A-525-862-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-862/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01262-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2013 m. balandžio 17 d. administracinį aktą Nr. D2-6150-(1.20.) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti visą pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skundą Nr. T3-73.

Pareiškėjas mano, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jo 2013 m. kovo 30 d. skundą Nr. T3-73.Tvirtino, kad skundas turėjo būti įvertintas ne tik paciento teisės gauti informaciją aspektu, bet ir visais kitais aspektais, kaip reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Pažymėjo, kad atsakovas atitinkamų teisės aktų bei jų konkrečių punktų, kuriais jis vadovaujasi, nenurodė ir jų nepacitavo. Pareiškėjo nuomone, jei atsakovas neturi įgaliojimų įpareigoti skundžiamų gydymo įstaigų pareiškėjui atsakyti tinkamai, taip pat neturi įgaliojimų pateikti atsakymus už pačias skundžiamas įstaigas, tai pareiškėjui privalėjo nurodyti tvarką bei teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjo reikalavimai gali būti įgyvendinti, skundą perduoti viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundą dalyje dėl viešosios įstaigos Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės (toliau – ir Marių ligoninė) 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 bei 2010–2011 m. skundžiamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, ir nepagrįstai konstatavo, kad praėjo daugiau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises. Teigė, jog Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbuotojai, Sveikatos apsaugos ministerija nuo pareiškėjo slėpė jų veiksmų apskundimo atsakovui galimybę, pareiškėjas prieš metus iš viso nežinojo apie atsakovo institucijos egzistavimą.

Tvirtino, kad nuolat paaiškėja Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos veiksmais padaryta žala, kadangi šių veiksmų pasekmės yra ilgalaikės, neribotos laike. Mano, jog Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Įstatymas) 23 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos bei Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d.

įsakymu Nr. T1-137, 20.2 punkto nuostata numatanti, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas tokiu atveju, kai skundas Tarnyboje gautas vėliau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, arba praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6, 13, 14 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5–7, 18, 20, 21, 25, 29, 30 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1, 3, 8, 12, 14–16, 19, 20, 23 straipsniams, todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto konstitucingumą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 33-35), prašydamas atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba neturi įgaliojimų pateikti atsakymus už asmens skundžiamas sveikatos priežiūros įstaigas. Pažymėjo, jog pareiškėjo skundas dalyje dėl Marių ligoninės 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 bei 2010–2011 m. skundžiamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės nebuvo nagrinėtas remiantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir Aprašo 20.2 punktu. Teigė, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo gavęs Marių ligoninės 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 ir turėjo galimybę apskųsti šį raštą įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėjas nuo 2010 m. žinojo apie, jo manymu, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Tokią išvadą atsakovas darė susipažinęs su jam pateikto pareiškėjo skundo priedais, iš kurių matyti, kad nuo 2010 m. pareiškėjas sistemingai teikia skundus, prašymus, teisėsaugos institucijoms, teismams, taip pat ir Tarnybai. Pažymėjo, jog senaties terminų skaičiavimas yra pagrįstas faktinio žinojimo momentu, tačiau nesietinas su žalos/pasekmių egzistavimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Tarnybai 2013 m. kovo 30 d. padavė skundą, kuriame nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 19 d. Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos stotyje, Marių ligoninėje jam asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos prievarta, buvo pažeistos jo, kaip paciento ir piliečio teisės, o jo teisių pažeidimai taip pat yra susiję su netinkamais skundžiamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsakymais į pareiškėjo šioms įstaigoms adresuotus raštus: Marių ligoninės 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. S3-2125 „Dėl informacijos pateikimo“, Marių ligoninės 2013 m. sausio 25 d. raštą Nr. S3-304 „Dėl informacijos pateikimo“, Viešosios įstaigos Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2013 m. vasario 21 d. raštą Nr. 38 „Į V. J. prašymą dėl informacijos pateikimo“ ir 2013 m. vasario 26 d. raštą Nr. 2-243 „Dėl informacijos pateikimo“. Minėtame skunde pareiškėjas kėlė tokius reikalavimus:

1) ištirti Marių ligoninės vadovės 2012 m. gegužės 30 d. atsakymo raštu Nr. S3-2125 pagrįstumą bei teisėtumą;

2) pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą į pareiškėjo 2012 m. gegužės 9 d. prašymą Marių ligoninės vadovei arba Marių ligoninės vadovę įpareigoti pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą;

3) ištirti Marių ligoninės vadovės 2012 m. sausio 27 d. atsakymo raštu Nr. S3-387 pagrįstumą bei teisėtumą;

4) pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą į pareiškėjo 2011 m. gegužės 15 d. prašymą Marių ligoninės vadovei arba Marių ligoninės vadovę įpareigoti pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą;

5) ištirti Marių ligoninės vadovės 2013 m. sausio 25 d. atsakymo raštu Nr. S3-304 pagrįstumą bei teisėtumą;

6) pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą į pareiškėjo 2013 m. sausio 24 d. prašymą Marių ligoninės vadovei arba Marių ligoninės vadovę įpareigoti pateikti tinkamą ir išsamų atsakymą. Tarnyba skundžiamu 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. D2-6150-(1.20.) informavo pareiškėją, kad jo 2013 m. kovo 30 d. skundas Tarnyboje bus nagrinėjamas tik toje dalyje, kurioje skundžiamas Marių ligoninės 2012 m. gegužės 30 d. rašto Nr. S3-2125, 2013 m. sausio 25 d. rašto Nr. S3-304 bei Viešosios įstaigos Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2013 m. vasario 21 d. rašto Nr. 38, 2013 m. vasario 26 d. rašto Nr. 2-243 pagrįstumas.

Pareiškėjas šiuo sprendimu Taip pat buvo informuotas, kad jo skundas nagrinėtinoje dalyje bus įvertintas paciento teisės gauti informaciją aspektu, kaip tai reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Pažymėta, kad Tarnyba neturi įgaliojimų įpareigoti skundžiamų įstaigų pareiškėjui atsakyti tinkamai, taip pat neturi įgaliojimų pateikti atsakymus už pačias skundžiamas asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Pareiškėjui minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad skundas dalyje dėl Marių ligoninės 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 pagrįstumo nebus nagrinėjamas, kadangi praėjo daugiau kaip vieneri metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, kaip tai numatyta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje bei Aprašo 20.2 punkte.

Pareiškėjas informuotas, kad jo skundo dalis dėl 2010–2011 m. laikotarpiu atitinkamose asmens sveikatos priežiūros įstaigose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios buvo nurodytos 2013 m. kovo 12 d. skunde Tarnybai ir pakartotos 2013 m. kovo 30 d. skunde, nebus nagrinėjama dėl aplinkybių, nurodytų pareiškėjui adresuotame Tarnybos 2013 m. kovo 20 d. rašte Nr. D2-4704-(1.20), kadangi praėjo daugiau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

Teismas pažymėjo, kad dėl 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381, kuriuo Marių ligoninė informavo pareiškėją, kad negali suteikti jo prašomos informacijos, nes tokios informacijos nerenka ir ja nedisponuoja, be to, nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo hospitalizavimo 2010 m. rugpjūčio 19 d. klausimą, buvo atsižvelgta į anamnezę, objektyvaus tyrimo duomenis, pareiškėjo išreikštą valią bei sveikatos būklę, pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. kovo 30 d., taigi praėjus daugiau nei metams nuo, pareiškėjo nuomone, jo patirto teisių pažeidimo. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skunde Tarnybai prašomų ištirti 2010–2011 m. pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. pareiškėjas dėl pastarųjų kreipėsi taip pat praėjus daugiau nei metams po galimai patirto pareiškėjo teisių pažeidimo. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis vienerių metų termino nepraleido, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad senaties terminų skaičiavimas nagrinėjamu atveju yra siejamas su faktinio žinojimo apie pažeidimą momentu, o ne su iš galimo pažeidimo atsirandančių pasekmių egzistavimu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nuolat sužino apie naujas savo teisių pažeidimo pasekmes, termino kreiptis į Tarnybą kontekste vertinti kritiškai. Nustačius, kad pareiškėjas į Tarnybą dėl 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 bei 2010–2011 m. įvykių kreipėsi pavėluotai, daryta išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą minėtoje dalyje, todėl Sprendimas Nr. D2-6150-(1.20.) pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir atsisakyta įpareigoti atsakovą išnagrinėti visą pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skundą Nr. T3-73.

Teismas pažymėjo, jog argumentus dėl pareiškėjo skundo dalies, kuri buvo priimta, nagrinėjimo apimties pareiškėjas galėtų išreikšti skųsdamas Tarnybos sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skundo dalį, jei nesutiktų su pateiktu atsakymu. Nurodė, kad teismui nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies konstitucingumo ar Aprašo 20.2 punkto atitikties įstatymų reikalavimams, todėl nėra pagrindo nei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Tesimą, nei iškelti bylą dėl norminio teisės akto teisėtumo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus arba visiškai dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas pažymi, kad skundą atsakovui pateikė ne vėliau kaip per 3 metus, t. y. nepraleidęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino. Mano, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį jo skundo, kadangi ši dalis neatsiejamai susijusi su ta, kurią atsakovas priėmė nagrinėti.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170-173), prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. S3-381 bei 2010–2011 m. įvykių įstatymo nustatytu terminu. Pakartoja, kad šiuo atveju įstatyme nustatytas trejų metų senaties terminas netaikytinas, kadangi jo taikymo galimybę eliminuoja kita Įstatyme ir Apraše numatytas vienerių metų terminas, kuomet pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių galimą pažeidimo faktą. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas tvirtina, kad tiek atsakovas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus arba visiškai dėl jų nepasisakė.

Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad Tarnyba skundžiamu 2013 m. balandžio 17 d. Sprendimu Nr. D2-6150-(1.20.) (b. l. 36) informavo pareiškėją, kad jo 2013 m. kovo 30 d. skundas Tarnyboje bus nagrinėjamas dalyje, kurioje skundžiamas Marių ligoninės 2012 m. gegužės 30 d. rašto Nr. S3-2125, 2013 m. sausio 25 d. rašto Nr. S3-304 bei Viešosios įstaigos Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2013 m. vasario 21 d. rašto Nr. 38, 2013 m. vasario 26 d. rašto Nr. 2-243 pagrįstumas, bei įvertintas paciento teisės gauti informaciją aspektu, kaip tai reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Kadangi ši Tarnybos sprendimo dalis yra informatyvaus pobūdžio, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad šioje dalyje sprendimo pagrįstumas nevertintinas.

Pareiškėjas pažymi, kad skundą atsakovui pateikė ne vėliau kaip per 3 metus, t. y. nepraleidęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str. 2 d. nustato, kad pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Pagal šio straipsnio 5 d. pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro ir Marių ligoninės jam pateiktais atsakymais, kreipėsi į Tarnybą. Asmens, pateikiančio skundą Tarnybai, skundo priėmimo tvarką, skundo įforminimo reikalavimus, jo nagrinėjimą, skundo nagrinėjimo įforminimą bei apskundimo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 20.2 punktas nustato, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas jeigu skundas Tarnyboje gautas vėliau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, arba praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos. Pareiškėjas V. J. skundžia Marių ligoninės 2012 m. sausio 27 d. raštą Nr. S3-381 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 58) bei 2010 – 2011 metais jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Skundas atsakovui paduotas 2013 m. kovo 30 d. (b. l. 4-12), taigi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie faktinį galimai patirtą teisių pažeidimą. Pareiškėjo nurodymas, kad jis nepraleido trijų metų apskundimo termino vertintinas kritiškai, kadangi šis terminas yra naikinamasis, t. y. šiam terminui pasibaigus asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą (žr. pvz. 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P2-117/2007, 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-65/2009).

Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies konstitucingumo bei Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 20.2 punkto atitikties įstatymų reikalavimams.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. Sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas