A-442-546-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-546/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00873-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį vėliau papildė (I t., b. l. 43–48), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 250 Lt už kiekvieną parą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2012 m. praleistą kamerose tokiomis sąlygomis, kuriomis nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas ir nepritaikytos sąlygos asmenims su negalia; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), po 250 Lt už kiekvieną parą, praleistą kamerose tokiomis sąlygomis, kuriomis nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas ir nepritaikytos sąlygos asmenims su negalia.

Pareiškėjas nurodė, jog jis yra neįgalus (nustatytas 50 proc. darbingumas), todėl pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas jam privalo būti suteiktos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nepaisant to, tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL jam nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei kitais teisės aktais garantuotos kalinimo sąlygos. Teigė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose, sanitarinių ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, o aplinkybę, kad Lukiškių TI-K ir LVAL kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, neatitiko higienos normų reikalavimų, ne kartą pripažino Vilniaus visuomenės sveikatos centras bei pareiškėjo skundus išnagrinėjęs Seimo kontrolierius. Tvirtino, jog kalėdamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jis patyrė kančias, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą. Pabrėžė, kad blogiausios sąlygos pareiškėjui buvo sudarytos Lukiškių TI-K kameroje Nr. 224, kurioje buvo šalta ir drėgna, gultas įrengtas labai aukštai, todėl pareiškėjas, negalėdamas ant jo užlipti, buvo priverstas miegoti ant grindų, be to, kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, dėl ko pareiškėjui susilpnėjo regėjimas. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje, o šiuo atveju yra tenkinamos visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (I t., b. l. 129–133) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad nuteistieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis SVĮ 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitinka teisės aktuose nustatytų ribų, tačiau administracija stengiasi, kad nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus. Taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatos dėl apšvietimo kamerose užtikrinimo Lukiškių TI-K netaikomos, nes, kaip ne kartą konstatavo Visuomenės sveikatos centras, tai yra susiję su Lukiškių TI-K rekonstrukcija. Taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnį deliktinė atsakomybė kyla tik nustačius visas būtinąsias sąlygas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (I t., b. l. 148–151) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

LAVL pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. LAVL buvo gydomas 10 kartų, o minimali ploto, tenkančio vienam LAVL laikomam asmeniui, norma teisės aktuose nėra nustatyta. Nurodė, jog LAVL statistikos, kiek asmenų yra laikoma konkrečioje kameroje, konkrečiu laikotarpiu, neveda ir to daryti pagal teisės aktus neprivalo. Be to, akcentavo, kad LAVL negali daryti įtakos gydytis atvykstančių asmenų skaičiui ar dėl vietos stokos įstaigose atsisakyti suteikti reikiamą gydymą, todėl Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas galėjo būti pažeistas. Taip pat paaiškino, kad vykdant Higienos normos 7 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą buvo įrengta viena neįgaliųjų poreikiams pritaikyta palata. LAVL teigė, jog pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam, o pareiškėjas, pagrįsdamas jam padarytą neturtinę žalą, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (II t., b. l. 6–11) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus ir pritaikytomis neįgaliesiems, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą ir bylos dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2010 m. gruodžio 15 ir laikymą netinkamomis sąlygomis LAVL laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d., nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 17 d., nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 26 d. nutraukė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nagrinėtinu laikotarpiu buvo kalinamas 8 paras, o Įsakyme Nr. V-124 įtvirtintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m – pareiškėjui buvo užtikrintas tik 1 dieną. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skundėsi ir tuo, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, sąlygos jose buvo antisanitarinės, tačiau šiuo aspektu teismas nurodė, kad nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Lukiškių TI-K kameros Nr. 121 ir Nr. 184 neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Remdamasis CK 6.250 straipsniu bei Lietuvos teismų praktika, teismas padarė išvadą, jog 7 dienų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, yra pakankamai trumpas ir negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų pasekmių, kurios būtų pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio kameros ploto jam būtų kilę intensyvūs ir nemažareikšmio pobūdžio nepatogumai, atsiradę sveikatos sutrikimai ir kt.

Taip pat pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata. Teismas nurodė, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktiką neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui bus pripažinimas, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog jam tenkantis minimalus kameros plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus, tačiau pagrindo priteisti neturtinę žalą pinigais nėra.

Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 17 d. raštą Nr. 13-15-(2-1)-256 ir 2013 m. vasario 15 d. atsakymą Nr. 13-15(2-1)-2-831, taip pat Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 5 d. atsakymą ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. sausio 7 d. pažymą Nr. 4D-2010/1-1060, teismas padarė išvadą, jog konstatuoti, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat nėra pagrindo, nes nustatyti pažeidimai laikytini mažareikšmiais ir negalėjusiais sukelti pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie būtų pagrindu priteisti neturtinę žalą.

Įvertinęs Seimo kontrolieriaus 2012 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. 4D-2012/1-1061, kurioje nurodyta, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėtose laisvės atėmimo vietose pareiškėjui buvo sudarytos sąlyginai geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, tačiau konstatuotina, kad aplinka jose nėra pritaikyta asmenims su negalia, teismas padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K ir LAVL socialinės bei bendrosios kalinimo sąlygos nėra pritaikytos neįgaliesiems. Tačiau remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog šiuo atveju piniginė žalos atlyginimo kompensacija nepriteistina, kadangi aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, sąlyginai nepritaikytomis neįgaliesiems, konstatavimas laikytinas pakankama pareiškėjo psichologine ir moraline satisfakcija.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2017-95/2011 atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų (teisės aktų reikalavimų neatitinkančio vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios kameros ploto, drėgmės, šalčio, netinkamo apšvietimo) taip pat iš netinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų aukščiau minėtais laikotarpiais. Kadangi teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, byla šioje dalyje nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 15–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika panašiose bylose, kuriose už kalinimą tokiomis pačiomis sąlygomis pareiškėjams buvo priteista piniginė kompensacija (rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. Iv-1670-624/2012) bei neatsižvelgė į tai, jog jam, kaip neįgaliam asmeniui, yra padaryta didesnė žala nei neįgalumo neturintiems asmenims, be to, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija. Pareiškėjo manymu, remiantis EŽTT ir Lietuvos teismų praktika bei CK 6.271 straipsniu, jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 35–37), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog EŽTT savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad didžiausia žala patiriama asmenims laikomiems kamerose, kuomet yra pažeidžiami oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos nustatyti reikalavimai. Tuo tarpu Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą tikrino LAVL palatas (pagal pareiškėjo skundus) ir minėtų pažeidimų nėra konstatavę, o nustatyti pažeidimai susiję tik su patalpų ir inventoriaus remontu, kurie minimaliausiais terminais yra šalinami. Kartu pažymi, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690), o šie dokumentai įrodo, jog LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, kreipėsi praėjus beveik 3 metams nuo tariamai atsiradusios ir / ar patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos), o pagal LVAT formuojamą praktiką asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, bylos Nr. 871/02)).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, bylos Nr. 28524/95).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2017-95/2011 atmetė pareiškėjo A. Ž. reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų (teisės aktų reikalavimų neatitinkančio vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios kameros ploto, drėgmės, šalčio, netinkamo apšvietimo) laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d., taip pat iš netinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d., nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 17 d., nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 26 d., atlyginimo. Nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Vertinant kitų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą nustatyta, kad A. Ž. Lukiškių TI-K buvo kalinamas aštuonias paras, t. y. nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. liepos 19 d. Minėtu laikotarpiu 7 paras pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą ir 1 parą gyvenamasis plotas atitiko 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimą (I t., b. l. 130). CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Įvertinusi tai, jog pareiškėjas yra tik iš dalies darbingas asmuo, o pirmosios kalinimo netinkamomis sąlygomis dienos sukelia didžiausias kančias, nepaisant to, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos labai trumpą laiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nėra tinkama satisfakcija.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kameros, kuriose jis kalėjo, neatitiko higienos normos reikalavimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pažymėtina, jog teismui nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių faktą, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų nepareikalavo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad būtent pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo paaiškinimus dėl higienos normos pažeidimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas dėl savo padėties (kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje) objektyviai neturi galimybės surinkti įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, todėl įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes, turėtų pateikti Lukiškių TI-K. Taigi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ir dėl to, kad laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. kovo 1 d., nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. gegužės 23 d., nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d., nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. birželio 18 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas Laivės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, neatitikusiomis higienos normų reikalavimų, neužtikrinant minimalus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog teismui pateikta bylos medžiaga patvirtina faktą, kad atlikus Laivės atėmimo vietų ligoninės patikrinimus konstatuota, jog egzistavo tam tikri higienos normų pažeidimai, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šie pažeidimai yra mažareikšmiai, todėl padarė išvadą, jog pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. sausio 10 d. patikrinimo metu nustatė, jog kameroje Nr. 25 nuo sienų vietomis buvo nubyrėję dažai, kameroje esančių spintelių daiktams susidėti paviršių danga nelygi, nelygi grindų danga (grindų lentos vietomis sulūžę), nepritaikyta lengvam valymui ir dezinfekcijai Lietuvos higienos norma HN 76:2010 kameros ploto normos vienam asmeniui nereglamentuoja. 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. 13-15-(2-1)-256 taip pat nurodoma, kad laisvės atėmimo vietų ligoninės skyriams parengtos patalpų valymo ir darbo aplinkos daiktų valymo bei dezinfekcijos procedūros, valymo ir dezinfekcijos planai.

Atlikti patalpų valymo, dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Pagrindinio patalpų valymo dažnis atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus vykdo paskirti sanitarai pagal nustatytą grafiką, valymo darbai registruojami žurnale. Švarių ir nešvarių skalbinių laikymui yra atskiros patalpos. Minkštasis inventorius – čiužiniai, pagalvės, antklodės, po panaudojimo nukenksminami dezinfekcinėje kameroje, duomenys registruojami. Patikrinimo metu kameroje Nr. 25 patalynė buvo vizualiai švari, oro temperatūra buvo 18,3oC, oro drėgmė – 38 procentai, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte reglamentuojamas vertes (I t., b. l. 10–11).

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 15 d. atsakyme Nr. 13-15(2-1)-2-831 į pareiškėjo 2013 m. sausio 15 d. skundą ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 5 d. atsakyme Nr. S-30 į pareiškėjo 2011 m. lapkričio 18 d. skundą išdėstyta iš esmės analogiška informacija (I t., b. l. 12–15). Be to, Valstybinė sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, jog kamerose-palatose Nr. 26 ir 27 reikalingas kosmetinis remontas, taip pat nėra laiku keičiama patalynė ir nurodė, jog iki 2012 m. kovo 30 d. minėti pažeidimai turi būti pašalinti (I t., b. l. 14–15).

Kadangi byloje nėra duomenų, jog minėti pažeidimai buvo pašalinti, laikytina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis kalėjo visą skundžiamą laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, tačiau jie tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas emocijas bei sutrikdyti sveikatą. Nepaisant to, jog byloje nėra duomenų, kad būtent dėl tokių kalinimo sąlygų A. Ž. būtų sutrikusi sveikata, tačiau vien pažeidimo konstatavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, nes kalinant asmenis, turinčius sveikatos sutrikimų, remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, turi būti suteiktos geresnės sąlygos nei kitiems kaliniams. Be to, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. rugsėjo 24 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-1061 nurodoma, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėtose laisvės atėmimo vietose pareiškėjui buvo sudarytos sąlyginai geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos – siūlytos pagalbinės priemonės, vietoje tupyklų įrengti unitazai, tačiau konstatavo, kad aplinka jose nėra pritaikyta asmenims su negalia. Įvertinus faktinę situaciją nustatė, kad fizinė aplinka nuteistiesiems neįgaliesiems šiose įstaigose yra visiškai nepritaikyta jų specialiesiems poreikiams (I t., b. l. 17). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad toks kalinimas sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai. Dėl to nagrinėjamu atveju vien pažeidimo konstatavimas šiuo klausimu taip pat nėra pakankama satisfakcija ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas.

Atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, įvertinusi netinkamo kalinimo sukeltas pasekmes, pareiškėjo sveikatos būklę, turinčią įtakos didesniems jo poreikiams, kurie nebuvo užtikrinti (pareiškėjas yra iš dalies nedarbingas (I t., b. l. 35)), tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra proporcinga 2 100 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 100 Lt (du tūkstančius vieną šimtą litų) neturtinei žalai atlyginti.

Bylos dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2010 m. gruodžio 15 ir laikymą netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d., nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 17 d., nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 26 d. nutraukti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys