A-916-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-916-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–9) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti; 2) priteisti 94 178,44 Lt neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 12-01-442 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 4) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo ribojama atsižvelgiant į šalies ūkio vidutinio mėnesio darbo užmokesčio koeficiento dydį. Valstybinė pensija yra periodinė išmoka, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, tokiems reikalavimams taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, todėl skundo padavimo termino nepraleido, sprendžiamam ginčui nėra nustatytos privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarka procedūros, kuria būtų privalėjęs pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą. Perskaičiavus paskirtą pensiją, taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, buvo pažeista tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta teisė į socialinę apsaugą. Pensija galėjo būti mažinama tik valstybėje esant ekonominiam sunkmečiui, todėl sumažintos pensijos nepriemokos dalis turi būti grąžinta.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 37–40) nurodė, kad pareiškėjas, remdamasis tapačiais argumentais, jau buvo kreipęsis į teismą su reikalavimu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priteisti 94 178,44 Lt neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., šis reikalavimas yra teismo išnagrinėtas, todėl ši bylos dalis nutrauktina. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nepagrįstas, kadangi socialinės apsaugos išmokų indeksavimo teisinis reguliavimas buvo tiriamas Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kuris 2013 m. vasario 15 d. nutarimu nustatė, kad jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjui pensija apskaičiuota ir mokama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, nėra teisinio pagrindo patenkinti šį pareiškėjo reikalavimą, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu (I t., b. l. 178–181) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui 94 178,44 Lt neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 1995 m. gruodžio 30 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 1996 m. iki 2014 m. mokama pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, buvo ribojama, atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Nesutikdamas su šiuo ribojimu, pareiškėjas 2014 m. liepos 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą ir priteisti dėl paminėto ribojimo neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Taip pat pareiškėjas skundu prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 12-01-442 bei įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Prieš tai pareiškėjas 2014 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti ilgesniu laikotarpiu – nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

– dėl to paties ribojimo neišmokėtą pensijos dalį. Pareiškėjo reikalavimų dalį dėl laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies teismas kitoje administracinėje byloje Nr. I-8218-437/2014 atsisakė priimti 2014 m. birželio 19 d. nutartimi – reikalavimą dėl termino atnaujinimo atsisakyta patenkinti, o reikalavimą dėl laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos atsisakyta priimti. Pareiškėjas šios 2014 m. birželio 19 d. nutarties neskundė, ji yra įsiteisėjusi.

Teismas pažymėjo, jog paminėtoje ir sprendžiamoje bylose pareiškėjas reiškė reikalavimą priteisti laikotarpiu nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį bei atnaujinti skundo dėl šio reikalavimo padavimo terminą. Abiejose bylose ginčas kilęs iš esmės tarp tų pačių šalių – pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės bei atsakovo atstovo Krašto apsaugos ministerijos. Sprendžiamoje byloje nėra pateikta naujų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios yra bylai reikšmingos, ankstesnį skundą nagrinėjusiam teismui nebuvo žinomos.

Pareiškėjas abu skundus grindė tapačiais argumentais, sprendžiamoje byloje nagrinėjamame skunde net išdėstė argumentus dėl pensijos nepriemokos laikotarpiu, kuris nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje, inicijuoja ginčą teisme dėl tų pačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad bylos dalis dėl reikalavimų atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui 94 178,44 Lt neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 2 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas sprendžiamoje byloje taip pat prašė įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pažymėjo, jog valstybinės pensijos indeksuojamos vadovaujantis, inter alia, Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 19 d. priimtu Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-87 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas).

Valstybinių pensijų indeksavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų konstitucingumas buvo tiriamas Konstitucinio Teismo byloje Nr. 28/2009, kurią išnagrinėjęs Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarimu nenustatė jų prieštaravimo Konstitucijai. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui mokama pensija taip pat atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, šio rodiklio įtaką patvirtino byloje surinkti duomenys apie pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu mokėtos valstybinės pensijos dinamiką.

Pagal šiuos duomenis, didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjui mokėtos valstybinės pensijos dydį tiesiogiai lėmė šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydis, kuris yra neišvengiamai susijęs su pareiškėjo nurodytais veiksniais – valstybės ekonomine infliacija ir vartotojų kainų lygiu. Taigi pareiškėjui mokėtos pensijos dydis yra iš dalies siejamas su šiais veiksniais. Teismas pabrėžė, kad valstybinės pensijos, lyginant su kitomis socialinėmis išmokomis, išsiskiria savo paskirtimi. Atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą ir pažymėjo, jog, skirtingai negu kai kurios kitos socialinės išmokos, jos skiriamos ne atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, todėl ir jų paskirtis sietina ne su tam tikro pragyvenimo lygio užtikrinimu.

Dėl to įstatymų leidėjas šiuo atveju turi diskreciją nustatyti specialias pensijos skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neturi teisinio pagrindo, yra nepagrįstas ir todėl jį atmetė (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, be to, nustatė, kad Krašto apsaugos ministerija skundžiamu 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 12-01-442 atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2013 m. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo. Priimant šį sprendimą, nebuvo priimta ir įsigaliojusi šios nepriemokos kompensavimo tvarka, kurią numatyta priimti pagal Laikinąjį įstatymą. Taigi teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostata, kuria remdamasi Krašto apsaugos ministerija būtų galėjusi išmokėti ginčijamą pensijos nepriemoką. Skundžiamam sprendimui apskųsti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio skundo padavimo terminas. Sprendimas priimtas 2014 m. kovo 14 d., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. liepos 8 d. (skundas teisme gautas 2014 m. liepos 10 d.), praleidęs skundo padavimo terminą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas būtų priimtas pažeidžiant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto įgaliojimus, priėmimo tvarką, jis iš esmės atitinka tokio pobūdžio aktams nustatytus turinio ir formos reikalavimus, todėl teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 12-01-442 yra teisėtas. Pažymėjo, kad šio sprendimo nagrinėjimo dalykas – pareiškėjo reikalavimas išmokėti 2010–2013 m. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – yra nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje Nr. I-8218-437/2014.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 186–190) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir atnaujinti dėl svarbių, objektyvių priežasčių praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, 94 178,44 Lt už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į pažeidimus, siunčiant dokumentus paprasta pašto siunta. Pirmosios instancijos teismas, paprastu laišku siųsdamas teismo sprendimą, pažeidė Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalį, kliudoma gauti informaciją, suvaržant teises ir laisves gauti ją laiku (vietoje 14 dienų parengti apeliacinį skundą liko tik 9 dienos). Dar į blogesnę situaciją pateko, kuomet Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdyba J1 2014 m. sausio 6 d. raštą Nr. PAS-29 išsiuntė ne pagal principą D+1, bet ir senu adresu.

Laiškas jam buvo perduotas tik 2014 m. vasario 2 d. Tai sudarė sunkumų priimti sprendimą šioje byloje, nes paminėtas raštas nebuvo panaikintas. Teismas neatkreipė dėmesio į šias aplinkybes. Pareiškėjas pažymi, kad teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. posėdžio metu nepasisakė apie jo pateiktą raštą „Atsiliepimą į LR Krašto apsaugos įgalioto atstovo išdėstytus motyvus „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo“ bei pateiktą sąrašą (73 lapai) Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos dokumentų kopijų, kurių rengėjas buvo pareiškėjas.

Teismas neatskleidė bylos esmės, kad ne jis, o valstybės valdymo aparatas veikė grubiai pažeisdamas tarptautinių dokumentų reikalavimus. Teisinėje praktikoje negalima vengti jų galiojimo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir mažinti paskirtą „pensiją iki gyvos galvos“. Ne tik neatsižvelgiama į praradimus dėl infliacijos, bet visiškai neatsižvelgiama į pensininkų amžių, pareigūnų ir karių pensijų gavėjams kompensacijos laikas nukeliamas į neapibrėžtą ateitį. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepasisakė, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. pateiktame rašte išdėstė priežastis, dėl kurių negalėjo per 7 dienas apskųsti teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties.

Pareiškėjo teigimu, infliacija yra tik pasekmė, o ne priežastis. Nesuprantamai vartojamas žodis indeksacija. Teismo sprendime nėra pasakyta, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. rašte jis atsisakė kelti klausimą dėl Krašto apsaugos ministerijos įpareigojimo mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio didėjimą, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Motyvacija – Krašto apsaugos ministerija neturi įstatymų nustatyto pagrindo. Teismas neatidžiai rengė sprendimą. Priimtas teismo sprendimas neatitinka Konstitucijos nuostatų, negali sutikti su tokiu sprendimu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, išdėstytais apeliaciniame skunde, nes jie yra nepagrįsti, dauguma jų nesusiję su bylos dalyku ir yra atmestini teismo sprendime išdėstytais motyvais bei byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2014 m. liepos 10 d. paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti keturi, pagal pareiškėjo siekį atgauti jam paskirtos ir, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, tarpusavyje susieti, tačiau, pagal nagrinėjimo administraciniame teisme dalyką, atskiri prašymai: 1) atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti; 2) priteisti 94 178,44 Lt neišmokėtos pensijos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; 3) panaikinti atsakovo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 12-01-442 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 4) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Atsižvelgdama į šių pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimų (prašymų) tarpusavio sąsają, kolegija konstatuoja, kad pirmieji iš išvardytų pareiškėjo prašymų yra nukreipti į paminėtos pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atgavimą. Todėl šie pareiškėjo prašymai (1 ir 2 prašymai) teismo turėjo būti sprendžiami kartu. Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 12-01-442 (3 skundo prašymas) matyti, kad juo buvo sprendžiamas pareiškėjo 2014 m. vasario 7 d. prašymas išmokėti jam, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pareigūnų ir karių pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. už kitą, negu 2 iš paminėtų prašymų nurodytą, laikotarpį. Todėl, spręsdamas šią pareiškėjo skundo dalį, teismas turėjo aptarti pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į visą šiuo laikotarpiu jam paskirtą pensiją gynimo šioje administracinėje byloje klausimą, t. y. nustatyti, ar tokiai teisei ginti šioje administracinėje byloje nėra ABTĮ nustatytų kliūčių. Ketvirtasis iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktų prašymų yra nukreiptas į ateitį, todėl, sprendžiant šį prašymą, yra būtina išaiškinti jo pagrįstumą teisės taikymo aspektu, t. y. nustatyti, ar galiojantys teisės aktai numato pareiškėjo prašomos apginti teisės apsaugojimą ateityje.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazę, pareiškėjas tam pačiam pirmosios instancijos administraciniam teismui buvo padavęs 2014 m. gegužės 13 d. skundą, kuriame buvo pareikšti iš esmės tie patys (išskyrus prašymą dėl paminėto atsakovo 2014-03-14 sprendimo panaikinimo) reikalavimai. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8218-437/2014 priimta 2014 m. birželio 19 d. nutartimi (kuria buvo sprendžiamas paminėto pareiškėjo 2014-05-13 skundo priėmimo klausimas) atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl kolegijos aptarto termino atnaujinimo bei atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą (sumažintą) pensijos dalį už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Ši teismo nutartis pareiškėjo nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, privalėjo laikytis ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte nustatytos administracinio proceso taisyklės ir šios teisės normos pagrindu nutraukti bylos dalį dėl kolegijos nurodytų pirmojo ir antrojo skundo prašymų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo panaikinti atsakovo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 12-01-442, kolegija, viena vertus, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodyta (nustatyta) aplinkybe, jog šis prašymas pareiškėjo buvo pareikštas praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminą, pripažįsta, kad vien dėl to šis pareiškėjo prašymas teismo negali (negalėjo) būti patenkintas. Kita vertus, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pirmiau paminėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties, pareiškėjo taip pat paminėto 2014 m. gegužės 13 d. skundo dalis dėl pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atnaujinus šiam prašymui paduoti skundo padavimo terminą, buvo priimta nagrinėti iš esmės. Todėl šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 12-01-442 panaikinimas neturi (negali turėti) jokios įtakos pareiškėjo teisei į laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. sumažintos pensijos atgavimą ir ABTĮ 5 straipsnio taikymo prasme.

Pasisakydama dėl ketvirtojo iš kolegijos išvardytų pareiškėjo skundo prašymų (įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją mokėti nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kilimą (didėjimą), pareigūnų ir karių valstybinę pensiją), kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kartu pažymi, kad teisinių santykių reglamentavimas gali būti nustatomas tik teisės aktų (įstatymų) leidėjo, o teismo (taip pat ir Konstitucinio Teismo, kai to prašo konkrečią bylą nagrinėjantis teismas) toks reglamentavimas gali būti kvestionuojamas nagrinėjant konkrečią bylą, kurioje toks reglamentavimas jau yra pritaikytas, t. y. teismas, vykdydamas Konstitucijos jam priskirtą teisingumo funkciją, atlieka tik retrospektyvų (o ne perspektyvų) teisinių santykių reglamentavimo įvertinimą. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija konstatuoja, kad pagrindo patenkinti aptariamą pareiškėjo prašymą taip pat nėra.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis