AS-143-82-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-82/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00189-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. sausio 17 d. (išsiųsta paštu) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: 1) atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei su juo susijusius 2) atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra) 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-30067 „Dėl įgyvendinto projekto priežiūros“, 3) atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 3IN-J-11-1409 „Dėl įgyvendinto projekto Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010“, 4) atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-15396 „Dėl nuomos pajamų grąžinimo“, 5) atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“, 6) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – ir Žemės ūkio ministras) 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalį, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą.

Įsiteisėjusiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjos skundo dalis dėl Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ panaikinimo atsisakyta priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. (išsiųsta paštu) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išreikštas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja nurodė, kad pagrindiniu ir jai teisines pasekmes sukeliančiu sprendimu turėtų būti laikomas Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas. Tačiau tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog vis tik teisines pasekmes jai sukėlė Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas, kurio teisėtumą apeliacine tvarka išnagrinėjo Žemės ūkio ministerija, priimdama 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, terminas skundui paduoti vis tiek turėtų būti atnaujinamas, nes nei vienas iš skundžiamų ankstesnių sprendimų neatitinka nei bendrųjų, nei viešojo administravimo subjektų priimamiems individualiems aktams keliamų reikalavimų, kadangi terminas apskųsti tam tikrą sprendimą galėtų būti pradedamas skaičiuoti tik nuo tokio sprendimo, kai juo adresatui pateikiama išsami, aiški teisės aktuose apibrėžta informacija, iš kurios būtų galima suprasti, ko ir kokiu pagrindu reikalaujama.

Pabrėžė, kad tokiu sprendimu galėtų būti tik Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas. Taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas nebūtų laikomas savarankišku administracinio ginčo objektu, šio sprendimo gavimo data turėtų esminę reikšmę vertinant terminą skundui paduoti, nes tik šiame sprendime jai pirmą kartą buvo pateikta išsami ir suprantama informacija, ankstesni sprendimai buvo neišsamūs. Tačiau vis tik nusprendus, kad galutines teisines pasekmes jai sukėlė ankstesni sprendimai, terminas skundui paduoti vis tiek turėtų būti skaičiuojamas nuo Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo gavimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 17 d., arba dėl išvardytų priežasčių terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujinamas.

Termino atnaujinimo skundui paduoti argumentus taip pat grindė ir tuo, kad visą laiką buvo aktyvi ir sąžininga, tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus bei siekė taikiai išspręsti atsiradusį ginčą. Nurodė, jog 2011 m. sausio 10 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija) dėl aktualios teisės nuostatos išaiškinimo pateikimo, taip pat inicijavo ginče dalyvaujančių subjektų susitikimą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iki 2013 m. birželio 28 d. (rašytinių paaiškinimų pateikimo teismui diena) nėra priimto jokio sprendimo nei dėl paramos sutarties nutraukimo, nei dėl paskirtos sumos sumažinimo, todėl ši aplinkybė leido pagrįstai manyti, jog ankstesni institucijų sprendimai jų pačių buvo pripažinti nepagrįstais ir ateityje jokių veiksmų nebus imtasi.

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. BR6-(10.31)-30067, Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 3IN-J-11-1409, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. BR6-(10.42)-15396, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. BR6-(14.4)-3637, Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalies, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą, panaikinimo; nurodė, kad, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais, žyminio mokesčio kvitą grąžinti jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p., 105, 106 str., 149 str. 3 d.).

Teismas nurodė, jog pareiškėja prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-30067, Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 3IN-J-11-1409 (sprendimas priimtas apeliacine tvarka išnagrinėjus Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą), Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-15396, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(14.4)-3637 bei Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalį, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartyje jau buvo pažymėta, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. BR6-(10.42)-15396, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. BR6-(14.4)-3637, Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalis, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą, yra tik pakartotinio pobūdžio administraciniai sprendimai, kuriuose iš esmės tik dar kartą dėstoma ta pati informacija (pareiškėja pakartotinai raginama grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo nuomos), nurodyta Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendime (šiame sprendime pareiškėjai pirmą kartą buvo suformuotas valinio pobūdžio patvarkymas – grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo nuomos) ir Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendime, apie kurio (Žemės ūkio ministerijos sprendimo) turinį, pareiškėjos teigimu, ji sužinojo tik 2010 m. vasario 19 d. (Žemės ūkio ministerijos sprendimo gavimo data), ir šie sprendimai laikytini išvestiniais iš reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą. Todėl, sprendžiant, kad termino kreiptis į teismą eigos pradžia laikytina nuo 2010 m. vasario 19 d., teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui objektyvius įrodymus, patvirtinančius praleistą skundo teismui padavimo terminą nuo 2010 m. vasario 19 d. (sužinojimo apie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą data) iki 2013 m. sausio 18 d. (skundo padavimo teismui data).

Teismas nurodė, jog Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 3IN-J-11-1409 „Dėl įgyvendinto projekto Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0010“ nustatyta, kad šis sprendimas galėjo būti apskųstas pagal ABTĮ 15 straipsnį (teismui) ir 28 straipsnį (Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai). Pareiškėja pasirinko sprendimą skųsti ABTĮ 15 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012.

Nustatė, kad rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, jog terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo gavimo (gautas 2012 m. gruodžio 17 d.) dienos, kitu atveju, terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujinamas, vadovaujantis rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta argumentacija. Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad dėl Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo aktualumo šio ginčo kontekste yra galutinai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, argumentai dėl to, jog šio sprendimo gavimo data (2012 m. gruodžio 17 d.) turėtų būti laikoma kreiptis į administracinį teismą eigos pradžia, yra vertintini kaip nepagrįsti.

Teismo nuomone, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai nepagrindė objektyvių termino (nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2013 m. sausio 18 d.) skundui paduoti praleidimo priežasčių. Pareiškėja termino skundui paduoti praleidimą iš esmės grindė daugiau abstrakčiomis aplinkybėmis, pvz., sprendimai neatitinka individualiems aktams keliamų reikalavimų (nenurodant, kokiems konkrečiai teisės aktams), sprendimai priimti padarius grubius teisės aktų pažeidimus (neįvardijant, kokius grubius pažeidimus), sprendimuose pateikta informacija neišsami bei neaiški.

Teismas pažymėjo, jog tokio pobūdžio argumentai, kaip sprendimų neatitikimas individualiems aktams keliamiems reikalavimams ar jų neišsamumas, galėtų būti vertinami tik skundą priėmus nagrinėti iš esmės ir iš esmės vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą, o šio siaurai nagrinėjamo klausimo esmė yra tik termino atnaujinimas skundui paduoti, todėl turėtų būti vertinamos tik tos objektyvios aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindu terminui atnaujinti. Todėl tokio pobūdžio pagrindai nėra tinkami vertinant tik skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą.

Be to, nurodyta, jog pareiškėja buvo aktyvi ir siekė ginčą išspręsti taikiai, kaip pavyzdys nurodytas pareiškėjos 2011 m. sausio 10 d. kreipimasis į Finansų ministeriją dėl ginčui aktualios nuostatos išaiškinimo, taip pat 2012 m. lapkričio 28 d. organizuotas ginče dalyvavusių subjektų susitikimas. Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėja kreipėsi dėl papildomo aktualios nuostatos išaiškinimo bei organizavo susitikimą, patvirtina jos aktyvumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo pareiškėja vis tik neapskundė, kai sprendime, be kita ko, buvo aiškiai išdėstyta apskundimo tvarka, į Finansų ministeriją dėl išaiškinimo pareiškėja kreipėsi tik 2011 m. sausio 10 d., t. y. beveik po metų nuo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo gavimo dienos (2010 m. vasario 19 d.), o tuo metu dar buvo papildomai priimti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. birželio 16 d. sprendimai, kuriuose buvo dar kartą atkartota Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendime bei Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendime išdėstyta informacija, šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepatvirtina pakankamo jos aktyvumo.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie tai, jog nėra priimto jokio neigiamo pobūdžio sprendimo (paramos sutarties nutraukimas ar kt.), tai, pareiškėjos teigimu, jai leido manyti, jog ankstesni institucijų sprendimai, jų pačių (institucijų) buvo pripažinti nepagrįstais, laikytinos subjektyvaus pobūdžio ir sprendžiamam klausimui neaktualios. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių termino praleidimo priežasčių nebuvo nustatyta, nepašalinus 2013 m. birželio 7 d. nutartyje nustatytų trūkumų, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Netinkamai nustačius sprendimą, kuris yra ginčo administraciniame teisme dalyku, buvo neteisingai nustatyta termino kreiptis į teismą pradžia. Termino kreiptis į teismą pradžia turėtų būti laikoma Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo gavimo data, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 17 d. Net ir laikantis pozicijos, kad terminas skundui pateikti buvo praleistas, terminas turėtų būti atnaujintas, nes nurodytos aplinkybės objektyviai patvirtina termino skundui paduoti praleidimo aplinkybes. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, nepagrįstai atsižvelgė tik į 2013 m. birželio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nevertindamas kitų šioje byloje jos pateiktų procesinių dokumentų ir juose nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. BR6-(10.31)-30067, Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 3IN-J-11-1409, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. BR6-(10.42)-15396, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. BR6-(14.4)-3637 ir Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalies panaikinimo pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Būtina pažymėti, kad įsiteisėjusiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjos skundo dalis dėl Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 panaikinimo atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Remiantis bylos duomenimis, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjai buvo nurodyta grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, jas pervedant į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą (1 t., b. l. 96–97); Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu, išnagrinėjus pareiškėjos skundą, buvo patvirtinta, kad projekto (veiklos) pajamos, gautos iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, privalo būti grąžintos tarpinei institucijai (1 t., b. l. 102–103); Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus sprendimus, pareiškėjai dar kartą buvo nurodyta grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, jas pervedant į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą (1 t., b. l. 100–101); Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nustatytais terminais negrąžino į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą pajamų, gautų iš nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, buvo nustatytas paramos sutarties pažeidimas ir pareiškėja įpareigota jį ištaisyti, t. y. grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, jas pervedant į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą (1 t., b. l. 104–105); Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo dalimi Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į skolininkų sąrašą (1 t., b. l. 106–107).

Taigi Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas dėl pajamų, gautų iš kaimo turizmo sodybos nuomos, grąžinimo buvo priimtas 2008 m. gruodžio 17 d. Šis sprendimas buvo apskųstas Žemės ūkio ministerijai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, kuri priėmė 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą. Pasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo, priimto išnagrinėjus ginčą ne teismo tvarka, gavimo dienos (ABTĮ 32 str. 1 d.). Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, pareiškėja Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą gavo 2010 m. vasario 19 d. Skundas teismui dėl šių sprendimų pateiktas tik 2013 m. sausio 17 d. (1 t., b. l. 139), t. y. akivaizdžiai praleidus terminą. Vadovaujantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Įvertinus pareiškėjos nurodytas apskundimo termino praleidimo aplinkybes aptariamų Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo ir Žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo aspektu, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad pareiškėja nepagrindė objektyvių termino skundui paduoti praleidimo priežasčių. Be to, nors Žemės ūkio ministerijos sprendime nurodyta apskundimo tvarka nėra detali, protingo ir apdairaus asmens požiūriu įvertinus laiko tarpą, praėjusį nuo šio sprendimo gavimo iki kreipimosi į teismą (beveik 3 metai), tai negali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Šią skundo dalį pagrįstai atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Kaip paminėta, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjai dar kartą buvo nurodyta grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos, t. y. buvo pakartotas Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas. Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimas iš esmės yra informacinio pobūdžio, nes juo nėra keičiama pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis, todėl nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Šią skundo dalį atsisakytina priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Nors teismas šią skundo dalį atsisakė priimti nurodęs netinkamą pagrindą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), tačiau priimta nutartis atsisakyti priimti šią skundo dalį iš esmės yra teisinga.

Kaip matyti, Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimu buvo nustatytas paramos sutarties pažeidimas ir pareiškėja įpareigota jį ištaisyti, t. y. grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos, jas pervedant į Žemės ūkio ministerijos sąskaitą, o Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo dalimi Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. birželio 16 d. sprendimo pagrindu pareiškėja buvo įtraukta į skolininkų sąrašą. Nors šie sprendimai yra susiję su ankstesniais sprendimais, tačiau jie yra savarankiški sprendimai, o ne pakartotiniai. Tokia nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada lėmė neteisingą kreipimosi į teismą termino dėl šių sprendimų skaičiavimą nuo 2010 m. vasario 19 d. Todėl galėjo būti neteisingai išspręstas šios skundo dalies priėmimo klausimas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Tai yra pagrindas panaikinti nutarties dalį. Pirmosios instancijos teismas turi apibrėžti termino kreiptis į teismą eigos pradžią dėl šių sprendimų ir tada spręsti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalies įtraukti pareiškėją G. J. į skolininkų sąrašą panaikinimo, panaikinti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė