėja nėra aktyvi (duomenys neskelbtini) bendruomenės narė, nepagrįstas, nes pareiškėjos pase įrašyta, jog ji nuo gimimo yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narė. Tai, kad ji aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje patvirtina ir iš (duomenys neskelbtini) bendruomenės Nyderlanduose gauta pažyma. Analogiška pažyma gauta iš Vokietijos. Pareiškėja į bylą pateikė nuotrauką, kurioje ji įamžinta su (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės aukščiausiuoju vadovu (ši nuotrauka padaryta Vokietijoje, kai pareiškėja jau gyveno Lietuvoje).

2. Tai, kad pareiškėja nedėvi (duomenys neskelbtini) dėvimų drabužių, nereiškia, kad ji nesilaiko savo tikėjimo normų. Būdama Lietuvoje, kurioje nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės ir beveik nėra kitų (duomenys neskelbtini), pareiškėja bando savo aprangos stilių pritaikyti prie aplinkos, tačiau visuomet rengiasi kukliai.

3. Byloje nurodytų nesutapimų negalima buvo laikyti esminiais, nes pagrindinė priežastis palikti kilmės valstybę buvo jos priklausymas (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir dėl to jos sveikatai bei gyvybei kylanti grėsmė. Mažareikšmiai nesutapimai nepaneigia to, kad pareiškėja šiai bendruomenei priklauso. Apklausų metu pareiškėja pasakojo iš esmės tą patį, susipainiojo tik jų chronologijoje. Bet atsižvelgiant į didelį laiko tarpą, praėjusį nuo pasakojamų įvykių iki apklausų, šių aplinkybių sukeltą stresą bei apeliantės psichinę būklę (baimės, kad Lietuvoje jai nebus suteikta apsauga ir teks grįžti į (duomenys neskelbtini), kur ji gali būti nužudyta), tokie neatitikimai negali būti laikomi esminiais. Be to, teismas netyrė, kodėl ji nurodė skirtingą įvykių chronologinę seką.

4. (duomenys neskelbtini) miestas nėra saugus (duomenys neskelbtini), apie tai pakankamai daug informacijos buvo pateikta pirmosios instancijos teismui. Be to, teismas netyrė ir nenagrinėjo šiuo metu šiame mieste esančios padėties: miestas yra (duomenys neskelbtini) pažiūrų tikinčiųjų organizacijos (duomenys neskelbtini) rankose.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 98–99) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo:

1. Įrašas (duomenys neskelbtini) piliečio pase, jog asmuo priklauso (duomenys neskelbtini), neįrodo fakto, kad pareiškėja buvo aktyvi (duomenys neskelbtini) bendrijos narė. Tai privalomas įrašas visuose (duomenys neskelbtini) piliečių pasuose.

2. Atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl pažymų iš (duomenys neskelbtini) religinių atstovų Vokietijoje ir Nyderlanduose patikimumo, nustatant (duomenys neskelbtini) narių aktyvumą. Tikėtina, kad pažymos tikrai patvirtina asmens priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei, bet ne jo aktyvumą.

3. Pateikta pareiškėjos fotografija yra originali, tačiau ji nieko nepatvirtina, nes joje nėra pateikta jokia data, nėra aišku, kokiu metu ji daryta. Fotografija taip pat nepatvirtina ir pareiškėjos teiginio, jog ji yra aktyvi (duomenys neskelbtini) bendruomenės narė, nes tokių nuotraukų gali turėti net ir asmuo, kuris nėra (duomenys neskelbtini) narys.

4. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi ir Jungtinės Karalystės, turinčios didelę darbo patirtį su bylomis, kuriose prieglobsčio prašytojai grindžia savo prašymus suteikti prieglobstį priklausymu (duomenys neskelbtini) bendruomenei, praktika, 2013 m. darbo su (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojų bylomis instrukcija, Vidaus reikalų ministerijos Pasienio valdyba apie valdžios vykdomą persekiojimą šios religinės grupės atžvilgiu pateikta išvada, paremta teismų praktika.

5. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja ne viena karta buvo atėjusi į Departamentą, apsirengusi ne pagal (duomenys neskelbtini) bendruomenės reikalavimus.

6. 2013 m. gruodžio 2 d. Migracijos departamentas taip pat pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui raštą Nr. (15/6-8) 10K-43161, kuriuo pateikė nuomonę dėl pareiškėjos pateiktos informacijos teismui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nei per vieną iš apklausų bei per kitus susitikimus galvos apdangalų nedėvėjo, tačiau 2013 m. spalio 29 d. į teismo posėdį atvyko su galvos apdangalu, kas jai nebūdinga. Mano, kad tik nesuteikus papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ji pradėjo rengtis ir elgtis pagal (duomenys neskelbtini) keliamus reikalavimus moters elgesiui ir aprangai. Toks faktas pagrįstai verčia abejoti, jog religijos praktikavimas jai yra svarbi ir neatskiriama jos gyvenimo dalis bei realiu poreikiu suteikti jai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat pabrėžia, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio pareiškėjai buvo priimtas ir remiantis 2013 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu Nr. (K)-19-801s.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2013 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (15/6-8)-13PR-44 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei A. S. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje jos prašymui neatitinkant Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos A. S. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Migracijos departamento 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-13PR-44 paliko nepakeistą, konstatavęs, kad byloje pateikti įrodymai leidžia teigti, kad tikrojo pareiškėjos išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis nebuvo jos gilūs religiniai įsitikinimai ir ryšium su jais patirtas persekiojimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, kurio nesaisto apeliacinio skundo argumentai, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą privalo patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje ginčijamą sprendimą vertins ir aspektu, kuriuo apeliacinis skundas nėra grindžiamas, tačiau, pažymėtina, nevertins atsakovo sprendimų, kurie nėra skundžiami šioje byloje, atitinkamai – dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusiu su buvimu / nebuvimu pagrindų, kuriais Lietuvos Respublikoje suteikiamas kitos formos prieglobstis – pabėgėlio statusas, dėl kurio skundžiamu sprendimu nebuvo sprendžiama, nebus pasisakoma.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad į Lietuvą pareiškėja atvyko (grąžinta) (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino II Reglamentą ir 2012 m. sausio 11 d. Vilniaus oro uosto užkardoje pasiprašė prieglobsčio, nurodžiusi, kad yra organizacijos (duomenys neskelbtini) narė ir dėl to turi problemų savo kilmės šalyje (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 4–8). 2012 m. sausio 11 d., 2013 m. kovo 19 d. ir 2012 m. birželio 15 d. apklausęs pareiškėją (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 11–19, 37–42, 65–70), Migracijos departamentas 2012 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-65, kuriuo nusprendė A.

S. K. nesuteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau suteikti jai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės, kad jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (duomenys neskelbtini), išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galios iki 2013 m. liepos 10 d. (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 71–72). Šio Migracijos departamento 2012 m. liepos 10 d. sprendimo pareiškėja neskundė. 2013 m. balandžio 26 d. pareiškėjai pateikus prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje dėl to, kad negali gyventi (duomenys neskelbtini) dėl religinių įsitikimų (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 105–106, 107), Migracijos departamentas, įvertinęs 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. liepos 2 d. apklausos (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 113–118, 137–131), savo Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę (duomenys neskelbtini)“ (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 121–124) ir iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento gautus duomenis |(b. l. 114-116), 2013 m. liepos 4 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8) 24 PER-44RN, kurioje nurodyta, kad, lyginant pareiškėjos 2012 m. bei 2013 metų apklausų duomenis, buvo nustatyti esminiai nesutapimai ir prieštaravimai, šie nesutapimai laikyti esminiais, nes, pasak prieglobsčio prašytojos, būtent jie lėmė jos išvykimą iš šalies (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 132–139).

Remdamasis minėta išvada ir vadovaudamasis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, 136–138 straipsniais, Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 65 punktu, 76 punkto 4 dalimi, 79, 85, 88 punktais, 2013 liepos 4 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą nesuteikti (duomenys neskelbtini) pilietei A. S. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyti nesutapimai, kurie laikytini esminiais, nes yra tiesiogiai susiję su įvykiais, kurie, pasak prieglobsčio prašytojos, lėmė jos išvykimą iš šalies, pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 140–142).

Pareiškėjai 2013 m. liepos 15 d. pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 150–152), Migracijos departamentas priėmė 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 35PR-13(RN) išduoti A. S. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki įsigalios Sprendimas nesuteikti A. S. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip 1 metams (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 158).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 65 straipsnis nustato, kad užsienietis turi teisę kreiptis ir gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 66 straipsnyje nustatytos prieglobsčio formos, kurios šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka suteikiamos Lietuvos Respublikoje:

1) pabėgėlio statusas;

2) papildoma apsauga;

3) laikinoji apsauga. Įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje (toliau – prašymas suteikti prieglobstį) gali būti pateiktas:

1) Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo punktuose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas, – Valstybės sienos apsaugos tarnybai;

2) teritorinei policijos įstaigai;

3) Užsieniečių registracijos centrui. Įstatymo 67 straipsnio 4 dalis nustato, kad tvarką, reglamentuojančią užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Įstatymo 80 straipsnis (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-392 redakcija) nustato, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pabėgėlio statuso suteikimą reglamentuoja Įstatymo 88 straipsnis. Įstatymo 87 straipsnio, reglamentuojančio papildomos apsaugos suteikimą, 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;

3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Įstatymo 89 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento sprendimu išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pagrindai, kuriais užsieniečiui suteikta papildoma apsauga yra panaikinama, numatyti Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje, o tokius sprendimus, kaip nustato Įstatymo 90 straipsnio 3 dalis, priima Migracijos departamentas, išskyrus įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą pagrindą, dėl kurio sprendimą priima Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Įstatymo 92 straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos Sąjungos Tarybai priėmus sprendimą, kad yra masinis užsieniečių antplūdis į Europos Sąjungą, vidaus reikalų ministro teikimu sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo užsieniečiams priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o tokios prieglobsčio formos suteikimas reglamentuojamas Įstatymo ketvirtame skirsnyje. Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją, nustato Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d.

įsakymu Nr. 1V-361.

Apibendrinant minėtą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad: Migracijos departamentas, priėmęs sprendimą nagrinėti užsieniečio prieglobsčio prašymą iš esmės ir išnagrinėjęs tokį prašymą, priima sprendimą suteikti / nesuteikti Įstatyme nustatytos formos prieglobstį – pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą; Įstatymas ir Aprašas nenumato, kad prieglobstis būtų teikiamas terminuotai, t. y. galiotų tam tikrą laiką, nenumato ir pagrindų bei tvarkos, kuriais, galiojant sprendimui dėl prieglobsčio suteikimo, toks klausimas butų svarstomas iš naujo; esant pagrindams, numatytiems Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka užsieniečiui suteikta papildoma apsauga yra panaikinama.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, galima teigti, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra neteisėtas dėl jo turinio prieštaravimo Įstatymo ir Aprašo nuostatoms, todėl yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.): nors pareiškėja 2013 m. balandžio 26 d. ir pateikė prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, byloje esanti duomenų visuma patvirtina tokį veiksmą ją atlikus nesuprantant savo 2013 m. balandžio 26 d. prašymo esmės: kadangi sprendimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo jau buvo priimtas, šis sprendimas nebuvo panaikintas ar netekęs galios, jai nebuvo jokios būtinybės iš naujo teikti prašymą dėl tokios pat formos prieglobsčio suteikimo, o Migracijos departamentui tai nebuvo pagrindas iš naujo svarstyti klausimo dėl prieglobsčio suteikimo, kadangi teisės aktai jam tokios teisės nesuteikia. Pažymėtina, kad Įstatymas nenumato, jog, nustatyta tvarka nepanaikinus sprendimo dėl papildomos apsaugos suteikimo, Migracijos departamentas galėtų vėl svarstyti prašymą dėl tokios formos prieglobsčio suteikimo, kadangi tai, kaip ir šiuo atveju, yra prielaida sukurti nepriimtiną situaciją, kai yra priimami vienas kitam prieštaraujantys individualūs administraciniai aktai.

Kadangi ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, kiti procesiniuose sprendimuose nurodyti argumentai dėl jo teisėtumo / neteisėtumo ir pagrįstumo / nepagrįstumo nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Pareiškėjai buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2013 m. liepos 10 d. (Prieglobsčio suteikimo byla, b. l. 108), todėl yra pakankamai akivaizdu, kad 2013 m. balandžio 26 d. pateiktu prašymu į Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK VPS Migracijos poskyrį iš tiesų ji kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris pagal Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjai išduodamas 1 metų laikotarpiui ir dėl kurio pakeitimo pagal Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 4 ir 7 punktų nuostatas privalu į migracijos tarnybą, kurios aptarnaujamoje teritorijoje užsienietis yra deklaravęs gyvenamąją vietą, kreiptis ne vėliau nei prieš du mėnesius iki tokio leidimo galiojimo pabaigos, pakeitimo.

Kadangi pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo, į kurį, panaikinus ginčijamą Sprendimą, formaliai nebus atsakyta, Migracijos departamentas, iš naujo jį nagrinėdamas, turėtų išaiškinti pareiškėjai tokio jos veiksmo esmę, o pareiškėjai nepakeitus valios ir Įstatymui nereglamentuojant tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimo, į šį prašymą turėtų būti atsakoma Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 1 ir 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir pritaikymo bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas (ABTĮ 141 str. 2 d., 143 str.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos A. S. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos A. S. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-13PR-44 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei A. S. K.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti 2013 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyryje pateiktus A. S. K. prašymus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė