AS-67-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-67-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04451-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 7 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1632 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 12-01-1632); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 796,01 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 5 075,16 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos mažinimu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kol bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Pareiškėjas taip pat prašė teismui pripažinus, kad yra praleistas terminas skundui paduoti, atnaujinti terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, ir skundą priimti.

Pareiškėjas R. Š. dėl termino skundui paduoti atnaujinimo paaiškino, jog priežastys, dėl kurių jis nesikreipė į Vilniaus apygardos administracinį teismą anksčiau, yra svarbios. Pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs sumažintą valstybinę pensiją, tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Pareiškėjas apie tai, kad jo valstybinė pensija mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, iš viso nežinojo.

Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą, taikant Laikinąjį įstatymą, sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d nutarimą, t. y. iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau šiuo atveju nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti valstybinės pensijos neišmokėjimą.

Taip pat pareiškėjas vadovavosi anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, taigi pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė, nes tvirtai tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Supratęs, kad be teismo sprendimo neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, iš Ministerijos spendimo Nr. 12-01-1632 sužinojo naujų faktų, t. y. kad pareiškėjo valstybinė pensija mažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS261-611/2008; Nr. A444-2232/2013 ir kt.), paaiškino, jog ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

Gavęs 2010 m. vasario mėnesį sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas subjektyviai suvokė, kad yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės. Taigi, subjektyvi nuomonė dėl teisių pažeidimo šiuo atveju buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl pareiškėjas į teismą nesikreipė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo skundo dalį dėl sprendimo Nr. 12-01-1632 panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi sprendimas Nr. 12-01-1632 yra tik įrodymas, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas, vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats skunde nurodė, kad pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį. Nepaisant to, skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas teismui padavė tik 2014 m. spalio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmo valstybinės pensijos sumažinimo. Teismas akcentavo, jog pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinta nuo 2010 m. sausio mėnesio, pagal 5 straipsnį – 2011 m. sausio, balandžio–birželio spalio–gruodžio mėnesiais, 2012 m. sausio mėnesį.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013) ir vertino, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jis nepraleido procesinio trejų metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Teismas pareiškėjo įvardytų procesinio trejų metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybių nepripažino svarbiomis ir pareiškėjo R. Š. prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir pareiškėjo skundą (išskyrus reikalavimą dėl sprendimo Nr. 12-01-1632 panaikinimo, kurį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pareiškėjas R. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigia, kad skunde išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau, ir jas pakartoja. Pareiškėjas pažymi, jog kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti nagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-7042-171/2013; I-9358-624/2013; I-3582-764/2013; I-9208-815/2013, I-6097-281/2014 ir kt.). Be to, pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos ir priimti galutiniai neskundžiami sprendimai, pagal kuriuos jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos, termino pradžią skundui paduoti skaičiuojant nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo dienos (administracinės bylos Nr. I-261-473/2012; I-198-5613/2013; I-183-365/2013; I-265-473/2012; I-0192-189/2013; I-260-473/2012).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas R. Š. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį visa apimtimi, tačiau iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog iš esmės pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria neatnaujintas terminas skundui paduoti ir šiuo pagrindu atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Atskirajame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1632 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ panaikinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Nustatyta, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios anksčiau – Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas netekusiu galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo pratęstas – Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Išnagrinėjusi Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo R. Š. 2010–2013 m. suvestinius duomenis (b. l. 11), teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Į šį laikotarpį patenka ir valstybinės pensijos pareiškėjui mažinimas taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pradėtas nuo 2011 m. sausio mėnesio. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Į šį laikotarpį patenka ir valstybinės pensijos mažinimas 2012 m. sausio mėnesį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kurio galiojimas, kaip minėta, taip pat buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeitus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Taigi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui susidarė skirtingais juridiniais pagrindais, todėl dėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip minėta, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – nuo 2011 m. sausio mėnesio, Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, atitinkamai – dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo – 2011 m. vasario mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 7 d., t. y. praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 – 2013 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. spalio 7 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014). Tai, kad skundo padavimo terminas dėl valstybinės pensijos nepriemokos skaičiuotinas būtent nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo momento, kuris pripažįstamas momentu, kada asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą, visiškai atitinka, priešingai nei nurodo pareiškėjas, analogiškose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką (žr., pvz., teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/2014; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai, kaip ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, 2014 m. spalio mėnesį kreipėsi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, kad praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015). Pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 metų administracines bylas, taigi, jose pareiškėjai į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi anksčiau nei R. Š., kaip ir nurodomoje administracinėje byloje Nr. I-6097-281/2014, kurioje, pagal Lietuvos teismų informacinės sitemos Liteko duomenis, pareiškėjos skundas teismui paduotas 2014 m. sausio 30 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas R. Š. kreipėsi tik 2014 m. spalio 7 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2012 m. sausio mėnesį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. Š. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė