A-822-113-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-113/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00108-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ (toliau – ir UAB „Vilniaus energija“) su skundu (I t., b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Inspekcija, LMI Vilniaus skyrius) 2012 m. gruodžio 10 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi aktą Nr. PA-3894(V12) (toliau – ir Aktas), kuriame pareiškėjui nurodė: 1) atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. gruodžio 30 d. informuoti LMI Vilniaus apskr. skyrių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad priimtas individualus administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) keliamų bendrųjų reikalavimų administraciniams aktams, nustatytiems 8 straipsnio 1–3 dalyse, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sistemiškai vertinant, neadekvatūs ir viešajam interesui prieštaraujantys nurodymai duodami įvykdyti nustatant visiškai nerealu terminą (iki 2012 m. gruodžio 30 d.) aiškiai suvokiant, kad įvykdyti juos nustatytu terminu neįmanoma; neleistinai nukrypstama nuo imperatyvių Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, Ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 4-264 patvirtintų Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5, 11.6 punktų nuostatų. LMI Vilniaus apskrities skyriaus surašytu Patikrinimo aktu yra nepagrįstai ignoruojama tiek gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčių pareiga rūpintis jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologine patikra esant poreikiui, tiek ir pareiškėjo paaiškinimai ir teisiniai-norminiai įrodymai, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančiu karšto vandens skaitiklių, gyventojams (o ne karšto vandens tiekėjui) priklausantys karšto vandens skaitikliai laikomi paskirstomaisiais – neatsiskaitomaisiais, o tokiems paskirstomiesiems butuose esantiems karšto vandens skaitikliams teisinis metrologinis reglamentavimas netaikomas.

Karšto vandens skaitiklių (kaip paskirstomųjų apskaitos prietaisų) statusas reglamentuotas Taisyklių 47.3.3 punkte, tačiau atsakovas šios teisės normos nekomentuoja ir netaiko. Atsiskaitomasis šilumos energijos kiekio matavimo prietaisas (atsiskaitomasis apskaitos prietaisas) yra įvadinis skaitiklis, kuris priklauso šilumos tiekėjui, yra jo įrengiamas, keičiamas bei prižiūrimas (tame tarpe metrologiškai tikrinamas) bei kuris ir parodo į vartotojams priklausantį pastatą pateiktą (jame sunaudotą) šilumos kiekį. Tuo tarpu šiluma name paskirstoma bei sąskaitos kiekvienam atskiram vartotojui name yra išrašomos kiekvienam atsiskaitymo laikotarpiui sudaromo šilumos balanso pagrindu pagal pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio atsiskaitomojo prietaiso apskaitytus ir patiems vartotojams priklausančių neatsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų (šilumos skaitiklių, karšto vandens skaitiklių ir kt.) parodymus, deklaruojamus pačių vartotojų (šių skaitiklių naudotojų).

Įvadinis šilumos apskaitos prietaisas turi būti metrologiškai įteisintas ir periodiškai tikrinamas. Visas šilumos kiekis, nustatytas Šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir tiekimo-vartojimo riboje, pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitas paskirstomas šilumos vartotojams pagal jų pasirinktą vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 str.). Šilumai paskirstyti patalpų savininkams gali būti naudojami prietaisai, kurie nėra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, jų rodmenų ataskaitas naudojant šilumos išdalijimo proporcijoms nustatyti, jeigu šalių susitarimu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse nenurodyta kitaip.

Kitaip skirstyti patiektą šilumos energijos kiekį, nei numatyta Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir šilumos paskirstymo metoduose šilumos tiekėjas negali. Vadovaujantis Taisyklių 235.4 punktu vartotojui nepranešus karšto vandens tiekėjui butuose įrengtų karšto vandens skaitiklio rodmenų, karšto vandens kiekis už ataskaitinį laikotarpį nustatomas pagal nustatytus normatyvus. Terminai naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių įrengimui nustatyti Vilniaus m. savivaldybės tarybos bei Komisijos sprendimais ir skundžiamo Akto surašymo momentui nėra pasibaigę – atsakovas neturi pagrindo reikalauti su tuo susijusių pareigų vykdymo.

Jokie teisės aktai nenumato pareigos neatlygintinai vykdyti esamų, gyventojams priklausančių apskaitos skaitiklių metrologinės patikros (kurios sąnaudos negali būti įtrauktos į jokias valstybės reguliuojamas kainas). Teisės aktais negalima numatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius (teisės principai nemo tenetur ad impossibile ir lex non cogit ad impossibilia, draudžiantys iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti).

Pagal Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos (toliau – Apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio metodika) 3 punktą, minėtas mokestis yra grindžiamas inter alia būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu. Be to, prieš pradėdamas karšto vandens tiekėjo veiklą ir vykdydamas tuo metu galiojusios redakcijos Taisyklių 366 punkto reikalavimus, pareiškėjas ne kartą viešai spaudoje ir individualiai su sąskaitomis (2009 m. birželio mėn., 2009 m. gruodžio mėn.) siūlė vartotojams parduoti jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius veiklą pradedančiam karšto vandens tiekėjui, tačiau skaitiklių savininkai su tuo nesutiko (galimai nenorėdami už karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių aptarnavimą mokėti Apskaitos prietaisų mokesčio).

Iki bus įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai – bendrovė visiems atitinkamiems vartotojams pasiūlė ir jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros paslaugas (pagal galiojančios redakcijos Taisyklių 181 p., pvz., 2012 m. lapkričio 19 d. siūlymas respublikiniame dienraštyje „Lietuvos rytas“ ). Tačiau nei vienas vartotojas kol kas neinformavo bendrovės, kad jiems priklausančio skaitiklio metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs ar pasibaigs artimiausioje ateityje, nėra pagrindo preziumuoti, kad šie skaitikliai vartotojų netinkami naudoti.

Nurodyti terminai naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių įrengimui nustatyti Vilniaus m. savivaldybės tarybos ir Komisijos sprendimais ir jie dar nėra pasibaigę, Inspekcija neturi pagrindo reikalauti su tuo susijusių pareigų vykdymo, o reikalavimai automatiškai be pereinamojo laikotarpio pereiti prie atsiskaitomųjų karšto vandens skaitiklių butuose statuso suteikimo ir seniesiems, gyventojams priklausantiems karšto vandens skaitikliams – reiškia atsakovo teisės aktų numatytos kompetencijos (ultra vires) viršijimą, todėl naikintini.

Už vartotojams jų butuose įsirengtų karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą bei priežiūrą buvo ir tebėra atsakingi patys apskaitos prietaisų savininkai, iš kurių mokestis už tai nebuvo ir nėra renkamas. Anksčiau sumontuotų, gyventojams priklausančių, karšto vandens skaitiklių neatlygintinos priežiūros pareiga karšto vandens tiekėjams jokiais teisės aktais nėra ir negali būti nustatyta, nes tokios veiklos sąnaudos negalėtų būti dengiamos jokiomis valstybės reguliuojamomis kainomis, kas prieštarautų imperatyvioms Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas, priežiūra ir patikra per tam objektyviai reikalingą (įmanomą) laikotarpį nuo karšto vandens tiekėjo veiklos pradžios yra siejama su dviem objektyviomis būtinosiomis sąlygomis:

1) būti karšto vandens tiekėju (arba šilumos tiekėju Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. numatytu atveju); 2) šiam tikslui (pareigai) įgyvendinti būtinų aplinkybių (teisinių, ekonominiu ir faktinių sąlygų, nepriklausančiu nuo UAB „Vilniaus energija“) buvimu. Dėl antro patikrinimo akto nurodymo pareiškėjas vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtais sprendimais administracinėse bylose Nr. I-984-624/2012, Nr. I-1003-189/2012, I-3052-121/2011 ir nurodė, kad laikantis teisminės jurisprudencijos principo bei naujausios suformuotos teisminės praktikos, atsakovas negali duoti nurodymų pareiškėjui parengti svetimų jai nepriklausančių karšto vandens skaitiklių sąrašus bei patvirtinti juos vadovo parašu.

Dėl trečio Patikrinimo akto nurodymo pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nustatęs teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, jokio termino nustatytiems pažeidimams ištaisyti nesuteikė, iš karto uždraudė naudoti vartotojams priklausančius karšto vandens skaitiklius, kurių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs, tokiu būdu, ne tik neatsižvelgė į rašte išdėstytas aplinkybes ir bendrovės įsipareigojimus, tačiau ir neleistinai nukrypo nuo Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, Ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 4-264 patvirtintų Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5–11.6 punktų imperatyvių nuostatų.

Atsakovas LMI Vilniaus apskrities skyrius atsiliepime (I t., b. l. 109–115) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad LMI Vilniaus apskrities skyriui suprantama, kad neįmanoma iš karto pakeisti visų karšto vandens skaitiklių, todėl patikrinimo akte buvo nurodyta iki nustatyto termino (iki 2012 m. gruodžio 30 d.) informuoti inspekcijos skyrių ne apie jau įvykdytus nurodymus, o apie nurodymų vykdymo eigą. Nurodymas atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra yra įspėjimas apie tai, kad pareiškėjas pažeidžia teisinės metrologijos reikalavimus. Metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų naudojimas atsiskaitymams pažeidžia Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir vertintinas kaip karšto vandens vartotojų interesų pažeidimas.

Atsižvelgiant į tai atsakovas, vykdydamas imperatyvius įstatymo reikalavimus ir gindamas karšto vandens vartotojų interesus, negalėjo duoti kitokio nurodymo. Be to, patikrinimo akto turinys iš esmės yra rašytinis įspėjimas apie nustatytus pažeidimus, kaip tai yra reglamentuojama Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5 punkte. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo motyvu, kad už vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą ir priežiūrą yra atsakingi patys vartotojai, nes toks aiškinimas prieštarauja Metrologijos įstatymo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.

įsakymu Nr. 1-297 (toliau – Taisyklės), nuostatoms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –LVAT) formuojamai vienodai praktikai. Vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jei matavimo priemonės rodmenys vienu ar kitu būdu yra panaudojami apskaičiuoti suvartoto karšto vandens kiekį ir nuo šio kiekio priklauso mokesčio už karštą vandenį dydis, tai tokia matavimo priemonė negali būti laikoma neatsiskaitomąja. Pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius.

Bet kokiu atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius, ir savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas. Tokią išvadą padarė LVAT, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A525-l340/2012. Atsakovo nuomone, pareiškėjo elgesys, atsiskaitymams su karšto vandens vartotojais naudojant karšto vandens skaitiklių, neturinčių metrologinės patikros, rodmenis, vertintinas kaip karšto vandens vartotojų interesų pažeidimas. Remiantis teisės aktų hierarchija pareiškėjas savo veikloje pirmiausia turi vadovautis įstatymų nuostatomis, kuriose aiškiai nustatyta pareiga pareiškėjui atlikti metrologinę karšto vandens skaitiklių, naudojamų atsiskaitymams su vartotojais, patikrą.

Pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei su skundu jokio karšto vandens skaitiklių įrengimo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, nepateikė. Be to, iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pakeisti visus karšto vandens skaitiklius iki 2012 m. gruodžio 30 d., buvo nurodyta iki 2012 m. gruodžio 30 d. informuoti, kaip pareiškėjas planuoja pašalinti Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus. Inspekcija neįgaliota pareiškėjui nurodyti, kokiais būdais turėtų būti sutvarkyta karšto vandens apskaita, kad neprieštarautų teisės aktams, nes Metrologijos įstatymas to nereglamentuoja.

Taisyklės aiškiai ir suprantamai nurodo, kokius alternatyvius veiksmus turi atlikti karšto vandens tiekėjas. Karšto vandens tiekėjas, atsižvelgdamas į savo galimybes, pats turi nuspręsti, kuriuos Taisyklėse nurodytus konkrečius veiksmus atlikti, tai jo teisė, todėl Inspekcija negali nurodyti, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas turi pašalinti patikrinimo akte nustatytus pažeidimus. Patikrinimo akto antrasis nurodymas – parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu – neatsiejamai susijęs ir logiškai išplaukiantis iš pirmojo nurodymo.

Šis nurodymas susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi. LVAT analogiškose administracinėse bylose ne kartą konstatavo, kad inspekcijos nurodymas parengti karšto vandens skaitiklių sąrašą yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (I t., b. l. 101–106) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. pagal Metodikos 39 punktą, skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį. Šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Tokią pačią nuostatą nustato ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 171 punktas, pagal kurį karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Remiantis Taisyklėmis karšto vandens tiekėjai iki 2010 m. sausio 1 d. turėjo pasiūlyti vartotojams jiems nuosavybės teise priklausančius karšto rante apskaitos prietaisus perduoti (parduoti) karšto vandens tiekėjui. Jei vartotojai su karšto vandens tiekėju dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesutaria dėl apskaitos prietaisų perdavimo (pardavimo), karšto vandens tiekėjas turi teisę įrengti savo apskaitos prietaisus.

Todėl karšto vandens apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklausys karšto vandens tiekėjui. Tik tuomet karšto vandens tiekėjas bus atsakingas už apskaitos prietaisų aptarnavimą (įrengimą, tinkamos techninės būklės ir matavimų tinkamo užtikrinimą, patikros organizavimą) ir tik tokiu atveju galės taikyti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme. Teisės normose yra įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, tačiau neapibrėžtas tikslus įvykdymo terminas.

Pagal Taisykles tokią pareigą karšto vandens teikėjas turėjo įvykdyti iki 2010 m. sausio 1 d. skunde pareiškėjas nurodė, kad skaitiklių pakeisti naujais akimirksniu neįmanoma, tačiau nenurodo, kad įmonei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 buvo nustatyta apskaitos prietaisus įrengti per trejus metus pagal planą. Įmonė turi prisiimti pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju – neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, pagal kurią atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas, ir į LVAT išaiškinimą 2010 m. spalio 25 d. administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010, atsakovas turėjo pareigą tikrinti, ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta.

Dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), ką ir turėjo atlikti šilumos tiekėjas, o atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens apskaitos prietaisus gyventojų butuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmą Patikrinimo akto nurodymo punktą – atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, vadovavosi Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 17 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4, 5 dalimis, 28 straipsnio 2 dalies 2 punktų, Taisyklių 8, 163, 171, 172, 181–183 punktais, Šilumos tiekimo ir licencijavimo taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 982, 38.11 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010, 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012, 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1585/2012 ir kt.).

Iš teisinio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, nes jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) Vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Nagrinėjamo ginčo atveju už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal šių prietaisų rodmenis, todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas, nagrinėjamo ginčo atveju – pareiškėja UAB „Vilniaus energija“.

Nustatyta, kad pagal ginčijamo akto priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, šilumos tiekėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius bei savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti karšto vandens tiekėjas – pareiškėjas. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, atsakovas turėjo pareigą tikrinti ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta.

Teismas padarė išvadą, kad vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5 punktu, atsakovas pagrįstai nurodė atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra.

Pasisakydamas dėl antro Patikrinimo akto nurodymo punkto, teismas vadovaudamasis Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, Valstybinės metrologijos tarnybos 2012 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-97 patvirtintu Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąrašo ir laiko intervalų tarp patikrų (neteko galios nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurio 6.6 punktu, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai įpareigojo pareiškėją sudaryti skaitiklių patikros sąrašą. Teismas pažymėjo, kad toks nurodymas yra neatsiejamai susijęs su patikrinimo akto pirmu nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą, kadangi pagal Taisyklių 177.4 punktą draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens teikėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą.

Dėl trečio Patikrinimo akto nurodymo punkto teismas pažymėjo, kad atsakovas, vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5 punktu, turi teisę turi duoti privalomus tikrinamam ūkio subjektui vykdyti nurodymus dėl nustatytų Metrologijos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir įpareigoti, kad tie nurodymai per nustatytą terminą būtų tinkamai įvykdyti. Patikrinimo akte 3 punktu pareiškėjos nėra reikalaujama pakeisti visus karšto vandens skaitiklius iki 2012 m. gruodžio 30 d., o tik iki 2012 m. gruodžio 30 d. informuoti, kaip pareiškėja planuoja pašalinti Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus, t. y. duotas nurodymas iki nustatyto termino informuoti atsakovą apie nurodymų vykdymo eigą. Todėl atsakovo pretenzijos nepagrįstos.

Įvertinęs skundžiamo akto turinį, teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė kokiu pagrindu jis buvo priimtas, nurodytos konkrečios atlikto patikrinimo aplinkybės, faktiniai duomenys, teisinis reglamentavimas, įvardinti konkretūs nustatyti pažeidimai, suformuluoti konkretūs ir aiškūs nurodymai, todėl darytina išvada, jog skundžiamas aktas ir jo privalomieji nurodymai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 180–189) prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias karšto vandens tiekimą bei karšto vandens skaitiklių metrologinę priežiūrą, taip pat netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neišlaikytas jurisprudencijos tęstinumas patikrinimo grafikų sudarymo dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ pakeitimo“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo / aptarnavimo laikotarpis (veiklos planas) Vilniaus mieste yra patvirtintas (pratęstas) iki 2017 m. kovo 1 d. Inspekcija negali reikalauti (ir tuo labiau bausti už neva teisės pažeidimą), kad daugiabučiame name patikrinimo dienai jau būtų įrengti karšto vandens tiekėjai nuosavybės teise priklausantys karšto vandens skaitikliai, nes tikslus terminas per kurį karšto vandens tiekėjas turi įvykdyti pareigą įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus vieno ar kito konkretaus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose nėra apibrėžtas (jei nėra pasibaigęs vietos savivaldybės pagal Komisijos patvirtintą metodiką patvirtinto veiklos plano terminas).

Jokiuose teisės aktuose nėra aiškiai įvardinta nei karšto vandens apskaitos sutvarkymo sąvoka ar turinys, nei Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies įvykdymo vertinimas, kai patys vartotojai atsisakė perleisti (parduoti) jiems priklausančius karšto vandens skaitiklius karšto vandens tiekėjui, kaip neaptartos ir situacijos, kai dalyje daugiabučio namo butų tokių karšto vandens skaitiklių įrengti apskritai neįmanoma. Pareiškėjas remiasi Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)3-63, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad kol bus įrengti įstatymų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, sąskaitose pateiktoms sumoms už suvartotą karštą vandenį apskaičiuoti turėtų būti naudojami karšto vandens apskaitos prietaiso, priklausančio karšto vandens vartotojui, rodmenys.

Pažymi, kad šilumos tiekimo įmonės namuose, kuriuose pagal pakeistą Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį nuo 2010 m. gegužės 1 d. (ar vėliau, namo gyventojams priėmus atitinkamą sprendimą) jos tapo karšto vandens tiekėjais, vykdo Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi nustatytą pareigą įrengti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius – laikydamosi vietos savivaldybių tvirtinamų atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų įrengimo / aptarnavimo veiklos planų. Šie prievolės įvykdymo terminai dar nėra pasibaigę, atitinkamai nėra ir jokio pagrindo teiginiams apie tokios prievolės pažeidimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 363 straipsnį kompetentingos viešojo administravimo institucijos yra pateikusios vienareikšmiškus išaiškinimus, kad kol yra nepasibaigę vietos savivaldybių tarybų patvirtinti naujų, karšto vandens tiekėjams priklausančių skaitiklių įrengimo planai (t.y. prievolės įrengti karšto vandens skaitiklius atitinkamuose namuose įvykdymo terminas), iš karšto vandens tiekėjų yra reikalaujama tik informacijos apie prievolės vykdymo eigą bei nurodoma, kad nesant duomenų apie vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių sugadinimą, teisės aktai nedraudžia naudotis vartotojų teikiamais tiekėjams vartotojams nuosavybės teise priklausančių skaitiklių rodmenimis.

Pagal pareiškėjos veiklą kontroliuojančios Komisijos išaiškinimą, jei vartotojai su karšto vandens tiekėju dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesutaria dėl apskaitos prietaisų perdavimo (pardavimo), karšto vandens tiekėjas turi teisę įrengti savo apskaitos prietaisus. Todėl karšto vandens apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklausys karšto vandens tiekėjui. Tik tuomet karšto vandens tiekėjas bus atsakingas už apskaitos prietaisų aptarnavimą (įrengimą, tinkamos techninės būklės ir matavimų tinkamo užtikrinimą, patikros organizavimą) ir tik tokiu atveju galės taikyti karšto vandens apskaitos prietaisų mokestį.

Pareiškėjas negali pakeisti Taisyklių numatytos tvarkos (236 p.), mano, kad pradėti taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvą anksčiau, nei bus surašyti Taisyklių pažeidimo aktai nėra teisinga vartotojų atžvilgiu, juo labiau, kad būtent tokią elgesio normą yra išaiškinusi Komisija.

Bendrovė yra atlikusi ir nuolat atlieka visus nuo jos priklausančius veiksmus, susijusius su karšto vandens apskaitos tvarkymu daugiabučiuose namuose, kuriuose ji yra karšto vandens tiekėja (taip pat ir vartotojams priklausančių skaitiklių perėmimo nuosavybėn ar jų priežiūros klausimais). Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius galimai painioja kelis karšto vandens tiekėjo pareigų įgyvendinimo būdus (t. y. (1) vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą ir (2) naujų, jau karšto vandens tiekėjui priklausančių, metrologiškai patikrintų karšto vandens skaitiklių įrengimą vietoje / šalia vartotojams priklausiusių skaitiklių). Pagal galiojančius teisės aktus, Inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimus, uždrausti naudoti matavimo priemones ūkio subjektui gali tik tokiu atveju, jei ūkio subjektas nepašalina per Inspekcijos nustatytą terminą Inspekcijos nustatytų pažeidimų. Kitaip tariant, Inspekcijos pareigūnai uždrausti naudoti matavimo priemones (priimti vartotojų deklaruojamus jiems priklausančių ir jų naudojamų karšto vandens skaitiklių rodmenis) turi teisę tik esant visoms šioms aplinkybėms: 1) nustatytas teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimas; 2) apie pažeidimą įspėtas ūkio subjektas ir įpareigotas per nustatytą terminą pašalinti pažeidimus; 3) ūkio subjektas neištaiso nustatytų pažeidimų per nustatytą terminą. Atitinkamai, vien dėl to Akto pirmasis nurodymas yra surašytas pažeidžiant Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5–11.6 punktų imperatyviai numatyta tvarką ir negali būti pripažintas teisėtu.

Teismų praktika dėl pareiškėjui nepriklausančių (vartotojų nuosavybėje esančių) karšto vandens skaitiklių sąrašų ir patikros grafikų sudarymo leidžia vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas negali sudaryti svetimų, jam nepriklausančių karšto vandens skaitiklių patikros grafikų ir sąrašų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas ir LVAT 2012 m. rugsėjo 20 d. ir 2012 m. gruodžio 19 nutartys administracinėje byloje Nr. I-3052-121/2011), todėl antrasis Akto nurodymas ((duomenys neskelbtini) namo, kur pareiškėjas yra karšto vandens tiekėjas, atžvilgiu) yra prieštaraujantis teisės aktams.

Trečiajame Akto nurodymu nustatytas terminas (20 dienų) yra per trumpas. Akte pateikiamu būdu suformuluoti nurodymai neatitinka LVAT patvirtintos praktikos (išaiškinimų) bylose tarp pareiškėjo ir Inspekcijos analogiškais klausimais, taip pat prasilenkia su pačios Inspekcijos pareiškėjui ir eilei valstybės institucijų pateikiama pozicija (2013 m. sausio 25 d. raštas Nr. 13SR-42) bei Energetikos ministerijos, į kurią Inspekcija bei Valstybinė metrologijos tarnyba kreipėsi konsultacijos pagal Bendrovės užklausimus, išaiškinimais, taip pat prieštarauja karšto vandens skaitiklių savininkų (daugiabučių namų butų ir kitų patalpų bendrasavininkių) valiai ir interesams / viešajam interesui.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–10) nurodo, kad negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad jis yra atlikęs visus nuo jo priklausančius veiksmus, susijusius su karšto vandens apskaitos tvarkymu daugiabučiuose namuose, kuriuose jis yra karšto vandens tiekėjas (tame tarpe vartotojams priklausančių skaitiklių perėmimo nuosavybėn ar jų priežiūros klausimais). Apelianto minimi siūlymai viešai spaudoje ir individualiai su sąskaitomis vartotojams perduoti jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius arba atlikti vartotojams priklausančių karsto vandens skaitiklių metrologinę patikrą, kaip ne kartą Inspekcija jau buvo nurodžiusi ir apeliantui, nėra pakankamas karšto vandens tiekėjo pareigos įrengti, prižiūrėti ir laiku atlikti karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą įvykdymas, nes Taisyklių 183 punktas nustato, kad vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Tokie siūlymai yra tik apelianto bandymas įvykdyti karšto vandens tiekėjo pareigą įrengti, prižiūrėti ir laiku atlikti karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą, tačiau toks bandymas nėra šios pareigos įvykdymas.

Patikrinimo akte, kurį ginčija apeliantas, buvo nurodyta iki nustatyto termino informuoti Inspekcijos skyrių apie nurodymų vykdymo eigą, o ne apie jau įvykdytus nurodymus. Iš pareiškėjo nereikalaujama nedelsiant įrengti naujus karšto vandens skaitiklius ar atlikti jų metrologinę patikrą, o reikalaujama iki nustatyto termino informuoti, kaip apeliantas planuoja pašalinti Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus.

Pagal apelianto cituotame Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (17.3-16)3-63 pateiktą išaiškinimą laikinai, kol karšto vandens tiekėjas įrengs savo karšto vandens skaitiklius, atsiskaitymams gali būti naudojami vartotojams priklausančių metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenys, tačiau tik esant abipusiam karšto vandens tiekėjo ir vartotojų suderintam susitarimui. Metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų naudojimas atsiskaitymams pažeidžia ne tik Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bet ir karšto vandens vartotojų interesus, todėl karšto vandens vartotojo sutikimas, kad karšto vandens tiekėjas atsiskaitymams naudotų vartotojui priklausančio metrologiškai nepatikrinto karšto vandens skaitiklio rodmenis, kol nebus įrengtas naujas, karšto vandens tiekėjui priklausantis karšto vandens skaitiklis, yra privaloma sąlyga. Apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių tokio abipusio bei suderinto namo karšto vandens vartotojų ir apelianto susitarimo egzistavimą.

Atsakovas pažymi, kad Patikrinimo akto nurodymai neprieštarauja savivaldybės tarybos tvirtinamiems apskaitos prietaisų įrengimo planams, nes nurodymai suformuoti taip, kad nereikalaujama iš karto jų įvykdyti (iki tam tikro termino įrengti / pakeisti karšto vandens skaitiklių), tačiau reikalaujama iki nustatyto termino informuoti Inspekciją apie nurodymų vykdymo eigą.

Pažymima, kad Inspekcijos Skyrius, surašydamas Patikrinimo akto nurodymus, neįgyvendino Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Inspekcijos nuostatų 11.6 punkto jiems suteiktos teisės, nes anksčiau nebuvo nurodęs termino, per kuriuos turi būti pašalinti pažeidimai. Patikrinimo akte įrašyta, kad nurodymai (tarp jų –atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra) duoti vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Inspekcijos nuostatų 11.5 punktu. Nurodymas atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra yra įspėjimas apie tai, kad apeliantas pažeidžia teisinės metrologijos reikalavimus. Šis nurodymas yra susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei su Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi.

Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad Patikrinimo akte, be kita ko, buvo duotas nurodymas sudaryti karšto vandens skaitiklių patikros grafikus. Patikrinimo akte tokio nurodymo nėra. Antrasis nurodymas susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi. Galiojantys teisės aktai nenumato galimybės nesudaryti atsiskaitymams naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašo, kai šie skaitikliai nuosavybes teise priklauso vartotojams. Todėl apeliantas privalo sudaryti atsiskaitymams naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą nepriklausomai nuo to, kam šie skaitikliai priklauso nuosavybės teise. LVAT iš esmės analogiškose bylose ne kartą pripažino teisėtais ir pagrįstais Inspekcijos nurodymus sudaryti karšto vandens skaitiklių sąrašus, nepriklausomai nuo to, kam šie skaitikliai priklauso nuosavybės teise.

Patikrinimo akte nėra reikalaujama per 20 dienų įrengti naujus karšto vandens skaitiklius, o nurodoma tik informuoti apie nurodymų vykdymo eigą. Tai Inspekcija yra ne kartą pabrėžusi raštuose apeliantui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. Pažymi, kad Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas, turi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, tvirtindama metodikas, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Karšto vandens kainos dedamosios karšto vandens tiekėjams yra nustatomos remiantis Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106, nuostatomis. Remiantis metodikos 39 punktu, nustatant karšto vandens kainų dedamąsias planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pabrėžtina, kad karšto vandens apskaitos prietaisu atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. Komisijos teisėms ir pareigoms skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo LMI Vilniaus skyriaus 2012 m. gruodžio 10 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi akto Nr. PA-3894(V12), kuriame atsakovas pareiškėjui nurodė: 1) atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. gruodžio 30 d. informuoti LMI Vilniaus apskr. skyrių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas Patikrinimo akto nurodymus pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl pareiškėjo skundą atmetė, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neįvertino kai kurių aplinkybių, priėmė sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų bei kita.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal ginčijamo akto priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, šilumos tiekėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius bei savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti karšto vandens tiekėjas – pareiškėjas. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, atsakovas turėjo pareigą tikrinti ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta.

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog administracinio teismo kompetencija neapima administracinio akto vertinimo ekonominio tikslingumo aspektu (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ekonominiu Akto ir jame nustatytų nurodymų vertinimu, būdų ir ekonomių galimybių įvykdyti atsakovo nurodymus, tam panaudotų lėšų galimo kompensavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys.

Aptariant ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmiausia pažymėtina, ginčui aktualios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 2 dalis numato, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas (16 str. 5 d.). Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, o ir pats pareiškėjas neginčija, kad jis yra daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, karšto vandens tiekėjas. Atlikusi nurodytų teisės aktų ir teismų praktikos analogiškose bylose sisteminę analizę, bei įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo daugiabučio namo butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, už kurių įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas – pareiškėjas. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Akte pareiškėjui pateiktas nurodymas atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, yra teisėtas ir pagrįstas.

Antrasis Akto nurodymas – parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus, taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu, įvertinus taip pat ir tai, kad Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos nustatant prekių, energijos, paslaugų kiekį ir vertę tiesioginio pardavimo sandoriuose tarp pirkėjo ir pardavėjo bei atsiskaitant už suteiktas paslaugas ir prekes, kai nuo jų kiekio matavimo priklauso kaina. To paties įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad atsakovas pagrįstai Akto antru punktu įpareigojo pareiškėją parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus. Toks nurodymas, kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju Akto nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą.

Trečiasis Akto nurodymas – apie nurodymų vykdymo eigą raštu, iki 2012 m. gruodžio 30 d. informuoti LMI Vilniaus apskr. skyrių – taip pat laikytinas teisėtu, nes, atsakovui nenurodžius iki minėto termino pašalinti nurodytų pažeidimų, o tik informuoti apie nurodymų vykdymo eigą, daugiau nei dviejų savaičių terminas, nuo Akto surašymo dienos, laikytinas protingu ir pakankamu sprendimams dėl suformuluotų nurodymų įgyvendinimo priimti.

Patikrinimo akto nurodymus pareiškėjo filialui Inspekcija pateikė vadovaudamasi Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. nurodė laikytis teisinės metrologijos reikalavimų ir suvartoto karšto vandens apskaitai ir atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra. Patikrinimo akto baigiamojoje dalyje po pirmojo ir antrojo (sunumeruotų) nurodymų įrašytas nurodymas – apie nurodymų vykdymo eigą iki 2012 m. gruodžio 30 d. raštu informuoti Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių – yra įpareigojimas pareiškėjo filialui informuoti Inspekciją apie tai pirmiau išdėstytų nurodymų vykdymo eigą, t. y. apie nustatytų trūkumų šalinimą. Pirmosios instancijos teismas šį Patikrinimo akto nurodymą įvertino teisingai ir pagrįstai pabrėžė, kad šiuo nurodymu atsakovas nepareikalavo iš karto pakeisti visus nepakeistus karšto vandens skaitiklius, o pareikalavo iki nustatytos datos informuoti apie tai, kaip pareiškėjas planuoja pašalinti nustatytus pažeidimus.

Pagal įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą (kurio įgyvendinimo tvarką nustato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, pareiškėjo (karšto vandens tiekėjo) pareigos karšto vandens vartotojams yra visiškai aiškios. Karšto vandens tiekėjas vartotojo bute turi įrengti karšto vandens skaitiklį (ar perimti pirkimo būdu iš vartotojo jo įrengtą iki Taisyklių įsigaliojimo karšto vandens skaitiklį, jei jo metrologinė patikra nepasibaigusi), jį prižiūrėti ir atlikti jo patikrą.

Apelianto argumentai, kad remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ pakeitimo“, pagal kurį atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo / aptarnavimo laikotarpis Vilniaus mieste yra patvirtintas (pratęstas) iki 2017 m. kovo 1 d., Inspekcija negali reikalauti (ir tuo labiau bausti už neva teisės pažeidimą), nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai, kadangi pagal teisinį reguliavimą karšto vandens tiekėjas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. turėjo prižiūrėti ne tik savo įrengtus, bet ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, atlikti jų metrologinę patikrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad atsakovo 2012 m. gruodžio 10 d. Patikrinimo akte (rezoliucinėje dalyje) nurodyta data (2012 m. gruodžio 30 d.) yra atsakovo reikalavimas informuoti apie nurodymų vykdymo eigą, o ne reikalavimas iš karto pakeisti visus nurodytus karšto vandens skaitiklius.

Dėl Inspekcijos kompetencijos priimti Aktą ir jame numatyti nurodymus pareiškėjui, bei Akto teisėtumo, pažymėtina, Šilumos ūkio įstatymo 5 dalis numato, kad atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Dėl šios priežasties atsakovas turėjo pareigą tikrinti, ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta. Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad Akte suformuluoti nurodymai pareiškėjui yra teisėti ir pagrįsti. Kita Akto dalis yra pagrįsta patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, teisės normomis, Akto turinys atitinka teisės aktų reikalavimus bei keliamus tikslus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kad Aktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, jog analogiškas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. A492-1722/2012, A261-2249/2012, A261-1585/2012, A525-1340/2012, A525-1439/2013. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika analogiškose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Patikrinimo akto motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jos įvertintos (kvalifikuotos) pagal išvardytų konkrečių teisės normų reikalavimų reikalavimus, nurodymai suformuluoti remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Skundžiamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Patikrinimo akte pareiškėjo filialui pateikti nurodymai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių aplinkybių, priėmė sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija taip pat patikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė