A-261-650-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-650/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00128-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 11.4.2; 11.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., L. S., A. M., R. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., L. S., A. M., R. M. ir A. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, V. S. ir Z. M., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai A. K., L. S., A. M., R. M. ir A. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I t., b. l. 2-6), kurį patikslino (III t., b. l. 2-5), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1100352-2260 (toliau – ir Sprendimas, ginčo sprendimas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui V. S., grąžinant natūra 0,1144 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas, ginčo teritorija); 2) tuo atveju, jei teismas nuspręstų visiškai netenkinti reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, prašė panaikinti Sprendimo dalį, kurioje nustatoma, kad žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir dalį, kuria nustatytas 0,0227 ha sklypo daliai, plane pažymėtai indeksu „S201“, kelio servitutas ir pakeisti šias Sprendimo dalis, nustatant neatlygintiną ne mažiau kaip 6,5 m pločio kelio, gyvatvorės ir griovio servitutą įvažiavimui į kaimyninius sklypus, bei nustatant, sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – kitos paskirties žemė, žemės sklypo naudojimo būdą – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio turinį „Teritorija, skirta bendram viešam naudojimui“.

Nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia jų teises tinkamai naudotis savo nuosavybe ir teisėtus interesus, todėl turi būti panaikintas arba pakeistas. Pirma, Sprendimas, kuriame nurodyta, jog grąžinamame natūra sklype galima statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus, dėl ko bus išnaikinti želdynai, prieštarauja miesto bendrojo plano sprendiniams – tausoti ir gausinti vietinius želdynus, nors pagal nustatytą teisinį reglamentavimą suprojektuotas natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Visa ši teritorija, kuri skundžiamu sprendimu, grąžinta trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S., Panevėžio teritorijos bendrajame plane, brėžinyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ yra pažymėta kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje, šioje teritorijoje yra sutvarkytas ir aplinkinių gyventojų prižiūrimas skveras, apsodintas medžiais, ši teritorija tarnauja aplinkiniams gyventojams kaip rekreacinė zona. Antra, Sprendime nurodyta, kad 0,0227 ha sklypo daliai, plane pažymėtai indeksu „S201“, nustatomas kelio servitutas, tačiau išanalizavus pateiktą sklypo planą, yra aišku, kad kelio servitutas yra numatytas kaip tik toje vietoje, kurioje šiuo metu yra pasodinta gyvatvorė, įrengtas lietaus nuotekų griovys ir šalia jo eina įvažiavimo į kaimyninius sklypus kelias. Priimant ginčijamą Sprendimą ir projektuojant ginčo sklype kelio servitutą, buvo pažeistos viešojo svarstymo ir tvirtinimo procedūros – kaimyninių sklypų (tampančių viešpataujančiais) savininkai nebuvo raštu informuoti apie projektuojamą servitutą, negalėjo išsakyti savo pastabų dėl jo, nors pagal Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles, tai turėjo būti padaryta. Dėl šių priežasčių suprojektuotas netinkamas kelio servitutas, einantis per pasodintus krūmus ir griovį, gyventojai faktiškai liko be privažiavimo kelio.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 48-53) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra turėtoje vietoje, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo teritorijos detalusis planas, kuriuo būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas, skirtas skverams ir želdynams eksploatuoti, neparengtas, ši žemė nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Panevėžio miesto savivaldybės administracija ginčo žemės sklypą priskyrė prie laisvos neužstatytos žemės ir tokią informaciją pateikė NŽT Panevėžio skyriui (Laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei schemoje). Remiantis gauta informacija, apskrities viršininko administracijoje parengtas ir priimtas ginčo Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S., šis sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pabrėžė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas ne apskrities viršininko ginčijamu sprendimu, o Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 22 d. Nr. A-1041 įsakymu patvirtintu žemės sklypo planu. Būtent pagal šį planą parengtas ir priimtas Panevėžio apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 185-186) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Panevėžio miesto bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje numatyta kaip mažaaukščių statinių gyvenamoji teritorija, o bendrojo plano brėžinyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacinės teritorijų plėtra“ šis žemės sklypas pažymėtas kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje. Pagal miesto bendrojo plano sprendinių 5 dalį, priklausomųjų želdynų plotų normų ir tvarkymo priemonių nustatymas yra detaliųjų ir specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų darbo objektas, todėl vėliau rengiant ginčo teritorijos specialųjį ar detalųjį planą, turės būti įvertinti teritorijoje esantys želdynai ir numatytos jų tvarkymo priemonės. Visos šios aplinkybės rodo, jog Panevėžio apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių V. S. atkūrimo grąžinant natūra žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas ir teisėtas, neprieštarauja teisės aktams ir miesto bendrojo plano sprendiniams, todėl Sprendimą naikinti nėra pagrindo. Pabrėžė, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, jei žemė nepriskirtina valstybės išperkamai, ji turi būti grąžinama piliečiams turėtoje vietoje. Pagal miesto bendrąjį planą, ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl Panevėžio miesto savivaldybės direktorius įsakymu šį žemės plotą patvirtino kaip grąžinamą natūra. Šiuo įsakymu taip pat buvo patvirtintas ginčo žemės sklypo planas ir duomenys, taip pat nurodyta, jog norint plėtoti veiklą šiame sklype, reikia rengti žemės sklypo detalųjį planą. Šis įsakymas yra galiojantis, todėl Panevėžio apskrities viršininko administracija, gavusi iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos tokius duomenis apie ginčo žemės sklypą, neturėjo teisinio pagrindo nepriimti ginčijamo Sprendimo. Nepagrįstas pareiškėjų ir jų atstovų argumentas, kad ginčo žemės sklype bus išnaikinti želdynai, kadangi ginčo Sprendimu nustatytos specialiosios sąlygos, įpareigojančios sklypo savininką išsaugoti želdynus ir imtis priemonių jiems prižiūrėti. Nepagrįsti taip pat ir pareiškėjų argumentai dėl servituto nustatymo neteisėtumo, kadangi servitutas galės būti konkretizuojamas planuojant teritoriją, t. y. rengiant teritorijos detalųjį planą, galima koreguoti servitutą, nustatyti jo vietą žemės sklype.

Trečiojo suinteresuoto asmens V. S. atstovas prašė pareiškėjų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, jog ginčo sklype servitutas turi būti suprojektuotas, kadangi jis yra reikalingas patekti į kaimyninius žemės sklypus. Lietaus nuotekų griovys turėtų būti panaikintas, kadangi jis iškastas neturint jokio projekto, be to, privačioje žemėje. Taip pat nurodė, jog aplinkiniai gyventojai neturėjo teisės svetimoje žemėje sodinti medžių. Atstovas pabrėžė, jog šiuo metu sustabdytos detaliojo planavimo procedūros, kol vyksta ginčas teisme, tačiau, jo nuomone, pareiškėjų reikalavimas dėl ginčo Sprendimo panaikinimo ar pakeitimo yra nepagrįstas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (III t., b. l. 37–44) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius) 2008 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S01-955 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo trečiojo suinteresuoto asmens V. S. įgaliotą atstovą V. Š. apie tai, jog iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos yra gauta informacija (kartografinė medžiaga) apie laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri pagal įstatymą nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžinama natūra, bei pasiūlė apsispręsti ir raštu informuoti, ar V.

S. pageidauja, kad žemė būtų grąžinta natūra (I t., b. l. 66). V. Š., atstovaudamas V. S., 2008 m. gruodžio 2 d. informavo Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių, kad V. S. pageidauja susigrąžinti žemę natūra (I t., b. l. 69). 2009 m. gruodžio 28 d. buvo parengta išvada „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Panevėžio mieste turėtą žemę“ piliečiui V. S. grąžinti natūra 0,1144 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), parengtas ir suderintas žemės sklypo planas (I t., b. l. 72-73). Atsižvelgęs į šiuos dokumentus, Panevėžio apskrities viršininkas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 110352-2260 atkūrė nuosavybės teises piliečiui V.

S., grąžinant natūra 0,1144 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodant, jog pagrindinė žemės paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų statyba, sprendimu nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) 0,0227 ha sklypo daliai, plane pažymėtai indeksu „S201“ (I t., b. l. 14-15). Ginčo žemės sklypas 2010 m. gegužės 5 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 16-17). V. S. užsakymu buvo parengtas ginčo sklypo detalusis planas, apie jį pranešta gretimų sklypų savininkams, t. y. pareiškėjams, jiems taip pat pasiūlyta pateikti savo pastabas ir pasiūlymus detaliojo plano rengėjams (I t., b. l. 18-19, 36-42).

Tuomet pareiškėjai gavo informaciją ir apie priimtą Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 110352-2260 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S.. 2011 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo žemės sklypas parduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui Z. M. (I t., b. l.75-80).

Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčo sklypas pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, V. S. pageidavo nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti grąžinant natūra žemę turėtoje vietoje, Panevėžio miesto bendrajame plane ginčo teritorija priskirta prie gyvenamųjų teritorijų, todėl šis sklypas galėjo būti projektuojamas kaip grąžintinas natūra.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktu bei bylos aplinkybėmis, teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ buvo patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas. Bendrojo plano sprendiniuose ginčo teritorija numatyta mažaaukščių statinių gyvenamoji teritorija (G1) (I t., b. l. 101, II t., b. l. 125), o Bendrojo plano brėžinio „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ ginčo teritorija pažymėta kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje (I t., b. l. 100). Atsižvelgiant į tai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. A-1041 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“ patvirtintas siūlomas grąžinti natūra žemės sklypas (duomenys neseklbtini) su sąlyga, kad plėtojant veiklą šiame žemės sklype, privaloma rengti detalųjį planą. Ši nuostata taip pat perkelta ir į Panevėžio apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S.. Todėl atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl ginčo Sprendimo prieštaravimo Panevėžio miesto bendrajam planui.

Remdamasis minėtu Panevėžio miesto bendrojo plano brėžiniu „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“, kuriame ginčo teritorija pažymėta kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje (I t., b. l. 100), Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 2 straipsnio 14 dalies nuostatomis, tuo, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 30 d. iš Panevėžio miesto savivaldybės gavo nustatyta tvarka parengtą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą, kurioje nustatyta, kad žemės sklypo dalis (0,0600 ha) apskaitoma kaip želdinių plotas bei nustatytas vienas iš sklypo apribojimų – saugotini želdiniai, augantys ne miško paskirties žemėje, ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. A-1041 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“ patvirtintus žemės sklypo planus ir duomenis, kuriuose nustatyta žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita paskirtis, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos bei specialiosios naudojimo sąlygos ir servitutas, įrašyta sąlyga, kad plėtojant veiklą šiame žemės sklype, rengti detalųjį planą, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities viršininkas, ginčo sprendime įtraukdamas ir nustatydamas specialiąsias sąlygas dėl saugotinų želdynų, nepažeidė Panevėžio miesto bendrojo plano sprendinių, o pareiškėjų argumentai dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų atmesti kaip nepagrįsti, juolab, kad Panevėžio miesto teritorijos bendrajame plane (Plano III dalies 5 skyrius) pažymėta, jog šiame plane analizuojami ir sprendiniai suformuoti tik atskiriesiems želdynams, tuo tarpu priklausomųjų želdynų plotų normų ir tvarkymo priemonių nustatymas yra detaliųjų ir specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų darbo objektas (II t., b. l. 4-5), t. y. būtent ginčo teritorijos detaliajame plane bus įtvirtinti reikalavimai ir sąlygos dėl želdinių priežiūros ir saugojimo.

Taip pat, remdamasis Tvarkos 106 punktu, byloje pateiktais duomenimis, kad kelio servitutą ginčo sklype numatė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. A-1041 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino ginčo žemės sklypo planą ir duomenis, šis Panevėžio miesto savivaldybės direktoriaus įsakymas nėra panaikintas ir yra galiojantis, teismas pažymėjo, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija, rengdama Sprendimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo V. S., privalėjo atsižvelgti į jau suprojektuoto žemės sklypo planą bei duomenis, juolab, kad teisiniu reglamentavimu apskrities viršininkui įtvirtinta pareiga sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra, priimti pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Atsižvelgdamas į tai, Panevėžio apskrities viršininkas 2009 m. gruodžio 30 d. Sprendimu Nr. 110352-2260 nustatė 0,0227 ha V. S. grąžinamo natūra sklypo daliai, plane pažymėtai indeksu „ S201“ kelio servitutą (tarnaujantįjį daiktą). Šiame sprendime nenustatytas kelio plotis. Byloje ginčo ar abejonių dėl to, ar reikalingas kelio servitutas, nekyla, tačiau ginčas kyla dėl ginčo žemės sklype nustatytino kelio servituto pločio. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.119 straipsnio 2 dalies nuostata, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai nepagrįstai reikalauja 6,5 m pločio kelio servituto.

Teismas iš CK 4.124 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatų nustatė, jog raštu pranešti viešpataujančiojo daikto savininkui apie suprojektuotą servitutą įpareigojamas teritorijų planavimo dokumento rengėjas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju matyti, jog ginčo žemės sklypo planą ir jo duomenis rengė bei tvirtino ne Panevėžio apskrities viršininkas, o Panevėžio miesto savivaldybės administracija, būtent pastarajai ir taikomi aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimai. Be to, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą (Tvarkos 106 p.), grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliojo plano nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype būtina parengti detalųjį planą. Ši sąlyga išpildyta ginčo Sprendime, kuriuo V. S. grąžinta žemė natūra. Todėl teismas padarė išvadą, kad Panevėžio administracijos direktoriaus parengtas ir patvirtintas planas nelaikytinas teritorijų planavimo dokumentu, kaip tai apibrėžta Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje, ir nagrinėjamu atveju netaikytinos Taisyklių nuostatos. Pažymėtina, jog Tvarkos nuostatos, nustatančios sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, apie tokio sprendimo priėmimą įpareigoja pranešti asmeniui, kurio atžvilgiu priimamas toks sprendimas, tuo tarpu šiose nuostatose visiškai nekalbama apie tai, jog būtų privalu pranešti kitiems asmenims. Todėl nėra pagrindo teigti, jog apie šio sprendimo priėmimą buvo būtina informuoti pareiškėjus. Padaryta išvada, jog Panevėžio apskrities viršininkas, priimdamas Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S., pagrįstai ir teisėtai ginčo žemės sklype nustatė kelio servitutą, o klausimai dėl kelio servituto vietos ir dydžio, taip pat kiti su servitutu susiję klausimai turėtų būti sprendžiami rengiant ginčo teritorijos detalųjį planą.

Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis yra nustatyti pagal miesto bendrojo plano sprendinių pagrindinį brėžinį, kuriame ši teritorija pažymėta (G1) mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija. Kiti brėžiniai (tarp jų ir bendrojo plano brėžinys „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“) papildo bendrojo plano pagrindinį brėžinį ir nurodo, jog vėliau rengiant teritorijos specialųjį ar detalųjį planą, reikia įvertinti teritorijoje esančius želdynus ir numatyti jų tvarkymo bei naudojimo priemones. Šios faktinės aplinkybės rodo, jog ginčo Sprendimu grąžinamam natūra žemės sklypui nurodant pagrindinę žemės paskirtį – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, žemės naudojimo pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų statyba, nustatant kelio servitutą bei specialiosiose žemės naudojimo sąlygose nurodant saugotinus želdynus, augančius ne miškų ūkio paskirties žemėje ir įpareigojant rengti žemės sklypo detalųjį planą tuo atveju, jei bus plėtojama veikla šiame žemės sklype, buvo atsižvelgta į miesto bendrojo plano sprendinius, juos atitinka ir jiems neprieštarauja, o želdinių išsaugojimo ar pareiškėjų keliami kelio servitutui klausimai turi būti sprendžiami rengiant ginčo žemės sklypo detalųjį planą.

III. Pareiškėjai A. K., L. S., A. M., R. M. ir A. M. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 46-54) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neteisingas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 22 d. įsakymu patvirtintas ginčo sklypo žemės planas nelaikytinas teritorijų planavimo dokumentu. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus žemės sklypus Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. O tai reiškia, jog tokie planai yra teritorijų planavimo dokumentai.

2. Remiantis Žemės įstatymo (skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo atveju – atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, servitutą savo sprendimu – administraciniu aktu, privalėjo nustatyti Panevėžio apskrities viršininkas. Taigi šiuo atveju, kai servituto nustatymas patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir servitutas nustatomas administraciniu aktu, jis turėjo būti projektuojamas ir nustatomas Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1289 patvirtintų taisyklių (2.1. p.) nustatyta tvarka.

3. Remiantis byloje pateiktu VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašu, žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), o juridinis pagrindas servitutui registruoti yra skundžiamas Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 110352-2260. Tai reiškia, jog servitutas šiame sklype yra nustatytas būtent skundžiamu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu.

4. Remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 bei 5 dalimis, CK 4.124 straipsnio 3 dalimi, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 4 ir 13 punktais, projektuojant ir tvirtinant ginčo sklype kelio servitutą bei priimant Panevėžio apskrities viršininko sprendimą, kuriuo ginčo sklype suprojektuotas servitutas buvo įtvirtintas, buvo pažeistos viešojo svarstymo ir tvirtinimo procedūros – kaimyninių sklypų (tampančių viešpataujančiais) gyventojai nebuvo informuoti apie projektuojamą servitutą raštu, negalėjo išsakyti savo pastabų dėl projektuojamo servituto, dėl šių priežasčių suprojektuotas ir skundžiamu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu buvo patvirtintas netinkamas kelio servitutas, einantis per teisėtai pasodintus krūmus ir griovį, gyventojai faktiškai liko be privažiavimo kelio.

5. Neteisingas pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, jog klausimas dėl servituto galės būti sprendžiamas detaliojo plano rengimo metu. Kaip akivaizdu iš teismui pateiktų įrodymų — ginčo sklypo plane, patvirtintame Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kelio servitutas yra nustatytas prie kaimyninių sklypų ribos, 3 m pločio, t. y. jis eina per teisėtai pasodintą gyvatvorę ir lietaus nuotekų griovį, įrengtą, turint Panevėžio miesto vyriausiojo architekto suderinimą. Be to, byloje yra pateikti įrodymai apie pradėtas detaliojo planavimo procedūras ir iš pateiktų dokumentų (detaliojo plano atsiųsto pareiškėjams pastaboms pareikšti) yra aišku, jog detaliojo planavimo metu, kelio servitutas bus nustatomas toje pačioje vietoje, kaip ir patvirtinta skundžiamu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu. Iš minėtų įstatymų ir poįstatiminių teisės aktų nuostatų yra aišku, jog servitutas turi būti administraciniu aktu – apskrities viršininko sprendimu, suformuotas pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą sklypams, kurie numatomi grąžinti natūra. Kadangi suformuoti natūra grąžinamus sklypus, juos parengti ir patvirtinti yra savivaldybės administracijos pareiga, tai ji, kaip teritorijų planavimo dokumento rengėjas, suprojektavęs šių Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 3.1-3.8 punktuose nurodytą servitutą teritorijų planavimo dokumente, apie suprojektuotą servitutą raštu privalėjo informuoti tampančio daikto savininkus (kaimyninių sklypų savininkus – pareiškėjus) ir pasiūlyti jiems pareikšti apskrities viršininkui valią dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo iki teritorijų planavimo dokumento viešo svarstymo pradžios, nurodydamas konkrečią datą.

6. Akivaizdu, jog nebuvo laikomasi viešo svarstymo procedūrų, privalomai nebuvo informuoti kaimyninių sklypų savininkai apie suformuotą servitutą, todėl, priimant Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. Sprendimą Nr. 110352-2260, buvo pažeistos įstatymu nustatytos pagrindinės procedūros, dėl ko šis Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

7. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai 2011 m. spalio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų papildomą reikalavimą, įteiktą teismui 2011 m. rugsėjo 30 d., dėl papildomo reikalavimo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. A-1041 dalies, kuria patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas ir duomenys, panaikinimo. Tačiau akivaizdu, jog remiantis minėtais motyvais, pareiškėjai apie ginčo sklypo planavimo darbus ir ginčo sklype projektuojamą servitutą turėjo būti informuoti raštu ir būtent nuo informacijos pateikimo raštu dienos turėjo būti skaičiuojamas 30 dienų skundo padavimo terminas. Informaciją raštų pareiškėjai gavo tik per teimą 2011 m. rugpjūčio 31 d., todėl terminas nebuvo praleistas.

8. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į kitus pareiškėjų pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo sklype suprojektuotu servitutu ir nepateikė motyvų dėl šių įrodymų: Gyvenamųjų namų Statybos Kooperatyvo Nr. 2 projekto brėžinys „Ūkiniai pastatai ir šiltnamiai, aptvėrimas prie K7-K11“. Brėžinys suderintas su Panevėžio miesto vyriausiuoju architektu 1992 m. liepos 31 d., pagal brėžinį numatyta, jog sklype, kuriam šiuo metu suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) už kaimyninių sklypų tvoros buvo leista pasodinti krūmų gyvatvorę, už gyvatvorės numatytas griovys, o tik paskui numatomas servitutinis kelias 3 m pločio. Šiuo metu sklype numatytas servitutinis kelias būtent per esamus krūmus ir griovį. Akivaizdu, jog būtent savivaldos atstovai leido Kooperatyvo nariams sodinti krūmus, įrengti lietaus nuotekų griovį, o už jo privažiavimo kelią. Šis pareiškėjų pateiktas brėžinys yra galiojantis, o miesto vyriausiojo architekto suderinimas ir leidimas nepanaikintas.

9. 2012 m. gegužės 17 d. Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte Nr. 14- 936, „Dėl privažiavimo prie pastatų“ nurodoma, jog privalo būti užtikrinamas priešgaisrinių ir kitų specialiųjų tarnybų transporto priemonių privažiavimas iki pastatų ne tolimesniu nei 25 m atstumu. Taigi akivaizdu, jog projektuojant ginčo sklype numatytą kelio servitutą, buvo privaloma atsižvelgti į priešgaisrinės saugos reikalavimus. To nebuvo padaryta. Byloje nėra jokių duomenų, jog projektuojant kelio servitutą, jo dydis ir vieta buvo suderinta su Priešgaisrine gelbėjimo valdyba.

10. Teismas nevertino ir nepasisakė ir dėl kitų įrodymų esančių byloje, todėl laikytina, jog toks teismo sprendimas yra be motyvų, o tai reiškia, jog yra pažeistos procesinės teisės normos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio prasme ir toks sprendimas yra naikintinas.

11. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sklypas nebuvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Visa ši teritorija, kuri ginčo sprendimu buvo grąžinta trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio teritorijos bendrajame plane, brėžinyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ yra pažymėta kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje. Taigi, kaip ne kartą pasisakyta teismų praktikoje, Panevėžio miesto bendrasis planas yra norminis teisės aktas. Panevėžio miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“. Todėl akivaizdu, jog Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. Sprendimas Nr. 110352-2260 pažeidžia norminio teisės akto reikalavimus, todėl yra niekinis ir negaliojantis nuo jo priėmimo dienos ir teismo turi būti panaikintas.

12. Pats sklypo pažymėjimas bendrajame plane „priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje“ leidžia daryti išvadą, jog bendrojo plano rengėjai numatė čia želdyną, priklausantį kvartalui, o tai reiškia, jog želdynas turi būti viešojo naudojimo, skirtas kvartalo gyventojų bendram naudojimui. Teismo išaiškinimas, jog neva tai želdyno išsaugojimo klausimai bus sprendžiami detaliojo planavimo metu, nėra teisingas, kadangi bet kuriuo atveju, jei liks galioti ginčo sprendimas, šis želdynas taps priklausomas privačiam vieno gyventojo gyvenamojo namo sklypui, o bendrajame plane yra numatoma, jog tai yra priklausomasis želdynas kvartalo viduje – viešo naudojimo, kvartalo želdynas.

13. Panevėžio miesto bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje visas gyvenamasis Pilėnų kvartalas pažymėtas kaip „mažaaukščių (vienbučių, dvibučių) statinių gyvenamoji teritorija“ (GI), tačiau to paties brėžinio reglamentų lentelėje yra nurodoma, jog teritorijose, kurios priskirtos mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoms galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai yra: gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinierinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos. O kas svarbiausia, jog rekomenduojama teritorijų (funcinių zonų) struktūra nurodoma tokia: gyvenamoji su komunikaciniais koridoriais <=80 proc., o viešojo naudojimo želdynų mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijose turėtų būti 20 proc. nuo visos teritorijos ploto. Akivaizdu, jog tokia žemė, kurioje bendrajame plane yra numatomas viešojo naudojimo želdynas turi neginčijamą visuomenės poreikį ir turi būti valstybės išperkama, bet jokiais būdais negali į ją būti atkurtos nuosavybės teisės. Tai patvirtinta ir administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 278 psl.). Detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta) <...> teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija <...> turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra <...> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, 151 psl.).

14. Visuomenės poreikį ginčo sklypui patvirtina pareiškėjų pateikti įrodymai, dėl kurių teismas nepasisakė: antstolio S. R. 2011 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas; Individualių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 2 papildomai suteikto sklypo ABCD raudonosios linijos. Sklypas suteiktas Panevėžio miesto valdybos 1991 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 403 0,174 ha. Brėžinys; dr. J. B., eksperto iš rekomenduojamo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ekspertų sąrašo, išvada su sklype augančių medžių sąrašu, planai bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rekomenduojamų želdinių būklės ekspertų sąrašas; Panevėžio PST 1989 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 10-1264 „Dėl sklypo išskyrimo statybai“; 1992 m. spalio 23 d. Žemėtvarkos skyriaus viršininko atsakymas Nr. 6b-907 į Pilėnų g. Nr. 54 gyventojo L. M. prašymą pirkti papildomą žemės sklypą, šiuo metu esantį ginčo teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini); 2012 m. rugsėjo 3 d. aplinkinių Pilėnų kvartalo gyventojų raštas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui V. J. dėl ginčo sklypo įtraukimo į Panevėžio miesto specialųjį želdynų tvarkymo planą kaip atskirojo želdyno; 2012 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atsakymas Nr. (2)-V3-1290; Projektuojamų gyvenamųjų namų projekto brėžinys „ Gerbūvio darbai“; Individualių namų kvartalo Pilėnų g. projekto brėžinys „Žemės darbų kartograma“.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 65-67) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą ar grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 punktą teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų. Kokie teritorijų planavimo dokumentai reikalingi atskiroms miesto dalims (kvartalams) tvarkyti ir kada rengti detaliuosius bei kitus specialiuosius planus sprendžia savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius. Kadangi teritorijų planavimas bei teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas yra savivaldybės kompetencija, todėl informaciją apie šiose teritorijose esamus parengtus ar rengiamus teritorijų planavimo dokumentus pagal kompetenciją pateikia Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Pagal tuo metu galiojusias Tvarkos 106 punkto nuostatas, apskrities viršininkas sprendimą galėjo priimti tik tada, kai savivaldybės administracijos direktorius suformuoja natūra grąžinamos žemės sklypą, organizuoja sklypo kadastrinius matavimus, patvirtina sklypo duomenis, nustato žemės sklypo naudojimo paskirtį ir pobūdį bei šiuos dokumentus perduoda apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui. Taigi, darytina išvada, kad Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžo 30 d. sprendimas Nr. 1100352-2260 priimtas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo.

2. Pareiškėjų ir jų atstovų argumentai, kad ginčo žemės sklype bus išnaikinti želdynai nėra pagrįsti, kadangi ginčo sprendimu nustatytos specialiosios sąlygos, įpareigojančios sklypo savininką išsaugoti želdynus ir imtis priemonių jiems prižiūrėti.

3. Taip pat nepagrįstas argumentas dėl kelio servituto nustatymo neteisėtumo, servitutas gali būti konkretizuojamas planuojant teritoriją, rengiant teritorijos detalųjį planą, nustatant servituto vietą žemės sklype.

4. Pareiškėjai, ginčydami administracinį aktą, nenurodo jokių ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 58-60) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros), patvirtinto 2008 m. spalio 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-25-1, pagrindinio brėžinio sprendiniuose teritorija, kurioje yra V. Š. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), numatyta, kaip mažaaukščių statinių gyvenamoji teritorija. Panevėžio miesto bendrojo plano brėžinyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacinės teritorijų plėtra“ V. Š. nuosavybės teise priklausantis sklypas pažymėtas kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymu, želdynai klasifikuojami į atskiruosius ir priklausomuosius. Panevėžio miesto bendrajame plane (korektūroje) analizuojami ir sprendiniai, suformuoti tik atskiriems želdynams. Panevėžio miesto savivaldybės bendrojo plano (Rengimo etapas III dalis) sprendinių 5 dalyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ nurodyta, kad priklausomųjų želdynų plotų normų ir tvarkymo priemonių nustatymas yra detaliųjų ir specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų darbo objektas. 2009 m. spalio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1041 buvo patvirtinti grąžinimo natūra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas ir duomenys: žemės sklypo plotas, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas – kita paskirtis, gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), specialiosios žemės naudojimo sąlygos – I (ryšių linijų apsaugos zonos), VI (elektros linijų apsaugos zonos), XXVII (saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje), servitutai – kelio servitutai (tarnaujantis daiktas, kodas 201), kitos sąlygos – plėtojant veiklą šiame žemės sklype, privaloma rengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.

2. Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 110352-2260, kuriuo atkurta nuosavybės teisė V. Š., neprieštarauja Panevėžio miesto bendrojo plano sprendiniams. Žemės sklypas, kuris buvo grąžintas V. Š., pagal bendrąjį planą yra būtent teritorijoje, kuri numatyta, kaip mažaaukščių (vienbučių, dvibučių) statinių gyvenamoji teritorija (GI). Tą patį patvirtina ir 2009 m. spalio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. A-1041 nurodyto žemės sklypo naudojimo paskirtis, naudojimo būdas (pobūdis) – kita paskirtis, gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis nustatyti pagal miesto bendrojo plano sprendinių pagrindinį brėžinį, kuriame ši teritorija pažymėta (GI) mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija. Kiti Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) brėžiniai, tarp jų ir bendrojo plano brėžinys „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacinės teritorijų plėtra“, papildo bendrojo plano pagrindinį brėžinį ir nurodo, kad vėliau rengiant teritorijos specialųjį ar detalųjį planą, reikia įvertinti teritorijoje esančius želdynus ir numatyti jų tvarkymo priemones (jei yra vertingų medžių, numatyti jų išsaugojimą).

3. Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) brėžinyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacinės teritorijų plėtra“ V. Š. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas pažymėtas kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje, todėl šioje teritorijoje galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant sklypą natūra, nes Panevėžio miesto savivaldybės bendrojo plano (Rengimo etapas. III dalis) sprendimų 5 dalyje „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ nurodyta, kad priklausomųjų želdynų plotų normų ir tvarkymo priemonių nustatymas yra detaliųjų ir specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų darbo objektas. Tvirtinant grąžinimo natūra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis, buvo atlikti kadastriniai matavimai ir sudarytas žemės sklypo planas. Minėto žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, todėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), numatytas kelio servitutas nepažeidžia pareiškėjų teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus jas papildo bei patikslina.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčą ir pagrįstai pripažino, kad ginčas yra dėl nuosavybės teisių grąžinimo, todėl ginčui taikė teisės normas, nustatančias nuosavybės teisių į žemę miesto teritorijoje grąžinimą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Minėto įstatymo 12 straipsniu nustatyti atvejai, kada žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų nurodomas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas neribojo V. S. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant jam laisvą, neužstatytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pagrįstai pripažino, kad grąžintas V. S. žemės sklypas nebuvo pripažintas valstybės išperkamu žemės sklypu ir savo išvadas pagrindė Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas ir jo sprendiniais ginčo teritorijoje numatyta mažaaukščių statinių gyvenamoji teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinio „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ ginčo teritorija pažymėta kaip priklausomasis želdynas daugiaaukščių gyvenamųjų kvartalų viduje.

Želdynas savaime nesudaro pagrindo išpirkti žemės sklypą, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl savivaldybei formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui nebuvo kliūčių. Taip pat pažymėtina, kad Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 1100352-2260, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui V. S., yra nustatytos žemės sklypo naudojimo specialiosios sąlygos, iš kurių viena yra saugotini želdiniai (medžiai krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje. Esant šiai aplinkybei nėra pagrindo pripažinti, kad grąžinus sklypą, apaugusį želdiniais, privačiam asmeniui yra pažeistos pareiškėjų teisės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjai savo siūlymus dėl želdinių išsaugojimo galės įgyvendinti ir atliekant žemės sklypo teritorinį planavimą, kurio metu bus nustatyti saugomų želdinių plotai bei kiti plotai, atsižvelgiant į nustatytas žemės naudojimo specialiąsias sąlygas pagal sprendime nurodytą sąlygą dėl privalomumo rengti grąžinto žemės sklypo detalųjį planą.

Ši sąlyga yra įrašyta sprendimo 3 punkte ir ji atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatą, kad grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliojo plano ar žemės valdos projekto nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617; 2013, Nr. 76-3824) nustatytais atvejais būtina parengti žemės valdos projektą.

Pareiškėjų ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas, remiantis Tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka, parengus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą ir jame numačius projektuojamą siūlomą nustatyti kelio servitutą. Žemės sklypo planas parengtas, remiantis Tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka, todėl jam netaikomos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos. Todėl atsakovas, rengdamas žemės grąžinimo planą, neprivalėjo apie planą ir nustatytą servitutą pranešti pareiškėjams, kaip gretimų sklypų savininkams, ir pateikti sklypo planą viešajam svarstymui.

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 25 d. atsisakė priimti pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 30 d. papildomą reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. A-1041 dalį dėl grąžintino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ši teismo nutartis nėra panaikinta, todėl teismui nebuvo pagrindo svarstyti sklypo suformavimo teisėtumo bei vertinti pareiškėjų pateiktų įrodymų, susijusių su minėtu reikalavimu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. K., L. S., A. M., R. M. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas