A-146-95-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-95/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03421-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, atsakovas) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1758; 2) priteisti iš atsakovo 11 410,19 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija iki 2009 m. gruodžio 31 d. jam mokėjo paskirtą 1 698,58 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas taikė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, todėl kiekvieną mėnesį mokėjo 331,05 Lt mažesnę valstybinę pensiją. Dėl šios priežasties nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. susidarė 11 410,19 Lt pensijos nepriemoka. Reikalavimo sumokėti susidariusį valstybinės pensijos įsiskolinimą, išdėstyto 2012 m. lapkričio 14 d. prašyme, atsakovas netenkino 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr.12-01-1758.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nustatytas ribojimas neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau neišmokėta pensijos dalis yra nusavinta ir nėra teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo. Laikinojo įstatymo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, nors ir taikoma laikinai, tačiau šio įstatymo 15 straipsnio pakeitimais skirtingoms socialinėms grupėms (pvz., lyginant senatvės pensijas gaunančius asmenis su asmenimis, gaunančiais pareigūnų ir karių valstybines pensijas) taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Vienai socialinei grupei Laikinasis įstatymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., o valstybinių pensijų gavėjams šio įstatymo galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o tai reiškia asmens (socialinės grupės) diskriminavimą pagal socialinę padėtį, visiškai nepaisant to, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui, bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas diskriminuoja ir suteikia privilegijų vienai socialinei grupei lyginant su kita, taip pažeidžiami teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, proporcingumo, teisingumo ir lygybės principai. Todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui. Sumažėjus valstybinei pensijai pareiškėjas neteko galimybės gyventi, oriai tinkamai gydytis, tausoti ir palaikyti tarnyboje prarastą sveikatą.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 11–13) paaiškino, kad pareiškėjui Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 12-3314 nuo 1999 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Paskutinis iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 360 Lt dydžio priedu buvo nustatytas 1 698,58 Lt per mėnesį. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomos šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos ir nustatytas valstybinės pensijos dydis - 1 367,53 Lt per mėnesį. Kitais Laikinojo įstatymo numatytais pagrindais pareiškėjo valstybinė pensija mažinta ar apribota nebuvo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nuo 2013 m. sausio 1 d. įstatymu Nr. XII-92 (Žin., 2012, Nr. 155-7985) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas yra pratęstas dar vieneriems metams. Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, taip pat nėra kitų teisės aktų, kuriuose būtų numatytas toks mechanizmas. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui aptariamu laikotarpiu valstybinė pensija buvo mažinama (ir iki šiol mažinama) nepagrįstai, dėl to nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu (b. l. 28–33) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad Krašto apsaugos ministerijos pareiškėjui paskirtos iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėtos su pareigūnų ir karių valstybinės pensija už tarnybą dydis su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu buvo 1 698,58 Lt (b. l. 16, 18). Iš byloje esančio Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 12-01-1758 ir pažymos apie D. M. 2010–2012 metais mokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (b. l. 15, 16). Ginčo dėl to, kad pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo mažinta kitais Laikinojo įstatymo nustatytais pagrindais, byloje nėra. Krašto apsaugos ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 14 d. prašymą išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., ir toliau mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją, paaiškino, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 15).

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Krašto apsaugos ministerija.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad pensijos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas paminėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog, konstatavus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu Krašto apsaugos ministerija, atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsakovas, apskaičiuodamas pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtas ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Krašto apsaugos ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, teismas nustatė, kad valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Todėl atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją. Remdamasis paminėtais argumentais, teismas nusprendė, kad Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. 12-01-1758 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl šio sprendimo ir neišmokėtos pensijos dalies (11 410,19 Lt) priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Nepatenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, esą teismui yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinį reglamentavimą, tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymas, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 1110 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 4 straipsniu.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl socialinės grupės diskriminacijos kaip nepagrįstą, pažymėdamas, jog valstybinė pensija yra valstybės teikiama periodinė išmoka, skiriama dėl tinkamos ir ištikimos tarnybos valstybei, o senatvės pensijos skyrimo pagrindas yra paties asmens vykdomas socialinio draudimo įmokų mokėjimas. Kaupdamas senatvės pensijai, asmuo sukuria pensiją kaip nuosavybę, o valstybinė pensija skiriama vien dėl to, kad asmuo užėmė pareigas pagal pareigybių sąrašą, kuriam numatomos valstybinės pensijos. Taigi, valstybinės ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos tiek sukūrimo būdas, tiek paskirtis yra visiškai skirtingi. Pareiškėjo argumentai dėl didinamos socialinės atskirties pateikiami neatsižvelgiant į kitų socialinių grupių gyvenimo sąlygas, nes jo gaunama valstybinė pensija net ir po sumažinimo yra didesnė nei įprasta senatvės pensija, kuri mokama atsižvelgiant į socialinio draudimo laikotarpiu surinktas įmokas ir tik sulaukus didesnio nei pareiškėjas amžiaus. Atsižvelgęs į nurodytas teisės normas, valstybinių pensijų prigimties skirtumus nuo senatvės pensijų, neįgalumo pensijų ir kt. išmokų, kurios grindžiamos socialinio draudimo ir socialinės paramos principais, taip pat šių pensijų mokėjimo šaltinių skirtumus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad jai nekilo pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekilo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 37–40) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti. Be to, apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nesprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimo. Apeliantas iš dalies sutinka su tuo, kad nuo Laikinojo įstatymo priėmimo pradžios, vadovaujantis solidarumo principu, tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi būtų paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau mano, jog tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei. Vyriausybė ne kartą viešai deklaravo, kad krizė Lietuvoje suvaldyta. Tai reiškia, kad išnyko Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime įvardytas ypatingas atvejis. Ypatingam atvejui išnykus, išnyksta priežastis ir teisinis pagrindas paskirtų pensijų mažinimui, o toks pensijų mažinimas tampa konstituciškai nepagristas. Todėl teisinis reguliavimas dėl pensijų mokėjimo turi būti grąžintas į pradinę padėtį, t. y. apeliantui turi būti mokama visa paskirta valstybinė pensija.

2. Apeliantas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, kuri įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad ši nuoroda yra susijusi su kitu EŽTT praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos, ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. 4968/99 H. prieš Suomiją). Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą, t. y. nurodyti faktinius ir teisinius argumentus, dėl kurių teismas vienaip ar kitaip išsprendė bylą, yra imperatyvus, jis kyla iš teisinės valstybės teismo proceso principų ir taikomas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Todėl apeliantui nesuprantama, kodėl jam yra užkertamas kelias išsiaiškinti, ar jis yra diskriminuojamas lyginant su senatvės pensijas gaunančiais asmenimis, ar ne; teismas nepašalino abejonių, nepateikdamas jokių svarių motyvų šiuo klausimu.

3. Apeliantas mano, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, toks Konstitucinio Teismo išaiškinimas turėtų tiesioginę reikšmę sprendžiant dėl jo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kad Krašto apsaugos ministerija pareiškėjui paskirtą ir mokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (1698,58 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiavo ir atitinkamai sumažino, taikydama Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio nuostatas. Dėl šios priežasties pareiškėjui už ginčo laikotarpį (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.) susidarė 11 410, 19 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pareiškėjui paskirta valstybinė pensiją (1698,58 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažėjo iki 1367,53 per mėnesį (arba 19,48 proc.), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Tai patvirtina atsakovo pateiktos pirmosios instancijos teismui pažymos apie pareiškėjui paskirtos ir 2010-2012 metais mokėtos valstybinės pensijos dydį. Dėl šios pažymos duomenų ginčo byloje nėra. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę).

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis negali būti priteista.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat nutartis administracinėse bylose: 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1436/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013, 2013 m. gruodžio 30 d. Nr. A146-1740/2013 ir kt.).

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais, kuriais buvo nustatytas nevienodas Laikinojo įstatymo galiojimo terminas skirtingoms pensijų gavėjų grupėms dėl ko apeliantas (valstybinės pensijos gavėjas) teigia atsidūręs blogesnėje padėtyje nei valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai. Pagal viešai skelbiamą informaciją ekonominė krizė baigėsi, todėl, apelianto nuomone, pensijų mažinimas tampa konstituciškai nepagrįstas.

Atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kad, apelianto nuomone, išnyko Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime įvardytas ypatingas atvejis ir Laikinojo įstatymo galiojimas tampa konstitucijai nepagrįstas, administracinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją negali. Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti 2013 m. gegužės 31 d. gautą (bylos Nr. 12/2013) Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr.XII-92 redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., atitikties konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo proporcingumo principams ištyrimo (www.lrkt.lt). Ši konstitucinės jurisprudencijos byla yra dėl teisinio reguliavimo, kuriuo Laikinojo įstatymo kai kurių nuostatų, tarp jų 4 straipsnio, galiojimas pratęstas 2013 metams. Taigi, į apelianto iškeltus klausimus, kurie peržengia šioje administracinėje byloje iškelto administracinio ginčo ribas (ginčas kilęs dėl 2010-2012 m.), išaiškinimai galimai bus pateikti Konstituciniam Teismui išnagrinėjus minėtą konstitucinės jurisprudencijos bylą.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Šie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio raidą, kuri apima pareiškėjo iškelto ginčo laikotarpį, t.y. 2010-2012 metus. Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir kurie išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šia diskrecija naudojasi ir apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad dėl šio individualaus ginčo laikotarpiu galiojusių Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

Apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nesilaikė pareigos motyvuoti priimtą sprendimą, atmestini. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.), atsižvelgiant į EŽTT praktiką, taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str.2 d., 87 str. 4 d.). Nagrinėjamo ginčo esmę sudarė ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui 2010-2012 m. buvo sumažinta valstybinė pensija, ar pagrįstai pareiškėjas prašo priteisti 2010-2012 m. susidariusią pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas sprendime motyvuotai atsakė į pareiškėjo reikalavimus, pateiktus skundo baigiamojoje dalyje, nurodė teisės normomis pagrįstus argumentus, kuriais pagrindė kodėl valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, jam negali būti priteista.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas