A-1224-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1224-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03720-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.6, 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) (b. l. 8), įpareigoti atsakovą tenkinti jos 2014 m. gegužės 29 d. prašymą ir nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus, išduoti statybą leidžiantį dokumentą bei priteisti iš atsakovo jai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2014 m. gegužės 29 d. kreipėsi į atsakovą prašymu dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos projektui. Atsakovas Skundžiamu sprendimu jos prašymo netenkino, nurodydamas, kad žemės sklype jau yra gyvenamasis namas. Anot pareiškėjos, Skundžiamas sprendimas nemotyvuotas. Jos teigimu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra įtvirtinta jokia nuostata draudžianti žemės sklype statyti antrą statinį. Jos sklypas „sodybos“ teisinio statuso neturi. Pažymėjo, kad žemės sklype yra įregistruoti 8 pastatai, kurių bendrasis sklypo užstatymo plotas 238 kv. m, sklypo plotas yra 1448 kv. m. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.09:2005) 9 priedą, sklypo plotui esant 1500 kv. m maksimalus užstatymo tankis yra 25 proc., todėl leidžiamas maksimalus pastatų užimamas sklypo plotas gali būti iki 375 kv. m. Jos žemės sklype esantys statiniai užima 239 kv. m, todėl iki leidžiamo maksimalaus pastatų užimamo sklypo ploto – 375 kv. m, dar galima statyti iki 136 kv. m ploto statinius. Pažymėjo, jog planuojamas statyti statinys bus statomas mažesnio nei 136 kv. m ploto. Taigi, anot pareiškėjos, Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei STR 2.02.09:2005 nuostatų.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 27–30) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pirmas pastatas – gyvenamasis namas – buvo pastatytas dar 1931 m., t. y. dar prieš įsigyjant žemės sklypą 1996 m. spalio 31 d. iš valstybės. Namų valdos žemės sklypo ribų planas patvirtino, kad sklypas buvo skirtas namų valdai. Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog valstybinės žemės sklypas, kuriame jau buvo statiniai, buvo parduodamas namų valdos paskirčiai, t. y. sodybai eksploatuoti. Pareiškėjai ir sklypo bendrasavininkei buvo suformuotas reikalingo dydžio sklypas esamiems statiniams eksploatuoti. Namų valdos žemės sklypo ribų plane nebuvo numatyta antro gyvenamojo namo statyba. Atsakovas pažymėjo, kad sklypo plotas yra 0,1448 ha, todėl maksimalus sklypo užstatymo tankis yra 25,43 proc., tai sudaro 368 kv. m. Sklype esantys statiniai užima 239 kv. m plotą, todėl maksimalus pastatais užimamas sklypo plotas yra 129 kv. m. Atsakovui teiktame prašyme pareiškėja nebuvo nurodžiusi jokio ploto, kurį turėtų užimti planuojamas statyti pastatas. Preliminariai paskaičiavus pagal STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos“ 23 punktą planuojamo statyti pastato užimamą žemės sklypo plotą, gaunamas apie 168,39 kv. m plotas, o tai viršija teisės aktų nustatytus rodiklius. Pareiškėja prašyme pati nenurodė planuojamo statyti namo užstatymo ploto. Teigė, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti statybą leidžiantį dokumentą negali būti tenkinamas, nes pareiškėja atsakovui prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo net nebuvo teikusi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 22–23).

Rėmėsi STR 2.02.09:2005 9 priedu ir nurodė, kad 2014 m. liepos 8 d. Administracijos atsisakymas išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus antro gyvenamojo namo statybai būtų nepagrįstas, jei planuojamo statinio užstatymo plotas būtų mažesnis kaip 125 kv. m.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 72–75) pareiškėjos A. K. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ ir įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. gegužės 29 d. prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams išduoti ir priimti naują sprendimą. Priteisė A. K. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 29 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučiam gyvenamajam namui žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas), kuriame jau yra vienas vienbutis gyvenamasis namas (b. l. 32–32). Kartu pateikė sklypo bendrasavininkės L. S. sutikimą (b. l. 33). Atsakovas Skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti (b. l. 8).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 dalies 2 punktu bei STR 2.02.09:2005 9 priedu „Namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“, kuriame nustatyta, kad sklypo plotui esant 1500 kv. m maksimalus užstatymo tankis yra 25 proc., maksimalus pastatų užimamas sklypo plotas 375 kv. m.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad Žemės sklypui nustatytas naudojimo būdas yra gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (b. l. 34–35). Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad pareiškėjai ir sklypo bendrasavininkei buvo suformuotas reikalingo dydžio sklypas esamiems statiniams eksploatuoti ir namų valdos žemės sklypo ribų plane nėra numatyta antro gyvenamojo namo statyba. Įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas teismas nenustatė jokių draudimų tokio tipo žemės sklype svarstyti klausimą dėl antrojo gyvenamojo namo statybos, tačiau pažymėjo, jog turi būti privalomai atsižvelgiama į teisės aktų nustatytą leistiną pastatų aukštį, maksimalų sklypo užstatymo tankį ir maksimalų pastatų užimamą sklypo plotą. Teismas nusprendė, jog Inspekcija 2014 m. liepos 9 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos atveju Administracijos pateikti argumentai dėl atsisakymo išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus antro gyvenamojo namo statybai Žemės sklype būtų pagrįsti tik tokiu atveju, jei pareiškėja planuotų statyti gyvenamąjį namą, kurio užstatymo plotas viršytų leistiną normą.

Nagrinėjamu atveju Žemės sklypo plotas yra 1448 kv. m (b. l. 34–35), jame esančių pastatų užimamas plotas yra 239 kv. m (b. l. 36–39). Atsakovas šių duomenų neanalizavo, neprašė pareiškėjos pateikti konkretų jos planuojamo statyti namo užimamą plotą Žemės sklype, ką privalėjo padaryti vadovaudamasis VAĮ 26 straipsniu, reglamentuojančiu sprendimui priimti reikalingos informacijos gavimo tvarką, nesiaiškino, ar planuojamo statyti namo užstatymas yra leidžiamas pagal teisės aktus, taigi tokių duomenų nevertino pagal STR 2.02.09:2005 9 priedą „Namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“, taigi tinkamai pareiškėjos prašymo neišnagrinėjo, tai lėmė Skundžiamo sprendimo priėmimą nesilaikant VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Pareiškėja kreipdamasi į Administraciją pagrįstai tikėjosi, kad jos prašymas bus tinkamai išnagrinėtas. Tokias garantijas jai suteikia VAĮ, tačiau atsakovas šio įstatymo reikalavimų neįvykdė. Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas naikintinas ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. gegužės 29 d. prašymą ir priimti naują sprendimą, jį pagrindžiant nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, įvertinant planuojamo statyti namo užstatymo plotą. Teismas tokią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-840/2008).

Pareiškėja skunde prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėja sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 7, 18). Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, todėl jai buvo priteista 100 Lt žyminio mokesčio suma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 79–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nepagrįstai atmetė Administracijos teiginį jog pareiškėjai ir sklypo bendrasavininkei buvo suformuotas reikalingo dydžio sklypas esamiems statiniams eksploatuoti ir namų valdos žemės sklypo ribų plane nėra numatyta antro gyvenamojo namo statyba, todėl ji negalima.

Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas turėjo prašyti pareiškėjos pateikti konkretų jos planuojamo statyti namo užimamą plotą žemės sklype, nesiaiškino, ar planuojamo statyti namo užstatymas yra leidžiamas pagal teisės aktus. Remiasi Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. Dl-997, 16.2 punktu ir akcentuoja, jog pareiškėjos žemės sklype antro gyvenamojo namo statyba yra negalima, nebent būtų parengtas teritorijų planavimo dokumentas ir žemės sklypas butų suformuotas ne sodybai naudoti, o pvz., pastatams statyti. Tokiu atveju reikalavimas pateikti konkretų pareiškėjos planuojamo statyti namo užimamą plotą būtų tik biurokratizmas ir prašymo nagrinėjimo vilkinimas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino tik iš dalies, todėl atitinkamai turėjo būti priteisiama tik dalis sumokėto žyminio mokesčio dydžio – proporcingai pareiškėjos pareikštų ir patenkintų reikalavimų dydžiui.

Pareiškėja A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes ir nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu, pažymi, jog pareiškėja atsakovui buvo pateikusi projektinį pasiūlymą, kurį atsakovas netinkamai vertino kaip galutinį projekto variantą. Projektinis pasiūlymas būtų koreguojamas gavus specialiuosius architektūrinius reikalavimus. Atsakovas nesivadovavo VAĮ 26 straipsniu ir nepagrįstai pareiškėjos neprašė pateikti konkretų jos planuojamo statyti namo užimamą plotą žemės sklype. Atsakovas, teigdamas, kad ji, siekdama Žemės sklype statyti antrą namą turi parengti teritorijų planavimo dokumentą, nes jos žemės sklypas buvo suformuotas tik esamai sodybai, t. y. vienam gyvenamajam namui su priklausiniais, jokiais teisės aktų reikalavimais to nepagrindė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog apeliantas turėjo prašyti pareiškėjos pateikti konkretų jos planuojamo statyti namo užimamą plotą žemės sklype, nesiaiškino ar planuojamo statyti namo užstatymas yra leidžiamas pagal teisės aktus, kadangi mano, jog pareiškėjos žemės sklype antro gyvenamojo namo statyba yra negalima, nebent būtų parengtas teritorijų planavimo dokumentas ir žemės sklypas būtų suformuotas ne sodybai naudoti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo teiginiuose nuolat kartoja, jog žemės sklypas, kuriame yra planuojama statyti antrą gyvenamąjį namą, yra sodyba, taigi apeliantas traktuoja šį žemės sklypą kaip ūkio paskirties, tačiau, vadovaujantis 2013 m. rugsėjo 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad jos bylinėjimosi išlaidos sudaro 805 Lt, iš kurių 100 Lt – žyminis mokestis, 705 Lt – išlaidos skundui paruošti.

Pareiškėja A. K. pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo (b. l. 82–84), kuriuo prašo priteisti iš atsakovo jos naudai 705 Lt dydžio išlaidų atlyginimą už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą.

Prašymą grindžia ABTĮ 44 bei 45 straipsniais ir paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, todėl ji prašymu teikia teisinių paslaugų sutartį bei kitus dokumentus, pagrindžiančius paslaugų apmokėjimą. Išdėsto, kad skundo parengimas kainavo 705 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100–101) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo sprendimą priimti savo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės tuos pačius pagrindinius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimo (duomenys neskelbtini) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nepagrįstai atmetė Administracijos teiginį, jog pareiškėjai ir sklypo bendrasavininkei buvo suformuotas reikalingo dydžio sklypas esamiems statiniams eksploatuoti ir namų valdos žemės sklypo ribų plane nėra numatyta antro gyvenamojo namo statyba, todėl ji negalima.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Tai reiškia, kad minėto įstatymo nurodytose nuostatuose reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus. Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Skundžiamame sprendime nurodyti tik teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas, pavadinimai bei straipsniai (Žemės įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 20 p., 5 str. 1 d. 1 p.). Iš šio sprendimo matyti tik tai, kad Žemės sklype nenumatyta antro gyvenamojo namo statyba, tačiau kokiu pagrindu priimtas toks sprendimas nėra aišku, t. y. nenurodė jokių savo sprendimo priėmimo motyvų. Abstraktus atsakovo nurodymas, kad vadovaujamasi atitinkamais teisės aktais, nenurodant konkrečių aplinkybių, analizuojamu atveju nelaikytinas pakankamu. Pavyzdžiui, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui atsakovas nurodė, jog preliminariai paskaičiavus pagal STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos“ 23 punktą planuojamo statyti pastato užimamą žemės sklypo plotą, gaunamas apie 168,39 kv. m plotas, o tai viršija teisės aktų nustatytus rodiklius. Taip pat, apeliaciniame skunde, skirtingai nei Ginčijamame sprendime atsakovas nurodo, jog pareiškėjos žemės sklype antro gyvenamojo namo statyba yra negalima, nebent būtų parengtas teritorijų planavimo dokumentas ir žemės sklypas butų suformuotas ne sodybai naudoti, o pvz., pastatams statyti. Atsakovas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismams nurodė ir daugiau Ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų, tačiau, kaip minėta, Ginčijamame spendime jie nebuvo pateikti. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo prašyti pareiškėjos pateikti konkretų jos planuojamo statyti namo užimamą plotą žemės sklype, nesiaiškino, ar planuojamo statyti namo užstatymas yra leidžiamas pagal teisės aktus, nes reikalavimas pateikti konkretų pareiškėjos planuojamo statyti namo užimamą plotą būtų tik biurokratizmas ir prašymo nagrinėjimo vilkinimas, tačiau, kaip minėta, Ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas, o visiškai nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, akcentuojama, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 333-340). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista 100 Lt bylinėjimosi išlaidų suma (žyminis mokestis), o pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikia papildomus dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėja sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio ir 705 Lt už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog remiantis administracinių teismų praktika, teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-53/2006, 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-83/2007, 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14-1/2007, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-926/2012). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme nepasisako ir pažymi, jog pareiškėja savo teisę į pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą gali apginti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti pirmosios instancijos teismui prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti atsakovo atskirąjį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė